Internetu naudojamės beveik visi, čia patenkiname vis daugiau savo poreikių. Užklupus Covid-19 pandemijai internetas įgijo dar didesnę reikšmę – daugelio skirtingų sričių darbas ir ugdymo procesas tapo nuotolinis, kaip ir bendravimas, finansinių reikalų tvarkymas, su sveikata susijusios pirminės gydytojų konsultacijos, buities klausimų sprendimas, laisvalaikio leidimas.
Augantis interneto vartojimas ne tik atveria naujų galimybių, bet ir pažeria daugybę naujų rizikų. Probleminis, kompulsyvus interneto naudojimas, priklausomybė nuo interneto ir žaidimo internete sutrikimas – naujas, sparčiai plintantis ir globalų susirūpinimą keliantis reiškinys. Tai gali apimti daugelį internetinės veiklos sričių: įsitraukimas į socialinius tinklus, žaidimai, azartiniai lošimai, tiesioginis vaizdo transliavimas, pornografijos žiūrėjimas, kompulsyvus naršymas ir kt. Vis daugiau žmonių mėgindami apriboti interneto vartojimą patiria sunkumų ir dėl pernelyg stipraus įsitraukimo į įvairias veiklas internete patiria neigiamų pasekmių: prastėja akademiniai pasiekimai, krinta produktyvumas, pasireiškia depresijai ir nerimui būdingi simptomai, prastėja miego kokybė, prasčiau vertinama asmeninė gerovė, gyvenimo kokybė, didėja savižudybės rizika.
Į visuomenės sveikatai kylančias naujas su interneto naudojimu susijusias rizikas rimtai reaguoja ir pasaulio institucijos. Amerikos psichiatrų asociacija (APA) į savo naujausią Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo leidimą įtraukė „žaidimo internete sutrikimą“, pabrėždama, kad ateityje tai galėtų tapti oficialia diagnoze. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) į naują tarptautinį ligų klasifikacijos leidimą (TLK-11) jau įtraukė „internetinių žaidimų sutrikimo“ diagnozę.
Šios temos aktualumas mūsų dienų pasaulyje paskatino pakalbinti Vilniaus universiteto profesorę Laimą Bulotaitę. Ši specialistė daugybę metų nuosekliai tiria priklausomybių ligas, dėsto Priklausomybių psichologijos kursą Vilniaus universitete, yra knygos „Priklausomybių anatomija“ autorė. Ji mielai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis su „Kelionės“ skaitytojais.
Esate psichologijos profesorė, tad pirmiausia norisi klausti, kaip pasirinkote šią sritį?
Tiesą pasakius, psichologijoje atsidūriau atsitiktinai. Vos baigus vidurinę mokyklą susirgau ir tais metais niekur negalėjau stoti. Tad turėjau metus laiko apmąstyti, ko noriu. Pradėjau dirbti ir lankiau parengiamuosius kursus prieš stojant į universitetą. Ten išgirdau apie psichologiją, nors tai buvo visai nauja profesija – tais metais psichologijos studijas baigė tik pirmoji laida.
„Psichologija“ tuo metu nebuvo daug sakantis žodis, net ir buitinėje kalboje nebuvo plačiai vartojamas. Bet išgirdusi apie psichologijos studijas susidomėjau ir paprašiau tėvo, kuris dirbo universitete, kad parneštų man paskaityti kokią nors psichologinę knygą. Jo parneštos knygos mane iš tiesų sudomino. Visą laiką man norėjosi ko nors įdomaus, naujo. Norėjau, kaip ir tėvas, kuris buvo žurnalistas, bet dirbo universitete, domėtis daugeliu sričių. Man pasirodė, kad psichologija kaip tik ir leidžia tai daryti.
O universiteto aplinka jau buvo sava. Tėtis ir mama čia dirbo, tad universitete prabėgo dalis vaikystės – universiteto fontanuose po pamokų leisdavau laivelius, stebėjau visas studentų šventes.
Papasakokite apie psichologijos studijas, ar tuomet jau ryškėjo tolesnės veiklos perspektyvos?
