Tuo pat metu būti atskirai ir kartu įmanoma kvantinėms dalelėms, bet ne žmonėms, tačiau mes, žinoma, norime džiaugtis abiem: ir atskirumo teikiama laisve, ir bendrystėje išgyvenamu saugumu. Visada mums to norėjosi, bet tik dabar įtikėjome, kad tai – įmanoma: juk ką nors vieną (daiktą ar žmogų) pasirinkti ir prie jo ilgam (su visam) pasilikti nei norime, nei gebame. Politikų ir prekybininkų reklamos irgi vienbalsiai tikina, kad galime skraidyti savaitgaliams į šiltus kraštus ir su šiltnamio efektu kovoti, valgyti kaloringiausią maistą ir būti liauni it berželiai. Tas pats ir santykiuose: esame lietuviai (lenkai, prancūzai, vokiečiai, britai…) ir tuo pat metu – nuo bendros istorijos dėmių švarūs pasaulio piliečiai, tikime planetų įtaka, paparčio žiedu, Perkūnu ir dvasiomis dvaselėmis – viskuo, kam nereikia įsipareigoti; socialiniuose tinkluose plojame pareigūnus akmenimis apmėtantiems protestuotojams, bet norime, kad išėjusius į gatvę mus ir mūsų namus saugotų policininkai… O feisbuko langelyje „Civilinė būklė“ vis dažniau įvairiomis kalbomis įrašoma: „viengungis/ė, gyvenantis/i poroje“.
Anot sociologų, žmogus yra socialinis gyvūnas, sutinkantis mokėti ypač aukštą kainą už jausmą priklausyti grupei (ir ne tik paauglystėje). Tačiau Sovietų Sąjungoje, kur kiekvienas nuo gimimo iki mirties priklausė kolektyvui, žmonės vaikščiojo nepakeldami į kitą akių ir laime nespinduliavo. Regis, tokį prieštaravimą nuo pat pirmųjų amžių savyje nešiojasi ir krikščionybė: religija, atskirą „žmogų pasirinkusi skliautų spyna“, į padanges kelia bendruomenę ir šventųjų bendrystę. Panašiai ir geriausi poetai bei mistikai liaupsina vienatvę, kad nesipainiotų su vienišumu, ją vadina „vienuma“, o vienuoliai/ės (pasak vardo, profesionalūs jos praktikuotojai) tikina į vienumą pasitraukią ne bėgdami nuo pasaulio, bet tam, kad už jį melstųsi – nešiotųsi širdy ne tik sau mielus žmones, bet visus, jų neskirstydami. Gal jie rado būdą visus sujungti geriau nei LAT (Living Apart Together – angl. „gyventi atskirai kartu“) praktikuojančios poros?
Socialinis gyvūnas
Žmogus yra socialinis gyvūnas, 1972 m. pareiškė filosofas Elliotas Aronsonas. Ir, regis, nieko naujo jis čia neatrado: nuo senovės žinoma, kad bendruomenė gaubia žmogų kaip antroji oda: saugo nuo žalingų išorės poveikių, bet kartu su išore jungia, kad palaikytų viduje pulsuojančią gyvybę. Tie išoriniai, žmogų pranokstantys „epidermiai“, kuriuos jis randa gimdamas ir palieka mirdamas, jam tokie gyvybiškai svarbūs, kad krikščionybė moko juos mylėti ypatinga meile – pietas. Tai – pagarbus atsidavimas, kurį kiekvienas esame skolingi tėvams ir tėvynei, nes jie mums – kaip motina, perdavusi „sūnums ne tik gyvybę: ji išmokė juos kalbos, ji patikėjo jiems ir žinijos krūvį, iš lėto susikaupusį per amžius, tą dvasinį paveldą, kurį pati išsaugotą gavo iš savo tėvų, tą mažytį tradicijų, sąvokų ir mitų lobį, kuriuo Niutonas ir Šekspyras skiriasi nuo urvų laukinio“ (Antoine de Saint-Exupery).
