S. Agnę Birutę Gučaitę, SJE (g. 1944) galime drąsiai vadinti seserimi alpiniste. Pirmą kartą susižavėjusi kalnais dar mokykloje, Birutė vėliau pradėjo važinėti į alpinizmo mokyklas, dalyvauti ekspedicijose, o galiausiai – lydėti į kalnus grupes. Sesuo šypsosi pasakodama, kad sovietmečio gilumoje šios ekspedicijos buvo puikiausia evangelizacijos priemonė, daugybei žmonių padėjusi atrasti kelią į Bažnyčią. Įsivaizduokime Krikštą kalnuose ar Pirmosios Komunijos šventę dykumoje… Nors sesuo Agnė Birutė dabar jau įkopusi ir į savo gyvenimo aukštumą – devintą dešimtį – ji, nors nebelydi grupių, kasmet vyksta į kalnus, kur, sako, pasisemianti fizinės ir dvasinės stiprybės.
Bet ne tik apie kalnus pasikalbėti susitikome Šiluvoje. Šiame pokalbyje veriasi ir ypatinga šeimos istorija, tiesa, pažymėta kančiomis, trėmimais, bet svarbiausia – patriotine dvasia ir meile Lietuvai. Veriasi ir pačios Birutės kelias – nusidriekęs per filologijos studijas, pedagogės tarnystę, tikėjimo ir pašaukimo paieškas, atvedusias į seserų eucharistiečių bendruomenę.
Jūsų seneliai buvo aktyvūs Lietuvos veikėjai: dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir odontologė Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio sesuo. Be to, Jūsų giminės šaknys siekia ir Putvių, Pliaterių gimines. Ką Jums reiškė augti tokioje aplinkoje?
Tai mane skatino kiek romantiškai žvelgti į istorines, dvasines gimtosios žemės gelmes, pastebėti kilnius žmonių poelgius. Senelis mokė grožėtis Lietuvos gamta, stebėti nuostabų mus supantį pasaulį. Jis paimdavo medžio lapą ar žolės stiebelį ir sakydavo: „Antro tokio paties lapo nei ant medžio, nei visame pasaulyje nerasi.“ Senelis mus, vaikus, skatino piešti, rašyti, kurti.
Mūsų šeimoje buvo ugdomas patriotiškumas, lietuvybė. Močiutė buvo kilusi iš dvarininkų šeimos. Tuo metu dvaruose buvo kalbama lenkiškai. Tačiau mano močiutės mama Idalija Pliaterytė savo vaikams sakė: „Mes gyvename Lietuvoje, tai ir esame lietuviai. Teisybę sakant, mes visi turėtume kalbėti lietuviškai.“ Šie motinos žodžiai įstrigo vaikams į širdį.
Močiutės brolis Vladas Putvinskis vedė Emiliją Gruzdytę, kuri buvo Valančiaus dukterėčia. Jie buvo susitarę dvare kalbėti tik lietuviškai, vaikus auklėti lietuviais. Dėl to apylinkėse ieškojo šviesesnių kaimiečių, kurie galėtų mokyti vaikus lietuvių kalbos. Tiesą pasakius, močiutės giminės tetos buvo ištekėjusios už aršių lenkų, kurie dėl Vlado ir Marijos meilės Lietuvai visiškai atsiribojo nuo jų ir nutraukė ryšius su jų šeimomis.
Taigi, užaugome tokia patriotine dvasia. Juk mūsų prosenelių būta ir tarp 1831-ųjų, ir 1863-iųjų sukilimų vadovų. Gal dėl to ir mes tokie nenuoramos. (Šypsosi.)
Kaip prisimenate savo senelius?
