Išgirdus žodį „ordinas“ ir „riteris“ vaizduotė mus paprastai nukelia į romantiškuosius viduramžius. O ar yra riterių šiandien? Neseniai, 2024-ųjų spalį, šeši lietuviai tapo… tikraisiais Maltos ordino nariais, kurie laikomi riteriais.
Ką maltiečiai, kuriuos kasmet matome verdančius „Maltiečių sriubą“, besirūpinančius senoliais ir neįgaliaisiais, turi bendro su riteryste? Kokią gilią vienuolystės tradiciją puoselėja pasaulyje žinomas Maltos ordinas? Kaip nutiko, kad Lietuvoje daugybę metų neįtikėtinai aktyviai veikiant Maltos ordino pagalbos tarnybai (MOPT) per visą laikotarpį nuo Nepriklausomybės atkūrimo tikrųjų ordino narių atsirado… tik praėjusį rudenį? Galiausiai – ar žinome, kad tokiose garbingose giminėse kaip Radvilų, Pacų ir Ostrogiškių būta šio Ordino riterių?
Apie visa tai kalbėjomės su trimis naujais Maltos ordino nariais: vyskupu Dariumi Trijoniu, maltiečių kapelionu kun. Vytautu Rapaliu ir MOPT prezidentu Bronium Einars.
Nuo piligrimų ligoninės iki Europos ir Lietuvos sienų gynybos
Žodis „ordinas“ mums neišvengiamai siejasi su vienuolyste. Ir iš tiesų – Maltos ordinas pradėjo gyvuoti kaip vienuolinis ordinas. Jo pradininkas – palaimintasis Gerardas (1040–1120), augęs Skalos mieste Italijoje, paskui išvykęs į Jeruzalę, kur tarnavo piligrimams skirtoje ligoninėje. Vėliau pats įkūrė šv. Jono Krikštytojo vardu pavadintą vienuolinį ordiną, kurio misija liko ta pati – tarnauti ligoniams. Greta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatytoje piligrimų ligoninėje galėjo gydytis ne tik krikščionys, bet įvairių tautų, rasių ir religijų piligrimai, kaip ir visais laikais, gausiai plūdę į Šventąją Žemę (ligoninėje jų tilpo net tūkstantis!). Taip gimė Jono Jeruzaliečio ordinas, kurį 1113 m. oficialiai pripažino popiežius Paskalis II. Ne tik pripažino, bet ir suteikė jam suverenitetą. O pilnas Ordino pavadinimas skambėjo taip: Jeruzalės šv. Jono hospitalierių ordinas.
O kurgi tie maltiečiai? Palaukite, čia dar ne viskas. Paskui įsiplieskė kovos.
Pasirodo, kai popiežius Ordinui suteikė nepriklausomybę, už tai paprašė ir įpareigojo, kad Ordino nariai ne tik užtikrintų medicininę ir socialinę pagalbą, bet ir apgintų keliaujančius piligrimus. Štai čia ir prasidėjo: riteriai su žirgais, kardais, ekipuotėmis… Ordinas tapo ne tik vienuolinis pasaulietinis (tikrai įdomus derinys), bet ir karinis.
1291 m. su Akros apgultimi baigėsi krikščioniška Jeruzalės karalystės era, o Šv. Jono hospitalierių ordinas persikėlė į Kipro salą. Tačiau tenykštė situacija nebuvo stabili ir teko Ordiną iškeldinti į Rodo salą. Deja, čia ramybės irgi buvo mažai: dėl kruvinų mūšių su sultono Suleimano Didingojo kariuomene 1523 m. riteriams teko pasitraukti į trečiąją – Maltos – salą. Ją, laiminant popiežiui Klemensui VII, Ordinui perdavė Šv. Romos imperatorius Karolis V.
Saloje tuojau buvo pastatyta didelė nauja ligoninė, laikyta viena geriausiai organizuotų pasaulyje. Be to, kaip pasakoja MOPT prezidentas Bronius Einars, Ordino nariai tapo Viduržemio jūros policininkais – jie saugojo krikščionių laivus ir Europos sienas. O sekėsi jiems gerai. Net labai gerai. Tai liudija ir Valetos vardas. Maltos salos sostinė buvo pavadinta Didžiojo Maltos ordino magistro J. P. de La Valette‘o vardu, kai per Lepanto mūšį (1571 m.) Ordinas sulaikė didžiausią Osmanų imperijos mėginimą įsiveržti į Europą ir visiškai sutriuškino užpuolikus.
Įstabu, kad po kelių šimtmečių Lietuvoje maltiečiai tam tikra prasme vykdė panašią – sienų apsaugos – misiją. Apie tai su šypsena pasakoja MOPT kapelionas, prezidiumo narys ir tikrasis Maltos ordino narys kun. Vytautas Rapalis. Jis prisimena laikus, kai Lietuvos dar negynė NATO, bet… čia padėjo maltiečiai. Kaipgi? „1996–1999 m. su maltiečiais veždavome paramą skurdžiai gyvenančioms šeimoms į pasienio zoną. Kadangi tos šeimos gyveno neprieinamuose miškuose ir kemsynuose, prašydavome pasieniečių pagalbos ir vykdavome jų transportu. Nauda buvo abipusė. Maltiečių teikiama parama padėjo išaugti tarpusavio pasitikėjimui ir vėliau pasieniečiai sakė: „Jei ir musė iš Baltarusijos pusės įskris Lietuvon, mes sužinosim.“ Taigi, mūsų aplankyti žmonės pasieniečiams atsidėkodavo savo lojalumu. Įdomu ir tai, kad pasienio gyventojai sakydavo, jog atvažiuoja pasieniečiai, kunigas ir kažkokie kryžiuočiai… Taip jiems atrodė maltiečiai su savo aštuonkampiu kryžiumi“, – juokiasi kun. Vytautas, prisimindamas MOPT veiklos Lietuvoje pradžią.
Karinio ordino taika
Grįžkime prie romantiškųjų viduramžių. Nors maltiečiai savo vardą, kaip dabar esame įpratę juos vadinti (o oficialusis pavadinimas skamba taip: Suverenus karinis Šv. Jono, Jeruzalės, Rodo ir Maltos Hospitalierių ordinas), užsitarnavo Maltos saloje, šiandien centrinės Ordino būstinės turėtume ieškote ne Maltoje, o Amžinajame mieste – Romoje. Taip, iš vardą jiems suteikusios salos maltiečiai buvo išprašyti Napoleono armijos. Bet… kaip nutiko, kad gindami Europos sienas, Ordino kariai atlaikė keliskart didesnės armijos puolimą, o pasirodžius Napoleonui tyliai, ramiai susirinko savo daiktelius ir leidosi į dar vienas kraustynes?
Bronius Einars pasakoja, kad plaukdamas į Egiptą Napoleonas su savo kariais norėjo išsilaipinti Maltoje, pasipildyti maisto ir vandens atsargas. Priplaukęs prie sienų paprašė, kad vienu metu į Maltos teritoriją galėtų įplaukti keletas laivų, o pagal tuomečius Ordino reikalavimus į uostą galėjo patekti tik po vieną svetimą laivą. Taigi, Ordinas atsisakė juos įleisti. Tuomet Napoleonas su savo kariais apiplaukė salą iš kitos pusės, išsilaipino ir užėmė salą be jokio pasipriešinimo. Paklaustas, kodėl būdami tokie stiprūs maltiečiai nesipriešino, Bronius šypsosi ir išduoda paslaptį – sakoma, kad vienas iš riterių įžadų buvo niekada nekelti rankos prieš krikščionį. Taigi, nebuvo pralietas nė lašas kraujo, o maltiečiai 1834 m. persikėlė į Romą.
Pamažu karinė Maltos ordino funkcija išnyko. Na, o po Pirmojo pasaulinio karo stipriau išryškėjo socialinė Ordino kryptis. Tiek per Pirmąjį, tiek per Antrąjį pasaulinius karus socialinės ir sveikatos pagalbos paslaugos buvo itin aktualios, tad Ordinas atsidavė tai veiklai, nuo kurios, tiesą pasakius, savo istoriją ir pradėjo.
Bronius, apžvelgdamas Maltos ordino istoriją, sako, kad unikalu tai, jog per visus amžius nepasikeitė maltiečių moto, lydėjęs Ordiną nuo pat pradžios: tai – tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstančiajam. Kaip dažnai pridedama – ypač vargšui ir ligoniui.
Prabangi savanorystė
Natūraliai kyla klausimas, kodėl į Ordiną iš pradžių galėjo patekti tik kilmingi asmenys? B. Einars paaiškina, kad prieš tūkstantį metų leisti sau savanoriauti galėjo tik kilmingieji. Pasak jo, ir šiandien savanoriauti labai brangu: „Nėra brangesnio darbo už savanorišką: juk atiduodi savo laiką, o tavo veikla dažniausiai lieka nematoma.“ Anuomet maltietis privalėjo turėti savo žirgą, savo ginkluotę – tuo pasirūpinti galėjo tik kilmingas žmogus. Tad nenuostabu, kad viskas prasidėjo nuo kilmingųjų ir vienuolių.
Įdomu tai, kad Abiejų Tautų Respublikoje ir kiek vėliau tarp kilmingų Lietuvos giminių būta pavienių Maltos ordino narių. Apie tai žinome iš Radvilų, Tiškevičių, Ostrogiškių, Pliaterių ir Pacų šeimų istorijų. Bronius pasakoja, kad Maltos ordinas, nors nebuvo įsikūręs dabartinėje Lietuvos teritorijoje, veikė Nesvyžiuje (dabar Baltarusija), kur buvo įsteigta Maltos ordino komandorija ir pastatyta Šv. Jono bažnyčia, tebestovinti ir po šiai dienai. Turbūt natūralu, kad maltietiškų pėdsakų rasime ir Lietuvoje: Pacų statytoje Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, Jiezne, Šiaulių miesto spaude…
Dar viena istorinė įdomybė – Maltos ordino riteris… vos netapo Lietuvos karaliumi. Uracho hercogą, Viurtembergo grafą Vilhelmą II Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. paskelbė Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Vis dėlto šis karaliavimas truko labai trumpai – vos šimtą dienų, o tituluotasis karalius niekada neatvyko į Lietuvą ir nebuvo karūnuotas.
Apie šviežesnius maltiečių pėdsakus pasakoja kun. Vytautas Rapalis. „Įdomu tai, kad besimokydamas seminarijoje labiausiai bijojau per egzaminą ištraukti klausimą apie Nekaltąjį Mergelės Marijos prasidėjimą. Ir štai vyskupas paskyrė mane tarnauti Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (Žvėryno) parapijoje. Be to, kaip kapelionas pradėjau lydėti maltiečius kasmetinėje piligrimystėje į Lurdą, kur Marija ir pasakė: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Tai priėmiau kaip Mergelės Marijos šypsnį. O įdomiausia, kad Žvėryno bažnyčioje apsilankęs vienas iš Ordino narių kartą manęs paklausė: „Kodėl jūsų bažnyčioje, vitraže virš centrinio altoriaus, puikuojasi senoji maltiečių vėliava?..“
Istorija apie maltiečių vėliavą lieka mįslinga, tačiau žinome, nors anksčiau Lietuvoje būta Maltos ordino pėdsakų ir net pavienių narių, nors jau 30 metų čia itin aktyviai veikia MOPT, oficialia Ordino įsikūrimo Lietuvoje pradžia galime laikyti 2024 m. spalio 13-ąją, kai šeši lietuvaičiai Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje davė Ordino nario priesaiką. Taigi, tapo Ordino nariais, vadinasi, ir… riteriais!
Tiesa, Maltos ordino nariai skirstomi į tris grupes. Pirmosios grupės nariai privalo būti pasaulietiniai vienuoliai, davę skaistumo, klusnumo ir neturto įžadus. Antrosios duoda tik vieną – klusnumo – įžadą. O trečioji, gausiausia, grupė, kuriai priklauso ir minėti šeši lietuviai, neduoda įžadų, tik Ordino nario priesaiką.
Įsimylėjęs šių dienų riteris
Vysk. Darius Trijonis pabrėžia, kad pirmosios Maltos ordino narių grupės Lietuvoje susibūrimas – svarbus istorinis momentas. Be to, vyskupas priduria, kad būti Maltos ordino nariu nereiškia užsikabinti gražų medalį ar pasipuošti įspūdinga uniforma. „Esminis dalykas, kad šis statusas leidžia geriau atstovauti Lietuvai tarptautiniu lygmeniu – esame atpažįstami kaip Ordino nariai visame pasaulyje. Šiuo metu priklausome Austrijos didžiajam prioratui, taigi, tapome didelės tarptautinės šeimos dalimi. Tikiu, kad šis įvykis – naujas postūmis toliau plėtoti ir auginti maltietišką veiklą Lietuvoje“, – džiaugiasi vysk. Darius Trijonis.
Pasak ganytojo, Ordino nariai pagal tradiciją laikomi riteriais, na, o mes paprastai įsivaizduojam riterį… su kardu. Vyskupas šypsosi pasakodamas, kad kiti maltiečiai norėdami, kad nors vienas riteris Lietuvoje turėtų šį atributą, padovanojo jam dviejų šimtų metų senumo prancūzų riterio kardą.
Tradicinį riterio įsivaizdavimą patvirtina ir maltiečių kapelionas, pridėdamas, kad riteris turįs būti ne tik su kardu, bet ir… įsimylėjęs! Paklaustas, dėl ko šitiek jėgų atiduoda maltiečiams, jų grupių lankymui, lydėjimui rekolekcijose, piligrimystėse ir kitokiai pagalbai, kun. Vytautas Rapalis prisipažįsta: „Aš esu tiesiog įsimylėjęs maltietišką veiklą. Natūralu, kad tarnavimas Ordino tikslams turi būti be naudos sau. Jei imsiu siekti asmeninių tikslų, tai jau nebus Ordino veikla. Maltiečių moto yra „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstančiam. Jei vieno iš šių dalykų trūksta, veikla nebėra maltietiška“, – priduria kun. Vytautas, prie kardo ir meilės pridėdamas dar vieną tiek riteriams, tiek maltiečiams būdingą savybę – troškimą nesavanaudiškai tarnauti artimui.
Jaunimas, kuris nenusėdi ant sofos
O kokia ta nesavanaudiška tarnystė artimui, kuriai maltiečiai taip dosniai dovanoja savo jėgas?
Šiandien Maltos ordinas pasaulyje gali džiaugtis 80 tūkst. nuolatinių savanorių, 13 tūkst. 500 narių, ir 25 tūkst. specialistų, kurių dauguma – medicinos ir paramedicinos darbuotojai. Nenuostabu, kad darbo su ligoniais sritis yra ypač svarbi, juk Maltos ordinas – pati seniausia medicinos misija pasaulyje, katalikiška, bet tarnaujanti įvairių religijų, tautų ir kultūrų žmonėms. Pavyzdžiui, Betliejuje veikia maltiečių įkurti gimdymo namai vietinėms moterims, čia atvyksta daugybė Maltos ordino savanorių iš viso pasaulio ir nemokamai teikia savo paslaugas. Be to, Ordino nariai ir savanoriai teikia pagalbą karo ir konfliktų zonose gyvenantiems pabėgėliams, padeda nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių, rūpinasi pačiais vargingiausiais, teikdami jiems socialines paslaugas. Juk visi žinome tokią svarbią akciją „Maltiečių sriuba“.
Visgi, pasak visų trijų Ordino narių, maltiečių veikla Lietuvoje yra gerokai platesnė nei dubenėlis sriubos. Be abejo, nuolatinis ir nenuolatinis senjorų maitinimas yra svarbus dalykas – būtent šie žmonės dažnai būna išstumti į visuomenės paribius, į kuriuos maltiečiai turi drąsos nukeliauti. Be to, savanoriai teikia socialinę pagalbą ir socialinę priežiūrą namuose, veikia maltiečių įsteigti senjorų dienos centrai ir senelių namai.
Kita svarbi tarnystės sritis – rūpestis neįgaliaisiais. Pasak Broniaus, štai pagrindinis Kauno maltiečių grupės darbas – ne vaikų dienos centrai, ne senelių maitinimas, o būtent darbas su negalią turinčiais žmonėmis. Tai ir nuolatinė, ir nenuolatinė pagalba, socialinės veiklos, įvairūs užsiėmimai.
Kasmet maltiečiai organizuoja piligriminę neįgaliųjų kelionę į Lurdą ir įvardina tai kaip kertinį įvykį. Vysk. Darius pasakoja: „Labiausiai išgyvenu maltietiškos dvasios artumą per piligriminę kelionę į Lurdą. Įspūdinga, kai lydi grupę su neįgaliaisiais meldžiantis Kryžiaus kelią, kai stumi neįgaliųjų vežimėlius į gana statų akmenuotą kalną. Tai ypatinga patirtis: jauti ir sunkumą, fizinę naštą, o drauge didžiulį džiaugsmą, kad gali šiame kelyje palydėti žmogų, matyti, kaip jis dvasiškai atsigauna.“ Kaip sako B. Einarsas, Lurde yra įvykę daugybė mažų stebuklų, vienas jų – toks ypatingas projektas kaip aktyvios reabilitacijos stovykla traumą patyrusiems ir judumą praradusiems asmenims.
Maltiečiams itin svarbus ir darbas su vaikais bei jaunimu. Jie turi trylika vaikų dienos centrų ir vieną jaunimo centrą. Be to, aktyviai dirbama su jaunimu kaip organizacijos nariais. Jaunieji maltiečiai sudaro reikšmingą savanorių dalį: iš viso MOPT Lietuvoje tarnauja 2 tūkst. savanorių, iš jų net 20 proc. yra jaunimas nuo 14 iki 29 metų. Kaip sako vyskupas Darius, netiesa, kad šiandien jaunimas tegali sėdėti ant sofučių su telefonais rankose: „MOPT yra daug jaunuolių, paauglių, kurie daro artimo meilės darbus, lanko senelius, ne tik atneša sriubos dubenėlį senoliams, bet ir juos pakalbina. Pats aplankymas yra didžiulė dovana. Be to, jaunimas aktyviai dalyvauja savanoriams rengiamose rekolekcijose, piligrimystėje. Maltos ordinas turi ateitį, nes rūpinasi jaunąja karta.“
„Mūsų tikslinė grupė labai aiškiai apibrėžta – rūpinamės vargingiausiais ir labiausiai nuskriaustais, drauge stengiamės nedubliuoti veiklos su kitomis pagalbos organizacijomis. Kertinis mūsų pagalbos principas: jeigu pradėjom rūpintis seneliu, ligoniu ar vaiku, teiksime jam pagalbą tol, kol ji bus reikalinga. Tai – iššūkis ir didžiulis įsipareigojimas neturint nuolatinių pajamų ir nuolat ieškant paramos“, – apie MOPT veiklos principus pasakoja Bronius. Taigi, seneliai, neįgalieji ir jaunimas – trys pagrindinės Maltos ordino Lietuvoje tarnystės kryptys.
Su maltiečiais į Dangų keliauti linksmiau
MOPT kapelionas kun. Vytautas Rapalis sako, kad aštuoni Maltos ordino kryžiaus kampai, kuriuo pasidabinę visi „kryžiuočiai“, reiškia aštuonis Kalno pamoksle suskambančius palaiminimus ir kiekvienam maltiečiui yra tarsi kelio ženklas, rodantis kryptį. Ordino nariai juokiasi prisimindami kadaise suskambusią sparnuotą frazę, kad yra daug kelių, vedančių į Dangų, bet su maltiečiais – linksmiau. Iš tiesų, susitelkus nesavanaudiškai tarnauti vargingiausiems, išgyvenama ypatinga bendrystė.
B. Einarsas pasakoja, kad tiek daug savanoriaudamas, ilgą laiką namuose jautėsi it balta varna, tad kartą nutarė piligrimystėn į Lurdą su neįgaliaisiais pasiimti ir savo dukrą: „Kad suprastų, jog ne aš vienas pasaulyje toks kvailas…“ – šypsosi Bronius. Pasak jo, įspūdinga suvokti, kad yra daugybė žmonių pasaulyje, kurie lygiai taip pat pasilenkia prie vargstančio, kad ir ką jie veiktų kasdienybėje.
O baigiant pasvajokim – jeigu jau pas mus atsirado riterių, galgi greitai sulauksime ir damų?..
Parengė Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – Alfredo Pliadžio nuotrauka