Tik gavę gana tvirtą pagrindą vėliau galime prieš jį sukilti, kaip ir padarė trys didieji „kritikai“, davę pradžią mūsų mąstymo epochai: Friedrichas Nietzsche galėjo apverkti Dievo mirtį tik todėl, kad vaikystėje buvo išmokytas Jam melstis, Sigmundas Freudas surentė tokią tvirtą sistemą apie neigiamą tėvų įtaką, nes užaugo su dviem ypač rūpestingais tėvais, o Karlas Marxas „atrado“, kad proletariatas yra kapitalistų duobkasys, nes jo aplinkoje knibždėjo paternalistiškų buržua, kuriuos taip ir niežti nagai palaidoti. O ką daryti mūsų amžininkui, kai pagarbūs tėvai ir auklėtojai rinktis jam siūlo nuo pat lopšio, dar nė nepauosčius tikrojo pasaulio? Taip „rinktis“ gali instinkto vedami kačiukai ir ančiukai, tačiau žmogus, deja, gimsta laisvas, tad iš pradžių mankštinasi pasirinkimo moksluose pasinaudodamas iš šeimos perimtu matu.
Parūpinti žmogui tokį pirminį atspirties tašką kaip tik ir siekia ketvirtasis Dekalogo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“: juo „pabrėžtinai kreipiamasi į vaikus, nusakant jų santykį su tėvu ir motina, nes tie santykiai visuotiniausi. Jie taip pat galioja kitiems giminystės ryšiais tarpusavyje susijusiems šeimos nariams, reikalauja pagarbos, meilės ir dėkingumo vyresniesiems giminaičiams ir senoliams, pagaliau apima mokinių pareigas mokytojams, darbuotojų – darbdaviams, valdinių – valdovams, piliečių – tėvynei ir tiems, kurie ją tvarko ir valdo“ (KBK 2199). O tuos mus pranokstančio visuomenės audinio atstovus šv. Paulius griežtai perspėja nesukliudyti mums tą įsakymą įvykdyti kvaila savo elgsena: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų“ (Ef 6, 4). Tai – ne tuščias moralizavimas, bet sėkmingo gyvenimo receptas: „Besilaikančių ketvirto įsakymo laukia atlygis: „Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12). Klusnumas šiam įsakymui drauge su dvasiniais vaisiais teikia ir laikinųjų taikos bei gerovės vaisių. Ir priešingai, jo laužymas atneša daug žalos žmonių bendruomenėms ir pavieniams asmenims“ (KBK 2200).
Tų išorinių „epidermių“ mes turime daugybę: arčiausiai kūno yra šeima, toliau – jei mums pasisekė gyventi ten, kur kaimynai (dar / jau) sveikinasi – namų ar kaimo, rajono bendruomenė, dar toliau – regionas, pagaliau tauta, dar toliau – valstybė, Europa… Ir vis dažniau – visa žmonija, ypač nuo tos akimirkos, kai Williamas Andersas 1968 m. paskelbė kultinę nuotrauką „Žemės patekėjimas“ (Earthrise), kurioje kosmoso juodume virš horizonto „kyla“ mažytis žydras karolėlis – mūsų planeta.
Tolybės, iš kurių „Apolo“ ekspedicijų astronautas matė planetą, vis dar prieinamos tik milijonieriams „kosmoso turistams“, tačiau tokį atradimą gali padaryti ir naktį pažvelgęs pro lėktuvo iliuminatorių. A. de Saint Exupery, skraidęs taip žemai, kad turėjo saugotis kalno šlaite augančių apelsinmedžių, irgi išgyveno bendrų mūsų namų jausmą ir… atrado bendrystės receptą: „Prieš skrydį buvau pilnas pretenzijų: geidžiau pirma gauti, o paskui duoti. Tuščios buvo mano pretenzijos. <…> Štai kur paslaptis. Meilė turi remtis auka. <…> Žmogus visuomet privalo žengti pirmą žingsnį. Jis privalo gimti, kad paskui gyventų. <…> Per savo kaimą išvydau savo šalį. Per savo šalį – kitas šalis. Kadangi aš esu neatskiriamas nuo tos civilizacijos, kuri Žmogų pasirinko savo skliautų spyna. Esu neatskiriamas nuo dalinio 2/33, kuris veržėsi kovoti už Norvegiją.“ Mylėti mokomasi nuo mažyčio tėviškės lopinėlio – patvorio žolės prie kaimo trobos, išklypusių grindinio akmenų apšniaukštame senamiesčio kieme. Kažkodėl žmogus „padarytas“ taip, kad mylėti visus jis išmoksta tik pasitreniravęs mylėti vieną, o štai pabandęs mylėti iškart visą žmoniją pirmiausia aplinkui save atranda daugybę išimčių – nereikalingų žmonių ir net priešų. Ką gi, vis šioks toks apčiuopiamas atspirties taškas visuotinės meilės rūke.
