„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
Arkivyskupas Visvaldas Kulbokas kaip Vatikano nuncijus atvyko į Kijevą likus vos pusmečiui iki plataus masto rusų invazijos Ukrainoje. Net turėdamas galimybę pasitraukti į saugesnį kraštą, lietuvis apsisprendė likti su ukrainiečiais ir nuolat liudyti jiems Bažnyčios artumą.
Su Visvaldu Kulboku pokalbio susitikome jo gimtojoje Klaipėdoje, arkivyskupui parvykus trumpų atostogų į Lietuvą. Besikalbant veriasi ne tik bekraštės žmogaus žiaurumo tamsumos, bet ir šviesos spindulėliai, kai net į karo realybę ir nuolatinius pavojaus sirenų gaudesius Kijevo gyventojai geba pažvelgti su šypsena, o apkasų šaltyje išryškėja patys svarbiausi dvasiniai poreikiai. Tikėjimas čia tikras ir paprastas, Dievo buvimas arkivyskupo pasakojimuose, regis, ranka paliečiamas. Galbūt dėl to kai kuriuose Ukrainos regionuose, pasak lietuvio nuncijaus, beveik neliko netikinčių, o karo kapeliono tarnystė lemiamą akimirką vertinama labiau už bet kokią kitą pagalbą.
Kaip iš kito pasaulio
„Per Velykas buvau Zaporožėje. Kai kuriuos kariškius vadai išleido į pamaldas. Bendrauti su jais nėra lengva, nes jauti, kad visos jų mintys fronte. Į pasveikinimą atsakys, bet nusišypsoti, atrodo, jiems tiesiog neįmanoma. Suprantu šiuos karius, nes ir aš, kai iš Kijevo nuvažiuoju į Romą, atrodo, nebesugebu bendrauti su kitu pasauliu, su kito pasaulio žmonėmis“, – sako arkivysk. Visvaldas.
Zaporožė yra netoli fronto, ten nuolat girdisi artilerijos sprogimai. Ir jei jau tarp Zaporožės ir kariškių, kurie yra fronte, atsiveria skirtingi pasauliai, dar didesnis atotrūkis jaučiamas tarp Zaporožės ir Kijevo ar Vakarų Ukrainos regionų. „Kalbu apie didžiulį dvasinį, psichologinį skirtumą“, – patikslina nuncijus Ukrainoje.
„Liekame čia“
Arkivysk. Visvaldas Kulbokas – vienas iš nedaugelio diplomatų, pasirinkęs likti Kijeve 2022-aisiais prasidėjus plataus masto rusų invazijai. Paklaustas apie tai, kaip apsisprendė likti Ukrainoje, lietuvis pasakoja: „Kovo pradžioje atvyko mano bičiulis kariškis britas. Jis atvažiavo evakuoti žmonių, paskui pasiliko padėti nunciatūrai. Tas karys visus nunciatūros darbuotojus privertė baigti karinio pasirengimo kursus: kaip langus uždaryti, kaip suskambėjus skambučiui per dvidešimt sekundžių atsidurti lauke, kaip saugoti maistą, kad šis nesugestų…
Pamenu, kai jis pasakė: „Liko 48 valandos iki visiško Kijevo apsupimo.“ Sakom: „Ne, mes liekam čia.“ Paskui praneša: „Lieka 24 valandos…“ Tuo metu išvažiavo likę ambasadoriai, išskyrus Lenkijos ir Turkmėnistano. Buvo aišku, kad ratas užsidarys visiškai. Likome.
Rusai po truputį supo miestą, o viena ukrainiečių kuopa įsiveržė į pleištą tarp dviejų rusų batalionų, užėmė poziciją ir nesileido iškrapštomi. Tai atitraukė rusų dėmesį ir juos sustabdė.
Buvo ir daugiau tokių nedidelių, bet svarbių momentų. Pavyzdžiui, vienas ukrainietis turėjo keletą nešiojamų raketėlių – Jevelinų. Jų šūvio distancija gan artima – 2–3 km. Paleista raketa pati suranda tikslą ir šauna į didelį šilumos šaltinį: tanką, lėktuvą ar malūnsparnį. Tas žmogus pasakojo, kaip vienoje iš gatvelių prie Kijevo pamatė priešo tanką. Išlindo iš už kampo, iššovė, pasislėpė. Žiūri – antras. Pašovė ir tą. Trečias. Sako: „Gerai, kad nežinojau, jog tų tankų ten buvo keliolika.“ O rusai išsigando pamatę, kad visus tankus sušaudo, ir nusprendė sustoti. Ši istorija rodo, kad ir vieno žmogaus indėlis gali būti didžiulis“, – 2022-ųjų kovą prisimena arkivyskupas.
Ar įmanoma apsiprasti?
Nuncijus Ukrainoje sako, kad apsiprasti su nuolatiniais šaudymais galima, bet tik iš dalies: „Buvęs mūsų padėjėjas nunciatūroje, dabar jau išvykęs į kitą regioną, buvo bebaimis. 2022-ųjų vasario pabaigoje, kovą, jis kas rytą išeidavo į gatves, apžiūrėdavo, kas nutikę per naktį, suburdavo tuos, kurie neturi ką valgyti, ir nuvesdavo į lauko valgyklas… Buvo toks sunkus laikas, kad vyresni žmonės net paukščių inkilus tikrindavo ieškodami maisto. Daug kas išvažiavo, parduotuvės uždarytos… Taigi, tas bendradarbis man atrodė bebaimis, bet vėliau jis sakė: „Galvojau, kad manęs tai neveikia, bet išvykęs į ramesnį regioną, pajutau streso pasekmes – sušlubavo širdis.“ Taigi, nėra taip paprasta.
Kartą vienos studentės iš Mykolajivo, kur situacija buvo dar sunkesnė nei Kijeve, paklausiau: „Jūs visą laiką gyvenot apsupti rusų armijos, kaip 2022-uosius išgyvenot psichologiškai?“ Ji atsakė: „Aš visiškai nieko iš tų metų neatsimenu.“ Pagalvojau, kad ir mano atminty dalis dalykų pradingsta“, – pripažįsta arkivyskupas.
Kita lietuvio nuncijaus papasakota istorija rodo, kad prie šaudymų galima ir pernelyg priprasti. Vienas seminaristas buvo pasiėmęs akademinių atostogų ir savanoriu išėjo į kariuomenę. Po kelių mėnesių grįžo ir paklausė vyskupo: „Ar galiu tęsti studijas seminarijoje?“ Vyskupas patarė pailsėti, bet seminaristas buvo įsitikinęs, kad jam poilsio nereikia. O Kunigų seminarija yra kiek toliau už Kijevo, ne pačiame mieste. Taigi, jis sugrįžo į seminariją ir ten bėda – nesigirdi sprogimų, o be sprogimų jis nebegali užmigti! Nebenormalu, kai yra ramu. Tai sužinojęs vyskupas išsiuntė jį pasigydyti.
Pavojaus signalų ekspertai
Pasak arkivysk. Visvaldo, kiekvienąkart pasigirdus oro pavojaus signalui žmonės gali pasitikrinti, kokio pobūdžio yra pavojus. „Dronai sukuria mažesnę sprogimo bangą, o balistinės raketos – labai didelę. Jos gali būti paleistos net iš 5000 km atstumo, skrenda labai aukštai, greitai ir turi 500–800 kg sprogmenų – žymiai daugiau nei kitos. Prie jų priprasti sunku.
Jei signalas rodo balistinę raketą, per dešimt minučių turi atsidurti slėptuvėje ar saugesnėje vietoje. Taigi, jeigu naktį pasigirdus pavojaus signalui pamatau, kad paleistos balistinės, einu slėptuvėn, jei dronai ar sparnuotosios raketos – grįžtu į lovą ir mėginu užmigti“, – sako apaštalinis nuncijus Ukrainoje.
Arkivyskupas pasakoja, kad viena iš nunciatūroje tarnaujančių seserų yra tiesiog raketų ekspertė – pagal lėktuvo tipą ir žinią, kur jis Rusijoje pakilo į orą, sesuo numato, kokie šaudymai bus ir kiek laiko turi pasislėpti: „Kartą ta sesė su nunciatūros vairuotoju nuvažiavo pirkti vaisių ir daržovių į turgų, kuris yra strategiškai gana prastoje vietoje, nes rusai dažnai apšaudo šalia veikiančią įmonę. Jiems ten bebūnant pasigirdo oro pavojaus signalas. Sesė tuoj tikrina telefone: „Aha, balistinis apšaudymas iš ten ir ten. Taigi, turim aštuonias arba devynias minutes – spėsim nusipirkti morkų, svogūnų ir saugiai sugrįžti.“ Atsimenu: jie grįžta į nunciatūrą, atsidaro durys ir… pasigirsta balistinių raketų sprogimai būtent prie to turgaus.“
Laikinumo pojūtis
Pasak arkivysk. Visvaldo, karo metu svarbu rasti tinkamų atsipalaidavimo būdų, tokių kaip sportas, mankšta. Kartu su nunciatūros darbuotojais jie kiekvieną savaitę stengiasi išeiti pasivaikščioti į parką ar mišką. „Tiesa, šalia Kijevo gali būti minų. Žiemą nuvažiavom į mišką, ėjom, ėjom, staiga žiūrim – iš visų pusių ženklai „Atsargiai – minos!“ Kaip mes čia atsidūrėm? Kaip dabar grįžti? Gerai, kad buvo pasnigę, tai grįžome savo pėdomis.
Einant pasivaikščioti svarbu pasižiūrėti, kokio tipo ataka, kad žinotum, į kurią pusę geriau eiti. Visuomet geriau vengti karinių objektų, įmonių. Kai eini pasivaikščioti į parką, atrodo, geriau jautiesi. Nors… iki galo saugiai nesijauti niekada“, – sako jis.
Trapumo ir laikinumo jausmas iš tiesų niekad neapleidžia. Arkivyskupas pripažįsta, kad ir ruošdamasis išvykti trumpų atostogų į Lietuvą, daiktus susideda galvodamas apie tai, kad gali nebesugrįžti. Juk garantijų nėra. Štai Argentinos ambasadorė vieną dieną į darbą atėjo pusvalandžiu vėliau nei įprastai ir tik dėl to liko gyva. O į Estijos ambasadorės rezidenciją įskrido dronas, laimei, ten buvę žmonės spėjo išbėgti laukan. Juk niekad nežinai, kur pataikys raketa. Lietuvis nuolat girdi istorijas, kaip žmonės liko gyvi tik per atsitiktinumą.
Pavyzdžiui, vienas iš Chersono kunigų važiavo automobiliu, kai jam paskambino parapijietė ir pranešė: „Pamačiau, kad virš jūsų mašinos skrenda dronas!“ Tada jis pradėjo manevruoti, kad dronas negalėtų nusitaikyti tiksliai į jį. Pavyko – smūgis pataikė į automobilio šoną, kunigas buvo sužeistas, bet liko gyvas. Taip parapijietės skambutis išgelbėjo jam gyvybę.
Karo kapelionų misija
Arkivysk. Visvaldas pasakoja, kad Kijeve buvo mėginama ruošti psichologus, kurie dirbtų su karo veteranais, sunkiai sužeistais kariais. Juos rengianti moteris surinko 25 psichologų grupę. Psichologai gavo užduotį dvi ar tris valandas praleisti su sužeistaisiais, tačiau po to 23 iš jų pasitraukė sakydami: „Čia ne man. Man to per daug.“ Po antrojo susitikimo su sužeistaisiais pasitraukė ir du likusieji… Tuomet moteris, organizavusi pasirengimą, sakė: „Dabar man belieka viena viltis – kunigai ir vienuoliai.“
Dvasininkas pabrėžia, kad karo kapelionai yra įgiję psichologinių žinių ir labai dažnai perima dalį psichologų funkcijų, konsultuodami tiek pradedančius karius, tiek fronte sužeistuosius: „Vienas kapelionas, kurį pažįstu, paprastai važiuoja į frontą su savo šunimi, tai labai nuskaidrina atmosferą. Tas kapelionas dažniausiai su kariais net nekalba apie religiją, tiesiog būna su jais. Naujiems kariams paaiškina būtinus praktinius dalykus: „Nenustebkit, kai pirmą kartą atsidursit apkasuose, gali būti, kad iš baimės apsisisiosit, apsikakosit – tai yra normalu. Taip visiems atsitinka. Kai rankos drebės, žinokit – tai visiškai normalu.“ Pabūna su kariais, padalina rožinukų, pasimeldžia, palaimina, klauso išpažinčių.
Tas pats kunigas kartais važiuoja ir pas sužeistuosius. Pasak jo, su sužeistais kariais kalbėtis sunku, ypač su neseniai patyrusiais sužeidimus – geriausia tik pabūti drauge. Vis dėlto kunigas pastebėjo, kad su kapelionu kariai atviresni nei su psichologu. Tačiau geriausiai kariai priima šunį: čia nereikia nei kalbų, nei klausimų – šuniukas ateina, prisiglaudžia, ir terapija vyksta.“ O šuniukas, pasak minėto kapeliono, taip „darbuotis“ gali maždaug tris valandas, po to ir jis jau būna išsekęs nuo emocinio krūvio.
Kapelionų fronte trūksta, sako nuncijus Ukrainoje: „Ne visi kunigai išdrįsta ten tarnauti, tad poreikis patenkinamas 60–70 proc. Karo kapelionai tarnauja visu krūviu, visada yra fronte, o karo kapelionai savanoriai, kurių pagrindinė tarnystė yra parapijoje, kartais gali išvažiuoti į frontą.“ Kapelionų savanorių yra daugiau, tačiau jie paprastai tarnauja ne pirmojoje, o antrojoje fronto linijoje. Buvimas fronte, pasak arkivyskupo, labai išsekina, dėl to svarbu, kad nuolatiniai kapelionai dažnai išvyktų atostogų.
Tai, kaip labai Ukrainoje trūksta karo kapelionų, iliustruoja viena arkivysk. Visvaldo papasakota istorija. Jis kalbėjosi su karo mediku, kuris atsiduso: „Kaip būtų gerai, kad galėčiau būti ir kunigu…“ Kodėl? Pasirodo, dabar evakuoti sužeistuosius iš fronto yra itin sunku. Iki 2024-ųjų rudens evakuoti sužeistuosius būdavo galima naktį, o dabar tai nebeįmanoma dėl dronų atakų – jei bus mėginama karį evakuoti, dronai ims šaudyti. Tad dabar sužeistuosius iš fronto galima išgabenti tik tomis dienomis, kai yra didelis rūkas ar lietus. Pasak minėto gydytojo, būna tokių situacijų, kai jis siūlo sužeistajam: „Suleisiu adrenalino, susiūsiu žaizdą…“ O karys atsako: „Ne, neleisk, nesiūk – nebepadės. Geriau duok man nuodėmių atleidimą.“
„Kai atsiduri prieš amžinybę, atleidimas lieka vienintelis dalykas, kurio tau iš tikrųjų reikia“, – sako arkivyskupas. Pasak jo, nors katalikai ir negali taip paprastai pašventinti dvasininkų, Ortodoksų bažnyčioje tai įmanoma: „Būtų prasminga, kad medikai, kurie tarnauja fronte, būtų stačiatikių kapelionai ir galėtų suteikti nuodėmių atleidimą tada, kai šalia nėra kito kunigo. Žinoma, negalint duoti išrišimo, lieka užtarimo malda.“
Malda kaip stipriausias ginklas
Kaip sako arkivysk. Visvaldas Kulbokas, malda yra… branduolinis ginklas. Ir primena šventąjį karo kapelionų globėją: „Pernai vedžiau rekolekcijas Ukrainos vyskupams ir kalbėjau jiems apie šv. Joną iš Kapistrano. Šio pranciškono pavyzdys atliepia šiandienos situaciją Ukrainoje. Jonas iš Kapistrano buvo tikras maldos žmogus. Pavyzdžiui, melsdavosi brevijorių tris kartus – už save, už Bažnyčią ir dar kartą – Mergelės Marijos garbei.
1456 m. reikėjo ginti Belgradą nuo turkų. Jonas, kaip karo kapelionas, surinko 15 tūkst. savanorių armiją ir atkeliavo į Belgradą, kur jau buvo du vengrų daliniai. Vengrai, pamatę savanorių armiją, sakė: „Jūs ginsite Belgradą? Juk esate tam nepasiruošę, jūsų ginklai prasti.“ „Apginsim!“ – visiškai užtikrintai atsakė šie. O kuo apsiginklavęs buvo Jonas iš Kapistrano? Jis į Belgradą atsivežė… knygų! Taigi, jo ginkluotė – malda ir knygos.
Jungtinė armija Belgrade atlaikė porą antpuolių, bet visi trys vadai sutarė, kad jėgų kontratakai nėra, jie tegali gintis. Vis dėlto iš Jono būrio atsirado 2000 savanorių, kurie sakė: „Mes einam į kontrataką.“ O kokia karo kapeliono pareiga? Būti su saviškiais. Taigi, Jonas iš Kapistrano sako: „Jeigu jūs eisite, aš su jumis. O dabar melskimės.“ Ir maldą pabaigė taip: „Tą darbą, kurį Viešpats pradėjo, tegul Jis ir užbaigia.“
Taigi, Jonas su 2000 karių leidosi į kontrataką. Pamatę tai, kiti kariai sakė: „Jeigu kapelionas eina, mes visi turime eiti.“ Pasiryžo ir likusieji, be to, prisijungė abu vengrų daliniai. Taigi, jie visi kartu išėjo į mūšį ir nugalėjo – apgynė Belgradą. Šie kariai padarė tai, kas atrodė neįmanoma. Tai švento kapeliono, kuris atsiliepė į Dievo kvietimą, darbas.“
Vilties šaltiniai
Kai kalbamės apie viltį karo siaubiamoje šalyje, arkivysk. Visvaldas sako, kad ji itin gerai juntama žvelgiant į paprastus, kitiems patarnaujančius žmones, savanorius. Pasak jo, kare daugiausiai gali duoti tie, kurie patys patyrė daugiausiai netekčių ir sugebėjo atsistoti.
Štai vienai karo psichologų grupei vadovauja moteris, kurios vyras ir vienas sūnus žuvo kare, o antras mirė dėl ligos. „Sakau sužeistiesiems: „Dabar aš dirbu su jumis, einam pirmyn“, ir niekas man nepasakys: „Tu manęs nesupranti.“ Juk aš pati praradau vyrą ir du vaikus. Bet taip pat žinau, kad Jėzuje galima atsigauti“, – sako moteris. Tokie žmonės, pasak arkivysk. Visvaldo, geriausiai gali patarnauti nukentėjusiems nuo karo. Tokių žmonių veiduose švyti viltis.
Arkivyskupas pasakoja pažįstąs du vyrus, kurie su tikėjimu ir malda evakavo labai daug žmonių. Vienas jų, protestantų pastorius iš Mariupolio išgelbėjo tūkstančius. Atvažiuodavo ir sakydavo: „Noriu evakuoti savo žmoną ir vaikus.“ – „Negi turi dvidešimt vaikų? – „O ar negalima?“ Atsakydavo taip ir jį praleisdavo!
O kitas – Konstantinas, per karą tapęs kataliku, 2022 m. vasario 24-ąją buvo paprašytas iš okupuotos teritorijos evakuoti vieno karininko žmoną su vaikais. Nuvažiuoja į patikros postą, parodo dokumentus – Kazachstano pilietis, neutralus, kalba rusiškai. „Važiuok.“ Atvažiuoja pas tą šeimą. Moteris klausia: „Kaip čia atvažiavai?“ – „Su malda.“ – „O kaip mus iš čia išveši?“ – „Su malda. Dabar melskitės „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, gailėkitės dėl nuodėmių ir važiuojam. Aš kalbėsiu už jus.“ Privažiuoja prie posto, sako: „Čia mano žmona, mano vaikai.“ Ir važiuoja toliau. Sako: „Moku tris psalmes mintinai, važiuoju ir jas kartoju. Tai – mano ginklas.“
Taip Konstantinas iš okupuotos teritorijos išvežė 220 žmonių. Šeši automobiliai, kuriais jis važiavo, buvo subombarduoti, bet nė vienam keleiviui nenutiko nieko blogo.
„Kodėl tu mus nušovei?“
Dvasinis pasaulis kare tikras kaip niekur kitur. Ir tikėjimas čia – ne teorija. Štai arkivysk. Visvaldui kartą teko aukoti šv. Mišias už… du žuvusius rusų kareivius.
„Charkive neseniai aukojau Mišias už du rusų kariškius. Vienas ukrainietis artimame mūšyje nušovė du priešininkus. Paskui man pasakoja: „Aš nemačiau, ką nušoviau. Bet naktį sapne jie atėjo pas mane, pasakė savo vardus ir paklausė: „Kodėl tu mus nušovei?..“ Taip žuvę rusai paprašė maldos. Taigi, aukojau Mišias už tuos rusų karius, kurių vardus ukrainietis sužinojo sapne. Po to sapnuose jie nebeateidavo“, – pasakoja arkivyskupas.
„Mane labai palietė Kryžiaus kelias Didįjį Penktadienį Kijevo centre – Šv. Sofijos šventovėje. Pirmoje stotyje kryžių nešė kariškis be rankos. Antroje – buvęs kalinys, pusantrų metų praleidęs rusų nelaisvėje. Trečioje – medikas. Ketvirtoje – kariškio žmona ar mama, penktoje – kariuomenės kapelionas… Taip Kryžiaus kelyje šių žmonių gyvenimo drama susilieja su Jėzaus drama, ir ašaros tampa tokios tikros…“ – maldos patirtimi dalinasi nuncijus Ukrainoje.
Daugėja tikinčiųjų
Sakoma, kad netikinčiųjų apkasuose nelieka. Iš tiesų, arkivyskupas patvirtina, kad tikinčiųjų karo itin nusiaubtuose regionuose Ukrainoje stipriai padaugėjo. „Pavyzdžiui, Chersone neliko netikinčių. Ten pastaraisiais metais labai padaugėjo katalikų. Žmonių mieste penkis kartus sumažėjo, o tikinčiųjų katalikų skaičius parapijoje 5–6 kartus išaugo. Net per okupaciją Chersone liko du vienuoliai bazilijonai ir vienas Romos katalikų kunigas.
Chersonas buvo išlaisvintas 2022 m. spalio pabaigoje. Romos katalikų parapija yra vos už 500 metrų nuo Dniepro, tai reiškia – nuo fronto linijos. Graikų katalikų parapija šiek tiek saugesnėje vietoje – 5 km nuo Dniepro. O broliai bazilijonai po Mišių išeina į lauką, žaidimus su jaunimu žaidžia – juk tam reikia ir psichologiškai pasiruošti!
Chersone nuostabiai darbuojasi bazilijonas diak. Pachomijus, kuris anksčiau yra tarnavęs ir Lietuvoje. Evangeliją jis skelbia labai paprastai. Kviečia žmones prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo ir sako: „Daug nereikia, ištarkit tris žodžius – Jėzau, pasitikiu tavimi, tada prieikit, prisilieskit prie paveikslo, pabučiuokit ir viskas.“ Arba nueina į prekybos centrą ir šaukia: „Kristus prisikėlė!“ Žavus tas jo liudijimo vaikiškumas ir drąsa.
Zaporožėje tarnauja labai veiklus vyskupas Janas. Jis kartu su broliais albertiniečiais dalina maistą žmonėms – paruošia maisto paketus dviem tūkstančiams žmonių. Paketai paprasti: duona, mėsos konservai. Žinoma, maisto dalinimas yra ir proga tuos žmones užkalbinti.
Tame regione daug žmonių atsiverčia į katalikybę. Net vienas ortodoksų vyskupas tapo katalikų kunigu, du protestantų pastoriai tapo katalikų kunigais. Vienas jų pasakojo: „Girdžiu apie katalikų vyskupą, kad su juo įdomūs dalykai vyksta – rožinį kalbėjo ir taip greit bažnyčią pastatė. Einu, pažiūrėsiu, kas ten yra…“ Kitas jam sako: „Neik, nes dar atsiversi, kataliku tapsi.“ Ir tikrai – nuėjo, išgirdo vieną homiliją ir to užteko, kad apsispręstų tapti kataliku“, – pasakoja arkivysk. Visvaldas.
Nors situacija Ukrainoje išlieka sunki, tikėjimas lieka nepamainoma atspirtimi ir vilties šaltiniu karo išvargintai tautai. Arkivysk. Visvaldas Kulbokas nuolat pabrėžia maldos svarbą sakydamas, kad nemato už ją galingesnės jėgos. Lietuvio nuncijaus tarnystė Ukrainoje primena, kad pergalės viltis visuomet yra ir savo palaikymu, parama ir malda kiekvienas galime ją stiprinti.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF