„Gyvenime turime kruopščiai rinktis vaidmenis, nes vaidmenys mus keičia“, – tvirtina režisierius, aktorius, improvizatorius ir dramos terapeutas Kirilas Glušajevas. Priklausomybės ligų centro pacientams jis siūlo „pasimatuoti“ nepatogius vaidmenis. K. Glušajevas iš savo patirties žino, kad polinkis į priklausomybę atsiranda norint numalšinti nerimą. Tačiau kas būtų, jei tiesiog išmoktume drąsiai žengti į neapibrėžtumą, užuot jo vengę?
Tavo mokytojas buvo improvizacijos meistras Andrius Žebrauskas. Ar susitikimas su šiuo mokytoju kaip nors pakeitė paties gyvenimą?
Į improvizacijos užsiėmimus užklydau atsitiktinai. Buvau trečio kurso režisūros studentas. Mūsų kurse mokėsi būsimi aktoriai ir režisieriai. Kai „aktoriai“ eidavo improvizuoti, „režisieriai“ būdavo laisvi. Per vieną tokių vadinamųjų „langų“ nusprendžiau nueiti ir pasižiūrėti, ką jie ten veikia. Maniau, pastebėsiu iš šono. O Andrius Žebrauskas ir sako: „Čia dalyvauja visi. Jeigu atėjai, dalyvauk kartu su visais.“
Tuo metu man atrodė, kad viskas turi būti padaryta labai tiksliai. Juk režisierius – tarsi inžinierius kūrybos srityje, jis konstruoja spektaklį, tai jau savaime yra kontrolės specialybė. Kaskart, kai kas nors nutikdavo ne pagal planą, man kildavo stresas. Be abejo, eidamas į sceną labai jaudindavausi, suprasdamas, kad ir vėl pritrūko laiko tobulai pasiruošti.
Po pirmojo improvizacijos užsiėmimo jaučiausi labai gerai. Pagaliau be įtampos ir kontrolės, be pastangų sukandus dantis pavyko sukurti kažką gyvo. Ėmiau į improvizaciją vaikščioti vis dažniau, nes po to jausdavausi pailsėjęs. Šis jausmas man priminė laikus, kai šokau breiką. Šokant taip pat mokomasi tam tikrų judesių, vadinamųjų formų, tačiau kai jas įvaldai, gali improvizuoti kartu su muzika. Improvizacinio teatro struktūra yra labai panaši – reikia žinoti pagrindines formas ir jas taikyti, o tada pamažu gali jas kaitalioti.
Kai nesi „pririštas“ prie scenarijaus, prie tam tikro teksto, vienokio ar kitokio vaidmenų paskirstymo, yra mažiau kontrolės. Kita vertus, tu kaip tik gali valdyti situaciją priimdamas tai, kad ji vystosi čia ir dabar.
Andrius Žebrauskas gyvai mokėsi pas Keithą Johnstone‘ą, kuris laikomas modernaus improvizacijos teatro įkūrėju. Tik vėliau supratau, kaip kruopščiai jis perėmė savo mokytojo metodus ir perdavė mums. Labai svarbu išmanyti improvizaciją kaip metodą. Daug kas gali atkartoti panašius žaidimus ir taip linksminti žmones, tačiau ne visi žino, kaip šis metodas veikia.
Improvizacijos esmė – noriai eiti į nepatogias situacijas. Grupė žmonių viešai daro patį „pavojingiausią“ dalyką – eina į pasirodymą be pasiruošimo, be scenarijaus. Rizika suklysti yra didžiulė, tačiau jie mokosi išgyventi gėdą ir kaltę, jei suklystama. Juk svarbiausia neleisti, kad kaltė ir gėda toksiškai veiktų tavo gyvenimą. Improvizaciją išmanantis žmogus veda būtent į tokį suvokimą.
Vėliau abu aktoriai Andrius Žebrauskas ir Audrius Bružas įkūrė teatrą „Kitas kampas“, į kurį pakliuvau ir aš. Vis dėlto turiu pripažinti, kad pirmuosius septynerius metus į improvizaciją daugiau žvelgiau kaip į tam tikrą praktiką. Tik vėliau, kai susikaupė tam tikra grupinių užsiėmimų vedimo patirtis, pradėjau matyti, kaip improvizacija veikia pačius žmones. Įstojęs studijuoti dramos terapijos jau labai tiksliai žinojau, su kuo norėčiau dirbti. Magistro darbą rašiau apie improvizacinio teatro poveikį priklausomybės kamuojamų žmonių nerimo lygiui.