„Naujosios religijos šalininkai <…> pribaigs sunkiai sužeistą karį, kad armijos judėjimas nesulėtėtų. Jie aritmetiškai apskaitinės Bendrijos naudą – jiems vadovauja aritmetika. Tobulėti jiems nenaudinga. Todėl jie neapkęs viso, kas nuo jų skiriasi. <…> Svetimi papročiai, kita rasė, kitoniškos mintys, aišku, įžeis juos lyg antausis.“ A. de Saint Exupery tokį kolektyvą lygina su akmenų krūva, prislegiančia padrikai išmėtytus akmenis – kitaip nei katedra, kurios sienon įmūryti jie kyla į dangų. Tačiau ir akmenų krūvoje įmanoma išgyventi: „O vis dėlto aš stipresnis už ją, jei surasiu save. <…> Jei sugebėsime sukurti savo Bendriją ir jei tam tikslui naudosime vienintelę veiksmingą priemonę – pasiaukojimą. <…> Mes apibūdinome savo Laisvę kaip palaidumą – elkis kaip tinkamas, tik nekenk kitam. Beprasmiškas principas – nėra tokio poelgio, kuris nepaliestų kito žmogaus. Mane sušaudys, jeigu tarnaudamas kariuomenėje piktavališkai susižalosiu. Nėra vienišų asmenybių. Užsidaręs savo vienystėje, kenki visuomenei. Liūdėdamas liūdnai nuteiki kitus.“ Ką gi, „Mažojo princo“ autoriaus receptas, kaip gyventi atskirai kartu – surastąjį save už draugus atiduoti – primena krikščioniškąjį, bet ne siūlomą šiuolaikinių guru.
Populiariausios priklausymo rūšys: atsidavimas tautai ir partijai
Tie, kieno meilės rankos dar tiek neišaugo, kad apglėbtų visą planetą, bando priglausti prie širdies savo miestelį ar miestą, regioną ar šalį. Taip užsienyje susitikę kitą lietuvį tuoj pamirštame, kad esame dzūkai, aukštaičiai, žiemgaliai… O kai laimi „mūsų „Žalgiris“, tai alaus bokalus kartu su lietuviais mielai kelia ir lenkai, gudai… Juk tauta yra stebėtinai šviežias istorijos produktas: apie tokį politinį darinį imta kalbėti tik XIX a., kai Napoleono kariams sujaukus ankstesnes karalysčių sienas teko surasti kitą būdą teritoriją padalinti iš naujo. Šį proto perversmą įvykdyti nebuvo lengva, nes iki tol šviežutėlių „nacionalinių valstybių“ gyventojai save siedavo pirmiausia su tam tikra valdovų dinastija – nuo 1555 m. Augsburge pasirašytos sutarties šiems oficialiai pripažinta teisė net savo valdinių tikėjimą nuspręsti. Tai, kad ši deklaracija neretai vadinama religijos laisvės pirmtake, liudija, jog giliai savyje manome tikėjimą galį keisti kaip rūbą – kitaip nei tėvynę ar tautą, kuriose, anot XIX a. romantikų, tiesiog gimstama.
