Saulėgrąžų puokštė kvepia taika. Maža mergaitė prieina prie karsto ir šypsodamasi glosto t. Antano galvą. Niekas už ją daugiau nepasakys apie tėvelio gyvenimą. Toks yra Saulaitis.
Iš JAV Lietuvon atlydėjusi Antano sesę Marytę jųdviejų bičiulė Daina sako: „Jei Marytės paklaustum apie tėvą Saulaitį, ji trumpai atsakytų: Antanas yra tikras jėzuitas, o jėzuitai turi būti tarp žmonių.“ Būti tarp žmonių, su žmonėmis ir liudyti Dievo veidą – gailestingą, švelnų, mylintį. Šią misiją jis ir atliko iki pat mirties akimirkos. Paskutinę dieną t. Antanas parašė Dainai žinutę: „Truputį skauda, iškritau iš rikiuotės…“
Laidotuvių Mišios dieną po Gailestingumo sekmadienio. Skruostais tekančios ašaros ir lengvumas širdy. Katafalkui išvažiuojant į Petrašiūnų kapines prie Universiteto sustoję žmonės ploja. Taip, kaip prieš porą dienų plojo paskutinįkart Romos gatvėmis papamobiliu vežamam popiežiui Pranciškui.
Vienas jėzuitas išsivedė antrą? Ką jiedu turėjo panašaus? Kuo artimi buvo? Jėzuitiškas pašaukimas būti tarp žmonių? Dalintis gyvenimu? Paprastu buvimu? Skelbti svarbiausią tiesą apie Dievą – rodyti jį kaip mylintį ir gailestingą Tėtį?..
Vaikystėj patyrė pabėgėlio dalią. Su šeima bėgdami nuo Sibiro trėmimų pasitraukė į Vakarus. Prisiminimuose minėdavo bombardavimų baimę ir alkį. „Mes visada buvom alkani“, – pasakojo. Su sesute kramtydavę giles ir kaip didžiausią lobį prisiminimuose mini šalikelėj rastą apipuvusią morką…
Skaudžios vaikystės patirtys ne vieną užveria, priverčia susigūžti. O kodėl jį atvėrė pasauliui?..
Po klajonių per Lenkiją, Vokietiją, galiausiai su šeima t. Antanas atkeliavo į JAV. Čia tęsė skautišką veiklą (skautu tapo dar Vokietijoje), mokėsi, studijavo chemiją ir… atsiliepė į pašaukimą. Jėzuitas, nemažai laiko praleidęs misijose Brazilijoje, Australijoje, Urugvajuje. Daug metų tarnavęs lietuvių bendruomenei Čikagoje ir iš sovietmečio tvaiko besivaduojančiai Lietuvai jau čia, Vilniuje.
T. Saulaičio bičiulė Daina pasakoja: „Jis buvo paprastas žmogus, bet turėjo nepaprastą trauką – ta šypsena, paprastumas… Jis sugebėjo tikėjimą padaryti tikrą. Yra tūkstančiai, kurie sakys, kad turi bendrą istoriją su tėvu Antanu. Jam rūpėjo kiekvienas žmogus.“ Panašiai per laidotuvių Mišias kalbėjo ir t. Algimantas Gudaitis, SJ: „Mes, jėzuitai, drauge su Antano sesute Maryte norėtume sakyti – mūsų Antanas. Lemonto, Urugvajaus, Australijos ir kiti Antano aplankyti misijų kraštai norėtų sakyti – mūsų Antanas. Bendrakeleiviai, skautai, ateitininkai, Šv. Jonų bažnyčios tikintieji norėtų sakyti – mūsų Antanas. Ir dar daug kas sakytų – ne, tai mūsų Antanas. O Viešpats šiandien sako: tėvas Antanas yra Amžinybės gyventojas, o ji priklauso pačiam Dievui.“
Pats t. Antanas yra pasakojęs: „Čikagoje daug bendravau su viena šeima, kuri turi tris vaikučius. Viena mergytė vis girdėdavo, kaip tėvai mane vadina tėvu Saulaičiu. Jai buvo nesuprantamas toks kreipinys, ir ji mane pradėjo vadinti „Dievo Saulaičiu“. Man tai buvo nuostabiausias priminimas, kad aš esu Dievo, o ne sau priklausau“ („Pokalbiai su dvasininkais“, Bernardinai.lt, 2013).
Ir „Kelionę“ Dievo Saulaitis visuomet lydėjo savo šypsena. Nuo pat pirmojo numerio pasirodymo buvo tylusis keliauninkas. Tikra šventė būdavo jam paskambinti ir pranešti: „Turim naują Kelionės numerį!“ T. Antanas laukdavo, džiaugdavosi, palaikydavo: „Taip miela gauti žurnalą: sunku net ką nors kitą tą dieną daryti, kai naujas „Kelionės“ numeris ateina, ir norisi viską bent peržiūrėti, susipažinti, prieš skaitant rūpestingiau…“ – sakė jis.
Porą numerių visuomet siųsdavo į užsienį. Kai pasisiūliau, kad galiu išsyk išsiųsti su kitais, pas užsienio lietuvius keliaujančiais, sakė: „Ne, noriu tai padaryti pats, nes čia – draugystės palaikymas.“ O palaikyti draugystę išties mokėjo, daugybę žmonių džiugindavo savo atvirlaiškiais, kuriuos siųsdavo iš bet kurios pasaulio vietos, kur tik nukeliaudavo.
Dar viena t. Antano savybė – gebėjimas būti šalia ir klausytis. Daugybė žmonių liudija apie tylų, gydantį jo buvimą šalia sunkiu metu, net nieko nesakant. Daina pasakoja, kad t. Antano talentas klausytis kartais ją iš proto varydavo: „Kai auginau savo paauglius ir būdavo sunku, prašydavau: „Tėveli, patark, ką man daryti.“ O jis tik klausosi ir paskui papasakoja kokią juokingą istoriją iš misijos Brazilijoje…“
Pasak bičiulių, t. Antanas turėjęs ir tam tikrų keistenybių – jam rūpėjo tai, kas nerūpėjo kitiems. Pavyzdžiui, sukaupė galybę kolekcijų. Visa, ką kiti būtų išmetę, jam atrodė brangu. Galbūt taip ir su žmonėmis. Paraštėse esančiais, atstumtais. Anuomet tokiais buvo laikomi ir išsiskyrusieji, kurių sielovada t. Antanas taip uoliai rūpinosi iki pat savo mirties. Rūpėjo jam ir moterų vaidmuo Bažnyčioje, tai joms norėdavo plauti kojas Didįjį Ketvirtadienį. Ir sakydavo: „Būtų daug geriau, kad ne vyskupai pirmose eilėse sėdėtų, o mamos su mažais vaikais…“
O svarbiausia, augusiems sovietmečiu, sutraumuotiems karo baisybių, pabėgėliams – tiems, kurie buvo įpratę bijoti Dievo, t. Antanas liudijo mylinčio ir gailestingo Dangiškojo Tėčio veidą. Tėčio, kurio meile pats besąlygiškai pasitikėjo.
Čikagoje prieš atsisveikinimo Mišias skambėjo šie Birutės O‘Brien žodžiai: „Mūsų maži vaikai t. Antaną vadindavo Dievuliu. O mes supratome ir žinome: jeigu toks nuostabus kūrinys, tai koks gailestingas ir mylintis mūsų Kūrėjas, kurį tikėti, pažinti ir mylėti visu gyvenimu mus mokė tėvas Antanas.“ Ir pacitavo patį t. Saulaitį: „Meilė – kai save atiduodi po kąsnį, po valandėlę, po trupinį, po tylą, po žingsnį, po žvilgsnį ir žodį šiandien ir rytoj.“
Toks save dovanojantis t. Antano buvimas daugybei leido patirti Dievo artumą. Galbūt todėl, kai Didįjį Penktadienį pasiekė žinia apie t. Saulaičio mirtį, apėmė ne tik graudulys, kad čia nebesusitiksim, bet ir kaži koks džiugesys. Tarytum Danguje kas būtų ėmęs ir įžiebęs daugiau šviesos. Ir tikrai – juk iš Ten dabar mus lydi t. Antano šypsena.