Mokytis man buvo įdomu, bet ką dirbsime baigę studijas, buvo neaišku. Pirmieji etatai psichologams atsirado, kai aš buvau ketvirtame kurse – profesorė Danutė Gailienė, norėjusi dirbti klinikinėje srityje, savo atkaklumu pramušė, kad Vasaros gatvės ligoninėje būtų sukurtas etatas psichologui. Ji buvo pirmoji psichologė Lietuvoje, pradėjusi dirbti klinikoje. Kiti dirbdavo įvairiose institucijose, bet ne psichologais – juk niekas nežinojo, ko iš šių specialistų galima tikėtis ir reikalauti. Kai kas nors paklausdavo, ką mokomės, su draugėmis juokaudavome sakydamos, kad psichologijos studijos yra kaip kilmingų mergaičių studijos, kur išmokstama bendrauti, būti įdomia pašnekove. Arba kad mokomės apie juodos katės gaudymą tamsiame kambaryje.
Su Vilniaus universitetu esate glaudžiai susijusi nuo vaikystės, čia mokėtės, o šiandien esate šio universiteto profesorė ir dėstote Priklausomybių psichologiją. Kaip atkeliavote iki šios srities?
Man nuo vaikystės atrodė, kad universitetas yra svajonių darbas. Čia dirbo ne tik mano tėvai, bet ir du dėdės, teta ir net mano sesuo. Tad į juos žiūrėdavau kiek pavydžiai. Gerai mokiausi, bet išskirtinių gabumų neturėjau, tad maniau, kad pati dirbti į universitetą nepateksiu.
Po studijų gavusi paskyrimą į Higienos institutą visai atsitiktinai pakliuvau dirbti į, kaip anuomet vadinta, Alkoholizmo tyrimo laboratoriją. Universitete apie priklausomybes nebuvau nieko girdėjusi, anuomet kalbėjome tik apie alkoholizmą ir alkoholikus. Taigi pradėjau dirbti srityje, kur beveik nieko nežinojau, bet tai ir buvo įdomu.
Studijas baigiau 1980 m. ir iškart pakliuvau į institutą. Ten suvokusi, kad turėsiu rašyti mokslinį darbą, nė kiek nesipriešinau – juk ir mano tėvas sakydavo: „Neprivalai būti mokslininke, bet disertaciją parašyti turi.“
Mano disertacija buvo apie priklausomų nuo alkoholio asmenų šeimas – tyriau jų žmonas ir vaikus. Darbas buvo tikrai įdomus. Net ir dabar paskaitinėjus suprantu, kad neturiu ko gėdytis – gal kiek pasikeitė terminai, bet darbas vykęs. Pirmasis mano disertacijos vadovas buvo prof. Algirdas Dembinskas, o antrasis – žymusis profesorius Andrejus Ličko iš Sankt Peterburgo, anuometinio Leningrado, Bechterevo instituto, kuris veikia ir šiandien. Taigi, taip ir pakliuvau į priklausomybių lauką.
O kada nuo knygų ir mokslinių tyrimų pasukot konkretaus kenčiančio žmogaus link?
Dar rinkdama medžiagą moksliniam darbui pradėjau dirbti su priklausomais asmenimis Vilniaus priklausomybių ligų centre. Pradėjau konsultuoti. Darbu su priklausomais asmenimis gana greitai nusivyliau – man buvo labai baisu, kiek mažai žmonių mes galime padėti. Tiek dirbi, tiek stengiesi, o po trijų mėnesių žmogus grįžta dar blogesnės būklės. Svarsčiau, dėl ko taip yra: ar mes kažką ne taip darome, ar yra kitų priežasčių…
Tuomet pradėjau domėtis prevencija – man pasirodė labai svarbu sustabdyti jaunus žmones, kad neįkliūtų į priklausomybes, iš kurių taip sunkiai išeinama. Lietuva laisvėjo, o Europos Sąjunga sudarė puikias sąlygas tobulintis ir važinėti į įvairias stažuotes, seminarus. Tik norėk ir važiuok – net be didelių konkursų. Ten turėjau galimybę gilintis į mane dominusius prevencijos klausimus.
