„Kelionė“ 2026 m. Nr. II (38)
„Gyvenu taip, kaip suprantu, tikiu į Dievą taip, kaip moku“, – sako dainininkas Mantas Jankavičius (g. 1980). Tai yra jo kelias, jo kelionė, būdas suvokti pasaulį ir patį save. Manto interviu retsykiais praslysta drąsus ir atviras prisipažinimas, kad jo gyvenimo pamatą laiko Dievas. Ir kad tik Jo glėbys barsto didžiausias dovanas: žmoną Ievą, keturis jų vaikus – Beną, Herkų, Upę ir Mortą, galimybę kurti muziką, ją atlikti, vaidinti teatre ir kine.
Mantai, šitame beprotiškame pasaulyje kartais užduodi sau klausimą, ar Tau sekasi būti geru žmogumi?
Niekada negalėsiu vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Yra toks posakis: norisi būti geram, bet neišeina. Šventasis Paulius juk irgi svarsto – o kas mane išvaduos iš šito dyglio? Bet jis mums duotas, kad neišpuiktume. Suprantu savo trapumą, durnumą, nesąmones, kurias padarau, tai, kad vėl ir vėl lipu ant to pačio grėblio, – vis nepasimokau. Taigi, norisi, bet neišeina.
Na, tai, kad pripažįsti savo silpnumą – jau vis šis tas….
Aš suprantu, kad ir nepavyks. Šv. Paulius mums kalba, kad tik per Jėzų Kristų gali būti išvaduotas iš nuodėmės nelaisvės. To ir laikausi, kad nesugriūčiau.
Gana drąsiai ir garsiai kalbi apie savo tikėjimą viešai. Kaip išdrįsai?
Nesu drąsus kalbėti apie tikėjimą. Ne dėl to, kad jo gėdijuosi. Man atrodo, kai žmogus pradeda kalbėti, kaip jis tiki, kyla noras jo šalintis. Kalbėti apie tai ir šiandien neketinu, neįmanoma be Dievo malonės tapti šventam, girtis savo tikėjimu man atrodo neprotinga. Gyvenu taip, kaip suprantu, tikiu taip, kaip suprantu, ir tai – mano. Mano tikėjimas atsispindi kasdienybėje, bendravime su šeima, artimaisiais, kaip vaikštau gatvėje, kaip šiandien bendrauju su tavimi. Turiu nepamiršti, kad esu nuodėmingas, o tikėjimas yra kelionė. Nebūsiu joje tobulas, mes visi esame atsakingi už krikščionio vardą, negalime jo suteršti, tačiau niekada nežinosime, kur mus nuves gyvenimas ir kada veidu drėbsimės į purvą. Visuomenei bus sunku pasiteisinti, tačiau visada žinosi, kur ieškoti atleidimo.
Daugybę metų esi neatskiriama šalies pramogų pasaulio dalis. Kad ir kaip jis tviska, šiame pasaulyje netrūksta puikybės ir gundymų. Kaip pavyksta atsilaikyti?
Esu girdėjęs apie tai, kad viduramžiais muzikantų, bardų, cirko artistų neleisdavo laidoti kapuose, pašventintoje žemėje, kartu su kitais. Buvo manoma, kad jie skleidžia velnio sėklą ir neverti eiti į Dangaus karalystę.
Nemanau, kad pramogų pasaulis yra toks sugedęs. Nors man pačiam irgi teko daug ką pergalvoti. Lūžis įvyko tada, kai nusiėmiau karūną, kai pradėjau suprasti, kad visa, ką turiu – dainos, kurias pavyko parašyti, išvaizda, talentai, koncertai, į kuriuos žmonės perka bilietus, o aš vėliau statau namus ir važiuoju su šeima atostogų – ne mano nuopelnas. Anksčiau manydavau: koks aš kietas, kiek visko padariau, sukūriau… Betgi ne!
Karūną nusiplėšti nėra lengva, netgi labai sunku. Dar daugiau, negaliu pasakyti, kad toks nuolankumas padeda išbūti scenoje, juk tarsi netenki ambicijų. Scenai reikia plunksnų, scenoje kartais nebejauti, kada esi Mantas, o kada – personažas, mūsų profesija stipriai integruota į gyvenimą. Ir sunku vaidinti išsipuošus plunksnomis, kai suvoki, kad visa, ką darai, skirta iš aukštybių.
Man brangu jausti, kad nėra savaime suprantama, kai žmonės ateina į koncertus, spektaklius, kad mane seka, skiria savo brangų laiką ir dėmesį.
Tačiau tokios brandžios mintys neatsiranda tiesiog spragtelėjus pirštais. Juk taip nebūna, kad vieną rytą nubundi protingas, suvokdamas pasaulio dėsnius ir taisykles…
Aš niekada nebūsiu nei protingas, nei išmintingas, aš tiesiog keliauju savąją kelionę. Ir tai yra ilgas kelias namo.
Paauglystėje esi vienoks, matau savo sūnų, kuris dabar išgyvena paauglystę. Tai laikas, kai nelabai supranti, kas vyksta, susimaišo hormonai, mintys, jausmai, o tu mėgini suprasti, kas esi iš tikrųjų. O paskui ateina laikas, kai pajunti, kad nebenori po koncerto su chebra iki ketvirtos ryto gerti alų, kad visi pokalbiai prasmingi tik iki vienuoliktos vakaro. Pradedi suprasti laiko vertę, jis darosi brangus, sveri, kur, kam ir kiek jo skirti. Būti su tais, kurie tau iš tiesų brangūs, ar su tais, su kuriais naudinga būti, gali pasipuikuoti, gauti patvirtinimų.
Šiandien negaliu aiškiai pasakyti, kad nutiko kažkoks įvykis, aukštyn kojomis apvertęs mano mąstymą. Tiesiog jaučiau, kad kažko trūko netgi tais laikais, kai mane šlovino, kai parduotuvėse gaudavau geriausių nuolaidų, kai į mane žvelgdavo gražiausios merginos, kai buvau apsuptas dėmesio ir panorėjęs galėdavau telefonu atsiliepti tik tiems, kam noriu. Atrodo, viskas, apie ką svajotum… Bet grįžęs namo jausdavau, kad gyvenimo ašis kažkur ne ten, kad kitur turiu dėti akcentus, jei iš tiesų noriu suprasti savo profesiją, išsiaiškinti, kodėl ji mane šitaip pagrobusi ir taip naikinamai veikia.
Įvaldęs muzikanto, atlikėjo amatą, nors daugybė dalykų pramogų pasaulyje man nepatinka, tiesiog keliauju akcentus dėdamas į šeimą, tikėjimą, pamatinius dalykus, kurie leidžia išlaikyti balansą, neprarasti savęs, vertinti tai, ką darau.
Prisiminkime Mantą, kurį žiūrovai pirmą kartą išvydo „Fiz Super Star“ konkurse…
Aš jo neprisimenu. (Šypsosi.) Kaip tik vakar su Linu Adomaičiu kūrėme bendrą dainą, prisiminėme, kad abu dalyvavome tame projekte, ten ir susipažinome. Tais metais sulaukiau labai daug dėmesio, man tai buvo svarbu, nes dėmesys buvo tai, ko siekiau. Kaip tik tuo laiku atsirado estų prodiuseriai, mes užkabinome „Universal Music“. Ėmiau viską, ką gyvenimas duoda, tačiau buvau visiškai nesubrendęs.
Turbūt karjeros pradžioje visi atlikėjai yra tokie…
Kiti gal labiau supranta, ko nori, yra labiau užsispyrę, žino kelių ir būdų? Išties, aš nei dainuoti labai norėjau, nei groti, svarbiausia, kad žmonės man plotų, šlovintų ir garbintų. Priemonės nebuvo svarbios – gitara ar filmas.
Ar kada išgyvenai jausmą, kad kiti iš tavęs nori nulipdyti tai, ko pats nelabai norėtum?
Negaliu prisiminti… Dirbau su keletu prodiuserių, tačiau nė vienas nesistengė primesti jų įsivaizduojamo modelio. Matyt, tiko, ką darydavau. O darydavau, kaip man išeidavo, kaip jausdavau, ir viskas pavykdavo. Jiems nereikėjo manęs kurti.
Šiandien dirbi vienas, neturi prodiuserio. Kodėl taip apsisprendei?
Man atrodo, kad šis sprendimas subrendo pačiu laiku. Mėgstu suprasti ir žinoti, kas vyksta mano gyvenime. Iki šiol turiu pagalbininkų, nedirbu vienas, normalu yra pasitarti, sutelkti idėjas, kad sumanymai būtų įgyvendinti, bet priklausymo momentas man visada asocijuojasi su nelaisve. Nesakau, kad blogai turėti kompaniją, kuri imasi tavo reikalų vadybos, bet turbūt mano ego yra pernelyg didelis, kad laukčiau jų dėmesio. Mane tai varžo, nesijaučiu laisvas koncertuoti kur noriu, kurti dainas kokias noriu, bendrauti su žurnalistais, su kuriais noriu bendrauti, rinktis stilių. Visa tai kuria papildomų komunikacinių rūpesčių, o jie šitame mano gyvenimo etape – visiškai nereikalingi.