Deja, tautiškumas nėra toks akivaizdus kaip odos spalva ar kaukolės forma. „Tai kas gi yra tauta?“ – 1882 m. paklausė Ernestas Renanas (beje, labiausiai išgarsėjęs knyga apie istorinį – ir tik istorinį – Jėzų Kristų). Straipsnyje, kuris laikomas nacionalinių valstybių manifestu, jis pamėgino atsakyti, kuo remiasi ta didžioji jo laikų naujovė. Jis dar nenujautė, kokios kraujo marios bus dėl jos išlietos – mirė 1892 m., nepamatęs, kaip jo „racionalieji“ tautiečiai, proto šviesos nešėjais apsiskelbę prancūzai, apšaukė kaimynus vokiečius šėtono pakalikais. Šie sutiko, kad tikrai prasidėjo Armagedonas, bet, jų manymu, šėtono kariai jame buvo prancūzai. Taip mėtantis etiketėmis jau niekam nerūpėjo, kad prancūzas nuo vokiečio nesiskiria taip, kaip žmogus nuo orko. Tai J. R. R. Tolkienas „Žiedų valdove“ kuo aiškiausiai „pažymėjo“ priešą, kad mums būtų lengva jį atpažinti ir nužudyti – kitaip nei nutiko jam pačiam, kai nublokštas į Pirmojo pasaulinio karo apkasus turėjo šauti į visiškai tokius pat kaip jis vokiečių jaunuolius.
E. Renanas buvo ne tik filosofas, bet ir archeologas, istorikas ir filologas, tad puikiai žinojo, kaip priklausymo vienai ar kitai tautai neįmanoma pagrįsti nei bendra teritorija (šalių sienos šimtus kartų perbraižytos priklausomai nuo užkariavimų ar valdovų santuokų), nei kalba (vadinamieji prancūzai kalbėjo burgundiškai, normandiškai, provansietiškai…), nei centralizuota valdžia (iki XIX a. Vokietiją sudarė 300 karalysčių), nei bendru tikėjimu (Prancūzijoje susigrūdusios gyveno net kelios krikščionių konfesijos), nei garbinga bendra praeitimi (vieninga Italijos karalystė imta kurti… puslaukinėje Sardinijos saloje).
„Užmarštis ar netgi, sakyčiau, istorinė klaida yra esminis tautos kūrimo veiksnys“, – parašė E. Renanas, įvertinęs, kad „tautiškiausią“ Europos tautą – prancūzus, atskira vieninga valstybe nuo IX a. gyvenančius beveik toje pačioje geografinėje teritorijoje, „sukūrė“ begalinis Kapetų dinastijos ryžtas bet kokiomis priemonėmis centralizuoti savo valdžią. Štai kodėl „tautos esmė slypi tame, kad visi ją sudarantys individai turėtų daug bendrų dalykų ir kad visi būtų labai daug dalykų pamiršę“, – sako E. Renanas.
Vadinasi, tauta – ne bendro kraujo, bet sąmoningo žmonių grupės pasirinkimo produktas, ir jos „sielą“ sudaro du dalykai: „Vienas slypi praeityje, kitas – dabartyje. Viena yra turėti bendrą turtingą prisiminimų lobyną, o kita – dabartinis pritarimas, troškimas gyventi drauge, valia toliau puoselėti paveldą, kuris gautas nepadalytas.“ Kaip tik apie tai primena dainos žodžiai „Lietuviais norime mes būt“ ir Lietuvos himnas: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. O kai šiuos (ar kitus) žodžius vienu balsu užtraukia keli tūkstančiai balsų, tai suvienodėja ir jų širdžių rimtas, paskelbė mokslini-nkai, 2024 m. ištyrę Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų pulsą. Išgyventi tokį bendrumo jausmą, kai šalia esantis nepažįstamasis tampa kone kraujo broliu, į „Žalgirio“ areną ir plūsta sirgalių minios…
Beje, „biologinis“ tautos suvokimas yra itin pavojingas dėl savo artimumo rasizmui. Teigdami „tautiškumą“ nešioją savo kraujyje užsidarome nuo kitokių kitų daug labiau nei prieš pusę tūkstančio metų gyvenę mūsų proseneliai: čia jie buvo daug labiau pažengę už mus, nes įsileisdavo kitus į savo bendruomenes per „krikšto duris“. Žinoma, jie gyveno įsitikinę, kad jų tikėjimas – geriausias (čia mes juos apšaukiame fanatikais), tačiau sutiko tuo gerumu dalintis. Šitaip priėmęs krikščionybę XV a. musulmonas ar žydas galėjo tapti lygiaverčiu „senam krikščioniui“ ispanui, o plunksnomis apsikaišęs XVI a. actekas Kuautlatoatsinas – pakilti į altoriaus garbę kaip šv. Jonas Didakas (Gvadalupės Mergelės Marijos apsireiškimo liudininkas). Tiesa, šventuoju jis oficialiai paskelbtas tik 2002 m., tačiau jo amžininkams įstatymai leido ne tik užimti svarbius valstybės administracijos postus, bet ir tuoktis su ispanais: pasak sociologų, būtent šis ženklas aiškiausiai rodo, kad kitas pripažįstamas sau lygiu.
