Tekstai

Išgirdus žodį „ordinas“ ir „riteris“ vaizduotė mus paprastai nukelia į romantiškuosius viduramžius. O ar yra riterių šiandien? Neseniai, 2024-ųjų spalį, šeši lietuviai tapo... tikraisiais Maltos ordino nariais, kurie laikomi riteriais.

Pasak Sigitos, anksčiau, dirbdama su meniniais, kultūriniais projektais, ji laikėsi nuostatos „noriu laimėti“, o diplomatinėje tarnyboje ne visada ar nebūtinai greitai galima pasiekti pergalę.

Sesuo šypsosi pasakodama, kad sovietmečio gilumoje šios ekspedicijos buvo puikiausia evangelizacijos priemonė, daugybei žmonių padėjusi atrasti kelią į Bažnyčią.

Dar prieš penkis šimtmečius niekam nerūpėjęs žodis „laisvė“ nuo Renesanso virto universaliu raktažodžiu.

Kalbėdami apie vienatvę kaip apie problemą, kalbame apie gilų vienišumo jausmą, socialinę izoliaciją.

Pasitempusi, su gražia rožine suknele ir ką tik padarytu makiažu Indrė džiaugsmingai pozuoja žurnalo fotografei. Parke praeivių žvilgsniai krypsta į ją.

Ant žurnalo viršelio matomas vandeny atsispindintis tiltas yra tarsi raktas į subtiliai per tekstus nusidriekusią temą: jungti, o ne skirti.

„Netikėtai pasidariau populiarus. Tai mane šiek tiek slegia, nes kartu didėja ir tenkanti atsakomybė.“

Kai kalbame apie teisingumą, neišvengiamai apmąstome ir karo Ukrainoje patirtį. Kas yra teisingumas, kai žvelgiame į kenčiančius ukrainiečius? Ar galima jį atkurti, atstatyti?

SAV draugija vienija ne tik alkoholizmo paliestoje šeimoje užaugusius asmenis, bet ir visus disfunkcinėse šeimose augusius žmones.

Su Benu kalbamės apie tris gyvenimo ir tarnystės sritis, kuriose jis šiandien dovanoja save kitiems: dėstydamas teologiją, gyvendamas šeimos gyvenimą ir tarnaudamas Bažnyčiai kaip nuolatinis diakonas.

Visiems ilgėliau pagyvenusiems pasaulyje po nuopuolio iškyla didesnis ar mažesnis savęs priėmimo iššūkis.

Mums kalė į galvą, kad visad turėtume siekti savo svajonių, visad veikti tai, kam jaučiame aistrą, visad siekti tokios realybės, kuri – esame tuo tikri – padarys mus laimingus.

Ramunė ir Arūnas Maziukai jau daugiau kaip dešimtmetį palydi poras. Baigę Šeimos pedagogikos akademijos dvejų metų studijų programą sutuoktiniams, paremtą katalikų kunigo Jozefo Kentenicho mokymu, jie veda sužadėtinių kursus, rekolekcijas.

Mums yra gyvybiškai svarbu, kad šių sričių specialistai dirbtų kruopščiau, nei įžodina ką tik pasirašytos sutarties punktai, o dar geriau – jei jis laikytųsi antrojo Kristaus nurodyto įsakymo: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39).

Buvusi prabangiausio Vilniaus restorano virtuvės šefė Onutė drąsiai atsiliepė į Bažnyčios kvietimą. Ir teko jai maitinti ne tik vargstančiuosius, bet… ir patį popiežių Joną Paulių II.

Pasak pašnekovės, kai žmogus atranda savo gyvenimo „medų“ – mėgstamą prasmingą veiklą, tikrus gilius santykius, dvasinį maistą, savižala tampa nebeaktuali.

Baba – visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri yra gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis. Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta, ir priimti tai, ko negali pakeisti.

Kalbame ne tik žodžiais. Turime ir įprastų veikimo bei išraiškos būdų. Tai, kaip mylime, priklauso nuo to, kaip buvome mylimi vaikystėje, kokių pavyzdžių matėme, kokių  meilės kalbos būdų  išsiugdėme.

Sausio 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais ir herojais. Renginyje įkvepiančiomis istorijomis dalinosi rašytoja Agnė Žagrakalytė, pulkininkas Eugenijus Lastauskas ir virtuvės šefas Gian Luca Demarco.