Gerą pusmetį aplink daugiaaukštį, kuriame gyvenu, vyko intensyvūs aplinkos pertvarkymo darbai. Iš pradžių atvažiavo lauko tualetas, paskui atsirioglino riaumojanti, pupsinti ir kitais keistais balsais savo nenumaldomą alkį kasti, gremžti, rausti, gręžti, pjauti skelbianti technika, tada sunkvežimiais ir autobusiukais buvo suvežti žalialiemeniai oranžinšalmiai, ir veiksmas prasidėjo.
Nuo ankstyvo ryto keiksmažodžių liūtis vietoj prologo, vos spėji užsidaryti langą. Vėliau burzgimas, urzgimas, savivarčių gainiojimas šen bei ten – po mūsų, po gretimą kiemą, ant pievutės, šaligatvio – pramaišiui su mėginančių išvykti į darbą ar darželius kaimynų pypsėjimais – šis šurmulys simbolizuodavo tam tikrą darbą, kuris vadinosi „išasfaltuosime viską gabalais, o jūs žinokitės“.
Žinoma, užlygintos duobės, galimybė nepalikti savo mašinos rato kokioje įplyšoje yra sveikintina, tačiau su atsivėrusiomis galimybėmis ėmė labai ryškėti ir tam tikri praradimai. Išnyko bent du šaligatviai – tiesiog nurinktos senosios plytelės, nuimti kelkraščių borteliai ir vietoj įprastinio maršruto mišrių atliekų konteinerio link išaugo skaldos krūva, šalia tarsi kokio įkvėptojo milžino pabarstyta šulinių žiedų. Įspūdinga – praeis tik šturmo grupė ir piktoji ponia iš trečio aukšto gretimoje laiptinėje, nes ji visur praeina. O ką daryti kitiems?
Kiti, kaip savo metu išvietintieji, keliauja pakrūmėmis ir pabaliais. Vaikus nešasi ant rankų. Šunis irgi glėby. Kačių ta proga niekur neneša iš namų.
O pasaulio pertvarka toliau nenumaldomai vyko. Pertraukos – tik priešpiečiams, pietums ir pavakariams. Tuo metu žalialiemeniai oranžinšalmiai užkandžiauja ir žvelgia į telefonus. Girdėti jų pokalbiai su šeimomis, atradusiomis vietą jų širdyje po tomis ryškiomis liemenėmis. Taip pat ritmingai ir dusliai skamba trinkčiojančios biotualeto durys. Iki kol suriaumos svarbiausias traktorius. Taip gyvenome keletą mėnesių, kol tas chaosas įgavo beveik įprastinio nevaldomai valdomo gamtos reiškinio statusą mūsų galvose.
Vieną dieną, kai visiškai to nesitikėjome, atsirado atsitraukimo ženklų. Nežinoma kryptimi iškeliavo dalis šulinio žiedų, blokelių ir bortelių. Sumažėjo ir darbo žmonių. Ir paties darbo. Pertraukos tapo ilgesnės. Kelkraščiai beveik įgijo naujus kontūrus. Vietoj pievutės atsiradusi vikšriniu transportu išmalta purvynė irgi aplyginta. Paskutinis iškeliavo biotualetas, liūdnai linguodamas atsisveikinti ant sunkvežimio platformos. Nedideliame aptvare lyg minikoliziejaus arsenale liko tik keletas neaiškios paskirties gelžgalių ir bet kaip sumesti draudžiamieji ženklai, primenantys, kad negalima vaikščioti, statyti mašinų, sustoti, ir kad tai visai kaip maratonas…
Tačiau sudėtingiausias dalykas – vietoj dviejų įprastinių šaligatvių turėjome tris visai neįprastomis kryptimis. Tiek nenatūraliomis, kad atrasti savyje vidinių jėgų žingsniuoti į stotelę laužtės ritmu tegali arba tie, kurie visiškai į aplinką nekreipia dėmesio, arba norintys surinkti trūkstamą kasdienių žingsnių skaičių savo matuokliuose. Kitų priežasčių būtų sunku rasti.
Tad atsirado dar viena pramoga – stebėti, kaip atsiranda nauji takai. Dalį jų buvo išmynę patys aplinkos tvarkytojai. Kadaise vienas Lotynų Amerikos klasikas rašė apie „sodą išsišakojančiais takais“, o čia, rodos, galima kalbėti apie miestą, kurio akmeninė ar betoninė, automobilinė vizija vis labiau nesutampa su pėsčiomis vaikščiojančių trajektorijomis.
Įdomumo dėlei pasivaikščiojau po visą mikrorajoną, kur buvo tvarkoma aplinka. Gausybė naujų, išmintų per žoles, žemes, dykvietes takų, vedančių žmones ten, kur jiems iš tikrųjų reikia. Tie gyvatakiai primena kraujagysles – organizmo, turinčio savo būtį ir buitį, nelabai ką bendra atrandančio su tuo kitu – kietuoju suprojektuotuoju kūnu, kurio vis daugėja, dėl kurio vis daugiau ženklų, keliančių maratonininkui būdingą nuovargį paskutiniuose distancijos kilometruose.
Einu vienu iš gyvųjų takų po žiemiškai apsnigtais kaštonais ir galvoju, kas mūsų laukia šiemet? Po to, kai aplinka jau sutvarkyta ir, rodos, nebėra ko daugiau norėti. Nebent sutikti dar ką nors – tikro, nepakeisto ir jaukaus – iš dar nepertvarkyto pasaulio.
Viršelis – Eugenijus Antanas Cukermanas. Improvizacija. 2009. Aliejus, drobė. MO muziejaus kolekcija
