Vilija Vareikienė. Verslo principai šventųjų gyvenime

„Kelionė“ 2023 m. Nr. II (26)

Verslininkai ir šventieji – tokie buvo Zelija (1831–1877) ir Liudvikas (1823–1894) Martenai, daugeliui labiausiai pažįstami kaip šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvai. Gimę turtu nepasižymėjusiose šeimose šie įvairiapusiškai talentingi žmonės sugebėjo sukurti savo verslus prabangos prekių sektoriuje, užsidirbti ir tapti pasiturinčiais – ne tik dvasiškai, kaip rodo jiems suteikta altorių garbė, bet ir materialiai. Šiame straipsnyje bandysime pažvelgti, kaip jie sugebėjo „neteisingąja mamona“ pasinaudoti taip, kad būtų „priimti į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9).

Verslo pradžia su Mergelės Marijos pagalba

Prancūzai Zelija ir Liudvikas jaunystėje abu pirmiausiai bandė stoti į vienuolyną, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. Tuomet po laikrodininko ir juvelyro mokslų Reno mieste, Strasbūre ir Paryžiuje meniškas ir kruopštus Liudvikas 1850–1851 m. Alansono miestelyje įsirengė dirbtuves ir atidarė parduotuvę. Į vienuolyną nepatekusi Zelija įstojo į Alansono nėrinių mokyklą, tačiau netrukus ją paliko, kad išvengtų direktoriaus, rodančio nepageidaujamą dėmesį. Kilo gana keblus klausimas – ką veikti toliau?

Zelija meldėsi noveną Švč. Mergelei Marijai ir 1851 m. gruodžio 8 d. išgirdo vidinį kuždesį: „Imkis organizuoti Alansono nėrinių gamybą pati.“ Iškart pasidalijo šia mintimi su dvejais metais vyresne seserimi ir sulaukė energingo palaikymo. Taip dvi dvidešimtmetės merginos XIX a. viduryje įsteigė nuosavą įmonę – tikriausiai ne tai, apie ką stereotipiškai pagalvotume, mąstydami apie „to laikmečio moterų teises“. Pati Zelija vėliau stebėjosi laiške seseriai: „Kaipgi mums pavyko be jokių piniginių išteklių, taip sakant, be jokio supratimo apie verslą, viską atlikti sėkmingai, surasti Paryžiuje [mados] namus, kurie mumis imtų pasitikėti? Ir vis dėlto taip įvyko, ir gana greitai, nes nuo pat rytojaus kibome į darbą.“ Ieškoti užsakovų pirmiausiai vyko vyresnė Zelijos sesuo, pradžioje su tėčiu, vėliau ir viena. Šiems žygiams jaunai, droviai, prieš nepažįstamus žmones raustančiai merginai reikėjo sukaupti visą drąsą, patirti nemažai nesėkmių ir atmetimo, tačiau dėl Dievo malonės ir atkaklių pastangų verslas įsibėgėjo.

Alansono nėriniai – atskiro aprašymo vertas rankdarbis. Siekiant sumažinti Prancūzijos karališkojo dvaro išlaidas prabangiems itališkiems nėriniams, XVI a. buvo įsteigtas jų cechas Alansone. XVII a. pakeistas nėrinių gamybos procesas ir sukurta nauja tradicija, kuri miestelyje ir jo apylinkėse perduodama iš kartos į kartą, o šiandien yra įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Laikantis dešimties etapų technikos, nuneriamos 15–20 cm atkarpos, kurios vėliau sujungiamos į vientisą gaminį; neriama iš labai plonų lininių siūlų specialia plonyte adata ant iš anksto paruošto pagrindo. Skaičiuojama, kad pagaminti vieną kvadratinį šių nėrinių centimetrą užtrunka septynias valandas.

Mūsų herojė Zelija tapo verslininke imdamasi nėrimo organizavimo – samdė kitas nėrėjas, o pati atlikdavo kruopščiausią darbo dalį ir sujungdavo darbininkių pagamintus gabalėlius į vieną. Išskirtinį jaunosios nėrėjos talentą patvirtino pramonės, žemės ūkio, sodininkystės ir meno parodoje Alansone 1858 m. gautas sidabro medalis.

Kalbant apie Liudviko darbo kokybę ir patikimumą, taip pat yra išsaugotas gražus liudijimas. Grįžęs iš Alansono, vienas keliautojas dukrai pasakęs: „Štai tau dovanų laikrodis, kurį pirkau iš p. Marteno. Jis man paliko didžiulį įspūdį: tai šventasis.“ Minimas laikrodis neatlaikė tik bombardavimo Mervilyje 1917 m., vadinasi, laiką skaičiavo 50 ar daugiau metų.