Be to, pramogų pasaulis ir jo žaidimo taisyklės keičiasi, reikia labai greitai atrasti būdų, kaip prisitaikyti.
Kaip manai, į gerą ar į blogą pasikeitė pramogų pasaulis? Ką matai?
Bijau sakyti, kad tai, ką šiandien jaunimas pramogų pasaulyje daro, yra blogai. Atrodysiu, kaip seniokas bambeklis, įsivaizduojantis, kad jau mūsų laikais… (Juokiasi.) Kaip ir visais laikais, pramogų pasaulyje yra visko. Ir kaip visada – geriausiųjų mažai, o triukšmo daug. Mūsų laikais triukšmo irgi buvo, bet šiandien man jo atrodo kur kas daugiau…
Ir neatsiranda antras toks Mantas, antras Marijonas, antras Andrius Mamontovas…
Anksčiau ar vėliau žmonės atsisuka į kokybę, o dalykai – išsigrynina. Reikia tik sulaukti tokio laiko. (Šypsosi.)
Ne kartą pokalbyje užsiminei apie kelionę. Ar gali pasakyti, kuriame savo gyvenimo kelionės etape dabar esi?
Jaučiu, kad esu šiek tiek geresnis žmogus. Tai man labai svarbu. Vis mažiau reikalauju patvirtinimo ir dėmesio iš kitų, o tai man suteikia saugumo jausmą – žinau, ką veikiu, kur esu, todėl kitų žmonių nuomonės manęs netaško į šonus, kaip kad būdavo anksčiau. Man ramu. Taškai sudėti ten, kur svarbiausia – šeima, tikėjimas. Kai tai nutinka, darbas tampa ne pagrindiniu rūpesčiu, kuris pagrobia visą tavo laiką, o labai kryptinga ir prasminga veikla.
Savo darbais nekeičiu pasaulio, tačiau koncertuose labai vertinu susitikimus su žmonėmis. Man svarbu koncerte sukurti santykį ir jausmą, patirtį, kurią klausytojas galėtų parsinešti namo. Nežinau, branda tai ar tiesiog laikinas etapas.
Ar kada išgyvenai vidines krizes, kai atrodė, kad kelio nebėra, esi atsidūręs aklavietėje?
Man tikrai buvo sunkus pandemijos laikas. Turbūt ne aš vienas tada supratau: kai ištinka krizė, kultūra tampa nereikalinga, vadinasi, nereikalingas tampi ir tu. Per vieną akimirką išnyksta tavo pragyvenimo šaltiniai, dingsta reikšmingumas, kurį manei turįs. Karantino laikas mums visiems parodė, kaip viskas yra trapu ir ne savaime suprantama. Štai tada ir tenka plėštis karūnas su visomis mėsomis. Žvelgdamas į pilną salę klausytojų, visada prisimenu tą jausmą.
Ar tada išsiaiškinai, ką galėtum veikti, jei daugiau niekada netektų dainuoti scenoje?
Tai buvo laikas, kai supratau, kad turiu rankas ir kojas, kad manęs nekankina negalia. Esu įgijęs automechaniko suvirintojo profesiją, Muzikos ir teatro akademijoje baigiau trombono ir vokalo studijas. Turėdamas daug laiko, per pandemiją pradėjau mokytis, internetu baigiau net keletą kursų ir supratau, kad jei nori, visko galima išmokti. Anksčiau vinies nemokėjau įkalti, bet pradėjau remontuoti baldus, reikėjo susitvarkyti elektrą, susitvarkiau. Reikia tik noro ir disciplinos. Buvau įsteigęs scenos meno mokyklą, visai neblogai sekėsi, bet ši patirtis taip pat leido suprasti, kad pedagoginei praktikai reikia pašaukimo. Turiu kuo pasidalinti su kitais, įkvėpti, bet gal dar ne laikas. (Šypsosi.)
Dabar mano gyvenime visko labai daug – dainos, albumas, koncertai, teatras. Kaip tik dabar atgimsta spektaklis „Laisvi drugeliai“ – man labai ypatingas kūrinys, nes būtent su juo kadaise debiutavau teatro scenoje. Spektaklį atnaujiname, jau parduodami bilietai, o rudenį su premjera leisimės į turą per Lietuvą.
