Tekstai

„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35) Arkivyskupas Visvaldas Kulbokas kaip Vatikano nuncijus atvyko į Kijevą likus vos pusmečiui iki plataus masto rusų invazijos Ukrainoje. Net turėdamas galimybę pasitraukti į saugesnį kraštą, lietuvis apsisprendė likti su ukrainiečiais ir nuolat liudyti jiems Bažnyčios artumą.   Su Visvaldu Kulboku pokalbio susitikome jo gimtojoje Klaipėdoje, […]

„Kelionė“ 2025 m. Nr. II (34) Saulėgrąžų puokštė kvepia taika. Maža mergaitė prieina prie karsto ir šypsodamasi glosto t. Antano galvą. Niekas už ją daugiau nepasakys apie tėvelio gyvenimą. Toks yra Saulaitis.  Iš JAV Lietuvon atlydėjusi Antano sesę Marytę jųdviejų bičiulė Daina sako: „Jei Marytės paklaustum apie tėvą Saulaitį, ji […]

Pašnekovė su „Kelionės“ skaitytojais dalijasi išbandymų kupina savo gyvenimo istorija, kuri – tarsi pamoka niekada nepasiduoti ir nenustoti šypsotis. 

„Kūryba turi sklisti, kad pasaulis ją pamatytų, įvertintų, kviestų. Tačiau šis reiškinys yra sudėtingas.“

Du pasakojimai apie svarbą ir prasmę gyvenimo keliu lydint savęs ieškančius jaunuolius. Apie  jiems skiriamas jėgas ir laiką, apie tai, kad geriausiai moko ne žodžiai, o buvimas kartu ir patirtis.

Lietus pasitinka ir krikštija kiekvieną gyvastį, ragindamas ją stieptis į saulę ir augti. Klusniai kalasi daigas, praplyšta pumpuras, atsiveria žiedas.  

Šiam pokalbiui turėjome laiko. Ne vieną valandą. Susitikdavome dažnai, kartais net kasdien vienoje Vilniaus ligoninėje, kur Veronika šį rudenį patyrė dvi operacijas.

Viršelyje vaizduojamas atlydys puikiai iliustruoja gavėnios kelionę – esam kviečiami tirpinti savo širdies ledus, rinkdamiesi atgailą, atleidimą ir gailestingumą.

Pastaraisiais metais vis daugiau stipresnės valios žmonių ryžtasi ypatingam gavėnios pasninkui – skaitmeniniam apsimarinimui.

Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.

Ir malonė, ir dorybės nėra paskiriami ar nusipelnomi dalykai; taip pat jie nėra ir atsitiktiniai. Tai Dievo ir žmogaus paslaptis, gyvas siūlelis, laumžirgio sparno vitražas tamsoj, apšarmojusi žvaigždyno kekė, palinkusi naktį prie miegančio lango.

Įsivaizduokite alkstantį žmogų, kuris jau seniai nieko neturėjo burnoje. Kiekvienas paprasčiausio batono kąsnis jam bus saldus kaip paties geriausio konditerio iškeptas tortas.

Jeigu žmogus susimąstytų, kiek tokių atsitiktinių minčių ir melodijų sukosi jo galvoje paskutines kelias dienas, tikriausiai nustebtų, gal netgi išsigąstų supratęs, kaip lengvai į jo vidinį pasaulį patenka ir kaip jį paveikia bereikšmiai atsitiktinumai.

„Visada stebiu šviesą, spalvas, tai man yra visa ko esmė, pagrindas. Ir visus jausmus savo kūryboje išreiškiu tik per spalvas. Esu sugadinta, matau spalvomis.“

Paliesti šios „rykštės“ net ir šiandien, nepaisant suvokimo, jog asmens orumas ir savivertė nuo palikuonių nepriklauso, dažniausiai gėdijasi atverti širdį aplinkiniams, savo slepiamą „gėdą“ išdrįsdami įvardinti vien Dievui.

„Žmonės siekia daugybės dalykų ir jaučia nerimą, nes yra „įsodinti“ į netikras prasmes. Mūsų širdis tai jaučia. Karo kapeliono darbas yra paklausti šių paprastų klausimų – kokia tavo koordinačių sistema? Kas tau pirmoje vietoje?“

Seksualinis elgesys – tabu tema: paprastai tai laikoma asmeniniu žmogaus reikalu, kurio viešai aptarinėti nepriimtina. Kol neiškyla padariniai, žalojantys ne tik patį žmogų, bet ir griaunantys artimųjų, draugų, kolegų gyvenimus, neigiamai veikiantys visuomenę.

Sausio 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais ir herojais.

Kai vaikystėje susirgau meningitu, mama paaukojo mane Dievo Motinai. Ji buvo pasižadėjusi Mergelei Marijai nuvažiuoti į Lurdą, jei tik pasveiksiu. Taip ir padarė, dėl to Lurdas man – ypatinga vieta.

Tikėjimas, viltis ir meilė – teologinės dorybės, regis, šiai vargo žemelei svetimi dalykai, nepraktiški ir beverčiai kasdienybėje. Gal palikime juos religijos „profesionalams“?