Tekstai

Kaip s. Dominykos širdyje užgimė pašaukimas rūpintis silpniausiais? Kaip per šią tarnystę ji prisijaukino mirtį ir kokias pamokas bei dovanas gauna iš ligonių, kurių palatas vadina Dievo apsireiškimo vietomis?

„Mano karjeros pradžioje buvo labai daug pasipriešinimo. Labai daug. Nuo mėginimų nuimti spektaklius iki nuolatinės kritikos. Turbūt nėra tokio režisieriaus Lietuvoje, kuris būtų tiek kritikuotas.“

Ar atsimenate save, kokie buvote prieš penkerius, dešimt, penkiolika, dvidešimt metų?.. Kai buvote jaunuolis, paauglys, vaikas?.. Ar jaučiatės esąs tas pats žmogus?..

„Pirmasis apsilankymas? Jautri patirtis... O Lietuvos sveikatos sistemoje tai buvo ir stiprus lūžis – juk ligoninės mūsų visai nenorėjo įsileisti“, – sakė Justė. 

Net turėdamas galimybę pasitraukti į saugesnį kraštą, lietuvis apsisprendė likti su ukrainiečiais ir nuolat liudyti jiems Bažnyčios artumą.

Saulėgrąžų puokštė kvepia taika. Maža mergaitė prieina prie karsto ir šypsodamasi glosto t. Antano galvą. Niekas už ją daugiau nepasakys apie tėvelio gyvenimą. Toks yra Saulaitis. 

Pašnekovė su „Kelionės“ skaitytojais dalijasi išbandymų kupina savo gyvenimo istorija, kuri – tarsi pamoka niekada nepasiduoti ir nenustoti šypsotis. 

„Kūryba turi sklisti, kad pasaulis ją pamatytų, įvertintų, kviestų. Tačiau šis reiškinys yra sudėtingas.“

Du pasakojimai apie svarbą ir prasmę gyvenimo keliu lydint savęs ieškančius jaunuolius. Apie  jiems skiriamas jėgas ir laiką, apie tai, kad geriausiai moko ne žodžiai, o buvimas kartu ir patirtis.

Lietus pasitinka ir krikštija kiekvieną gyvastį, ragindamas ją stieptis į saulę ir augti. Klusniai kalasi daigas, praplyšta pumpuras, atsiveria žiedas.  

Šiam pokalbiui turėjome laiko. Ne vieną valandą. Susitikdavome dažnai, kartais net kasdien vienoje Vilniaus ligoninėje, kur Veronika šį rudenį patyrė dvi operacijas.

Viršelyje vaizduojamas atlydys puikiai iliustruoja gavėnios kelionę – esam kviečiami tirpinti savo širdies ledus, rinkdamiesi atgailą, atleidimą ir gailestingumą.

Pastaraisiais metais vis daugiau stipresnės valios žmonių ryžtasi ypatingam gavėnios pasninkui – skaitmeniniam apsimarinimui.

Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.

Ir malonė, ir dorybės nėra paskiriami ar nusipelnomi dalykai; taip pat jie nėra ir atsitiktiniai. Tai Dievo ir žmogaus paslaptis, gyvas siūlelis, laumžirgio sparno vitražas tamsoj, apšarmojusi žvaigždyno kekė, palinkusi naktį prie miegančio lango.

Apie varlinėtojo, o paskui ir jaunojo skaitytojo pasaulį, atsivėrusį „sėkmingai“ susilaužius koją, elektriko karjerą, galiausiai pasibaigusią pedagogikos studijomis Vilniuje, ypatingą meilę žydų tautai, tikėjimo kelionę ir gyvenimą keičiančius susitikimus.

Įsivaizduokite alkstantį žmogų, kuris jau seniai nieko neturėjo burnoje. Kiekvienas paprasčiausio batono kąsnis jam bus saldus kaip paties geriausio konditerio iškeptas tortas.

Jeigu žmogus susimąstytų, kiek tokių atsitiktinių minčių ir melodijų sukosi jo galvoje paskutines kelias dienas, tikriausiai nustebtų, gal netgi išsigąstų supratęs, kaip lengvai į jo vidinį pasaulį patenka ir kaip jį paveikia bereikšmiai atsitiktinumai.

„Visada stebiu šviesą, spalvas, tai man yra visa ko esmė, pagrindas. Ir visus jausmus savo kūryboje išreiškiu tik per spalvas. Esu sugadinta, matau spalvomis.“

Paliesti šios „rykštės“ net ir šiandien, nepaisant suvokimo, jog asmens orumas ir savivertė nuo palikuonių nepriklauso, dažniausiai gėdijasi atverti širdį aplinkiniams, savo slepiamą „gėdą“ išdrįsdami įvardinti vien Dievui.