„Laisvi drugeliai“… Daug kalbi apie laisvę, o aš dažnai galvoju apie tai, kad, sovietmečio dar paragavusi, mūsų karta ją suvokia kitaip. Vis dėlto, turėdami jos iki valiai šiandien, dažnai savo pasirinkimuose įkaliname patys save…
Labai sudėtingas klausimas. Visada reikia pradėti nuo savo laisvės ir klausti savęs, ar esi laisvas kasdienybėje. Pasaulio problemų niekaip negaliu išspręsti, apie laisvę kalbu iš savo pozicijų – kada tikrai esi laisvas rinktis, kaip nori gyventi. Rinktis nebūtinai taip, kaip renkasi minia. Esu įsitikinęs, kad užtikrintai būti tik vienoje pusėje yra dviprasmiška. Nebūna vien balta arba vien juoda. Gal todėl man baisus visuomenės kategoriškumas, cancel kultūra.
Manoji laisvė yra susijusi su vidiniais pasirinkimais, su artimiausia aplinka – kaip čia bendrauju, kaip padedu, kaip suprantu. Nuo to prasideda visa kita. Jeigu arčiausiai savęs nesijauti saugus ir suprastas, tai ieškok neieškojęs šito aplinkoje. Kažkas yra pasakęs: pirmiausia pasiklok lovą, o tada pažiūrėsi, kaip pakeisti pasaulį.
Laikausi taisyklės pradėti nuo savęs, o ne žiūrėti, ką kitas blogai daro. Ir gal tu irgi esi neteisus – visada juk gali padaryti geriau.
Ne kartą esi pabrėžęs, kokia svarbi šeima tavo profesiniame gyvenime. Kaip manai, ar be jos būtum pasiekęs mažiau?
Marijonas kažkada yra pasakęs: „Jei esi šou biznyje, šeimos tau turėti negalima.“ Taip sakydamas, manau, jis turėjo omeny visai ką kitą, bet kažkuria prasme yra visiškai teisus. Pramogų pasaulio žmonės viešojoje erdvėje turi būti pasiekiami dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Galiu kalbėti tik apie save, man labai pasisekė, kad žmona Ieva yra puiki mama. Ji sugeria visą mūsų buitį, leidžia man išsijungti mėnesiams, kai rengiame naują didelį projektą.
Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad šeima yra ašis, apie kurią sukasi mano gyvenimas. Ir kai mėginu svarstyti, ką rinkčiausi, jei tektų: karjerą, darbą, pripažinimą ar šeimą, kurioje pilna fejerverkų ir niekas tavęs kasdien nešlovina, tai atsakymą aiškiai žinau. Pandemija leido suprasti, kad amžino nieko nėra, o šeima visada lieka su tavimi.
Labai ramiai einu su tuo žinojimu, toji transformacija keičia ir mano kūrybą, tai, kokių koncertų noriu, ką kalbu scenoje, kokius spektaklius noriu statyti. Viso savo laiko darbui ir karjerai nebeaukoju, stengiuosi išlaikyti balansą ir beveik visada, po pasirodymų, grįžtu namo nakvoti.
Tavo sūnus Benas, atrodo, renkasi tavuosius kelius. Nepavyko sūnaus apsaugoti? Ar bent mėginai?
Kalbėjomės su juo apie tai paprastai ir organiškai. Nė vieno savo vaiko nemokiau nei groti, nei vaidinti, niekaip neraginau, nekreipiau. Vyresnysis Benas – itin meniškos sielos, visi jo pasirinkimai buvo labai autentiški, viską padarė pats, nesu nė žodeliu jo užtaręs. Savo kelią pradėjo nuo Anželikos Cholinos miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, vos šešerių su Kostu Smoriginu pirmą kartą stovėjo scenoje. Draugystė su Anželika tęsėsi, jį pakvietė šokti į spektaklį „Jaunystė“, dabar Benas šoka „Karalių pasakoje“. Jis groja gitara, turi grupę, rašo nerealius postus, kuriuos skaitydamas galvoju, kaip jis taip giliai mąsto, aš toks jo metų nebuvau.
Kai Benui suėjo aštuoniolika metų, išleidome bendrą dainą „Norėjau gyventi“. Ji tapo mano naujausio albumo ašimi, o ir visas albumas pavadintas pagal šią dainą. Norėjau paskutinį kartą su juo pabūti, praleisti laiką, nes jis palieka namus. Man atrodė asmeniška kartu išgyventi kūrybą, į ją įpinti tėvo ir sūnaus ryšį.
Mūsų vidurinysis Herkus – sportininkas, futbolininkas, atletas. Labai stiprus ir labai skirtingas. O kur dar Upė ir Morta! Žodžiu, mūsų namuose niekada nėra nuobodu ar vieniša.
Kalbino Laisvė Radzevičienė
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka