Kun. Martynas Povylaitis, SC. Palaiminimas kančia: šv. Rita Kašietė
Šios visame pasaulyje žinomos šventosios istoriją brangina ir jos užtarimo šaukiasi tie, kurie patiria didelių išmėginimų ar yra patekę į, regis, neišsprendžiamas situacijas, – šv. Rita laikoma greitai išklausančia šventąja.
Liudyti Lietuvą. Pokalbis su Elze Simonkevičūte-Di Meglio
Italijos lietuvių širdimi galima vadinti Elzę Simonkevičiūtę-Di Meglio, kuri jau penkioliktus metus gyvena Romoje ir savo laiką bei jėgas dovanoja lietuvių bendruomenei.
Ses. Liucija Aušra Grybaitė, FMA. „Mūsų dienų iššūkis – negyventi sau“
Būna labai gera, kai prieina koks barzdotas vyrukas ir sako: „Laba diena. Jūs mane mokėt tikybos. Ar dar dirbat mokykloj?“ Išgirdęs, kad dirbu, sako: „Dirbkit, dirbkit, tada, kai mums šnekėjot, mes nieko nesupratom, bet dabar jau pradedu suprasti.“
Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF. Pašaukimo paieškos: tarp „noriu“ ir „reikia“
Šiandien kai kuriuose kontekstuose pati pašaukimo idėja yra mitologizuojama: pašaukimas vaizduojamas kaip idealus, iš anksto nulemtas gyvenimo kelias, kurį žmogus privalo atrasti.
Kaip išmokyti vaiką nepasiduoti?
Jei norite, kad vaikas užaugtų atkaklus, atkreipkite dėmesį į tai, kiek jūs patys įdedate jėgų ir pasiryžimo siekdami savo tikslų. Vaikai iki tam tikro amžiaus kopijuoja tėvų elgesį, neretai siekia juos pasivyti ir aplenkti.
Aušra Čebatoriūtė. Bedugnė, atsiverianti tarp pačių artimiausių.
„Buvau iš mamos girdėjusi tokį posakį, kad lietuviai yra nacistai arba fašistai. Paklausdavau – mama, ar tu pažįsti tokių žmonių iš mūsų pažįstamų rato, draugų? Tuomet ji nutildavo“, – teigė Lina.
Regimantas Tamošaitis. Autoritetas kaip valia ir vaizdinys
Jeigu man prieš akis ūmai išdygtų tikras, neabejotinas autoritetas, nelygstamas ir visų pranašiausias asmuo, aš juk netekčiau laisvės. Tarsi patį Dievą pamatytum ir jau nebegalėtum būti toks, koks nori.
Kun. Arūnas Jankauskis: „Mano atsakomybė – atidaryti duris“
Paradoksalu, bet po didelių netekčių žmonės dažnai atranda dvasinį gyvenimą. Kančia yra iššūkis, bet kartu ji gali būti vaisinga ir išgryninti vertybes. Tai pasireiškia egzistenciniais klausimais: dėl ko aš gyvenu, dėl ko verta mirti?
Inga Filipovič. „Teatre pamirštu savo negalią“
Kai skauda, kiekvienas žingsnis – didžiausias išbandymas, turiu apmąstyti kiekvieną judesiuką, kaip žengti, kad mažiau skaudėtų. Jei tą padarau ir nueinu, galiu pasakyti – gyvenimas yra nuostabus.
Valdas Mackela. Gražiausioji Saliamono giesmė: peržengus troškimų horizontą.
Giesmių giesmė yra ir kosminė giesmė. Tai suvokti galima tik tuomet, kai mylimoji yra labai arti Mylimojo. Suvokimas, kaip Kūrėjas myli kiekvieną kūrinį, yra tiesioginė mistinės vienybės su Juo pasekmė. Tuomet, kai suvoki, kaip Viešpats myli tave ir kad Jis yra tavo mylimasis, tu supranti, kaip Dievas myli visus – ir žmones, ir kūrinius.
