Nardydama po katalikiškos Belgijos istorijas, vis susiduriu su stebuklais, vykstančiais statybų aikštelėse. Poroje istorijų pati Marija imasi architektės vaidmens. Istorijų pasakotojai pateikia kiek skirtingas versijas, tad pasistengsiu jų dar labiau nesunarplioti.
Mūsų laikais tokių stebuklų nebenutinka tikriausiai dėl to, kad padaugėjo triukšmo, trukdančio išgirsti angelų giesmes, nes nenorėčiau tikėti, kad jie staiga liovėsi giedoję.
Sparnuoti meistrai
Štai 1050 m. laukuose prie Vavro miesto, neaišku iš kur ėmė sklisti angeliško grožio melodijos. Muzika jei ir nutildavo, tai sustiprėdavo pagrindinių bažnytinių švenčių progomis, o labiausiai – per visas šventes, skirtas švč. Mergelei Marijai, tad žmonės visai teisingai nusprendė, kad reikia Marijai pastatyti šventovę. Visi ėmėsi darbo, tempė statybines medžiagas ant aukštos kalvos, kur gražus vaizdas. Melodijos sklido slėnyje, bet slėnis statybininkams pasirodė per daug pelkėtas. Tačiau kiekvieną rytą visas plytas, akmenis ir medieną rasdavo nuo kalvos suneštas į slėnį. Pasklido kalbos, kad tikriausiai koks piktas demonas trukdo šventovės statyboms, žmonės dar atkakliau viską gabendavo į jų pačių numatytą statybvietę, o po nakties istorija kartodavosi. Kautis su blogiu buvo atrinkti geriausi kunigai ir paskirti naktinėn sargybon. Ir ką gi jie pamatė? Spindinčią šviesą ir angelus! Angelai griovė jau pradėtas mūryti sienas ir nešė plytas žemyn. Be to, pasigirdo balsas, lotyniškai, kad kunigai suprastų, sakantis: „Gyvensiu šiame slėnyje, nes aš jį išsirinkau.“
Dangiškos kilmės darbininkas
Angelai statybininkai veikia ir Tongereno bažnyčios istorijoje. 1240 m. buvo perstatoma Tongereno kated-ra. Šimtas darbininkų kasdien darbuodavosi, tačiau kas šeštadienį savaitinės algos pasiimti ateidavo tik devyniasdešimt devyni, vienas darbininkų niekada nepasirodė užmokesčio atsiimti. Kas gi kitas būtų tiek abejingas žemiškam auksui, jei ne angelas? – nusprendė žmonės (ir truputį sutaupė).
Alsembergo bažnyčios istorija
1229 m. šv. Elžbietai Vengrei pasirodė švč. Mergelė Marija ir liepė Alsemberge (kas reiškia „pelynų kalną“) pastatyti bažnyčią. Kiti šaltiniai teigia, kad tai angelas sapne Elžbietai liepęs keliauti į Brabantą pas Mariją, imperatoriaus Pilypo dukrą, ir prašyti, kad teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia. 1230 m. šv. Elžbieta nuvyksta pas Brabanto kunigaikštienę, ta džiugiai sutinka su statybomis, tik abejoja dėl vietos. Kol svarstė ir abejojo, ir jai pasirodė angelas ir nurodė Alsembergo laukus, kur ką tik buvo sudygę linai. Laukas priklausė trims merginoms, tad angelas aplankė ir jas, prašydamas dovanoti tą lauką Marijos, Dievo Motinos, garbei. Merginos pakluso, tik, būdamos rūpestingos ūkininkės, paprašė palaukti, kol derlius subręs. Angelas (jau supratom, kad iš tų, nekantriųjų) ir sako: „Rytoj pat tuos linus nuraukit, jau viskas ten sunoko.“ Ir tikrai – ryte merginos rado lauką visiškai subrendusių linų.
Apie linų lauko stebuklą išgirdusi šv. Elžbieta Vengrė nudžiugusi tuojau pat nuskubėjo į angelo nurodytą vietą, ir – vėl stebuklas! Lauke rado siūlą, nurodantį bažnyčios brėžinius. Kaip mat pradėti statybų darbai, bet vengrų princesei teko vykti namo nesulaukus statybų pabaigos.
Šioje legendos versijoje Alsembergo bažnyčios įkūrimo data minimi 1241 metai. Nuo pat XIII a. ten garbinama ir piligrimų lankoma 1200 m. pagaminta Švč. Mergelės Marijos statula, vadinama Jūros Žvaigžde. Ją bažnyčiai 1242 m. padovanojo Sofija, antroji Henriko II, Brabanto kunigaikščio, žmona ir šv. Elžbietos Vengrės duktė.
Tiesa ar vaizduotės drąsa
Trumpam prisiminkime šv. Elžbietos istoriją. 1207 m. gimusi Vengrijos karaliaus duktė, keturiolikmetė ištekinta už Liudviko IV Tiuringiečio, pravarde Šventasis. Pora susilaukė keturių vaikų, bet vyrui teko patraukti į Kryžiaus žygį. Deja, nė nepasiekęs Palestinos, nė nespėjęs įlipti į laivą, Liudvikas susirgo drugiu ir mirė, būdamas vos 27 metų. Elžbieta, dvidešimtmetė našlė, patyrė daug išbandymų, kol atsigavusi įkūrė ligoninę, rūpinosi vargšais ir našlaičiais, mirė 1231 m., popiežiaus Grigaliaus IX kanonizuota 1235 m. Su moteriškąja bažnyčios statybų versija nesutinkantys ir mažiau romantiški istorikai teigia, kad savo dukters Sofijos vestuvių dieną 1239 m. ji niekaip negalėjo skulptūros atsiųsti. Priedo – kitų istorikų šv. Elžbietos biografijoje nepasakojama apie jos 1230 m. kelionę į Brabantą.
Manau, kad tiek rūpestingų moterų šioje istorijoje veikia dėl to, kad daugumas vyrų tuo metu buvo išvykę į Kryžiaus žygius.
Pažadukai ir vilkintojai
Šiek tiek naujesnė tos pačios bažnyčios legenda labiau vyriška, moterų nė nebemini.
Jonas III, Brabanto kunigaikštis (gimęs 1300 m.), Palestinoje kaudamasis su Saracėnais papuolė bėdon ir šaukdamasis Dievo pagalbos pažadėjo, kad jeigu iš mūšių grįš gyvas ir sveikas, atsidėkodamas Alsemberge pastatys bažnyčią.
Grįžo, gyvas ir sveikas, tačiau savo pažadą lengvai pamiršo. Truputį palaukusi ir nesulaukus supykusi Švč. Mergelė Marija pasirodė užmaršuoliui ir liepė nedelsiant vykdyti, ką prisižadėjęs. Pridėjo, kad numatytoje vietoje jis rasiąs šilko siūlu išvedžiotus pamatus.
Deja, Jonas netrukus, 1355 m., mirė, ir bažnyčios statybos reikalai vėl sustojo.
Ką daryti? Kartoti istoriją dar kartą. Švč. Mergelė Marija sapne pasirodė labai dorybingam kunigui Žiliui ir liepė kuo skubiau vykti į Alsembergą. Atvykęs iki kapinių, jis pamatė iškilmingą procesiją: nuostabaus grožio mergelės žygiavo, lydimos prabangiais kunigiškais drabužiais vilkinčio asmens, giedančio Dievo Motinos garbei. Bažnyčios statybvietės sargas regėjo tą patį, ką ir kunigas Žilis. Ir vėl buvo rastas planavimo siūlas, tad teko vėl imtis apleistų statybų.
Tada ir dabar
Kas šioje istorijoje tikrai tikra, nes pačiupinėjama? Dabartinė Alsembergo gotikinė bažnyčia pastatyta 1350–1450 m. Kambrė vyskupas Jonas 1413 m. lapkričio 8 d. pažadėjo indulgencijas tiems, kas apsilankys bažnyčioje (ir paliks piniginę auką). Stebuklingas siūlas buvo išsaugotas, tačiau dingo religijų karų metu, 1580 m. kalvinistams apiplėšus bažnyčią. Alsembergas nuo Briuselio nutolęs maždaug 20 kilometrų. Kadaise ten plūdo piligrimai, ne tik paprasti maldininkai, bet ir Europos karaliai, o dabar, jei ten vyksite, taikykite laiką – sekmadienį, nuo 14 iki 16 val., kitu metu ji, deja, užrakinta. Vieną vidinių sienų puošia didžiuliai paveikslai, pasakojantys šias stebuklingas istorijas. Juos nutapė Rubenso mokinys Antoon Sallarts (1576–1648). Ten rasite ir linų lauką, ir raudoną siūlą, ir Dievo Motiną su verpste ir labai rūsčiu kūdikiu Jėzum ant kelių, – na, tikrai, kiek galima vilkinti statybas, kaip čia nepyksi.
Stebuklingoji Alsembergo Dievo Motinos Jūros Žvaigždės statula keliskart XVII a. gabenta į Briuselį, saugant ją nuo siautėjančių prancūzų ir ispanų, o 1934 m. Popiežiaus Pijaus XI palaiminimu belgų kardinolo Van Roey karūnuota. Aukso karūnai savo papuošalus dovanojo karalienė Elžbieta ir karalienė Astrida. Labai mėgstu šį atvaizdą, nes tai vienas tų, retųjų, besišypsančios Madonos atvaizdų.
Senoji Lakeno bažnyčia: niurnantys istorikai
Briuselyje, Lakeno kapinėse prie Lakeno Dievo Motinos katedros, stūkso koplyčia, atrakinama labai retai, dažniausiai Visų Šventųjų dieną. Tai senosios bažnyčios likučiai, buvusio altoriaus dalis. Pasakojama, kad bažnyčia ten stovi nuo seniausių laikų, kad toje vietoje buvo viena iš 804 m. popiežiaus Leono III konsekruotų bažnyčių, bet šiandien istorikai dėl šios informacijos nepritariamai murma.
Dar pasakojama istorija apie 882 m. tose vietose šlovingai su netikėliais kovojusį ir garbingai žuvusį Ugo, Germanų ir Lotaringijos kunigaikštį, kurio dvi sielvartaujančios seserys ten pastatė koplyčią ir kasdien melsdavosi. (Istorikai ir dėl šios versijos nepritariamai purto galvas.)
Istorikai sutaria dėl to, kad jau XI a. ten buvo šventykla, kur piligrimai vykdavo šlovinti švč. Mergelės Marijos. Kartą dvylika maro aukų ten šaukėsi pagalbos ir stebuklingai pasveiko. Nuo tada piligrimų skaičius tiek išaugo, kad teko bažnyčią padidinti.
Kur mes tai jau girdėjome?
Taigi. XIII amžius, architektai nubraižė bažnyčios planą, statybininkai ėmėsi darbo, sienos sparčiai kilo, bet vieną rytą darbininkai rado viską sugriuvus. Kuo skubiau atstatė, bet kitą rytą – vėl tik griuvėsiai. Kantriai sienas sulipdė vėl, bet ryte – vėl viskas nugriauta. Nuspręsta surengti pasalą, naktį patykoti, kas tie piktadariai. Patykoję pamatė pačią Dievo Motiną, lydimą šv. Kotrynos ir šv. Barboros. Žinia, abi šios šventosios, tarp kitų savo darbų yra ir mūrininkų globėjos, tad dalyką išmano. Ketvirtą kartą šventosioms statybininkėms sugriovus bažnyčią, Mergelė Marija nurodė savo suplanuotus bažnyčios apribus ir dydį, o svarbiausia – pareiškė, kad altorius turi būti atsuktas ne į rytus, kaip įprasta, bet į pietus. Užtvirtindama tokį savo norą Dievo Motina paliko šilkinį siūlą, kuriuo išvedžiotos būsimos bažnyčios sienos ir nurodyta altoriaus vieta.
Kitoje legendos versijoje šv. Kotryna ir šv. Barbora Švč. M. Marijos nelydi – ji viena pati nusileidžia iš dangaus, moteris, spindinčiu veidu ir žvaigždžių karūna ant galvos, vien svilinančiu žvilgsniu nugriaunanti įpusėtas statybas.
Kuklumu neapkaltinsi
Kodėl Lakeno bažnyčios altorius Marijos pageidavimu atsuktas ne į rytus, o į pietus? (Beje, į pietus atsuktas ir šalia naujai, XIX a. statytos bažnyčios altorius). Pietų pusėje – Briuselio centras. Sakoma, kad taip pasuktas altorius liudija amžiną apsaugą, kurią ji suteikia šiam miestui. (Jei manote, kad tai skamba pasipūtėliškai, tai dar negirdėjote legendos pabaigos. Kai bažnyčia pagaliau buvo pastatyta, iš dangaus nusileido pats Jėzus Kristus Velykų rytą jos palaiminti.)
Siūlo istorija
Stebuklingas siūlas buvo atsargiai surinktas ir padėtas saugoti. Kai 1581 m. Lakeno bažnyčią nusiaubė kalvinistai, gruodžio 4 d., šv. Barboros dieną, jie konfiskavo visus turtus ir ten įrengė pašarų sandėlį. Siūlas ir stebuklinga Dievo Motinos skulptūra, „Nuliūdusiųjų Paguoda“, buvo suspėti nugabenti pas Briuselio begines, vėliau – į Lakeno pilį.
Bažnyčia restauruota jau infantės Izabelės laikais. Infantė Izabelė restauravo tiek bažnyčių, tiek pastatė naujų, kad jos valdymo laiku Belgija buvo pats katalikiškiausias kraštas visoje Europoje. (Be to, ji liepė nutiesti patogų kelią piligrimams, keliaujantiems prie Šv. Onos šaltinio, apie kurį kada nors jums taip pat labai knieti papasakoti).
1633 m. trys valkatos įsilaužia bažnyčion ir pavagia stebuklingąjį siūlą! Pagrindinis vagis Jurgis Volmeris (George Volmaer) buvo sučiuptas ir kankinimų būdu išdavė paslėpto siūlo vietą. O tada… pirmiausia jį nuplakė prie pat bažnyčios durų. Tada vagį nugabeno į Didžiąją aikštę (Grand Place, turistų mėgstamoje ir gražiausia pasaulio aikšte belgų vadinamoje aikštėje stovėjo kartuvės). Iš pradžių jam nukirto ranką ir ją sudegino. Tada vagis buvo galutinai ketvirčiuotas.
Siūlo relikvija (kažkur) Briuselyje saugoma iki dabar.
Šaltiniai:
Alphonse Guillaume Ghislain Wauters. Histoire des environs de Bruxelles, 1855;
Auguste Joseph de Reume. Les Vierges miraculeusses de Belgique, histoire des sanctuaires où elles sont vénérées, 1856;
Revue Belge de Numismatique et de sigillographie, 1910;
G. Des Marez. Guide illustré de Bruxelles; tome I, Les Monuments Civils et Religieux, 1918.
Viršelis – Antoon Sallarts (1576–1648). Alsembergo bažnyčios istorija (fragmentas). Agnės Žagrakalytės nuotrauka