Nepaisant to, „biologinis“ priklausymas mums atrodo labiau apčiuopiamas, tad patikimesnis. Todėl viešai pasmerkę kaip didžiausią blogį kraujo skirtumais paremtą nacionalizmą, toliau naudojame jo formulę – puolame į… komunistuojančių partijų glėbį. Jų programose nėra nė žodžio apie tai, kad komunistu gimstama, tačiau vos pabandžius pritaikyti jų pažiūras konkrečiai tikrovei, visada paaiškėja, kad ne visų visuomenės grupių kraujas yra raudonas (kapitalistų gyslomis, žinoma, teka mėlynas). Arba, kaip prieš pusmetį teko išgirsti reportaže iš vieno socialistų suvažiavimo dalyvių, ši partija yra teisiausia ir teisingiausia, ir tuo jis tiki taip pat tvirtai, kaip ir tuo, kad jo širdis esanti kairėje pusėje.
Ne veltui Sovietų Sąjungoje penkiolikmečio mokinio charakteristikoje aukso vertę turėjo žodžiai „kilęs/usi iš darbininkų šeimos“. Komunistai vis dar slapčia tiki, kad gimimas vienomis ar kitomis sąlygomis visam gyvenimui nulemia žmogaus pasirinkimus, o perauklėti jį ar ją – praktiškai neįmanoma. Kinijoje taikoma „socialinių taškų“ sistema, premijuojanti „teisingą“ elgesį, viso labo liudija, kad partiečiai nusprendė įsileisti šiek tiek šviežio kraujo.
Be radikalaus nacionalizmo, komunizmas yra vienintelė ideologija, duodanti aiškius orientyrus palaida bala tapusiame visuotinio pakantumo pasaulyje. Dar ji suteikia ir tvirtą užnugarį – „partijos draugus“, su kuriais sieja kone kraujo ryšys. Nieko nuostabaus, kad už priklausymą tokiam uždaram „klubui“ sutinkame mokėti itin brangiai – kone sielą parduoti.
Toli gražu neprarado aktualumo 1953 m. išsakyta Česlovo Milošo diagnozė: „Vakaruose žmogus akis į akį susiduria su visuomene, kurią pasąmonėje laiko visiškai atsieta nuo jo. Jis lošia savo lošimą. Visuomenė nustato tam tikras ribas, kurių jam neleista peržengti, o mainais už tai gauna garantiją, kad niekas nesikiš į jo veiklos sritį. O Rytuose nėra prieštaravimo, nėra jokios sienos tarp žmogaus ir visuomenės. Jo laimėjimas ar pralošimas yra viešas reikalas. Niekada jis nelieka vienas. Jeigu žūna, tai tikrai ne dėl aplinkinių abejingumo, o, deja, todėl, kad aplinkiniai per daug įdėmiai jį stebi. Vakaruose paplitusios neurozės, kaip žinoma, pirmiausia yra žmogaus vienaties rezultatas, tad liaudies demokratijos šalyse psichoanalitikai – net jeigu jiems būtų leista ten praktikuoti – neužsidirbtų nė cento.“
Šiandien stebime, kaip jau ir Č. Milošo kartos anūkai lipa ant to paties grėblio… Jie bėga nuo to paties baubo – vienatvės baimė likti vienam. Kairieji populiarėja dėl to, kad toli gražu ne kiekvienam pakanka tik kartą per savaitę stadione ar bare su kitais visa gerkle plėšti kultinę Liverpoolio ar Celtico (Glazgas) futbolo komandų himną You‘ll never walk alone – pažadą, kad per gyvenimą „tu niekada neisi vienas“.
