„Lietuvoje esu mažai kam įdomus iki tol, kol išgirsta mane grojantį“, – sako Domas Žeromskas – jaunosios kartos džiazo pianistas ir kompozitorius, šiuo metu studijuojantis ir kuriantis Bostone. Ir iš tiesų Lietuvoje, kur džiazo klausytojų auditorija nėra didelė, Domo kūryba dažniausiai mėgaujasi muzikos profesionalai ir ištikimi džiazo festivalių lankytojai, o platesnis muzikos mėgėjų ratas jį tik atranda, nors pirmąjį savo kūrybos albumą „Infinite Itinerant“ Domas išleido dar 2019 m. Vos aštuoniolikos sulaukusiam moksleiviui tuo metu įrašų studijoje talkino garsiausi Lietuvos džiazo atlikėjai: Vytautas Labutis, Liutauras Janušaitis, Jonas Drėma, Mindaugas Vadoklis ir kiti, taip pat – keletas žinomų užsienio atlikėjų, tarp jų ir pripažintas amerikiečių saksofonininkas Braxtonas Cookas.
Džiazo tėvynėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Domo talentas buvo greitai pastebėtas ir įvertintas. 2018 m. Berklio muzikos koledžo organizuojamoje vasaros programoje talentingiems vidurinių mokyklų moksleiviams dalyvavęs Domas buvo apdovanotas pilna stipendija bakalauro studijoms, kurios nėra pavykę laimėti jokiam kitam Lietuvos muzikantui. Šiuo metu Domas tęsia magistrantūros studijas Naujosios Anglijos konservatorijoje, taip pat aktyviai kuria ir koncertuoja su savo kolektyvais tiek JAV, tiek Europoje, neaplenkiant ir Lietuvos.
Apie išskirtinį Domo talentą liudija ir jo pasirodymai su tokiais pasaulinio lygio džiazo atlikėjais kaip Jacquesas Schwarz-Bartas, Tomas Scottas, Gregory Tardy ir daugelis kitų. 2024 m. liepą Domas pasirodė su simfoniniu orkestru koncerte, vykusiame Kongreso bibliotekoje Vašingtone, minint 75-ąsias NATO įkūrimo metines.
2024 m. pavasarį išėjo antrasis Domo albumas „Meditations on Providence and Perseverance, Vol. 1“ su originaliomis kompozicijomis bei lietuvių kompozitorių dainų ir krikščioniškų himnų interpretacijomis. Pasirodžius albumui, „The Gospel Coalition“ (Evangelikų krikščionių bažnyčių tinklas, siekiantis skleisti Evangeliją per biblinį mokymą ir kultūrinį įsitraukimą), Domą įtraukė į 15 krikščionių atlikėjų sąrašą, kurių kūrybą verta sekti.
Pokalbis su Domu, prasidėjęs nuo muzikos, pakrypo į bendražmogiškas temas, leidusias susipažinti su šia kuklia, šviesia ir nepaprastai dosnia asmenybe, visą savo kūrybinę sėkmę patikėjusia Viešpačiui.
Kai susipažįstate su nauju žmogumi, ką paprastai jam apie save pasakojate?
Tai priklauso nuo to, kur susitikimas vyksta, net geografiškai. Jei esu užsienyje, ypač čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuo pirmų sakinių mane išduoda akcentas. Nors jis ir švelnus, iš karto sukelia susidomėjimą. Pirmiausia manęs klausia ne ką veikiu, bet iš kur aš, o tik paskui – kuo užsiimu. Tuomet pokalbis dažniausiai pasisuka muzikos linkme.
Lietuvoje esu mažai kam įdomus iki tol, kol išgirsta mane grojantį. Su muzikantais taip jau yra – atrodo, svarbiausias dalykas, kalbant apie mus, yra muzika. Juk didžiąją mūsų dienos dalį ir užima muzikinė veikla – ja gyvename, kvėpuojame. Jei muzika – tik pomėgis, yra kitaip, bet jei sieki muzikanto karjeros, gyvenime lieka mažai veiklų, nors kiek nesusijusių su muzika. Pats viduje kartais grumiuosi su šia savivoka, tačiau, kad ir kaip į save žiūrėčiau, esu muzikantas ir niekur nuo to nepabėgsiu.