Aišku, prevencijos srityje greitų rezultatų irgi nesimato, bet ir šiandien tame matau didelę prasmę. Būna ir nusivylimų. Štai XXI a. pradžioje Amerikoje buvo manoma, kad pralaimėjome kovą su narkotikais, kad, nepaisant prevencijai išleidžiamų lėšų, situacija negerėja. Tai skatina ieškoti naujų metodų, kitų sprendimo būdų. Žinoma, paieškos ir nauji būdai sunkiai skinasi kelią, nes žmonės inertiškai pripranta prie esamų metodų ir vangiai keičiasi.
Tas pats galioja ir kai kalbame apie priklausomybių gydymą. Prisimenu, Lietuvoje atsiradus Anoniminiams alkoholikams, kai kurie medikai buvo skeptiški, net nenorėjo jų priimti. Tad nenuostabu, kad ir, kalbant apie prevenciją, nauji efektyvesni metodai sunkiai skinasi kelią.
Kaip tik šiuo metu naujai kalbama apie gyvenimo įgūdžių ugdymo programą – XX a. pabaigoje jau buvome ne tik programas išvertę ir adaptavę, bet net vadovėlius parengę. Visa tai nukeliavo į stalčius. Po šitiek metų vėl kalbama apie minėtą programą tarsi apie naujovę, vėl ieškoma naujų formų, nors pati gyvenimo įgūdžių filosofija nepasikeitė – atnaujinus puikiai galime naudoti jau paruoštą medžiagą.
Liūdna, kad šiandien ataskaitose kaip prevencinė veikla vyrauja paskaitos. Ką gali pakeisti paskaita? Mes turime daug žinių, bet ar tos žinios keičia mūsų elgesį ir gyvenseną?
Keičiantis laikams randasi vis naujų formų priklausomybių. Kas tai lemia?
Priežasčių priklausomybės ligoms formuotis ir plisti, nepaisant gydytojų, teisėsaugos, mokytojų, psichologų, socialinių darbuotojų ir aktyvios visuomenės pastangų, yra daug. Gąsdina, kad priklausomybių ne tik nemažėja, bet jos įgauna vis naujų formų.
Be abejo, pagrindinė priklausomybės formavimosi priežastis yra malonumo siekis. Taip jau mes sutverti. Jei asmuo turi didelį malonumo poreikį, kurio nepatenkina kitokiais, sveikais ir visuomenėje priimtinais būdais, tuomet griebiamasi lengvesnio kelio. Vartotojiškoje visuomenėje kuriami produktai, kurie suteikia vis daugiau malonumo, net ir kalbant apie maistą. PSO jau kalba apie būtinybę mažinti cukraus kiekį maiste, nes daugėja nuo saldumynų priklausomų žmonių, o drauge turinčių antsvorio ar net nutukusių.
Dar viena galimų tiek senų, tiek naujųjų elgesio priklausomybės augimo priežasčių gali būti ir Covid-19 pandemijos patirtis. Jaunimui bręstant tiesiog gyvybiškai būtini gyvi santykiai. Pandemijos metu jaunuoliai tą galimybę prarado, jų bendravimas buvo apribotas, perkeltas į internetą – štai ir matome pirmąsias pasekmes. Tos žalos kompensuoti nepavyks. Dabartiniai tyrimai rodo, kad po pandemijos liko daug bendravimo, judėjimo ir socialinių problemų.
Be to, karo grėsmė yra nuolatinio nerimo šaltinis, vedantis į priklausomybių bunkerius. Jaunimas juk mato, kad mes, suaugusieji, dėl to nerimaujame, jaučiame stresą. Pastaraisiais metais pastebimai padaugėjo psichikos sveikatos sutrikimų, sparčiai auga raminamųjų vaistų vartojimas – paaugliai nebegali pakelti įtampos, o sveikų, efektyvių nerimo įveikos būdų jie dar nėra atradę.
Šiandien daugybę dalykų galime daryti neišeidami iš namų, į pasaulį žvelgdami per ekraną. Tai turėtų būti pagalba mums, tačiau dažnai nuveda į priklausomybes…
Visos technologijos, atradimai siekia palengvinti kasdienį žmogaus gyvenimą – norima turėti daugiau laisvo laiko. Psichologai jau seniai kalba apie sekmadienio neurozę. Neturėjimas ką veikti, laisvo laiko perteklius yra ne tik dovana, bet ir iššūkis. Dabar galima beveik neišeiti iš namų: mokslai, darbai, susitikimai, net apsipirkimas – viskas gali vykti per ekraną, sėdint namuose. Kai poreikiai nepatenkinami realybėje, ieškoma, kaip juos patenkinti virtualybėje.
Savo baigiamąjį darbą apie konformizmą rašiau remdamasi penkiolika knygų, kai kurių reikėjo važiuot net į Maskvos bibliotekas, o dabar neišeidamas iš namų gali pasiekti beveik viską. Juk ir pokalbiui galėjome susitikti internetinėje platformoje ir būtų daug paprasčiau bei saugiau. Nereiktų galvoti, kur susitikti, kuo apsirengti, sėdėdama prie kompiuterio ekrano atrodyčiau protingesnė – skaityčiau protingas citatas, o jei pokalbis nesivysto, būtų galima apkaltinti ryšio sutrikimus…
Pagrindinis pavojus naudojantis ekranais yra tas, kad internete poreikiai patenkinami greičiau nei realybėje. Kartais žmonėms sunku atskirti, kur realybė, o kur virtualaus pasaulio melas. Tam reikalingi tam tikri įgūdžiai, patirtis, kurių jauni žmonės dar neturi.
Dar vienas pavojus – priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų.
Taip, Amerikoje jau 2013 m. pradėta kalbėti apie priklausomybes nuo interneto, o Europoje 2018 m. į Tarptautinį ligų klasifikacijos vadovo (TLK) leidimą įtraukta priklausomybė nuo kompiuterinių žaidi–mų. Taigi, aplenkėm amerikiečius. Tai svarbu, nes kai sutrikimas įtraukiamas į TLK, kuriami pagalbos algoritmai.
Pirkimai, pornografija, žaidimai, lažybos ir net kasdienės veiklos internete gali tapti priklausomybe. Pasiūla internete neišpasakytai didelė. Sekama, ką veiki internetinėje erdvėje, ką stebi, kuo domiesi, ko ieškai – ir tada siūloma vis daugiau domėjimosi srityje esančių galimybių. Pavyzdžiui, su seserimi ketiname aplankyti Lisaboną, tai dabar per visus įmanomus kanalus man siūloma, kur Lisabonoje valgyti, gyventi, ką veikti. Norima atpažinti mano poreikius ir juos atliepti. Taigi, gyvenam lyg „ant taikiklio“.
Ryškus pavyzdys – kompiuteriniai žaidimai. Juos kuria tikri profesionalai. Žaidimai įtraukia, nes atliepia didžiąją dalį žmogaus poreikių. Pavyzdžiui, vaiko raidoje svarbios aiškios taisyklės, o ir žaidime taisyklių neapeisi. Čia labai aišku, ką turi padaryti, kad pasiektum kitą lygį. Realiame gyvenime to aiškumo pritrūksta: nei tėvai, nei mokytojai dažnai negali aiškiai, vaikui suprantamai suformuluoti, ką reikia padaryti, kad pasiektum kitą etapą. Juk mes beveik negiriam vienas kito, o žaidime kiekviena pažanga fiksuojama, skatinama.
Pietų Korėja viena pirmųjų pradėjo kalbėti apie priklausomybę nuo socialinių tinklų ir interneto. Jų specialistų teigimu, dėl to žmonės darosi aplaidesni, mažiau domisi kitais dalykais, sunkiau gali susikoncentruoti ir panašiai. Korėjiečiai pradėjo kurti taisykles žaidimų kūrėjams, kurių šie privalėtų laikytis. Net žaislams yra taikomi saugumo reikalavimai, o kompiuterinių žaidimų kūrėjai ilgą laiką veikė be jokių taisyklių ir apribojimų. Taisyklėse turi būti numatyta, kiek laiko galima žaisti, kaip apriboti prieigą prie žaidimų, kurie vaikams nepriimtini.
Kaip atpažinti, kada naudojimasis internetu tampa probleminis?
Atlikite mažą eksperimentą – grįžę namo padėkit išmanųjį telefoną į stalčių ir nesinaudokit iki kitos dienos. Rytą paanalizuokite, kokius jausmus vakare patyrėte. Jei buvo užvaldęs didelis nerimas, kalbame apie pavojų susiformuoti priklausomybei.
Važiuodama į darbą autobuse esu viena iš nedaugelio, kuri neišsitraukia telefono, o žiūri pro langą, stebi pro šalį lekiančius vaizdus. Tikrai patarčiau visiems aiškiai dozuoti naudojimąsi internetu. Taisyklių reikia ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. O jei nepavyksta su tuo susidoroti patiems, jau reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus. Tik nereikia drastiškų sprendimų – visiškai atimti iš vaiko galimybę naudotis internetu ar pačiam visai jo atsisakyti. Vargu ar tai padės. O ir sukels kitų, naujų, problemų. Natūraliai kyla klausimas: ką veikti realybėje išjungus visus išmaniuosius įrenginius? Tai reikėtų iš anksto apgalvoti. Negalima drausti internetu naudotis vaikams, jei patys visą laiką juo naudojamės. Tik asmeniniu pavyzdžiu galime užtikrinti įtaigią prevenciją.
Pietų Korėjoje jau skelbiamos dienos be interneto, organizuojamos stovyklos be kompiuterio, be telefono ir panašiai. Ten kai kuriose kavinėse rakinamoje dėžutėje palikus telefoną suteikiama 10 procentų nuolaida – ir tai veikia. Kai kuriose mokyklose taip pat diskutuojama apie telefonų draudimą – bet girdžiu sakant, o jei kas atsitiks? O kaip mes išgyvenome neturėdami mobiliųjų? Ar tikrai reikia skambučių kas 10 minučių? Žmogus bijo ką nors praleisti – bet ar tikrai praleisim? Aš nesinaudoju socialiniais tinklais ir nesijaučiu praleidus mano gyvenimui svarbių įvykių.
Tiesa, internete mėginama patenkinti ir savivertės poreikį – čia matai, koks tu svarbus, reikalingas, įtakingas. Čia laukia šimtai ar net tūkstančiai virtualių draugų, nors realybėje ir su keletu draugauti kartais yra didelis iššūkis…
Tiesioginio darbo su priklausomais asmenimis pradžioje buvote nusivylusi, kad nėra apčiuopiamų ir tvarių rezultatų. O kas dabar, po kelių dešimtmečių nuoseklaus darbo matant naujomis formomis klestinčias priklausomybes, motyvuoja tęsti darbus?
Sumažėjo mano lūkesčiai. Iš pradžių tikėjau, kad padėsime beveik visiems, o dabar džiaugiuosi, jei nors vienam pavyko pagelbėti.
Turėtumėm jausti didesnę atsakomybę ragindami žmones naudotis išmaniaisiais įrenginiais. Pavyzdžiui, mokykloje norime aprūpinti visus mokinius planšetėmis, o paskui stebimės, kad vaikai pakimba internete. O kartais mokytojai net reikalauja, kad vaikai būtų socialiniame tinkle, kur pateikiamos užduotys ir panašiai.
Mokytojai dažnai klausia, kaip atpažinti, kad mokinys jau priklausomas, o aš atsakydama klausiu: o kas pasikeis? Žinosit, kad jis jau nebegeras? Pradėsit su juo kitaip elgtis? Daug teisingiau klausti, ką daryti, kaip padėti vaikui ir paaugliui, kurio elgesys man kelia susirūpinimą. Svarbu klausti, ne ką jis vartoja, nuo ko jis priklausomas, o kas atsitiko jo gyvenime.
Gydytojas Gaboras Maté kiek kitaip žiūri į priklausomybes ir klausia ne ką žmogus vartoja, o kokia kančia, koks skausmas skatina jį taip elgtis? Tad mūsų užduotis – koncentruotis ne ties medžiagomis, kuriomis piktnaudžiaujama, ar elgesiu, nuo kurio priklausoma, o ties žmogaus skausmo patirtimi. Pažįstu psichologų, kurie ir metus dirbdami su priklausomu asmeniu negali pasakyti, ką jis vartojo, bet gali aiškiai įvardinti jo skausmo priežastis.
G. Maté teigimu, priklausomybė yra labai specifinė liga, nėra kitos ligos, kurios žmogus nenorėtų atsikratyti. Priklausomybių atveju didžioji dalis sergančiųjų nenori atsikratyti vartojimo. Manau, kad kalbant apie prevenciją labai svarbu aiškios taisyklės ir draudimai. Taisyklės atspindi mūsų vertybes ir apsisprendimus. Taigi, prevencija reikalinga visais lygiais – vien mokykloje vykdomos prevencijos nepakaks.
Ką patartumėte žmonėms, kurie pastebėjo, kad internetinė veikla jau kelia problemų, jei įtaria, kad formuojasi priklausomybė nuo interneto ir patys nebegali su tuo susitvarkyti? Kur galima kreiptis?
Šiuo metu pagalbos nuo elgesio priklausomybių sistemos nėra ir ji nebus kuriama, kol elgesio priklausomybės nebus įtrauktos į TLK. Tačiau tiek psichologai, tiek psichiatrai ar socialiniai darbuotojai suteiks šiems žmonėms reikiamą pagalbą ar gydymą, remdamiesi tradicinių priklausomybių gydymo standartais ir įvardindami tai kaip psichikos sveikatos problemas.
Žinoma, dažnai priklausomas asmuo savo bėdą neigia. Tai galioja ne tik priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų, bet ir kalbant apie elgesio priklausomybes. Retai pats žmogus pastebi savo problemas ir kreipiasi pagalbos. Dažniausiai artimieji yra it veidrodis, atspindintis besivystančių problemų keliamą sumaištį. Būtent artimieji dažnai paskatina juos kreiptis pagalbos ar patys jos ieško.
Labai džiaugiuosi savipagalbos grupėmis. Džiugu, kad alkoholio, narkotikų ar lošimų atveju galima ramiai nukreipti žmones į šias grupes žinant, kad jie gaus būtinąją pagalbą. Gaila, kad naujų elgesio priklausomybių atveju gyvai veikiančių savipagalbos grupių vis dar neturime arba jos dar tik steigiasi.
Kaip žmogus, dirbantis priklausomybių srityje, ir kaip mokslininkė noriu dar kartą patikinti – savipagalbos grupės (Anoniminiai alkoholikai, Anoniminiai narkomanai, Anoniminiai lošėjai, Anoniminiai tabletininkai ir kt.) yra puikus ir tikrai veiksmingas pagalbos būdas nuo priklausomybių kenčiantiems asmenims. Pasaulinė psichikos sveikatos organizacija, pamačiusi, kokiu greičiu steigiasi įvairios savipagalbos grupės, iš pradžių nerimavo, kad tai išstums psichologines ir psichoterapines grupes. Tada buvo sutelkta specialistų komanda, kuri porą metų tyrinėjo savipagalbos grupių paveikumo fenomeną ir paskelbė, kad tai yra pati veiksmingiausia priemonė ilgalaikei abstinencijai. Todėl specialistai turi bendradarbiauti su savipagalbos grupėmis. Bendradarbiavimas yra tas kelias, kuriuo eidami sveikstame ir kaip visuomenė.
Kalbino kun. Kęstutis Dvareckas