LAT: iššūkis „gyventi atskirai kartu“
Vienišumas liudija sunkią Vakarų visuomenės ligą, perspėja J. Sacksas ir pažeria galybę pavyzdžių: „Problema tokia didelė, kad 2018 m. Tracey Crouch gavo užduotį tapti, anot spaudos, pirmąja Britanijos „vienišumo ministre“. Nors vienatvė žinoma nuo Adomo laikų, „tik gana neseniai ji pradėta laikyti kenksminga sveikatai. <…> daugiau nei devyni milijonai Britanijos žmonių jaučiasi vieniši. <…> Panaši padėtis ir Jungtinėse Valstijose. <…> 46 procentai amerikiečių nuolatos arba kartais jaučiasi vieniši.“ Iš sielos liga netrunka persimesti į kūną: „Nuolatinis vienišumas siejamas su streso hormono kortizolio pagausėjimu. <…> Vien kartą per savaitę susirenkant su draugais palošti kortomis arba susėdant išgerti puodelio kavos, gyvenimas pailgėja tiek pat, kiek atsikračius įpročio per dieną surūkyti pakelį cigarečių. <…> Kalifornijos universiteto 2006 m. atliktas 3000 krūties vėžiu sergančių moterų tyrimas atskleidė, kad daugiau draugių turinčių moterų tikimybė išgyventi yra keturis kartus didesnė nei moterų, kurios socialinių ryšių turi nedaug.“ Ir visa tai – dar iki kovido pandemijos.
Mokslininkai patvirtino seniai visiems žinomą faktą: gal ir nebuvo aiški konkreti vienišumo žala sveikatai, bet puikiai žinojome, kad jo nemėgstame. Tačiau 2024 m. Lankasterio universiteto atliktas tyrimas nustebino: pasirodo, vyresni nei 60 metų žmonės jaučiasi gerokai laimingesni, jei su savo „intymaus gyvenimo draugu/e“ gyvena atskirai. Manyta, kad LAT būdinga jaunimui, bet dabar paaiškėjo, kad neatsilieka ir jų tėvai bei seneliai: anot tyrimo, taip gyventi dabar renkasi kas dešimta pora.
Kita vertus, tyrimas patvirtino ir visiems žinomą faktą, kad išsiskyrimas po ilgų bendro gyvenimo metų ypač skaudžiai kerta per sveikatą. Ir čia paaiškėja, kad ir šio tyrimo išvados nėra jokia staigmena: tiesiog tiriamieji, o paskui juos ir mokslininkai, užuot palaikę vis rečiau pasitaikantį „viso gyvenimo santuokos“ idealą, nutarė nuleisti kartelę ir patarti gerontologams būti praktiškiems: „Atėjo laikas pripažinti, kokie svarbūs palaikant vyresnio amžiaus suaugusiųjų gerovę yra intymūs, dažnai nematomi ryšiai, nusidriekiantys už namų židinio sienų.“ Paprastai tariant, mūsų amžininkams, gyvenime jau keliskart keitusiems partnerius, sulaukus tokio amžiaus patariama nė nebandyti dar kartą kurti bendrą gyvenimą, bet pasilikti karaliauti nuosavame bute, kad ir vienatvėje.
Ką gi, kiek sutinkame mokėti, tokią ir prekę gauname: anot priežodžio, šykštuolis moka du kartus. LAT labai jau panašus į greitą maistą: nereikia nei vargti gaminant, nei indus plaunant, ir kišenės labai neskauda, ir pilvą užkiši, ir skonis gomurį plėšte plėšia, o štai per sveikatą galiausiai kerta. Apie šį pavojų dietologai ir gydytojai jau balsu rėkia, o štai psichologai ir sociologai, regis, mieliau siūlo emocinį surogatą.
Ten, kur jie pasiduoda, Biblija toliau gina paprastą mintį: sielos sveikata irgi nėra genų ir tablečių, bet daugiausiai sveikos ankstesnės gyvensenos pasekmė. Kodėl tikimės, kad dabar gebėsime greitai ir neskausmingai laimėti didžiausią premiją – bendrystę? Sunku įsileisti į savo namus (gyvenimą) kitą žmogų, jei iki tol keletą dešimtmečių nuosekliai laužėme bent du iš dešimties „trumposios Gamintojo instrukcijų knygelės“ (Dekalogo) punktų: šeštą ir devintą (KBK 2331 ir 2514). Mums šypsenėlę keliantis „nesvetimausi“ siekia taip toli, kad turėtume mesti į šiukšlyną du trečdalius mūsų ekranus užplūdusių reklamų: „Kiekvienas/a, kuris/i geidulingai žvelgia į moterį/vyrą, jau svetimauja savo širdimi“ (plg. Mt 5, 28). O priskaitę iki devintojo („Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“ (Iš 20, 17), pirmiausia turime liautis paaugliškai piktintis, esą, kunigai vėl lendą į lovą. Purkštaujame, kad jau nebe tie laikai, kad mylėtumės per paklodę su skyle, kaip pasimėgaudamas aprašė Gabrielis Garcia Márquezas knygoje „Šimtas metų vienatvės“ (beje, uždengti veidą liudija baisiausią krikščionybės iškreipimą: naudotis kūnu kaip daiktu).
Šiuose dviejuose įsakymuose pateikiamas biblinis emocinės (ir visos kitos) sveikatos receptas – širdies nuskaistinimas. Dar daugiau: katalikybėje vis dar gyvas susitaikinimo sakramentas (išpažinties praktika) liudija ir tvirtą tikėjimą, kad pradėti tuos (ir kitus) Dievo įsakymus praktikuoti, t. y. sveikai gyventi, žmogui niekada nevėlu.
Be šios „horizontalios“ vienatvės, išgyvename ir kitą – „vertikaliąją“. Neišvengiamai vienišas yra kiekvienas, sėdintis hierarchijos viršūnėje – karalius, prezidentas, generolas, popiežius, firmos direktorius, meno ar mokslo genijus… Jo dalia – valgyti prie stalo vienam, slapčia lūkuriuojant, kad į rūmų ar vienuolyno duris pasibels jam rangu lygus svečias. Nuo šio „valdžios vienatvės“ jungo direktoriai ir prezidentai šiandien sprunka apsimesdami, kad nusileidžia laipteliu žemiau: rengiasi apdribusiais megztiniais ir keikiasi kaip krovikai (nors nesiliauja reikalavę iš pavaldinių juos gerbti).
Deja, karališkos vienatvės jungą neša ne tik mūsų visuomenės „didieji“. Net ir nekrikščionys žino, kad Dievas jį uždėjo kiekvienam žmogui, padarydamas jį visų kūrinių valdovu. Todėl žmogus taip dažnai jaučiasi vienas: „Jam nutinka taip, kaip nutiko Adomui daiktų ir gyvūnų apsupty. Jo didybė atskiria ir uždaro jį į tokią skausmingą vienatvę, kad jis pasijunta esąs kone nelaimingiausias iš visų kūrinių. Žmogus jaučia, kad kūrinijoje neturi sau lygaus dialogo partnerio. Ši vienatvė jį taip slegia, kad jis neįstengtų jos atlaikyti ilgesnį laiką. Kuo geriau jis užvaldo juntamąjį pasaulį, tuo didesnis jo poreikis atsiverti kitam“ (Federicas Ruizas).
Ir užuot ieškojus savo Ievos ar Adomo (ar Jėzaus Kristaus), kaip gundomai paprasta atrodo imti ir… nusileisti laipteliu žemiau. Liautis būti kūrinijos valdovu ir pasinerti tarp daugybės šiltų plaukuotų ir plunksnuotų kūnų: įtikėti, kad žmogus yra tik vienas iš gyvūnų. Štai kodėl „šiuolaikinė pasaulietinė antropologija atkakliai stengiasi įrodyti, kad žmogus niekuo neypatingas. Siūlydami rūšių lygybės idėją, jos adeptai gali kovoti už šimpanzių gerovę zoologijos soduose ir tuo pat metu agituoti už trisomiją turinčių vaikų pašalinimą“, – rašo Erikas Vardenas (jis – trapistų vyresnysis, tad žino, kas yra abato vienatvė). Ir konstatuoja: „Žmonija nustumta nuo savo pjedestalo.“ O gal ji visgi nulipo pati, nepakėlusi karališkos žmogaus vienatvės? Juk leistis žemyn – lengviau, nei kopti ten, kur galėtume sėsti prie vieno stalo su mūsų laukiančiu Dievu. Ir nesiteisinkime silpnumu: šv. Teresėlė Lizjietė tikina, kad Dievas… yra paruošęs mums liftą.
Vienatvė ar vienuma?
Žmogų Dievas nuo pat pradžių sukūrė pagal savo paveikslą: atvertą į išorę, kaip Dievas yra pats atvirumas – „Vienas Trijuose“ reiškia santykį, judesį, atvirą glėbį. Ir „nuo pat pradžių žmonės užėmė privilegijuotą padėtį tarp kūrinių <…> todėl, kad žmonės neturėjo visiems kūriniams būdingo metafizinio baigtinumo“, – rašo E. Vardenas ir pacituoja Rainerio Maria Rilke eiles: „Esu iš ilgesio supintas.“
Tai žinojo geriausias visų laikų mistinis mokytojas šv. Kryžiaus Jonas: kviesdamas krikščionį vis labiau dvasiškai augti, jis kaip idealą nurodė ne tobulumą, bet… vienybę. Krikščionis turi ne abstrakčiai tobulėti – kopti vis aukščiau ir aukščiau, ir taip – be galo ir greičiausiai – vienatvėje. Kryžiaus Jonui tikslas yra meilė kaip vienybė – ryšys su kitu, dalyvavimas Trejybinio Dievo gyvenime, taigi, nesibaigiantis santykis, apsikabinimas, glaudžiausia bendrystė ir kartu aukščiausias kiekvieno asmens atbaigimas. Nuostabiausia, kad šiame santykyje jau nebelieka nei horizontalių, nei vertikalių atskirčių: žmogus Dieve myli ir kūriniją, ir kitus žmones. Santykis su jais apaštalui yra aiškiausias dvasinės žmogaus ūgties ženklas: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Kiekvienos sielos vienybė su Dievu yra pati bendruomeniškiausia, nes ji „tuo pat metu yra Dievo su visais, visų su Dievu ir visų tarp savęs Dieve“ (F. Ruizas).
Kaip tik Dievas nuo pat pradžių plačiausiai atvėrė savo namų duris – padarydamas savyje vietos kūrinijai, sutiko įsileisti į save net patį nieką. Žmogus, Jo paveikslas, yra sukurtas būti toks pat dosnus, tad užsidaryti savyje jam pražūtinga lygiai taip pat, kaip elektrinį virdulį pamerkti į vandenį: ir pirmasis, ir antrasis sugenda, nes yra naudojami neteisingai. Apie tai Dievas perspėjo nuo pirmųjų Apreiškimo eilučių: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Pasak egzegetų, norima pasakyti, kad žmogui negerai būti pačiam sau. Todėl keliame į altorius tiek atsiskyrėlių, vienišių ir vienulių (kaip siūloma lietuviškai pervadinti „vienuolius“). Žmogus gali gyventi vienas kaip pirštas, bet drauge būti visiems ir dėl visų – kaip Abraomas, kai derėjosi su Dievu dėl Sodomos ir Gomoros gyventojų gyvybių. Taip ir „sudaužoma vienatvė“ (perfrazuojant E. Vardeno knygos pavadinimą).
Krikščionys jau du tūkstančius metų praktikuoja LAT – meną „gyventi atskirai kartu“ – ir yra išmokę tą daryti tikrai meistriškai, nenuleisdami kartelės. Ką gi, bepigu jiems taip drąsiai eksperimentuoti: juk jie tiki Kristaus žodžiais, kaupinai pasotinančiais visų Liverpoolio ir Celtico futbolo sirgalių ilgesį. Prieš žengdamas į dangų Kristus pažadėjo: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Šaltiniai:
Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK), 2015, katekizmas.lt;
A. de Sent Egziuperi. Žemė žmonių planeta. Vilnius: Švyturys, 1992;
J. Sacks. Moralė. Vilnius: Tyto alba, 2020;
Cz. Miłosz. Pavergtas protas. Vilnius: Mintis, 2011;
F. Ruiz. Introducción a san Juan de la Cruz. Madrid: BAC, 1968;
E. Varden. Sudaužyti vienatvę. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2024.
Viršelis – Jūratės Micevičiūtės nuotrauka