Tiesa, pastaraisiais metais aktyviau įsitraukiau ir į kitas bendruomenes, tai man padeda praplėsti savo tapatybę, bent akimirkai „išjungti“ muziką, nuo jos atsitraukti. Bet net ir tikėjimo bendruomenėje kartais tenka priminti žmonėms, kad aš – ne vien muzikantas, kad turiu sielą ir širdį, kurioms reikia ir kitokio dėmesio, nei tik „gerai pagrojai“. Tai – savotiška grumtis.
Kokie buvo Jūsų vaikystės namai, aplinka, kurioje augote. Ką norisi prisiminti iš tų laikų?
Užaugau tarp miesto ir kaimo. Mano tėtis iš Vilniaus, o mama – iš Kaišiadorių, kur seneliai gyveno, arčiau kaimiškos aplinkos. Vaikystėje teko nemažai prisiliesti prie miško, žemės, tradicijų – nesu vien asfalto ir betono vaikas.
Mano mama – akordeonistė, o tėtis – odontologas. Giminėje yra ir daugiau gydytojų, todėl pasirinkęs menininko karjerą vis susimąstydavau, ar jų nenuviliu, ar neturėjau tęsti tos dinastijos. Laimei, namuose visuomet sulaukdavau meilės ir palaikymo.
Turiu jaunesnį brolį, kuris vaikystėje taip pat muzikavo, tačiau dabar studijuoja informatiką. Su broliu daug laiko praleisdavom drauge – ir žaisdavom, ir „kariaudavom“. Šiandien brolis yra pirmasis, į kurį kreipiuosi, kai pristingu technologinių žinių.
Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika? Kas nors paskatino ar iš smalsumo?
Mamos dėka mane nuo pat mažų dienų lydėjo muzika. Itin domino namuose stovėjęs pianinas. Būdamas trejų jau užsiropšdavau ant kėdės, kartais ir kitų padedamas, ir tiesiog barškindavau tai, kas tuo metu šaudavo į galvą.
Tėvai namuose klausydavosi įvairios muzikos: Vytauto Kernagio, Keistuolių teatro dainų, įvairių užsienio šalių atlikėjų – nuo roko iki klasikos. Pamažu mėginau tai, ką girdėjau, atkurti iš klausos, paskambinti tam tikrus fragmentus. Kai ką ir pats sukurdavau.
Esu girdėjęs, kad gyvenimas dažniausiai pasisuka tos veiklos, kuria susidomime trečiaisiais savo gyvenimo metais, link. Taip nutiko ir man – artėjant pilnametystei tapo visiškai aišku, kad renkuosi muziką. Tad baigus mokyklą jokio blaškymosi, kur stoti, nebuvo.
O kuo Jus patraukė džiazas? Juk galėjote rinktis ir klasikinį fortepijoną.
Aš ir pradėjau nuo klasikinio fortepijono. Balio Dvariono muzikos mokykloje pirmus šešerius metus studijavau klasikinį fortepijoną pas savo krikšto mamą Dainą Kavaliauskienę. Mokytojai anksti pastebėjo mano susidomėjimą improvizacija, kompozicija, norą groti iš klausos, todėl baigiant šeštą klasę mama pasiūlė sujungti abi disciplinas. Tokį norą palaikė ir mano mokytoja, todėl perėjau į Džiazo skyrių, nors džiazas tuo metu man net nepatiko, dar nebuvau su juo susipažinęs. Tačiau žavėjausi idėja, kad galėsiu improvizuoti ir kurti, o ne groti iš natų. Džiazą pamilau tik po kelerių metų savo mokytojo džiazo pianisto ir kompozitoriaus Olego Molokojedovo pastangomis.
Nors mokytojas Olegas nuolat akcentavo tradicinio džiazo, svingo elementų svarbą, su juo kalbėdavomės ir apie indišką ragą, klezmerį, braziliškus ir Lotynų Amerikos sąskambius, keistą klasikinių kino filmų muziką. Visa tai buvo būdinga Vilniaus džiazo mokyklai, avangardo, laisvojo džiazo srovėms. Man pačiam visuomet buvo artima stilių maišymo ir įvairių įtakų įtraukimo idėja. Jau būnant JAV, kur džiazas glaudžiau susijęs su afroamerikietiška muzika, kur aiškiau juntama bliuzo, gospelo, afrikietiškų ritmų jungtis, man pavyko labiau įsigilinti į tikrosioms džiazo šaknims giminingus stilius.