Nuo 1856 m. Zelija vėl pradėjo dirbti kaip samdoma nėrėja, nes jos verslo partnerė – sesuo – ėmė sukti pašvęstojo gyvenimo link. Į vienuolyną sesuo įstojo 1858 m., o po keleto mėnesių pati Zelija ištekėjo už Liudviko Marteno, būsiančio nepamainomu ramsčiu ir verslo srityje. Antai vėl grįžti iš samdomo darbo į nuosavą verslą 1863 m. Zelija ryžosi tik tuomet, kai palaikyti ryšius su užsakovais ėmėsi Liudvikas (tam reikėjo nemažai keliauti, užsakovai dažniausiai būdavo Paryžiaus mados namai ir parduotuvės; Zeliją namuose vis labiau laikė ne tik gausėjantis vaikų būrelis, bet ir tai, kad keliauti ji labai nemėgo).

Zelija toliau liko atsakinga už gamybinę dalį ir bendravimą su darbininkėmis. Kartais, turėdamas laiko, mėgstantis piešti Liudvikas netgi padėdavo paruošti pergamentinius pagrindus nėriniams. Vis dėlto mums, ko gero, labiausiai netikėtas 1870 m. Liudviko žingsnis, kuomet norėdamas daugiau padėti žmonai išsiplėtusiame versle, pardavė savo mėgstamo amato, laikrodininko ir juvelyro, dirbtuves.

Pinigų tikslas – vaikų gerovė

Martenų šeimoje 1860–1873 m. gimė devyni vaikai, iš kurių užaugo penkios dukterys, visos tapusios vienuolėmis. Gimstant vaikams, atsirado naujas aiškiai įvardintas Zelijos ir Liudviko uždarbio tikslas – sukrauti kraitį ir suteikti jiems geriausią įmanomą išsilavinimą: „Reikia, kad jų tėvas ir aš dirbtume ir sukrautume kraitį, kitaip užaugę jie nebus mumis patenkinti!“ Vėliau tai ir tapo realybe – visos dukros arba mokėsi vienuolyno pensionate, arba joms buvo samdomos privačios mokytojos; stodamos į vienuolyną dukros taip pat atsinešė tėvų joms sukauptą kraitį.

Deja, Zelija 46-erių iškeliavo pas Viešpatį, o Liudvikas, 54-erių likęs našliu, nebesiėmė naujų darbų, pardavė nėrinių verslą ir gyveno iš santaupų bei investicijų grąžos. Kalbant šiandienos kalba – naudojosi finansine laisve, kuri leido be materialių rūpesčių gyventi jam pačiam ir dukroms, užsiimant vien namų ūkio priežiūra, gailestingumo darbais, mėgstamomis laisvalaikio veiklomis, turto valdymu ir kelionėmis.

„Patogiai pasiturintys“ – taip šeimos materialinę padėtį apibūdino Martenų dukros. O kiekgi tai būtų verslininkams artimesne skaičių išraiška? Vienas pagrindinių informacijos šaltinių – Zelijos laiškai artimiesiems – byloja, kad gerais ji laikė metus, per kuriuos vien iš nėrinių verslo, neskaitant kitų pajamų šaltinių, galėjo sutaupyti 8–10 tūkst. frankų. Stokholmo universiteto ekonomistų skaičiavimu[1], už 10 tūkst. frankų 1870 m. buvo galima įsigyti beveik 3 kg aukso, kuris šiais laikais (2019 m., prieš pat pastarąjį pabrangimą) būtų vertas maždaug 120 tūkst. eurų. Namas Paryžiuje XIX a. pabaigoje kainavo 130–160 tūkst. frankų, taigi maždaug 13–16 metų Zelijos verslo santaupų.

Pažvelkime į dar keletą kainų, kad galėtume geriau įsivaizduoti andainykščių pinigų vertę. 1845 m. Liudviko vestos buhalterijos duomenimis, viena lotynų kalbos pamoka jam atsiėjo 1,50 franko, kelnės – 22–26 frankus, apsiaustas – 38–55 frankus, tūtelė skrudintų kaštainių – 0,10–0,30 franko, dešimt tomų F. R. Šatobriano (François-René de Chateaubriand) raštų – 25 frankus. Ir šiek tiek arčiau kasdienybės: kilogramas baltos duonos kainavo apie 0,40 franko, mėsos – 2–4 frankai. 

Metras mūsų herojų parduodamų nėrinių kainavo 150 frankų – už tiek buvo galima nupirkti 6 kelnes, 3 apsiaustus arba 45 g aukso; šiandienėmis kainomis tai galėtų būti nuo kelių šimtų iki poros tūkstančių eurų.

Galiausiai derėtų nepamiršti garsiųjų 10 tūkst. frankų, kuriuos Liudvikas vienu mostu paaukojo naujam pagrindiniam altoriui Lizjė Šv. Petro katedroje. Nemažai kas jį dėl šio žingsnio vadino bepročiu, o dukra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė už vienuolyno klauzūros grotų didžiavosi dosnumu tėčio, kuris „atidavęs mus visas [dukras] gerajam Dievui, natūraliai padovanojo ir altorių, kad paaukotų mus ir save patį“.

Kitas klausimas, kaip gyveno ši šeima? Gal spaudė centą prie cento, taupydami ir nesižvalgydami į gyvenimo malonumus, kaip būtų galima tikėtis iš šventųjų? Tam tikrų askezės elementų Martenų gyvenime išties būta. Pavyzdžiui, Liudvikas iš solidarumo su vargingaisiais keliaudavo trečiąja traukinio klase, o ponia Marten teigė nemėgusi aprangos sau pačiai paieškų. Vis dėlto iš Zelijos laiškų akivaizdu, kad buvo gyvenama patogiai ir jaukiai, visa šeima rengėsi madingai ir skoningai pagal savo socialinę padėtį, namuose visuomet buvo samdoma bent viena tarnaitė, dukroms suteiktas geriausias įmanomas išsilavinimas, perkamos knygos, palaikomi dukrų meniniai talentai (vėliau įsigyta ir laikmečio naujovė – fotoaparatas), keliaujama pas gimines ir vasarojama jų pilaitėje, šeimos tėtis išleidžiamas į išsvajotą kelionę Šventosios Žemės link. Dukra Teresė įvilktuvių dieną buvo pasipuošusi tikru šedevru – balto aksomo suknele, apvedžiota gulbių pūkais ir papuošta Alansono nėriniais („visa, kas geriausia – Viešpačiui“). Šeimoje buvo skiriamas nuolatinis prioritetinis dėmesys labdarai ir pagalbai skurstantiems (Liudvikas buvo vienas aktyviausių Šv. Vincento Pauliečio konferencijos narių), dosniai aukojama Bažnyčiai, vienuolynams ir misionieriams.

Dievas pirmoje vietoje… net ir versle

5:30 ryto – šiuo laiku šventuosius verslininkus įprastai būtume išvydę kasdienėse šv. Mišiose. Ankstyvosiose pamaldose (šalia darbininkų, kad gyvenimo būdas būtų kuo paprastesnis) sutuoktiniai Martenai semdavosi jėgų ir išminties visai dienai, sklidinai šeimos ir buities reikalų, darbo ir bendravimo.

Dievas neabejotinai – jų šeimos uola ir stiprybė, ir tai labai apčiuopiamai atspindėta net ir verslo logikoje. Sekmadienis visuomet džiugiai švenčiamas kaip Viešpaties diena ir per ją nėra net minties apie darbą, netgi jeigu tai atneštų materialinių nuostolių ar žvelgiantiems iš šalies atrodytų keistai. Liudvikas buvo tvirtai apsisprendęs niekada neatidaryti savo parduotuvės sekmadienį, nors tai būdavo pati pelningiausia diena, kuomet į miestelį suvažiuodavo valstiečiai iš aplinkinių kaimų. Zelija apie tai vėliau rašė taip: „Dažnai žaviuosi Liudviko principingumu ir sakau sau: štai žmogus, kuris niekuomet nesistengė praturtėti. Kai jis įsteigė savo dirbtuvę, nuodėmklausys siūlė ją atidaryti ir sekmadienį, iki pietų. Jis nesutiko pasinaudoti šiuo leidimu, rinkdamasis geriau apsieiti be pelningų pardavimų. Ir, nepaisant to, jis turtingas. Negaliu jo turimos gerovės priskirti niekam kitam, kaip ypatingam palaiminimui, kuris yra ištikimo sekmadienio pareigos laikymosi vaisius.“

Nors darbo Martenų šeimoje visuomet imamasi su nuoširdžiu atsidavimu, materialinė gerovė priskiriama Dievo malonei ir Jo palaiminimui, suprantant, kad žmogiškos pastangos – dar ne viskas. Zelija tiesiai šviesiai rašo sunkią pradžią išgyvenančiam broliui vaistininkui: „[liepiau mūsų seseriai] melstis gerajam Dievui, nes nei ji, nei aš negalime padėti tau kaip nors kitaip. Bet Jis, niekaip nesutrikdomas, mus ištrauks, kai manys, kad pakankamai kentėjome, ir tada suprasi, kad tavo suklestėjimą lėmė ne tavo gebėjimai ar protas, bet vien Dievas, kaip ir mano atveju su Alansono nėriniais; šis įsitikinimas labai naudingas, įsitikinau tuo pati.“ Šventųjų pamoka aiški – laikytis Dievo įsakymų apsimoka, net jeigu iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nesuderinama su verslo gerove; anksčiau ar vėliau pasitikėjimas Dievo rūpesčiu pasiteisina net ir buhalterinėse eilutėse.

Visiškas pasitikėjimas Dievu Martenų atveju nereiškė atsakomybės atsikratymo. Anaiptol, žmogiškąja prasme buvo dedamos visos pastangos: baigti atitinkamo amato mokslai ar kursai, tobulinami įgūdžiai, kasdien daug ir uoliai dirbama – Zelija rašo, kad įprastai keliasi apie penktą valandą, o eina miegoti apie vienuoliktą vakare. Į verslo kelionę išvykęs Liudvikas net laiške ramina veiklumu ir energingumu pasižymėjusią žmoną: „Patariu tau daugiau ramybės ir santūrumo, ypač darbuose. Gavau kelis užsakymus iš Compagnie Lyonnaise; dar kartojuosi, nesikamuok tiek daug, mums pavyks, Dievui padedant, sukurti gerus namelius.“

Likus mėnesiui iki Zelijos mirties – dar vienas tekstas, liudijantis ypatingą jos darbštumą, atkaklumą, nenorą nuvilti užsakovų (rašydama šį laišką, vėžiu serganti mūsų herojė seniai patiria didžiulius skausmus): „Brolis neteisingai mane taip bara dėl Alansono nėrinių; buvau gavusi šiuos užsakymus dar prieš pirmąjį apsilankymą pas gydytoją. Tie užsakymai dar nevisiškai užbaigti ir jei nesirgčiau, keturi iš jų turėjo būti išsiųsti šią savaitę. Taigi tiesa, aš paėmiau tuos 11 metrų, kurie bus greitai baigti. Praeitą mėnesį atsakiau 18 metrų ritinį ir dabar atsakau visus užklausimus. Turėjau 24 metrus, pradėtus mano sąskaita poniai Deverny, ir jiems dar toli iki pabaigos; gerokai gailiuosi juos apsiėmusi, tačiau padaryta jau per daug, kad palikčiau neužbaigtus.“

Martenai buvo įpratę melstis už verslo reikalus, patikėti juos Dievo vedimui, o patys laikytis ypatingo sąžiningumo. 1877 m. sausį jau buvo svarstomas nėrinių verslo pardavimas, ir Zelija praneša dukteriai Paulinai: „Sandoris dėl Alansono nėrinių nesudarytas ir, manau, kad jis neįvyks; nenoriu to dėl kelių priežasčių. Be to, meldžiausi Švč. Jėzaus Širdžiai – jei tai nepalanki operacija norintiems pirkti, kad ji neįvyktų. Jei būtume norėję, būtume pardavę, bet laikiau savo pareiga ir atskleisti tiems žmonėms kai kuriuos sunkumus, nes jie viską matė rožinėmis spalvomis ir man tai nepatiko.“

Kitu atveju dukra Celina pasakoja įvykį, kuomet notaras pasiūlė Liudvikui labai pelningu laikomą sandorį Bordo mieste. Numatytą išvykimo rytą Liudviką staiga ištiko nepaaiškinamas sveikatos priepuolis, kurį šventasis priėmė kaip Apvaizdos ženklą nesiimti siūlomų investicijų ir niekaip nepasidavė prie durų laukiančio notaro įkalbinėjimams. Netrukus siūlytas verslo atvejis žlugo.

„Mylėsi artimą savo…“

Štai iškalbinga ir jausminga Zelijos laiško broliui 1865 m. ištrauka, puikiai parodanti, kad Martenams teko išgyveno visus nuosavo verslo pakilimus ir nusileidimus: „Turiu rūpesčių, kurių daugelis panašių į mane moterų neturi. Tai nenaudėliai Alansono nėriniai, kurie man temdo gyvenimą: kai turiu per daug užsakymų, vergauju kaip pikčiausios vergijos vergė; kai reikalai nesiklosto ir turiu prigaminusi į priekį už 20 tūkst. frankų, o taip sunkiai surastas darbininkes turiu perleisti kitiems gamintojams, juk šiek tiek yra dėl ko jaudintis, ir mane tikrai ištinka košmarai. Na, bet ką daryti? Reikia atsiduoti ir pasitikti visa tai taip drąsiai, kaip tik įmanoma.“

Kituose laiškuose 1876 m. dukrai Paulinai ir brolienei Celinai dar geriau juntamas Zelijos kaip darbdavės atsakingumas, kai ji išgyvena, jog sumažėjus verslo apimčiai, turės atleisti darbininkes: „Man taip skaudu būti priverstai atleisti savo darbininkes! Turiu dar vieną rūpestį, kuris mane labai kamuoja: mano vargšas verslas nesieina. Esu tikra, kad pasijuoksite iš manęs ir pasakysite „tuo geriau“, nes jau pakankamai prisidirbau; jūs teisi, aš pasakyčiau visiškai taip pat, bet yra dar vienas dalykas, kuris man rūpi. Mane veda ne troškimas sukaupti kuo daugiau turto; jau turiu pakankamai ir daugiau negu bet kada būčiau norėjusi, vis dėlto manau, kad būtų neprotinga apleisti verslą turint penkis vaikus, kuriuos reikia įtaisyti. Turiu eiti iki galo dėl jų ir turiu problemų aprūpinti darbininkes užsakymais, kai tuo tarpu kitiems gamintojams sekasi labai gerai. Dabar tai mano didžiausias rūpestis!“ Belieka pridurti, kad Zelija Alansono miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose samdė iki dvidešimties nėrėjų ir surinkėjų.

Darbo santykiuose nebuvo apleistas ir žmogiškas geraširdiškumas: sekmadieniais po Vakarinės Zelija eidavo lankyti sergančių savo darbininkių su gėrybių lauknešėliais ir paguodos žodžiu. Beje, panašiai gerai elgiamasi ir su aptarnaujančiu personalu namuose: „Tikrai, su savo tarnaitėmis elgiuosi ne mažiau gerai negu su savo vaikais“, – rašė Zelija. Apie ponią Marten vėliau tokiu atsiminimu dalinsis jos darbininkės dukra: „Labai teisinga, gera savo darbininkėms, drąsi ir išmananti darbą. Ji – šventoji.“

Neturėti skolų ir dosniai skolinti

Iki mirties Liudviką slaugiusi dukra Celina akcentavo dar vieną jo savybę: tėtis visuomet laikęsis principo iškart atsiskaityti už gautas prekes ir sumokėti už darbą, neužsitraukiant jokių skolų. Vėlavimus apmokėti jis laikė antisocialiniu nusikaltimu, stumiančiu į sunkumus darbininkus ir tiekėjus, turinčius ribotas kredito galimybes. Sau taisykle laikė šią Tobijo knygos eilutę: „Nesulaikyk iki kitos dienos atlyginimo savo darbininkams, bet tuojau pat jiems užmokėk“ (Tob 4, 14). Kaip baisų priešingą pavyzdį pasakodavo istoriją apie našlę siuvėją, kuri labai vargo bandydama išlaikyti keturis mažus vaikus, tačiau jos darbdavė dėl nerūpestingumo ar nedėmesingumo vis atidėdavo atlyginimo išmokėjimą, kol galiausiai išsekusi ir į visišką skurdą įstumta našlė mirė.

O savo skolininkams šventieji sutuoktiniai buvo labai atlaidūs. Štai kokiu ramiu ir beveik atsainiu tonu Zelija konstatuoja, kad veikiausiai neatgaus didelių pinigų sumų: „Sausį turime gauti 7000 frankų už mūsų parduotus namus Tisons gatvėje. Vis dėlto bijau, kad moteris, kuri atsiskaitymui ketina parduoti savo fondų investicijas, negalės mums jų atiduoti. Būtent iš šių pinigų tikėtumės jums padėti. Jei tik galėtume atgauti 8000 frankų, kuriuos mums skolingi Paryžiuje, bet jau laikau šią sumą prarasta! Ponia D. mums taip pat skolinga 1000 frankų, mes jų niekada neatgausime, nes ji skursta.“

Kitas pavyzdys – Zelijos tėtis buvo nesumokėjęs paskutinės įmokos už pastatytą namą ir pareikalavo ekspertizės, nes jautėsi apgautas. Reikalas tempėsi aštuonerius metus, o Zelija ir Liudvikas per tą laiką ne kartą bandė teirautis apie jo eigą, tačiau taip ir negaudavo konkretesnės informacijos. Vieną dieną jiems tiesiog atkeliavo sąskaita su palūkanomis už visus pradelstus metus. Liudvikas ir Zelija iškart sumokėjo visą sumą ir palūkanas, neveldami į reikalą net ir Zelijos brolio, kuris buvo minėto namo bendrapaveldėtojas.

Dar viena skolinimosi plonybė – galimas verslo reputacijos praradimas, kurį taip pat mini šventoji verslininkė: „Išsiųsiu labai geriems mados namams ritinį už 3000 frankų, bet jie man nesumokės iki liepos pabaigos. Jei reikalaučiau tų pinigų jau kitam mėnesiui, jie atskaičiuotų 5 proc., o tai gana ženklus praradimas; bet man labiausiai nepatiktų sudaryti vaizdą, kad patiri nepatogumų, nes tuomet tave ima laikyti finansiškai nepatikimu.“

Investuojant nepasiduoti godumui ir teirautis patarimo

Nuolat remdamiesi mylinčiu Apvaizdos rūpesčiu, Martenai ramiau negu daugelis žvelgė į galimas verslo nesėkmes. Dukros Celinos liudijimu, Liudvikas tiesiog talentingai tvarkė verslo ir finansų reikalus, nesiekdamas turto kaip galutinio savaiminio tikslo. Tai jam leido išlaikyti širdies ramybę, o kartais net ir vaikų akivaizdoje pajuokauti apie galimą gėrybių praradimą. Vaikams dažnai kartodavo „Kristaus sekimo“ žodžius: „Žmogaus laimės nelemia žemiškųjų gėrybių apstumas, tam pakanka vidutiniškumo.“

Panašaus požiūrio šv. Liudvikas laikėsi ir investuodamas – skyrė tik tiek dėmesio investicijų valdymui, kiek neišvengiamai būtina, rezultatą ir apskritai „visus savo rūpesčius pavesdamas Viešpačiui“ (Ps 55, 23). Ir Viešpats jam buvo ištikimas – kone iškilmingai deklaruoja dukra. Sykį gatvėje jai Liudvikas išsitaręs: „Jaučiu, kad lengvai panirčiau visa galva į pinigų investavimą, bet nenoriu per daug įsitraukti; tai pavojingas nuolydis, vedantis į spekuliavimą.“

Pagrindinės sritys, į kurias pinigus buvo investavę Zelija ir Liudvikas – geležinkeliai ir finansų sektorius. Vėlgi ir šioje vietoje šventiesiems žmogus buvo svarbesnis negu pinigai, ir Zelija nedvejodama įtikino Liudviką parduoti dalį fondų su nuostoliu tam, kad galėtų paskolinti pinigų savo broliui.

1871 m. šeima taip pat svarstė įsigyti popiežiaus valstybės obligacijų: „Šįryt, skaitydama biržos žurnalą, pastebėjau Popiežiaus valstybės obligacijas; iškart pagalvojau, kad vėliau tai turėtų būti puiku, nes tvirtai tikiu greita Šventojo Tėvo pergale ir jo įsitvirtinimu savo valstybėje. Jei taip iš tiesų būtų, man atrodo, kad tai būtų labai gera investicija. Parašyk man, prašau, ką tu apie tai manai; Liudvikas šiuo klausimu neapsisprendęs.“

Apskritai galima pastebėti, kad Zelija ir Liudvikas noriai tardavosi finansiniais klausimais pirmiausiai su Zelijos broliu, kitais pažįstamais, draugais ar srities žinovais. Sprendimus – dažnai pasimeldę – priimdavo patys, tačiau visuomet išklausydavo ir kitų nuomonių, ypač nestabiliais laikais, tokiais kaip 1870 m. vykęs Prūsijos ir Prancūzijos karas ir po jo sekęs neramumų periodas.

***

Šv. Zelijos ir Liudviko, tvirtai stovėjusių „ant žemės“ ir drauge apgyvendinusių savo širdis Danguje, relivijas galima aplankyti ir Lietuvoje, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bazilikoje, prašant užtarimo visais žemiškais šeimos, sveikatos ir verslo ar darbo klausimais. •

---

^[1] www.historicalstatistics.org/Currencyconverter.html