Tekstai

Buvusi prabangiausio Vilniaus restorano virtuvės šefė Onutė drąsiai atsiliepė į Bažnyčios kvietimą. Ir teko jai maitinti ne tik vargstančiuosius, bet… ir patį popiežių Joną Paulių II.

Pasak pašnekovės, kai žmogus atranda savo gyvenimo „medų“ – mėgstamą prasmingą veiklą, tikrus gilius santykius, dvasinį maistą, savižala tampa nebeaktuali.

Baba – visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri yra gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis. Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta, ir priimti tai, ko negali pakeisti.

Kalbame ne tik žodžiais. Turime ir įprastų veikimo bei išraiškos būdų. Tai, kaip mylime, priklauso nuo to, kaip buvome mylimi vaikystėje, kokių pavyzdžių matėme, kokių  meilės kalbos būdų  išsiugdėme.

Sausio 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais ir herojais. Renginyje įkvepiančiomis istorijomis dalinosi rašytoja Agnė Žagrakalytė, pulkininkas Eugenijus Lastauskas ir virtuvės šefas Gian Luca Demarco.

Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius gyvenančio italo Gian Lucos Demarco didžiausia svajonė kadaise buvo turėti jaukų knygynėlį ir mažą namelį kalnuose. „Bet su Dievu įdomiau neplanuoti“, – juokiasi jis.

Susitikimas vyks sausio 8 d., Vilniuje – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje.

„Dirigavimas tuo ir žavus, kad dirigentas, neišleisdamas jokio garso, rankomis tarsi liečia pačią muziką“, – sako dirigentas, kompozitorius dr. Imantas Jonas Šimkus.

Kas žmones traukia į kalnus? Kas įkvepia kopti į pačias aukščiausias ir pavojingiausias viršūnes? Ką reiškia būti „mirties zonoje“?

Pasirodė žiemai skirtas žurnalo „Kelionė“ numeris. Jame šįkart kalbame apie laisvę būti savimi ir prabangą sustoti kasdienybės tėkmėje.

Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Kodėl kalba nuščiūva. Kodėl tyla, pauzė yra iškalbingesnė už žodžius. Nežinau, ar man pavyks pasakyti tai, ką noriu pasakyti.

Dėl patirtų nusivylimų mums sunku galvoti apie ateitį ir turėti vilties. Vis dėlto, žvelgdami į Bibliją, matome, kad kentėjimai čia labai dažni – Šventojo Rašto puslapiai tiesiog pripildyti raudų.

Galvoti, kad galima užlipti rojaus kopėčiomis atsisakius kūno yra iliuzija: be apvalyto kūno, negalime pakilti iki dangaus, nes krikščioniško prisikėlimo be kūno tiesiog nėra.

Ne veltui ir Biblijoje žirgui bei asilui skirta daugiau dėmesio nei bet kuriam kitam gyvūnui. Žirgo gelmė yra labai gili ir tikrai dar ne viską apie jį žinome.

Vieną rytą Vilniuje išgirdau keistą muziką. Ji priminė dūdmaišių orkestrą. Ir… Santiago de Kompostelos katedros prieigose piligrimus sveikinančius garsus.

Kardeino apaštalavimo formulė: „Ne žvejoti, tai bent pakeisti vandenį akvariume“. Darbininkai turi organizuotis, „jie patys, tarp jų pačių, dėl jų pačių“.

Galbūt nuskambės keistai, tačiau tiesos problema slypi jos prigimtyje: tiesa negali pasikeisti, prisitaikyti prie aplinkybių. Skirtingai nuo melo – nes melas puikiai geba prisitaikyti ir maskuotis, priklausomai nuo to, ką jis liečia.

Argi jos prigimtis nesipriešina bet kokiai prievartai? Kaip galima įsakyti meilę, kai ši sąvoka atrodo neatsiejama nuo laisvo savęs dovanojimo? Ar tikra meilė nėra spontaniška? Argi Giesmių Giesmė nekviečia nebudinti ir nežadinti ir meilės, kol ji pati neprabus (Gg 8, 4)?

Simpatija minimalizmui juntama visose šios menininkės pastarojo meto veiklose: poezijoje, fotografijoje, kur autorei svarbu per mažai pasakyti daug.

Auditorijoje uždavus klausimą, kokie yra svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, tradiciškai įvardinami: gimimas, vedybos ir mirtis. Vis dėlto akivaizdu, kad kasdienybėje mirties vis mažiau, o jei ji ir pasirodo, tai nebent kaip likimo akibrokštas ar tragiškas atsitiktinumas.