Tekstai

Nežinomybėn žingsnį jis žengė tokį, kad Europos Sąjungos šalys tarpusavy nekariauja jau beveik 80 metų – tiek tarpusavio taikos metų, kiek dar nėra buvę.

Juvelyrikos kūryboje menininkei svarbus ne tiek pats medžiagiškumas, ne tiek estetinė papuošalo vertė, kiek jo kuriama prasmė.

Gali būti, kad tokių asmenų aplinkoje yra gerokai daugiau, negu manome. Tai gali būti kūrybingi ir net genialūs žmonės, kurių smegenys tiesiog veikia kitaip.

Profesionali tekstilės menininkė ir drabužių dizainerė – energinga ir veikli kūrėja, lengvai žongliruojanti tarp asmeninių konceptualių parodų, kostiumų teatro spektakliams kūrimo ir dėstymo Vilniaus dailės akademijoje.

Jubiliejinių metų ištakas galime rasti Senajame Testamente. Žydų tradicijoje septinta diena yra skirta poilsiui, o kas septynerius metus – ypatingi poilsio metai.

Daugybė teatro ir kino vaidmenų, gausybė linksmai nuoširdžių interviu ir tinklalaidžių apgyvendina Giedrių mūsų namų ekranuose.

„Kelionės“ skaitytojams jis pasakoja apie tai, kaip muzikologija padėjo įsižiebti aistrai keliauti, atskleidžia, kaip rasti draugų bet kurioje pasaulio vietoje, kokias kalbas svarbu mokėti norint keliauti po pasaulį.

Laisvė būti savimi… ką gi iš tiesų tai reiškia? Ši frazė negali būti taip paprastai suvokiama – juk žmonės iki užkimimo ginčijasi, kas iš tiesų yra laisvė.

Išgirdus žodį „ordinas“ ir „riteris“ vaizduotė mus paprastai nukelia į romantiškuosius viduramžius. O ar yra riterių šiandien? Neseniai, 2024-ųjų spalį, šeši lietuviai tapo... tikraisiais Maltos ordino nariais, kurie laikomi riteriais.

Pasak Sigitos, anksčiau, dirbdama su meniniais, kultūriniais projektais, ji laikėsi nuostatos „noriu laimėti“, o diplomatinėje tarnyboje ne visada ar nebūtinai greitai galima pasiekti pergalę.

Sesuo šypsosi pasakodama, kad sovietmečio gilumoje šios ekspedicijos buvo puikiausia evangelizacijos priemonė, daugybei žmonių padėjusi atrasti kelią į Bažnyčią.

Dar prieš penkis šimtmečius niekam nerūpėjęs žodis „laisvė“ nuo Renesanso virto universaliu raktažodžiu.

Kalbėdami apie vienatvę kaip apie problemą, kalbame apie gilų vienišumo jausmą, socialinę izoliaciją.

Pasitempusi, su gražia rožine suknele ir ką tik padarytu makiažu Indrė džiaugsmingai pozuoja žurnalo fotografei. Parke praeivių žvilgsniai krypsta į ją.

Ant žurnalo viršelio matomas vandeny atsispindintis tiltas yra tarsi raktas į subtiliai per tekstus nusidriekusią temą: jungti, o ne skirti.

„Netikėtai pasidariau populiarus. Tai mane šiek tiek slegia, nes kartu didėja ir tenkanti atsakomybė.“

Kai kalbame apie teisingumą, neišvengiamai apmąstome ir karo Ukrainoje patirtį. Kas yra teisingumas, kai žvelgiame į kenčiančius ukrainiečius? Ar galima jį atkurti, atstatyti?

SAV draugija vienija ne tik alkoholizmo paliestoje šeimoje užaugusius asmenis, bet ir visus disfunkcinėse šeimose augusius žmones.

Su Benu kalbamės apie tris gyvenimo ir tarnystės sritis, kuriose jis šiandien dovanoja save kitiems: dėstydamas teologiją, gyvendamas šeimos gyvenimą ir tarnaudamas Bažnyčiai kaip nuolatinis diakonas.

Visiems ilgėliau pagyvenusiems pasaulyje po nuopuolio iškyla didesnis ar mažesnis savęs priėmimo iššūkis.