Kaip gimė pirmasis Jūsų albumas „Infinite Itinerant“, kurį įrašėte dar labai jaunas?
Kai įrašinėjome šį albumą, buvau vos septyniolikos, kai išleidome – aštuoniolikos. Už jį esu dėkingas saksofonininkui Vytautui Labučiui ir būgnininkui Jonui Gliaudeliui.
Vytautas Labutis buvo ne tik vienas mano mokytojų, bet ir pirmasis mane, dar mokinį, pakvietęs kartu groti profesionaliai. Vytautas paskatino rimtai pažvelgti į muziką ir pasvarstyti apie ją plačiau, ne tik mokyklos kontekste. Tame man pirmajame profesionaliame koncerte grojo ir Jonas Gliaudelis – keleriais metais vyresnis mano kartos muzikantas. Jis mane įkvėpė siekti muzikinės karjeros, įtikino, kad turiu potencialo šį tą nuveikti ir už Lietuvos ribų bei padrąsino studijuoti užsienyje.
Su šiais muzikantais netrukus pradėjome groti mano kompozicijas, kurias kūriau būdamas 15–17 metų. Vytautas kaip tik tuo metu atnaujino savo įra-šų studijos įrangą, jam rūpėjo paeksperimentuoti, tad ėmėme kai kurias mano kompozicijas įrašinėti. Maniau, kad tie įrašai taip ir liks naudojami tik eksperimentiniais, edukaciniais tikslais, bet tiek Jonas, tiek Vytautas ir prisijungęs trimitininkas Mindau-gas Vadoklis mane tikino, kad iš to gali gimti albumas: „Muzika yra, atlikėjus turi, įrašai šioje studijoje skamba tikrai neblogai, tad užbaik darbą ir turėsi savo pirmąją vizitinę kortelę.“
O kaip užsimezgė Jūsų pažintys su užsienio muzikantais?
Kadangi tuomet daugiausia grojau su savo mokytojais, man trūko bendraamžių muzikantų, su kuriais galėčiau drauge kurti ir užmegzti artimesnį ryšį. Ėmiau per instagramą ieškoti jaunų muzikantų tiesiog įvesdamas grotažymę „džiazo studentas“ ar „jaunas džiazo muzikantas“ ir taip pamažu atradau savo vienmečių, kurie mokėsi džiazo. Šie jauni muzikantai buvo tarsi vėjas mano burėse. Kai kurie iš jų mane drąsino vykti studijuoti į Valstijas, patarė, kur stoti.
Taip mano akiratyje atsirado Berklio muzikos koledžo (angl. Berklee College of Music – red. past.) organizuojamos vasaros programos vidurinių mokyklų moksleiviams. Kaip tik į vieną iš jų mano instagramo draugas ir patarė registruotis. Gavau stipendiją į vasaros programą, o dalyvaudamas joje įstojau ir į patį koledžą. Prieš baigdamas vidurinę jau žinojau, kad esu priimtas, tad kitų variantų nė nesvarsčiau.
Magistrantūros studijas apsisprendžiau tęsti Naujosios Anglijos konservatorijoje (angl. New England Conservatory). Berklyje žongliravęs daugybe skirtingų disciplinų, šįkart norėjau būtent į atlikimo meistriškumą orientuotų studijų. Naujosios Anglijos konservatorija yra subūrusi įspūdingą pedagogų kolektyvą ir ši dvejų metų studijų programa, kitaip nei Berklyje, yra skirta vien džiazo ir klasikos atlikėjų ugdymui.
Tačiau ryšius su Berklio koledžu ir jo dėstytojais palaikau – pats ten dirbu akompaniatoriumi. Mokyklos yra arti viena kitos, vos penkios minutės pėsčiomis, tad džiaugiuosi išlaikydamas senas pažintis koledže ir megzdamas naujas konservatorijoje.
Kaip atrodo įprasta Jūsų diena?
Diena muzikos koledže gali labai lengvai virsti jovalu. Vakaras – ypač pavojingas laikas, nes jei tik per ilgai užsibūsi jam sessione (muzika atliekama improvizuojant, be išankstinio pasiruošimo ar suderintos programos – red. past.), per vėlai grįši iš koncerto arba imsiesi talkinti vėlyvuose įrašuose, naktis nusitęs. Dėl to kitas rytas prasidės vėlai, ką nors būtinai pramiegosi, būsi tingus, viską perkelsi į vakarą ir nieko produktyvaus nebenuveiksi. Muzikantui tai gali nesunkiai tapti kasdienybe. Labai stengiuosi to išvengti, brėžti aiškias ribas savo dienoje ir jei kas kviečia kur nors po dešimtos valandos vakaro, paprastai atsisakau.