Improvizacijos metu suaugusieji žaidžia žaidimus – lyg būtų vaikai. Ar galėtum paaiškinti, kokius žaidimus taikote?
Padeda ne patys žaidimai. Tačiau žaidimai gali tapti puikia priemone pažinti save ir savo emocijas. Improvizacija mus moko, kad svarbu ne ką tu darai, bet kaip tai darai. Gyvenime irgi dažnai svarbiau ne „ką“, o „kaip“. Būtent „kaip“ nulemia, kiek būsi laimingas.
Vienas populiarių pratimų – kartu kurti pasaką. Pasakos įprastai prasideda nuo žodžių „Seniai seniai gyveno…“ Veikėjus ir situacijas vedėjas leidžia pasirinkti auditorijai. Pavyzdžiui, aš klausiu: „Seniai seniai gyveno kas?“ Publika atsako: „Ežys.“ Sakau: „Taip, gyveno ežys. Ir tas ežys kasryt mėgo išeiti į kiemą ir padaryti… ką?“ Žmonės sufleruoja: „Mankštą.“ Kai vesdamas priimu tai, ką siūlo auditorija, šis žaidimas tampa gražia veikimo gyvenime metafora. Nebūtina į gyvenimą ateiti turint su savimi jau parašytą romaną. Kartais užtenka pasakyti žodį, ir tas žodis gali tapti didelės istorijos dalimi. Svarbu, kad ateitum ten, kur tau to žodžio užteks.
Dar vienas pratimas – pasakyti kuo daugiau žodžių iš vienos raidės. Tarkim, tavęs paprašo pasakyti žodžius iš raidės „P“. Ir vardini nesustodamas: „Pianinas, pernai, pergalė, pernokęs, puvėsis, pavianas….“ Svarbiausia ne pasakyti kuo daugiau žodžių, bet juos sakant visiškai negalvoti. Atverti burną be jokios garantijos, kad žodį pasakysi iki galo. Pavyzdžiui, sakai skiemenį „pa“ ir net pradėjęs jį tarti nežinai, kad bus „paaaasninkas“. Dažniausiai žmogus jau per kelias sekundes sugalvoja, kokį žodį sakys. Išoriškai atrodo, kad jis pasirodė puikiai. Gavo raidę „L“ ir ėmė nesustodamas vardinti: „Lapė, laivas, limuzinas, liturgija, Leonidas.“ Tačiau kas čia vyksta? Per mikrosekundę jis jau spėja sugalvoti žodį į priekį. Ir jei tuo metu būtų sąžiningas sau, jis žinotų, kad taip treniruoja greitą mąstymą, bet ne improvizacijos raumenį. Juk šiame žaidime svarbiausia pasiryžti ir sakyti neturint jokios garantijos, kad pasakysi iki galo.
Pasižiūrėkime į gyvenimą. Juk dažnai mes nepadarome veiksmo, kuris galėtų būti išganingas dėl paprasto dalyko – neturime garantijos, kad pavyks. O dažnai tiesiog reikia daryti patį veiksmą. Gerai pasakė herojus filme „Skrydis virš gegutės lizdo“: „Aš bent jau pabandžiau.“ Juk žmonės dažnai labiau gailisi ne to, ką padarė, o ko nepadarė. Labai dažnai svarbu yra padaryti. Ir taip pat svarbu, ar tai buvo gerai, ar blogai. Jei nutinka klaida, tai yra tavo klaida, nes žinai, kad tą padarei. Improvizacija moko – eik ir daryk geriausiai su tuo, kas yra dabar, o ne su tuo, kas bus ateityje. „Einu ir darau, einu ir darau“, – toks požiūris moko priimti ir praktikuoti netobulumą, neužbaigtumą. Tai – gilus žvilgsnis į nuolat kintančios tikrovės prigimtį.
Čia galime grįžti prie terapijos temos. Susiklosčius kebliai situacijai dažnai klausiama, kokia tikimybė, kad pavyks. Netgi esant kritinei situacijai dažnai klausiama, ar pavyks. Atsakau, kad yra situacijų, kai reikia tiesiog daryti – kad ir kas tai būtų. Pradėti, o tik po to pasižiūrėti, pavyko ar nepavyko.
Papasakosiu dar vieną pratimo apie pasaką variaciją. Kertinių siužeto posūkių metu aš klausiu žmonių: „Taip arba ne?“ Pavyzdžiui, veikėjas priėjo prie upės. Taip ar ne? Vieni šaukia, kad priėjo, kiti tvirtina, kad nepriėjo. Pagal tai, kurių yra daugiau, keičiu siužetinę liniją. Šiame pratime man patinka, kad net ir tie, kurie įprastai improvizuodami jaudinasi, geba pasakyti trumpą „Taip“ arba „Ne“. Čia galima brėžti paralelę su terapija. Laiku pasakytas „Ne“ gali išgelbėti gyvenimą. Laiku pasakytas „Taip“ irgi gali išgelbėti.
Kuo susijusi baimė patirti neapibrėžtumą ir polinkis į priklausomybę?
Pirmiausia čia reikia suprasti, kad žmogaus problema – pats vartojimas ir neveiksmingas problemų sprendimas. Problemų yra kuo įvairiausių: ir vienišumo jausmas, ir stiprus jaudulys, ir per aukšti reikalavimai sau, ir skyrybų išgyvenimas… Žmogus tiki, kad tam tikros medžiagos vartojimas ar nesveikas elgesys – slaptas būdas su tuo susitvarkyti. Bėda ta, kad žmogaus kūnas nuo tos priemonės tampa priklausomas. O tada jau ne žmogus vartoja tą priemonę, o priemonė vartoja žmogų.
Man labai patinka metafora, kurią viename iš savo kūrinių aprašo Gilbertas K. Chestertonas. Štai yra širšė, kuri skrenda į uogienės stiklainį, norėdama, kad joje būtų šiek tiek uogienės. Problema ta, kad po kiek laiko ne uogienė atsiduria širšėje, o širšė uogienėje. Baisiausia yra tai, kad uogienės pardavėjui uogienė beveik nieko nekainuoja – tai yra uogos ir cukrus. O širšė sumoka pačią didžiausią kainą – savo gyvenimą. Taip yra su visomis medžiagomis, kurios nepaleidžia žmogaus iš priklausomo santykio.
Šiais laikais priklausomybių yra kuo įvairiausių – ne tik nuo psichoaktyviųjų medžiagų, bet ir nuo lošimų ar pornografinio turinio žiūrėjimo. Savo magistro darbe tyrinėjau tris ligas, kurios dažniausiai eina kartu, tai: nerimas, depresija ir priklausomybė. Yra tam tikri modeliai, kaip susiformuoja priklausomybė. Pirmasis toks: žmogaus gyvenimo pradžioje dėl genetikos ar šeimos gyvenimo būdo gali atsirasti labai stiprus nerimas. Tada tas užsitęsęs nerimas gali nuvesti prie depresijos epizodų. O štai tada asmuo anksčiau ar vėliau randa medžiagą ar elgesį, kuris jam neva padeda pakoreguoti psichoemocinę būseną.
Yra ir kitas modelis, kai žmogus neturėjo nei nerimo, nei depresyvios nuotaikos, tačiau siekdamas naujų pojūčių ar prisitaikydamas prie socialinių ritualų sukuria organizme prielaidą nerimui. O jau tada nesuprasdamas, iš kur tas nerimas kyla, vėl vartoja tam tikrą medžiagą. Tačiau tai dar kartą patvirtina, kad vartojimas atsiranda tuomet, kai gyvenime pasireiškia tam tikras disbalansas.
Ar galima vieną priklausomybę pakeisti kita, geresne?
Geresnių priklausomybių nebūna. Dažniausiai į priklausomybes linkę žmones turi jų visą „puokštę“. Privalome būti labai atidūs, kad gydydami vieną sritį neapsigautume – priklausomybė gali persimesti į kitą gyvenimo sritį. Šokinėjimas nuo vienos priklausomybės iki kitos yra nelaisvė. O sveikimas – išsilaisvinimas iš nesveikų elgesio modelių.
Tiesa, dažnai nutraukę žalingą įprotį žmonės sako, kad vieną priklausomybę pakeitė kita – sportu, meditavimu, kelionėmis, kolekcionavimu, sveika mityba. Man susidaro įspūdis, kad taip jie atsiprašinėja buvusių vartojimo draugų – tarsi štai aš išėjau iš nesveikos sąveikos, bet pažiūrėkit, ne taip jau toli ir nuėjau. Taip žmogus sumenkina pats save. Juk įsitraukimas į mėgstamą veiklą – toli gražu ne priklausomybė. Apie sutrikimą galima kalbėti tada, kai vartojame tam tikras medžiagas arba netinkamai elgiamės, nepaisydami žalingų pasekmių.
Tarkim, žinodamas, kad neatvykęs į darbą bus atleistas, žmogus vis tiek vartoja alkoholį prieš darbo dieną. Arba žmogus žino, kad įklimpo į skolas, tačiau vis tiek skolinasi ir toliau lošia.
Taigi, pirmasis priklausomybės požymis – nenumaldomas potraukis vartoti medžiagas arba netinkamai elgtis. Antrasis – vartoti nepaisant pasekmių. Trečiasis – abstinencija: aibė psichologinių ir biologinių simptomų, kurie ištinka žmogų, kai vartojimas baigiasi.
Vienas sveikimo tikslų – išsilaisvinti iš nedarnių elgesio modelių. Pirmoji sritis, kurioje žmogus turi pasiekti pusiausvyrą – sąžinė. Gyvenimas vartojant yra lydimas nuolatinio melo. Pirmiausia – melo sau. Pavyzdžiui, nepailsėję meluojame sau, kad nieko baisaus. Įskaudinę kitą meluojame sau, kad pats kaltas. O jei mus įskaudina, sakome „Ai, nieko baisaus.“ Būtent melas nuveda iki to, kad, užuot pailsėję, žmonės renkasi „poilsį“ prie vyno taurės. Arba, užuot pripažinę biją svarbaus susitikimo, alkoholiu malšina nerimą. Šie maži melai gali nuvesti į didžiulę saviapgaulę.
Pats esi susidūręs su priklausomybe nuo alkoholio. Gal galėtum papasakoti, kaip sau padedi?
Savo asmeninę istoriją pasakojau daug kartų. Pastebėjau, kad klausytojai dažniausiai reaguoja trimis būdais. Pirmoji reakcija – mėginimas surasti paaiškinimą, kodėl man pavyko padėti sau. Dažnai tokie išvedžiojimai atsiremia į tai, kad jų situacija yra sudėtingesnė ir dėl to jiems nepavyks. Taigi galiausiai pokalbis baigiasi vartojimo pateisinimu. Antroji reakcija – žmogus paklauso istorijos, tada su entuziazmu tvirtina: „Reikės ir man pabandyti.“ O vėliau gyvena taip, kaip ir anksčiau. Trečioji reakcija – pasakojimo paklausoma kaip įdomios novelės ar filmo scenarijaus. Tada atsisveikinama ir einama savo reikalais.
Būtent todėl šią istoriją nustojau pasakoti. Supratau, kad nėra paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Padėti sau reikia ne istorijomis, o veiksmais ir kasdieniu darbu.
Kaip ir minėjau, problema yra ne pats vartojimas, o tai, kad vartojimu žmogus sprendžia kitas problemas. Psichoaktyvių medžiagų vartotojo vaidmuo išstumia visus kitus jo gyvenimo vaidmenis – tėvystę, darbą. Vaidmens atlikėjas susiaurėja iki paties vartojimo veiksmo. Nuolatinis kalbėjimas apie vartojimą ir priklausomybę šį vaidmenį dar labiau sustiprina. Pasakymas „Aš turiu priklausomybę“ gali tapti pasiteisinimu, ta priklausomybė pradeda gyventi kaip antrasis „aš“, kuris dėl visko kaltas.
Todėl dirbdamas su Priklausomybės ligų centro pacientais netgi vengiu vartoti žodžius „priklausomybė“, „liga“. Dėmesį stengiuosi nukreipti į sveikimo procesą ir sveikos gyvensenos formavimą.
Vadinasi, nevaidinate siužetų „iš vartotojų gyvenimo“?
Ne. Mes tiriame situacijas ir sąveikas, kurios gali nutikti mums esant blaiviems. Mokomės pamatyti, atpažinti ir keisti mūsų emocines reakcijas ir elgesio modelius.
Tai ir darome per „čia ir dabar“ situacijoje įkūnytą sąveiką. Vėl ir vėl einame į neapibrėžtumą. Net ir pats, kaskart eidamas į užsiėmimą, iki galo nežinau, kokios bus veiklos. Dažnai leidžiu grupei nuspręsti, ką darysime toliau.
Tarkim, improvizavimo tema gali atsirasti dėl paciento komentaro apie vaidmenis.
Tik atrodo, kad vaidmuo priklauso vien sceninei tikrovei. Tačiau jei pažvelgtume giliau, tai pasaulinėje dramaturgijoje esantys vaidmenys visada yra tikrovės – žmonių elgsenų – atspindžiai.
Jeigu man gimė vaikas, iš manęs tikimasi, kad elgsiuosi kaip pridera tėvui. Jeigu paklausinėtume gatvėje žmonių, kaip turi elgtis tėvas, elgsenų rinkinys būtų aiškus. Ir jeigu aš elgiuosi taip, kad tai atitinka visuomenės lūkesčius, tada daroma prielaida apie mane kaip apie asmenį. Būtent vaidmenys visuomenei leidžia egzistuoti ilgiau nei individai.
Norite pasakyti, kad vaidmuo, kurį prisiimame, keičia ir mus pačius?
Aš mėgstu sakyti, kad ne mes kuriame vaidmenį, bet vaidmuo kuria mus. Jeigu man reikia suvaidinti Hamletą, turiu žinoti, kaip reikia elgtis, kad aplinkiniai atpažintų Hamletą. Jis turi elgtis kaip beprotis, jis turi mėgti valgyti, tam tikrais tekstais kalbėti vieniems žmonėms, o kitais tekstais kreiptis į kitus, jis turi kautis dvikovose… Reikia tiesiog pradėti elgtis taip, kaip parašyta Šekspyro kūrinyje, ir vėliau pats būsi to elgesio pakeistas.
Lygiai tas pats – gyvenime. Kai gimstame, esame kūdikiai ir aplinkiniai su mumis elgiasi kaip su kūdikiais. Mums kol kas sąmoningai daryti nieko nereikia, kūdikio vaidmenį galime atlikti nesąmoningai – valgom, rėkiam… O štai vėliau aplinkiniai pradeda aiškiai sufleruoti „Tu jau nebe vaikelis, tu jau pirmokas.“ Ir kai grįžti namo ir numeti tarpduryje kuprinę, kažkas iš aplinkinių pasako, kad pirmokai taip kuprinių nemėto. Tada pradedi neštis kuprinę į savo kambarį ir ruošti pamokas, ir jeigu tai darai nuolat, taigi, repetuoji, po kiek laiko ir tampi pirmoku.
Taigi, išties vaidmuo yra ne kas kita kaip elgsenų visuma, kuri mums leidžia pakeisti save. „Kruopščiai rinkis savo kovas, nes kokios bus kovos, toks bus ir tavo gyvenimas“, – boksininkui Maikui Tysonui sakydavo jo treneris. Ką tai reiškia? Jeigu Tysonui reikia eiti kovoti su oponentu, kurio stilius yra gynybinis, pagal jo vaidmenį jis turės koreguoti ir savo vaidmenį. Tada jisai treniruosis ir kartos tam tikrą elgesį treniruotėje. Toks elgesys reikalingas esant būtent šitai vaidmenų sistemai. Ir būtent tai jį keis.
Gyvenime taip pat turime kruopščiai rinktis vaidmenis, nes tie vaidmenys mus perkeičia. Todėl labai aiškiai turi žinoti, į kokias transformacijas leidiesi. „Žmogus, kuris sveiksta nuo priklausomybės“ yra vaidmuo, kuris visiškai skiriasi nuo vaidmens „Žmogus, kuris yra įklimpęs į vartojimą“.
Žmogiškai pasakius, reikia žinoti, ko tu nori?
Taip, reikia žinoti, ko tu nori ir ko nenori.
Gydant priklausomybę labai svarbus susitikimas su tiesa. Improvizacija – puikus įrankis pamatyti save tikrą. O kai jau pamatai save tikrą ir sąžiningai priimi, galima sukurti naują „Aš“.
Kalbino Ginta Gaivenytė
Viršelis – Kirilas Glušajevas. Manto Gudzinevičiaus nuotrauka. Teatras „Kitas kampas“