Maurice Zundel. Akmeninės šventovės gali sugriūti
Giliausia ir jautriausia bet kurio žmogaus vieta, kurioje prabyla jo tikrasis žmogiškumas, išskiriantis jį iš visų kitų gyvų būtybių, yra toji asmens neliečiamumo pajauta. Jausdamas ją, kiekvienas konkrečiai gali pajusti, kad yra žmogus.
Dominyka Navickaitė. Vienišas migrenos rūkas
Skaudėdavo ir po poilsio, ir po darbo. Ir po gulėjimo, ir po fizinės veiklos. Tiesiog atrodė, kad neįmanoma, kad neskaudėtų. Gyvenimas priminė trumpas sekundes ir vos kelias dienas per mėnesį be priepuolių, o visas likęs laikas tebuvo migla.
„Skausmas kviečia leistis į kelionę“. Pokalbis su psichologe Justina Kymantiene
Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.
Scenografė Renata Valčik. „Meno kūrinio esmė – ne materija, o išgyvenimas“
Renata Valčik (g. 1973) – viduriniosios kartos menininkė, viena aktyviausiai šiandien Lietuvoje besidarbuojančių teatro ir kino scenografijos kūrėjų. Už savo scenografiją ne kartą įvertinta Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu.
Kun. Kęstutis Dvareckas. Atsidūsėjimai
Tu – mano Vartai, pro kuriuos išeinama iš vienišumo pragarų.
Tu – mano Ganytojas, akių nenuleidžiantis, vilkų neįbauginamas.
Jovita Sandaitė. Pažinti Saną per automobilio langą
Septynerius metus dirbdama Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos humanitarinėse organizacijose, teksto autorė Jovita Sandaitė atliko misijas tokiuose pasaulio kraštuose, kaip Palestina, Afganistanas, Siera Leonė, Jordanija bei Jemenas. Instinktas prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo – taip ji apibūdina savo darbą ir pasakoja, kaip visa tai atrodo praktikoje. Šįkart – iš jau penkerius metus karo krečiamo Jemeno sostinės Sanos.
Laisvė, ribos ir meilė auklėjant vaikus
Ar kažkuris vienas auklėjimo, santykių su vaikais elementas gali būti svarbiausias? Kodėl tėvai yra linkę abejoti, ar pakankamai myli savo vaikus? O susidūrus su elgesio problemomis, nori nenori mintyse pradeda kirbėti – gal savo vaikui leidžiu per daug?
Tekanti maldos upė. Pokalbis su benediktinu t. Grigaliumi
Tėvas Grigalius (Gregory Casprini, g. 1949 m.), gimęs ir augęs Amerikoje, jaunystėje daugybe būdų intensyviai ieškojo gyvenimo prasmės. Nukeliavęs įspūdingą kelionę nuo vaikystės svajonių tapti Jahovos liudytoju misionieriumi, vėliau įsitraukimo į hipių judėjimą ir rytietiško dvasingumo paieškų bei scientologijos, širdies ramybę atrado kontempliatyviame benediktinų vienuolyne.
Valdas Mackela. Gražiausioji Saliamono giesmė: akys balandės
Darnos, grožio ir meno patyrimas yra… Šventosios Dvasios patyrimas. Tuomet, kai iš tikrųjų matome kažką labai gražaus, išgyvename Dievo veikimą, nes Šventoji Dvasia leidžia matyti tą grožį. Be to, kai kas nors Viešpaties duota galia sukuria gražų kūrinį, per tai atsiskleidžia Dievo kūryba ir Jo šlovė.
„Šviesą skleisti gali kiekvienas“: Emilija Sakadolskienė
„Tą kartą man nebeliko jokių abejonių, jog turiu grįžti į Lietuvą“, – sako edukologė, dr. Emilija Sakadolskienė (g. 1955), prisimindama prieš daugiau nei tris dešimtmečius širdies gilumoje užgimusį stiprų jausmą, paskatinusį grįžti į tėvų gimtinę ir skirti jai savo gyvenimą.