Dieną mėginu pradėti anksti, pastaruosius kelerius metus reguliariai sportuoju. Rytą man svarbu bent pusvalandį skirti maldai, skaitymui – tai stipriai paveikia visą dieną. Jei vos išlipęs iš lovos vietoje to stveriu telefoną ir skaitau naujienas, naršau socialiniuose tinkluose, gerai dienos pradžiai – mažai šansų. Dėl to tampu išsiblaškęs, pilnas nerimo. Bet jei dieną pradedu su Dievu, su Jo maitinančiu Žodžiu, viskas tarsi susireguliuoja ir kitas dienos valandas lydi ramybė ir produktyvumas.
Žinoma, kiekviena diena yra naujas išbandymas, nauja kova, ypač dabar, magistrantūroje, kai viskas taip koncentruota, pilna ne tik naujų užduočių, bet ir galimybių. Kiekvieną savaitę vyksta kas nors naujo: paskaitos, seminarai, meistriškumo kursai, atlikėjų apsilankymai, kuriems tenka ruošti naują repertuarą – daug judančių tektoninių plokščių, kurias tenka derinti ir su darbu Berklyje. O kur dar mano koncertinė veikla! Tvarkaraštis įtemptas ir nuolat keičiasi, tad kiekvieną savaitę tenka planuoti iš naujo. Tačiau sveikatos ir dvasinio gyvenimo klausimais į kompromisus nesileidžiu – žinau, kad be to negalėsiu normaliai dirbti tokioje nestabilioje kūrybinėje aplinkoje. Sekmadienis yra išskirtinė diena, kai stengiuosi nesiliesti prie fortepijono ar apskritai prie muzikos, nebent tenka groti pamaldose.
Su savo trio koncertuojate daugiau nei trejus metus, įrašėte antrąjį savo kūrybos albumą. Kaip jauniems, sparčiai tobulėjantiems muzikantams pavyksta išlaikyti tokį pastovumą?
Šis trio susibūrė trečiaisiais mano studijų metais Berklyje, iki tol pastovios grupės, kuri grotų mano muziką, neturėjau. Grįžęs po pandemijos artimiau susipažinau su mano kurse grojusiu kontrabosininku Ianu Quintonu Banno ir ką tik į Berklį atvykusiu būgnininku Héctoru L. Falu Guzmánu. Visi trys nemažai laiko atidavėme bendrai kūrybai ir muzikavimui.
Džiazo pasaulyje dažnai įvyksta momentiniai susitikimai, spontaniškos improvizacijos ir tame yra daug žavesio. Visgi ilgalaikių kolektyvų, kurie turi savitą kalbą, savitą skambesį, pasitaiko rečiau. Iš pradžių grojome mano muziką, vėliau leidomės į įvairias paieškas ir eksperimentus, palaipsniui tarp mūsų augo visapusiškas pasitikėjimas. Tai traukia ir kitų ansamblių vadovus, todėl mus, kaip ritmo grupę (instrumentų grupė, suteikianti harmoninį ir ritminį pagrindą melodiniams instrumentams ar vokalistams – red. past.), ėmė kviesti įvairūs solistai. Be to, Berklio koledžas mus keletą metų iš eilės samdė Vokalo skyriaus koncertams. Tapome savotiška vietine legenda.
Šiuo metu nuolat groti ir kurti likome dviese su būgnininku, nes mūsų kontrabosininkas baigė studijas ir išvyko į Niujorką. Tačiau vis tiek randame progų susitikti ir pamuzikuoti trise. Su trio jau ne kartą lankėmės Lietuvoje, dukart vykome koncertuoti į kasmetinį Amerikos ateitininkų suvažiavimą Kenebunke, Meino valstijoje. Kartu esame nemažai laiko praleidę lietuviškoje aplinkoje, tad šie du kolegos jau yra gerai susipažinę su mūsų kultūra, cepelinais, šaltibarščiais ir pamilę visa, kas lietuviška.
O konkurencija? Kartais atrodo, kad tarp muzikantų yra tam tikro varžymosi, ypač džiaze, kur kiekvienas atlikėjas yra ir kūrėjas, siekiantis išreikšti save.
Žinoma, muzikos pasaulyje gausu ryškių ir sudėtingų asmenybių. Tačiau tikrai ne visi jie konkurencingi, nesugyvenami ar turintys didelį ego. Kalbant apie pačius iškiliausius užsienio ar Lietuvos džiazo muzikantus, svarbu pasakyti, kad dauguma jų yra labai šviesios asmenybės ir apie save suburia daug gražių žmonių.
Paprasti, malonūs ir mane kasdien supantys muzikantai. Štai kad ir mano trio būgnininkas Héctoras. Esame geriausi draugai, kartu lankome tą pačią bažnyčią. Man gražu, kad jis ir didelėse scenose groja taip pat kaip pamaldose – visa širdimi, be jokios ambicijos, noro pasirodyti, sužibėti, nurungti. Tai mums labai padeda grojant kartu. O kontrabosininkas Ianas šį trio „užkrėtė“ kuklumu ir atvirumu. Nė vienas iš mūsų nebando kažko įrodyti, todėl bendrauti ir kurti drauge yra taip lengva.
Mano draugų ir kolegų rate yra ir daugiau bendraminčių – net savotiška tikinčių muzikantų bendruomenė. Daugelis mūsų džiaugiamės galėdami būti nauja srove džiazo pasaulyje. Žinome, kad esame kitokie, ir nuo to nebėgame. Nesivaikome pripažinimo, nesistengiame būti geresni už kitus. Kalbėdami apie muziką nesakome, kad ji yra visa ko pradžia ir pabaiga, nenorime savo asmenybių sutelkti vien į ją, visko paaukoti. Jei matome, kad ima kentėti sveikata, fizinė ar dvasinė, viską atidedame – muzika palauks. Atsisakome net perspektyvių karjeros galimybių, jei jos verčia eiti į kompromisą su savo sąžine ar paminti vertybinius įsitikinimus. Kalbu daugiskaita, nes pažįstu ne vieną taip mąstantį.
Ne kartą esu atsisakęs groti su garsiais džiazo atlikėjais, Berklyje ieškojusiais muzikantų, galinčių atlikti jų muziką, vien todėl, kad jų kūryba ar vertybės neatitiko manųjų. Nors dažnas bendrakursis griebia tuos pasiūlymus ir pasineria į darbus, aš esu įsitikinęs: jei Dievas norės man atverti tas karjeros duris, dėl jų nereikės meluoti sau pačiam ir paminti tai, kas man svarbu. Man rūpi įsigilinti, suprasti apie ką mano atliekama muzika, su kokiu atlikėju groju, kam pasitarnausiu dalyvaudamas viename ar kitame projekte. Tai nereiškia, kad visa mano grojama muzika turi būti krikščioniška. Kartais noriu ir privalau eiti ir į kitas erdves, ten daryti gerą įtaką kitiems ir pats ko nors pasimokyti. Tačiau būna situacijų, kai atsiliepdamas į kvietimą tikrai tapčiau priešiškų jėgų įrankiu, todėl stengiuosi išlikti jautrus ir budrus.
Užsiminėte, kad aktyviai dalyvaujate savo parapijos bendruomenės gyvenime. Kaip klostėsi Jūsų tikėjimo kelionė?
Augau katalikiškoje aplinkoje, tačiau asmeniškai įtikėjau protestantiškoje Bažnyčioje. Dabar palaikau artimus ryšius tiek su savo buvusios mokyklos, Jėzuitų gimnazijos, bendruomene, tiek su JAV ateitininkais, tiek ir su Lietuvoje gyvenančiais protestantais. Džiaugiuosi kartais galėdamas būti tiltu tarp skirtingų bažnyčių, tarp joms priklausančių pažįstamų.
Čia, Bostone, esu Reformatų baptistų bažnyčios narys. Pamilau šią bendruomenę, nes vos pradėjus lankytis joje, priešingai nei keliose kitose bažnyčiose, čia niekas nesidomėjo mano muzikiniais sugebėjimais ir pirmiausia į mane žiūrėjo tiesiog kaip į žmogų, į sielą, kuriai reikia bendrystės, maldos ir dėmesio. Man tai buvo nauja ir nepaprastai reikalinga. Dabar jau, tiesa, dažnai groju jų pamaldose, tačiau neapleisdamas dvasinių dalykų.
Šios bendruomenės nariu esu trečius metus ir stengiuosi nepraleisti nė vieno sekmadienio, nebent skrydžiai susiklosto taip, kad pamaldų metu esu ore. Sekmadienis yra visos mano savaitės atramos taškas. Tai mane daug kartų išgelbėjo. Paauglystėje kartais atrodė, kad pamaldoms skirti sekmadieniai mane varžo, tačiau pastaruoju metu vis labiau patiriu, kiek laisvės jie iš tikrųjų suteikia. Tad laikas Dievui, bendruomenei man yra būtinas, net jei kartais to nejaučiu.
Sakote, kad sekmadieniai būtini ne tik su Dievu pabūti, bet ir su bendruomene. Kuo Jums svarbi bendruomenė?
Būnant čia, toli nuo šeimos, nuo tėvų ir senelių, nesunku atitolti nuo jų kartose sukauptos išminties. Studijuoti atvykę muzikantai dažnai įsispraudžia į savotišką kišenėlę, kuri yra labai ankšta, dažnai apsiribojanti tik profesine sritimi. Jei kas išeina į vakarėlius, tai galbūt susipažįsta su kitais miesto studentais. Tačiau, man regis, kažko stipriai trūksta, jei laiką leidžiame tik su savo bendraamžiais ir pasaulį tematome per savo kartos prizmę. Trūksta tos tėvų ir senelių perspektyvos, to išmintingo pastūmėjimo kažkuria linkme. Buvimas bendruomenėje tai ir suteikia – galimybę sutikti visų kartų žmones. Mūsų Bažnyčios atveju – ir įvairių kultūrų žmones, nes ji buvo pirmoji etniškai integruota Bažnyčia Valstijose. Bendruomenėje yra aštuoniasdešimt-mečių, devyniasdešimtmečių iš visų pasaulio kampelių, kurių tikėjimas yra tas pats, o pasaulio matymas, savaime suprantama, skirtingas. Todėl iškilus karjeros, asmeninio gyvenimo sunkumams ar tiesiog atsidūrus kryžkelėse, man labai dažnai padeda būtent šių vyresnių, išmintingesnių žmonių patarimai. Čia išgyvenu daug didesnės nei biologinės šeimos patirtį, kai vieni kitais nuoširdžiai rūpinamės ir dalyvaujame vieni kitų gyvenimuose. Bendruomenė man dovanoja buvimo šeimoje jausmą.
Užaugote katalikiškoje aplinkoje, tačiau gilią tikėjimo patirtį išgyvenote būtent protestantiškoje Bažnyčioje. Kaip tai nutiko?
Protestantų bažnyčia susidomėjau pirmą kartą atvykęs į JAV, kai viename kambaryje apsigyvenau su baptistu. Būdamas su juo pamačiau gyvą, aistringą, afroamerikietiškos kultūros prisotintą tikėjimą. Man buvo nauja girdėti žmones kalbant apie Dievą kaip Tą, kuris yra čia, kambaryje, su mumis, kuris savo rankose laiko visas mūsų gyvenimo gijas, girdėti, kad visa yra tik Jam, su Juo ir per Jį. Man, šaltesniam europiečiui, toks gyvas ir aistringas tikėjimas buvo svetimas.
Vis dėlto kažkas ėmė keistis mano širdyje ir galvoje. Suvokiau, kad negaliu Dievo šauktis tik tada, kai man kažko reikia. Supratau, kad Jis visada šalia, čia ir dabar, ir kad noriu puoselėti šį santykį, Jį pažinti ir Jam gyventi.
Netrukus sutikau ir daugiau tikinčių draugų, kurie lankėsi protestantiškose bažnyčiose, tad ir aš ten nuėjau. Ir, žinoma, mane stipriai patraukė gospelo muzika, visas gyvenimo sritis pripildanti Dievo Žodžio ir gyvo tikėjimo.
Kaip turint jautrią menininko sielą išgyventi šiandienos pasaulio realijas, kurios dažnai nėra nei malonios, nei gražios?
Manau, būtent ta menininko siela ir teleidžia išlaikyti pusiausvyrą. Į viską aplink stengiuosi žvelgti per tam tikrą žavesio prizmę. Daug laisvo laiko praleidžiu vaikščiodamas gamtoje ar įvairiose miesto vietovėse, galiu valandų valandas žingsniuoti ir tiesiog akimis siurbti spalvas, garsus, vaizdus. Turiu kažkokią nerealizuotą stebėtojo gyslelę. Ir visa tai man susisieja su tikėjimu, su pagarba pribloškiamam grožiui ir darnai, su nusilenkimu Kūrėjui.
Sudėtingais ir skausmingais momentais mėginu prisiminti tomis šviesiausiomis akimirkomis patirtą grožį ir to, kas atrodo tamsu, nesuprantama ir baugu, akivaizdoje jo laikytis. Mėginu sujungti abi puses ir išlaikyti vidinę ramybę. Pačiam asmeniškai pastaraisiais metais gal ir nėra tekę patirti akivaizdžios, kūniškos kančios ar išbandymų, tačiau mane stipriai supurto kolektyvinės patirtys, jaut-riai išgyvenu skausmingus artimų žmonių potyrius. Tai yra tikras tikėjimo ir pozityvumo išmėginimas. Stulbina, kaip didelę kančią patiriantys žmonės geba išlaikyti tikėjimą.
Atrodytų, gyvename patogiai, sąlyginai saugiai, bet patogumas gali būti didesnis pavojus mūsų tikėjimui nei išmėginimai. Dabar esu toli nuo šiuo metu pasaulyje vykstančių karinių konfliktų, žvelgiu į visa tai ir galvoju: ar šiandien man leista gyventi patogiai todėl, kad esu ruošiamas kažkokiems išbandymams ateityje? O gal patogumas ir yra tikrasis mano tikėjimo išbandymas? Ar širdyje sugebėsiu „čia“ matomą grožį sutaikinti su „ten“ matomu blogiu ir nepasiduoti cinizmui?
Nejučia prakalbome apie ateitį, apie tai, kam tarsi esame ruošiami. Ar pasvarstote apie savo ateities planus?
Man labai sunku apie tai galvoti matant, kaip greitai viskas keičiasi, kaip visa pasikeitė vien tik išvykus studijuoti. Kažkada mąsčiau, kad tik baigęs mokslus grįšiu namo ir statysiuosi namą Nemenčinėje. Da-bar galvoju, kad gal kada nors taip ir bus, bet kol galiu būti čia, kol dar turiu fizinio ir emocinio lankstumo, kol galiu būti tiltu ir nuveikti kažką, kas anksčiau nebuvo nuveikta, privalau šią užduotį vykdyti. Net sunku įsivaizduoti, kad šiuo metu galėčiau kur nors patogiai nusėsti.
Ilgiau pagyvenęs JAV nebeturiu nuostatos, kad atvažiavau, pasimokysiu, pasisemsiu kažko naudingo ir išvažiuosiu. Arba kad iš Lietuvos jau pasiėmiau ką galėjau ir nebegrįšiu. Nuolat galvoju, kaip mano darbai gali praturtinti abiejų šalių meno bendruomenes. Tiek muzikantus, kuriuos sutinku čia ir su kuriais turiu galimybę retkarčiais atvykti į Lietuvą, tiek lietuvių atlikėjus, kurie kartais atvyksta į JAV arba su kurių muzika dirbu nuotoliniu būdu. Nuolat svarstau, ką iš jų galiu supažindinti, kaip tai gali juos apdovanoti ar suteikti naujų idėjų čia kuriantiems muzikantams. Stengiuosi būti tuo tiltu, jungiančiu abi šalis. Būtent taip žiūriu į kiekvieną pažintį, į kiekvieną renginį. Ypač džiaugiuosi, kai man atsitraukus, bendradarbiavimas sklandžiai vyksta ir toliau jau be manęs.
Labai gražiai suskambo savęs matymo kaip tilto motyvas. Ką Jums reiškia būti tuo, kuris siekia sujungti? Gal šią savo savybę įžvelgiate ir platesniu kontekstu?
Be abejo. Man taip pat svarbu puoselėti jungtį tarp džiazo ir Bažnyčios. Nuolat savęs klausiu: ką geriausio žinau muzikoje, ir kas man svarbiausia tikėjime, kaip tie dalykai gali susisieti? Kaip džiazas gali praturtėti mūsų dvasine tradicija ir ko mūsų dvasinė tradicija gali pasisemti iš džiazo per naujas išraiškas, naujus šlovinimo būdus. Kaip tikintiesiems pristatyti tokią muziką, kuri ir žavi, bet kartu ir šiek tiek gąsdina arba atrodo svetima? Kas vis tik gali būti priimtina? Kuo jie galėtų mėgautis? Kaip tai pateikti geriausiai? To rūpesčio mano kūryboje tikrai daug, o 2024 m. pavasarį išleistas albumas buvo žingsnis ta linkme. Šiuo albumu pamėginau man artimas muzikines išraiškas sujungti su dvasinio gyvenimo idėjomis ir tai pristatyti auditorijai.
Tarsi nejučiomis nuolat ieškau jungčių ir pačioje Bažnyčioje. Protestantai tiki, kad yra dalykų, kuriuos turi tik jie, tą patį tvirtina ir katalikai. Man abiejose pusėse teko matyti tiek gyvo tikėjimo, tiek prasmingos tradicijos. Nors skirtingais gyvenimo tarpsniais jaučiausi labiau priklausantis vienai ar kitai stovyklai, dabar stengiuosi tikėti, kad mes visi esame Visuotinės Bažnyčios dalis, net jei kartais ir brėžiame tam tikras ribas. Man rūpi sutelkti dėmesį į tai, ką gražaus turime kiekvienoje bendruomenėje, pasimokyti vieniems iš kitų.
Vienas mano mylimų dailininkų ir rašytojų, japonų kilmės amerikietis Makoto Fujimura, kuris yra krikščionis, taip pat apmąstė mūsų aptariamą savybę. Savo knygose menininkus jis vadina žodžiu mearcstapa, kuris, išvertus iš senosios anglų kalbos, reiškia „paribio klajoklis“. Pagal pirminę šio žodžio reikšmę taip buvo vadinami genčių atstovai, gyvenę priešiškos genties paribiuose ir siekę užmegzti abiejų genčių bendravimą. Juos, gyvenusius teritorijos paribiuose, sava gentis laikė ne iki galo savais, tarsi jau priklausančius kitai genčiai. Lygiai taip pat ir kaimyninė gentis juos matė kaip tuos, su kuriais beveik pakeliui, bet dažniausiai – kaip svetimus.
Mes, menininkai, iš prigimties esame tokie – vaikštome paribiais ir likusiai savo stovyklos daliai skelbiame tai, kas vyksta už mūsų gyvenamos teritorijos ribos, „kitoje gentyje“. Šią būseną patiriu tiek muzikoje, tiek geografiškai, tiek tikėjime. Noriu matyti platesnį vaizdą ir praturtinti tas individualias stovyklas, kurioms priklausau, bet kurios yra nutolusios viena nuo kitos.
Kai nuolat vaikštome paribiu, kur tie namai? Ar tai reiškia, kad čia, žemėje, niekur nesate savas iki galo?
Pagal šį požiūrį, čia, žemėje, tikrai nesame savi iki galo. Esu dėkingas, kad mano gyvenimas susiklostė būtent taip, kad jau dabar labai stipriai jaučiu savotišką nepriklausymą ir tikro priklausymo ilgesį. Tai nėra tuštuma neigiama prasme. Iš kur kas vyresnių žmonių tenka girdėti, kad jie visą gyvenimą bandė surasti tą išpildantį priklausymą čia, žemėje, ir netgi pačiais gražiausiais, didžiausios pilnatvės momentais, kai viskas susidėliojo į savas vietas – tiek šeima, tiek pašaukimas – jiems vis kažko trūko, jie vis kažko tebesiilgėjo. Girdžiu, kiek laiko jie skyrė mėgindami susikurti namus iš didžiosios raidės jau čia, žemėje. Nemanau, kad tos pastangos buvo bergždžios, nes mes visi kažką statome, ieškome priklausymo, jaukumo, ir tai yra nuostabu. Ir aš pats, kur tik galiu, tarsi instinktyviai to ieškau, siekiu, bet drauge esu dėkingas, kad jau dabar suprantu, jog iki galo pilnatvės čia nebus, ją patirsiu tik Ten. Man tai padeda drąsiau žengti žingsnius, kurie kitų anksčiau nebuvo žengti, kad ir mėginant statyti minėtus tiltus. Taip ir stoviu – kojomis atsirėmęs į du žemynus.
Kalbino Irma Simonkevičienė
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka
