„Kelionė“ 2023 m. Nr. II (26)
Visi norime būti laimingi. Kiekvienas trokštame gyventi nerūpestingai, džiaugsmingai ir patogiai, įsimylėti, mėgautis puikiu seksu bei santykiais, tobulai atrodyti, užsidirbti, norime, kad mus mėgtų, didžiai gerbtų ir taip žavėtųsi, jog pasirodžius patalpoje minia persiskirtų į dvi dalis it Raudonoji jūra.
Kiekvienas to norėtų – savaime aišku.
Jei paklaustas: „Kokio gyvenimo nori?“ – atsakytum: „Noriu būti laimingas, turėti gražią šeimą ir mėgstamą darbą“, – skambėtų taip banaliai, kad vargiai ką nors reikštų.
Įdomesnis klausimas, kurio galbūt dar neteko sau užduoti: kokį gyvenimišką skausmą rinksiesi? Dėl ko esi pasiryžęs pasistengti? Panašu, kad būtent atsakymai į šiuos klausimus lemia, kuria linkme susiklosto gyvenimas.
Fantastiško darbo ir finansinės nepriklausomybės norėtų visi. Visgi ne kiekvienas pasiryžęs kęsti šešiasdešimties valandų darbo savaitę, ilgas keliones į darbą ir atgal, atgrasias biurokratines užduotis. Ne kiekvienas paklustų nerašytoms korporacijos hierarchijos taisyklėms ir perdėtiems beribio biuro pragaro, padaryto iš daugybės kabinų, suvaržymams. Žmonės nori tapti turtingi nerizikuodami, nieko neaukodami, neatidėdami pasitenkinimo – nedarydami nieko, kas būtina siekiant praturtėti.
Puikaus sekso ir visaverčių santykių nori visi, bet ne kiekvienas ryžtasi iškęsti sudėtingus pokalbius, nejaukias tylos pauzes, įsižeidimus bei emocines dramas, kad tokius santykius sukurtų.
Skausmą žmonės suvokia kaip neigiamą patirtį, kurios reikėtų išvengti bet kokia kaina, tačiau realybė apima daug daugiau niuansų. Visi gebame (be to, esu įsitikinęs, ir privalome) įprasminti savo skausmą – tai gali iš tiesų suteikti gyvenimui kryptį.
Tačiau dauguma to nesuvokia. Ir susitaiko. Susitaiko ir metų metus vangiai gyvena svarstydami: „Kas nutiktų, jei aš?..“, kol klausimas palengva iš „Kas nutiktų, jei aš?..“ virsta „Ar apie tai ir svajojau?“ Ir kai advokatas grįžta namo ir pašto dėžutėje randa sąskaitą alimentams apmokėti, jis tarsteli: „Už ką ši sąskaita?“ Ar tik ne už prieš dvidešimt metų nuleistą kartelę ir susimažintus lūkesčius?
Laimei susikurti reikia pastangų. Pozityvios patirtys – tai negatyvių, su kuriomis susitvarkei, pašalinis poveikis. Išvengti negatyvių išgyvenimų įmanoma tik kuriam laikui, kol jie su trenksmu tave pasivys.
Po visų žmonių elgsena slypi daugiau mažiau panašūs poreikiai. Malonias patirtis pakelti lengva. Sunkumų kelia būtent nemalonios – ne veltui jas taip vadiname. Bet ne malonių pojūčių troškimas apsprendžia, ko pasiekiame gyvenime, o tai, kokius nemalonius jausmus esame pasiryžę ir gebame ištverti siekdami tų malonių pojūčių.
Žmonės nori tobulo kūno. Bet tokio neįgysi, jei dorai neišmoksi branginti skausmo ir fizinio streso, koja kojon einančio kartu su ilgomis valandomis sporto salėje, jei nesimėgausi suvalgomo maisto skaičiavimu ir derinimu, planuodamas savo gyvenimą mažytėmis porcijomis.
Žmonės nori imtis verslo ar pasiekti finansinę nepriklausomybę. Bet sėkmingu antrepreneriu (verslo žmogus, vykdantis inovatyvią, kūrybišką veiklą, – red. past.) netapsi vengdamas rizikos, neužtikrintumo, besikartojančių nesėkmių ir nedirbdamas beprotiškai daug su tuo, ko sėkmė visiškai neužtikrinta.
Žmonės nori romantinių santykių, santuokos. Bet trokštamo mylimojo nepritrauksi, jei nesuprasi neramybės, ateinančios atlaikant atstūmimą, seksualinę įtampą, kuri niekada nedingsta, ir bukai spoksant į tylintį telefoną, prasmės. Tai – meilės žaidimo dalis. Nežaisdamas nelaimėsi.
Sėkmės link veda ne klausimas „Kuo noriu mėgautis?“, o „Kokį skausmą noriu tverti?“ Gyvenimo kokybę lemia ne pozityvios, o negatyvios patirtys. O išmokti gyventi su negatyviomis patirtimis – tai išmokti gyventi.
Galime išgirsti daug kvailų patarimų, tarkime: „Tau tereikia pakankamai stipriai norėti“.
Visi kažko norime. Ir visi ko nors norime pakankamai stipriai. Tik ne visada suvokiame ko, tiksliau – nesuvokiame, ko norime pakankamai stipriai.
Mat norėdamas naudotis gyvenimo teikiamais džiaugsmais, turi norėti ir sumokėti už juos tam tikrą kainą. Jei nori raumeningo kūno, turi norėti ir prakaito, skausmo, ankstyvų rytų ir alkio priepuolių. Jei nori jachtos, turi norėti ir darbo iki vėlumos, rizikingų verslo sprendimų ir galimybės, kad užknisi vieną kitą, o gal net ir tūkstančius žmonių.
Jei pastebėjai, kad ištisais mėnesiais, o gal net metais kažko nori, tačiau nė neartėji prie svajonės išsipildymo, gali būti, kad išties tenori pačios fantazijos, idealo, vaizdinio, neištesėto pažado. Galbūt to, ko nori, iš tikrųjų nenori – tiesiog mėgaujiesi norais. Gal tikrai visiškai to nenori.
Kartais mėgstu paklausti žmonių: „Kokią kančią renkiesi?“ Pašnekovas pakelia į mane akis ir dėbteli lyg į ateivį (ateivis nesu).
Užduodu šį klausimą, nes jis suteikia galimybę žmones pažinti gerokai giliau nei klausiant apie aistras ir svajones. Juk kažką teks pasirinkti. Gyventi be skausmo neįmanoma. Gyvenimas nėra vien rožėmis klotas.
Galų gale šis sunkus klausimas yra esminis. Apie malonumą klausti būtų pernelyg primityvu. Be to, kone visų atsakymai būtų vienodi. Klausimas apie skausmą įdomesnis.
Kokį skausmą renkiesi tverti?
Atsakymas į šį klausimą padės ko nors pasiekti. Tiesą sakant, šitas klausimas gali pakeisti tavo gyvenimą. Būtent šis pasirinkimas daro mane manimi, o tave – tavimi. Jis apibrėžia mūsų individualumą, dėl jo esame skirtingi, bet galiausiai jis mus suartina.
Kone visą paauglystę ir jaunystę svajojau būti muzikantu, jei konkrečiau, roko žvaigžde. Kaskart, išgirdęs kietą gitara atliekamą dainą, užsimerkdavau ir įsivaizduodavau save scenoje grojantį klykiančiai miniai, visiškai einančiai iš proto dėl mano pirštų miklumo.
Galų gale į šią fantaziją galėjau panirti valandų valandoms. Fantazuodavau ir koledžo metais, nors jau buvau metęs muzikos mokyklą ir nustojęs rimtai muzikuoti.
Net tada man nekilo klausimas, ar išvis kada nors grosiu klykiančiai miniai, galvojau tik kada tai įvyks. Laukiau geros progos, kad šiam tikslui skirčiau laiko ir pastangų. Pirmiausia ketinau pabaigti mokyklą. Tada – užsidirbti pinigų. Tada – rasti laiko. O tada… Nieko.
Nepaisant to, kad apie tai fantazavau daugiau nei pusę gyvenimo, ši svajonė neišsipildė. Be to, ilgai užtruko ir prireikė daug nemalonių išgyvenimų, kad pagaliau suprasčiau kodėl: iš tikrųjų aš to nenorėjau.
Buvau prisirišęs prie rezultato – prie vaizdinio, kuriame aš ant scenos, žmonės siaučia, aš groju kaip tikras rokeris, į atliekamą muziką įdėdamas visą širdį, bet nepamilau paties proceso. Ir būtent todėl susimaudavau. Vėl ir vėl. Po galais, aš net neįdėjau pakankamai pastangų, kad galėčiau sakyti, jog man nepavyko. Vargu, ar apskritai stengiausi.
Kasdienė grojimo katorga, grupės vadyba, repeticijų organizavimas, vargas ieškant pasirodymams vietos, kad žmonės užsimanytų ateiti. Nutrūkusios stygos, perdegęs stiprintuvas, aštuoniolikos kilogramų įrangos tampymas pirmyn atgal į repeticijas neturint automobilio.
Svajonė primena kalną – iki viršūnės driekiasi ilgas kelias. Ilgai nesupratau, kad iš tiesų kopti ne taip ir mėgau. Man tik patiko įsivaizduoti tą viršūnę.
Remiantis mūsų kultūra, galima sakyti, kad kažkaip susimoviau, kad neturėjau ištvermės pasiekti tikslą ar kad esu nevykėlis. Remiantis saviugdos knygomis būtų galima sakyti, jog pritrūkau drąsos, ryžto arba pasitikėjimo savimi. Antreprenerių ir startuolių bendruomenė galėtų sakyti, kad atsisakiau savo svajonės, pasiduodamas socialinėms visuomenės normoms. Man būtų galima patarti kartoti afirmacijas, prisijungti prie tarpusavio palaikymo grupės, pasitelkti manifestavimo technikas ar dar ką nors.
Visgi tiesa kur kas paprastesnė: man atrodė, kad kažko noriu, bet paaiškėjo, kad ne. Štai ir viskas.
Norėjau atpildo, bet nenorėjau stengtis. Norėjau rezultato – ne proceso. Svajojau ne apie kovą, o tik apie pergalę.
Gyvenime taip nieko nepasieksi.
Tave apibrėžia vertybės, dėl kurių esi pasirengęs pasistengti. Žmonės, kuriems patinka pasistengti sporto klube, įgauna gerą formą. Žmonės, kurie mėgaujasi ilgomis darbo savaitėmis ir karjeros laiptų taisyklėmis, padaro karjerą. Žmonės, kuriems patinka įtemptas ir neužtikrintas badaujančio menininko gyvenimas, tokį gyvenimą gyvena ir iš to pragyvena.
Tai nėra raginimas turėti valios ar sukandus dantis „arti“. Tai nėra dar vienas perspėjimas, kad į žvaigždes kylama per kančias.
Tai yra itin paprastas ir fundamentalus gyvenimo aspektas: sėkmę lemia pastangos. Todėl, bičiuli, išmintingai rinkis, dėl ko stengsies…
Iš anglų kalbos vertė Kšištofas Kšivecas