Močiutė Marija buvo ypatinga. Labai šviesi, kilni, kaip pažįstami teigė, tikra aristokratė – tokių žmonių reta: santūri ir ryžtinga, išlikdavo rami ir drąsi net ir sudėtingomis situacijomis. Ji pagarbiai priimdavo kiekvieną, pasibeldusį į duris, rūpestingai virdavo kavą svečiams, kurie paprastai 12 valandą dienos užsukdavo pas senelį. Močiutė sumaniai tramdė mūsų, keturių anūkų, išdaigas, mokė gyventi vadovaujantis aiškiomis moralinėmis vertybėmis. Kartą, dar būdama nedidukė, šiek tiek pagadinau žirklutes ir nenorėjau prisipažinti. Močiutė papasakojo, kaip jie su broliu Vladu buvo susitarę vienas kitam sakyti tik tiesą, kad ir kas atsitiktų. Man to užteko, kad daugiau niekada nemeluočiau.
Pamenu, koks platus buvo močiutės kultūrinis, estetinis ir intelektinis žvilgsnis. Negali lyginti su dabartinių „žinomų“ moterų… Ji buvo visuomet pasitempusi. Pavyzdžiui, močiutė niekuomet nepaduotų svečiui arbatos be lėkštutės, ką aš dabar jau galėčiau padaryti, tačiau torto įdėti į puodelio lėkštutę taip pat negalėčiau. (Juokiasi.)
Močiutė buvo viena iš nedaugelio XX amžiaus pradžios moterų, baigusių aukštąjį mokslą – Odontologijos akademiją Paryžiuje. Ten ji ir susipažino su seneliu. Po santuokos dirbo kaip odontologė – net A. Smetonai dantis taisė. Žinoma, ir mums, anūkams!
Gyvenome Vilniuje, tad atvažiuodavom į Kauną pas senelius. Močiutės kabinetas buvo namuose ir tik atvykus jau kviečia sėstis į tą elegantišką raudono aksomo krėslą. Po porą valandų prasėdėdavau, kol ji kruopščiai užtaisydavo kokį dantį. Dantis nulūždavo, o plomba išlikdavo…
Abu seneliai daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, jiems abiem teko pabūti ir Šaulių sąjungos vadais. Mums, vaikams, duodavo pažaisti su įvairiais tų laikų ženkliukais, šaulių sagomis, lietuviškomis trispalvėmis vėliavėlėmis…
Na, o senelis tapė. Labai griežtai laikėsi dienotvarkės. Rytą atsikėlęs eidavo padirbėti į sodelį, kuriame augo rožės ir šiek tiek daržovių. Po to – pusryčiai, o tuomet jau užsidarydavo dirbtuvėje iki 12 valandos, tuomet – kavutė ir vėl darbas. Mums leisdavo savo dirbtuvėje pažiūrėti ir pačiupinėti įvairius daiktelius iš jo kolekcijų, tačiau viską turėdavome padėti atgal milimetro tikslumu.
Abu mano seneliai buvo labai dosnūs, jų namuose visuomet kas nors gyvendavo. Pavyzdžiui, kartą jaunas dailininkas Jonas Mackonis seneliui pasiskundė, kad neturi kur gyventi su žmona, o šis sako: „Ateikit pas mus, užleisiu kambarėlį.“ Čia gyveno ir viena giminaitė, ir iš Sibiro grįžęs vaikas, ir kitas tremtinys, neturėjęs kur prisiglausti. Durys visiems būdavo atviros – ir pas senelius, ir mūsų tėvų namuose.
Ar jus lepino? Galėjot daryti ką norit?
Ne, jokiu būdu. Nekrėsdavom didelių šunybių, nes turėjom labai aiškias ribas, žinojom, ką galima daryti ir ko ne. Taip pat ir tėvai buvo susitarę: jei vienas ką nors pasakė vaikams, kitas nepasakys priešingai. Mama žinodavo, kas mums nutinka, kaip mums sekasi mokykloje, tik grįžę po pamokų iškart jai viską papasakodavom. Kartą mokytoja išvarė mano brolį iš pamokos ir sako man: „Pasakyk mamai,“ o aš atkirtau: „Jis pats pasakys.“
Ta šiluma, kuri jautėsi senelių namuose, buvo ir Jūsų šeimoje?
Taip, mūsų namai tikrai buvo šilti. Ir ne tik mums! Pusė mano klasės draugių buvo iš vaikų namų, dažnai jas parsivesdavau į namus. Viena jų prisimena: „Tavo mamytė ir man buvo kaip tikra mama.“
Mano mamytė norėjo didelės šeimos, nes pati buvo vienturtė, močiutė vos išgyveno po gimdymo ir negalėjo susilaukti daugiau vaikų. Tad mama svajojo apie didelę šeimą, na, bet gimėme keturi. Buvo sunkus laikotarpis, nuolatinė nežinia, ištrems ar ne, išliksi ar ne. Sąrašuose buvome… Karas išgelbėjo.
Didelė močiutės brolio šeimos dalis jau buvo išvežta į Sibirą. Pirmas tremties dalią išgyveno jų tėvas Rapolas Putvinskis po 1863 m. sukilimo, po to jo sūnus Vladas Putvinskis, 1904 m. ištremtas į Rusiją, 1941 m. – ir jo žmona, dukros, sūnų žmonos su vaikais. Du sūnūs buvo sušaudyti. Tremtyje gimė jų vaikai. Taigi, net kelios giminės kartos buvo ištremtos į Sibirą. Skaudžios tos istorijos.
Du giminių vaikai, grįžę iš Sibiro, augo Jūsų namuose. Kokia jų istorija?
Ta istorija labai graudulinga. 1941 m. Putvinskius ištrėmus, Sibire Emilija Putvinskienė sunkiai dirbdama maitino ligotą marčią su keturiais mažais vaikais. Kai jai buvo liepta visą mėnesio atlyginimą atiduoti frontui, ši atsisakė, sakydama, kad gali duoti tik dalį, nes turi išlaikyti šeimą. Tada ją suėmė už sabotažą, pasodino į kalėjimą, nuteisė sušaudyti, bet visai prieš sušaudymą ji mirė.
Šeima, kurią Emilija globojo, Sibire liko be maitintojos. Badas. Prisirinko kažkokių grybų, apsinuodijo, mirė motina ir du vaikai. Du vyresnieji Putvinskių vaikai, mano antros eilės pusseserė Giedrė ir pusbrolis Algis, liko našlaičiai.
Tie vaikai rašė laiškus į Lietuvą, tačiau giminės jau buvo pasitraukusios į Vakarus. Vienas laiškas pasiekė mano tėvus, kurie skubiai pradėjo jiems siųsti siuntinius, pinigų, rūpintis parvežimu į Lietuvą. Vaikai grįžo, tiesa, ta kelionė buvo sudėtinga. Jie vos pateko į paskutinį laivą, o kelionėje mergaitė patyrė apendicito priepuolį ir Lietuvą pasiekė leisgyvė – jau savaitę buvo trūkęs apendicitas, vos išgyveno. Giedrė gyveno su mumis, baigė mokslus, Algis gyveno ir Kaune pas senelius, ir pas mus.
Jūsų seneliai, tėvai patyrė pačius karo, pokario baisumus, o Jūs augot jau sovietmečiu. Kaip jautėt jo įtaką?
Mes – karta, kurios seneliai, tėvai gyveno dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, jos kūrimo laikotarpiu ir mums diegė jiems brangias tikrąsias vertybes. Nors buvo grėsmingas laikotarpis, tėvai susitarė, kad ir kas bebūtų, mums, vaikams, sakyti tiesą. Vis dėlto sovietinė aplinka darė savo. Atsimenu, klasės auklėtoja dešimtoje klasėje kartą mums pasakė: „Tik nemanykit, kad jūs ne tarybiniai, visi esat tarybiniai.“ Sumišom, norėjom prieštarauti, o paskui susimąsčiau. Ir tikrai. Juk mezgėm megztinius iš fabrikuose vogtų siūlų, lėktuvu skraidydavau į Maskvą, į Vidurinę Aziją, Kaukazą už pusę kainos su sesės ar jos draugių studento pažymėjimais… Tėvelis vis prašė taip nedaryti, o man atrodė normalu…
Mane itin sukrėtė vienas įvykis, kai 1990 m. atsidūriau Romoje, seserų vienuolių kursuose. Mūsų dvasinė vadovė kartą man pasakė: „Važiuoju pas gydytojus kraujo išsitirti.“ Jai išvažiavus, kitos dvi darbuotojos užsimiršusios ėmė jos ieškoti. O aš: „Ji čia tik ką buvo, tuoj grįš.“ Pagavau save, kad tai mano sovietinis įprotis nutylėti, nepasakyti ko per daug, neišduoti žmogaus.
Įdomu, kad Jūsų mama Giedrė Žmuidzinavičiūtė – pirmoji Lietuvos Giedrė. Šiuo vardu pavadinta ir Jūsų sesė. Papasakokite Giedrės vardo istoriją.
Šį vardą sugalvojo močiutės brolis Vladas Putvinskis-Pūtvis. 1907 m. jis parašė legendą apie laumę Giedrę, kuri ištekėjusi už žmogaus susilaukė dukrytės Giedrytės. Laumės jai suteikė tai, ką turėjo geriausio: gerumą, gražumą, linksmumą, išmintį. Laimę gavo iš motinos Giedrės, bet, kad taptų laiminga, turėjo dalintis laime su kitais.
Taigi, močiutė savo dukrą, mano mamą, pavadino Giedre. Mūsų giminėje šis vardas keliauja iš kartos į kartą. Smagu, kad mamytė buvo puiki skaučių vadovė. Taip ir tarp skaučių vaikų paplito Giedrės vardas.
Baigusi mokyklą studijavote literatūrą. Kas patraukė į šias studijas?
Mūsų namuose vyravo švietėjiška kultūrinė aplinka. Abu tėvai pedagogai, tėvelis rašė darbą apie Lietuvos psichologijos istoriją, turėjo didžiulę biblioteką, vis ką nors nusipirkdavo antikvariatuose. Taigi, augdama natūraliai jaučiau pagarbą knygai ir literatūrai.
O svarbiausia – penktoje klasėje turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją. Tada ir nusprendžiau, kad ir aš būsiu lietuvių kalbos mokytoja, studijuosiu lietuvių kalbą. Tai buvo vienintelė mano paslaptis, kurios niekam neišdaviau, kol baigiau mokyklą.
Rimtai ruošdavau tik lietuvių literatūros namų darbus, skaičiau daug daugiau negu reikėjo, daug papildomos mokslinės literatūros, o kiti dalykai – savaime. Per tą trumpą laiką, kelias pamokas, per kurias nagrinėdavome Dantę, Gėtę, Hugo, Balzaką ar kitus klasikus, perskaitydavau jų kūrinius. Skaitydavau net naktimis. Vėliau supratau, kodėl kunigas šv. Jonas Boskas draudė jaunuoliams naktimis skaityti… Tad kai įstojau į universitetą, visą ten privalomą literatūrą jau buvau perskaičiusi…
Tad ir studijos veikiausiai ėjosi labai lengvai?..
(Juokiasi.) Oi, niekad labai stropiai nesimokiau! Buvau daugiau visuomenininkė ir saviveiklininkė. Dar mokykloje dainavau keliuose choruose, o studijuodama buvau priimta į Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblį. Repeticijos dukart per savaitę po tris valandas, vienas ar du koncertai per savaitę, gastrolės… Gyvenimas buvo labai įdomus, intensyvus.
Be šokių ir dainų, dar buvote ir esate aktyvi keliautoja ir alpinistė. Nuo ko prasidėjo Jūsų kelionės į kalnus?
Pirmiausiai – nuo kelionių po Lietuvą. Tėvelis kilęs iš Šiaurės Lietuvos, iš Biržų krašto. Kai važiuodavom iš jo tėviškės, vis kur nors užsukdavom. O jis buvo tikra enciklopedija – daug aprodydavo, papasakodavo apie to krašto kultūrą, istoriją. Būdavo, į Palangą važiuojam visą savaitę, tai pro Aukštaitijos ežerynus, nakvodami prie kokio nors ežero mašinoje ir palapinėje, tai per Žemaitijos miestelius, piliakalnius, sustodami nakvoti pas žmones sodybose ant šieno. Nejautėme nepatogumo taip keliauti, buvo įdomu, romantiška. Apskritai, mes buvom fiziškai aktyvūs, sportiški: slidės, pačiūžos, plaukimas, baidarės, valtys…
Pirmoji mano didesnė kelionė – kai buvau aštuntokė, su tėveliu vykome į Rostovą prie Dono, kur gyveno jo brolio šeima, ten atsidūrusi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Skridom per Kyjivą, pavaikščiojom po miestą, žavėjo soborai, tamsūs Pečorų lauros požemiai su vienuolių celėmis, kapais, tarp kurių – ir vienuolių Alšėniškių iš LDK. O grįždami užsukom į Krymą, apstulbau pirmą kartą pamačiusi kalnus, jie mane tiesiog užbūrė.
Kai studijavau Vilniaus universitete, su studentais pėsčiomis perėjome Karpatų kalnus, paskui dar ir žiemą su slidėmis, o po ketvirto kurso teko laimė pakeliauti po Užbaikalę, užlipti į nesudėtingą Jono Čerskio viršūnę.
Na, o Vilniuje 1958 m. trys Lietuvos alpinistai sužavėjo kalnais grupę Muzikos akademijos studentų, kurie vasarą išvažiavo į pirmąją Pabaltijo alpiniadą Kaukaze, joje dalyvavo ir mano brolis Augis. Grįžę tapo aktyviais alpinistais ir nuolat kopdavo į Kaukazo, Pamyro kalnus. Pamenu, kaip jis grįžo iš alpiniados, kaip entuziastingai pasakojo apie kopimą į Elbrusą ir kitas viršūnes, rodė nuotraukas. Panorau ir aš į rimtesnius kalnus. Progai pasitaikius gavau kelialapį į alpinizmo stovyklą. Taip ir prasidėjo – stovyklos, kalnai…
Kaip atrodė alpinizmo stovyklos? Ką jose veikdavot?
Tai būdavo trijų savaičių stovykla Kaukazo kalnų gilumoje, kur buvo mokoma alpinizmo pagrindų. Vykdavo uolų laipiojimo, ledo, sniego užsiėmimai. Mokydavomės naudotis ledkirčiu, virvėmis, apsaugoti save ir draugą, pažinti pavojus, slypinčius sniego, akmenų nuobirų šlaituose, ledynuose ir dar daug visko. Braukdami prakaitą mokėmės kilti į viršūnes pamažu suprasdami, kad tai – ir dvasinė kova. Labai rimta mokykla! Po stovyklų pradėjau keliauti po įvairius kalnus kitų vadovaujama, o paskui perėjau į kalnų turizmą ir jau pati vesdavau grupes ne tik Kaukaze, bet ir toliau – Vidurinėje Azijoje: į Pamyrą, Tian Šanį, Altajų.
Viena didžiausių mano avantiūrų, tiesa, ten vadovavau ne aš, – pėsčiųjų žygis į Usūriją, kur planavome nueiti 440 km iki Ramiojo vandenyno. Tačiau ėjimas buvo be galo sunkus: nepraeinamas miškas, takų nėra, kojos klimpsta, mėgini eiti išvirtusiais medžiais, nori prisilaikyti už kažko, o tas kažkas spygliuotas… Kuprinė sveria 32 kg, pargriūni – prispaudžia. Per visą dieną tenueidavome apie septynis kilometrus!
Be to, tais metais siaubingai pliaupė lietus: Baikalas buvo pakilęs pusantro metro. Per dieną nelydavo vos pusvalandį! Brovėmės per mišką kiaurai šlapi, vakare prie laužo išsidžiovindavome.
Ant Sichote Alinio kalnagūbrio keteros vieną naktį mus pakedeno, matyt, taifūno atgarsis. Palapinę paguldė uraganinis vėjas. Pamenu, gulim brezento prispausti, laukiam, gal vėjas aprims ir matau, kaip vanduo ima sunktis ir bėgti per miegmaišio siūles, kalbu rožinį ir galvoju: „Štai taip ramiai nieko nedarant ir ateina mirtis.“ (Juokiasi.)
Vėliau ne tik keliaudavot į kalnus, bet ir vadovaudavote grupėms. Tose ekspedicijose būdavo ir nemažai tikinčių žmonių, kunigų. Norisi klausti: o kaip prasidėjo Jūsų tikėjimo kelionė?
Mano tėvai nebuvo praktikuojantys katalikai, namuose nebuvo kalbama apie Dievą, bet nebuvo kalbama ir prieš Jį. Vis dėlto pamenu save galvojančią: „Iš kur atsirado toks nuostabus pasaulis? Kaip jis be Dievo galėjo atsirasti?..“
Kai buvau ketverių, mano brolis tėvelio tėviškėje priėmė Pirmąją Komuniją, atsimenu tą įspūdį: bažnyčioje kyla gausūs smilkalų dūmai, besiraitantys saulės spindulyje, stovi gražiai pasipuošę vaikai, mergaitės su baltomis suknelėmis, kunigas prieina prie kiekvieno, uždeda jiems tokius karoliukus… Galvoju: „Ir aš norėčiau su tais vaikais būti, ir aš turiu tokią baltą suknelę ir mažus karoliukus…“ Tas šviesus įspūdis liko visam gyvenimui. O aš Pirmąją Komuniją priėmiau tik praėjus dvejiems metams nuo universiteto baigimo.
Ar tikėjimas augo per pačios domėjimąsi, skaitymą, ar buvo žmonių, kurie parodė kelią į Bažnyčią?
Religinių knygų net nebūčiau žinojus kur ieškoti. Ateizmo įskaitą universitete irgi vos gavau, nes neturėjau supratimo apie Dievą, be to, protestavau ir prieš ateizmo paskaitas, kam man jas kiša.
Tačiau pamenu ir atvejį, kai jau studentė nuvažiavau į Kyburius pas tetą, nuėjau į bažnyčią, buvo atlaidai, procesija. Visi atsiklaupė, o aš likau stovėti – juk esu kitokia, man nepritinka klauptis su visais, nesu priėmusi Komunijos. Be to, galvojau, kad tai – tik vaikams ir mano laikas praėjęs.
Bendravau su etnografais, dailininkais, dalyvavau kompleksinėse etnografinėse ekspedicijose Kernavėje, Dubingiuose. Visi patriotai… Ir į bažnyčią nueidavom, bet mano draugai, nors buvo tikintys, neišsiduodavo.
Kartą keliese nuvažiavom pas vieno iš jų brolį kunigą į Vilkaviškį. Ten iš kalbos išėjo, kad nesu priėmusi Pirmosios Komunijos. „Kaaaip tai nebuvus?“ Tik tuomet sužinojau, kad Pirmoji Komunija skirta ne tik vaikams.
Pamąsčiau metus, dar prikalbinau savo sesę ir pavasarį važiavome į Šlavantus išpažinties ir Pirmosios Komunijos. Tais pačiais metais Kauno katedroje gavau ir Sutvirtinimo sakramentą. Taip ta kelionė ir prasidėjo…
O kalbant apie santykį su Dievu – kokį Jį pažinote pradėjusi tikėjimo kelionę?
Pirmiausia pažinau Dievą Kūrėją – tos begalinės neaprėpiamos Visatos, gražios Žemės, žmogaus. Jis buvo mane mylintis Tėvas. Ir jei kas sakydavo, kad Dievas yra teisėjas, kad Jis baudžia – nesutikdavau: juk Dievas yra Meilė, Jis man viską atleis. Juk jei žemiškasis tėvelis man viską atleistų, Dievas turi būti ir yra dar geresnis!
Tuo metu, kai įtikėjote, buvo dar sovietmetis, tikinčiųjų veikla buvo pogrindinė. Ar ir Jums teko slapstytis?
Žinoma, labai saugojausi, slapsčiausi. Juk abu tėvai dirbo aukštosiose mokyklose: tėvelis – Psichologijos katedros vedėjas Vilniaus universitete, o mamytė dėstė pedagogiką Pedagoginiame institute ir už mano ryšį su Bažnyčia galėjo turėti didelių nemalonumų… Tad saugodamasi į šv. Mišias iš Vilniaus važiuodavau kur nors kitur.
Vėliau, kai jau dirbau, sužinojau, kad saugumiečiai keliolikos žmonių klausinėjo apie mane, kitų prašė sekti, direktorė mėgino laiku neišleisti atostogų. Kai dirbau vaikų namuose, turėjau „asmeninę“ volgą, kuri, kaip pastebėjau, stovėdavo prie mano namų ir prie vaikų namų prieš ateinant į darbą ir išeinant. Galvojau, stovėkit, mašinų skaičius ribotas, kitiems, gal rimtesniems veikėjams, neužteks…
Kadangi buvau keliautoja, turėjau savo stovyklavimo inventorių, sugalvojau, kaip pabėgti nuo KGB persekiojimo į sunkiai pasiekiamas vietas gamtoje. Pradėjome organizuoti rekolekcijas palapinėse miškų glūdumoje. Pasislėpdavome kokiai savaitei. Pirmasis mūsų pakviestas kunigas buvo Jonas Lauriūnas, SJ, paskui – kun. Juozas Zdebskis.
Taip ir prasidėjo rekolekcijos, žygiai į kalnus su kunigais… Juk kai įtikėjau, tai jau ir visus aplinkui rūpėjo prie Dievo patraukti. Ypač tuos inteligentus, kurie vengė Bažnyčios ar nutolo nuo jos bijodami saugumo persekiojimo. Esu iš tų, kurie gali suorganizuoti, patraukti, o paskui gilesniu dvasiniu keliu jau vesdavo kiti.
Kelionės į kalnus buvo labai gera evangelizacijos priemonė?
Ypač gera! Kalnuose sovietmečiu vyko tikra evangelizacija. Per keliones žmonės, kurie būdavo atsitraukę nuo Dievo, dažnai sugrįždavo prie tikėjimo, čia vyko ir atsivertimų, ir pirmųjų komunijų, po kalnų – krikštų… O kiek jų buvo kalnuose! Visuomet sakiau, kad dvi savaitės pasiruošimo kalnuose yra tas pats kaip dveji metai lygumoje. Kita aplinka, kitokie žmonės, kitokie pokalbiai, kitas pavyzdys. Drauge yra keliavę daug kunigų, seminaristų, seserų. Paskui jau ir patys pradėdavo organizuotis. Vienas kunigas po tokios kelionės sakė: „Dabar, kai pas mane užeis turistai, aš jiems ne tik vandens, bet ir pieno pasiūlysiu.“ (Juokiasi.)
T. J. Lauriūnui, SJ, pas kurį dažnai lankydavausi Kabeliuose, rodydavau skaidres iš savo kelionių po kalnus. Ir jis, nors niekada nekeliavęs, net jūros nebuvo matęs, kartą prasitarė: „Ir aš norėčiau nuvažiuoti į Armėniją ir Gruziją.“ Važiavom! Aplankėm ne tik Armėniją ir Gruziją, bet ir Elbrusą, kėlėmės keltuvu į Čegeto kalną. Juk ten tokie didingi vaizdai, viršūnės!
Kopdavom ir per sudėtingas kalnų perėjas, kuriose turėdavome nugalėti save, kad žingsnis po žingsnio įveiktume perėją, kad įgytume drąsos, ištvermės, kad pasiaukotume už kitus, pavyzdžiui, padėdami kitam užnešti kuprinę iki viršaus.
Pamenu, viename žygyje dalyvavo neseniai įšventintas kunigas. Žygio pabaigoje jam mestelėjau iššveisti puodus, nes buvo aprūkę nuo laužo. Sakau: „Prašau: čia vanduo, čia smėlis, žolytės…“ Po penkiolikos metų šis kunigas sakė, kad tos dvi valandos, praleistos šveičiant puodus, buvo geriausios rekolekcijos per visus seminarijos metus.
Taigi, kelionėse gyvendavome asketiškai, sąlygos paprastos, maistas kuklus, kuprinės sunkios: juk nešdavomės maisto dviem savaitėms, primusai sunkūs, dar benzino bakelis, palapinės, o jos – brezentinės…
Tačiau kalnuose atsiveria kitas pojūtis. Išeini į kalnus ir kito pasaulio nebėra, tik šis. Tik čia ir dabar, tik šis slėnis, šis kalnas. Eini tarp tų kalnų, tarp viršūnių, ir esi tik čia. Kalnuose per viską kalba Dievas. Net per šlaitu krintantį akmenėlį…
Vadovaudavote grupėms kalnų žygiuose dar tada, kai nebuvo jokių navigacijų, programėlių, rodančių kelią, tik paprasti žemėlapiai. Kaip pavykdavo susiorientuoti ir nepamesti kelio?
Žygiuose pastebėjau, kad kažkoks ypatingas mano jausmas nuveda ten, kur reikia. Kartą vedžiau grupę Karakumų dykumoje. Turėjau apytikrę nupieštą schemą kaip eglutę su keliais brūkšneliais ir tašką, kur turėtų būti šaltinis. Netrukus tems, jokių orientyrų. Kaip rasti? Sustačiau visus į eilę: ramesnius už savęs, o mėgstančius vadovauti, kad man netrukdytų – gale. Ir… išėjome tiesiai prie šaltinio. Kartą kalnuose reikėjo nulipti nuo uolų ant ledyno. Neseniai ilsėjomės, bet liepiau visiems sėstis, kažkas dar paburbėjo. Ir tuo pat metu iš viršaus mūsų keliu nugarmėjo akmenų griūtis. Kas tai?.. Nuoširdžiai tikiu Dievo vedimu.
Baigusi studijas dirbote mokytoja ir auklėtoja. Ar savo auklėjamus vaikus taip pat veždavotės į kalnus?
Baigusi studijas dar turėjau pamokų, o paskui dirbau tik auklėtoja – internatuose, darželiuose, vaikų namuose, Čiurlionio menų mokyklos internate. Vykdama į keliones pasiimdavau ir kelis mokinius. Nors kažkiek rizikinga, bet tai pasiteisino. Pasitikėjimas Dievu gelbėjo. Vieno vaiko Pirmoji Komunija įvyko Karakumų dykumoje…
Šiais laikais jau niekas neleistų vaikų taip vežiotis, o tuomet išleisdavo. Tačiau prieš porą metų vienas tėvas pasakė, kad tada nežinojo, jog sūnus susiruošė į kalnus, sakė: „Su auklėtoja į ekskursiją…“
O su mokiniais būdavo visokių nuotykių. Kartą ateina vienuoliktokas ir prašo: „Auklėtoja, ar galėtumėt man paskolinti kuprinę ir puodą?“ Sakau: „Gerai, o ką darysi?“ „Noriu save išbandyti: nuvažiuosiu į Neries ir Žeimenos santaką ir nakvosiu miške.“ Ką gi, vyrukas nori save išbandyti – nieko blogo. Taigi, daviau inventorių, ir jis išvažiavo. Kas dabar taip leistų?..
Esate ne tik pedagogė, alpinistė, bet ir sesuo vienuolė. Kaip Jumyse subrendo šis pašaukimas?
Kartą Dievui pasakiau: „Tau, Dieve, treji metai. Arba atsiųsk man karalaitį ant balto žirgo, arba parodyk kelią į vienuolyną.“ Tuo metu nieko nebuvau įsimylėjusi, nors vyrukų aplink tikrai netrūko. Taigi, baigiantis tretiesiems metams, Šv. Teresės bažnyčioje per Piemenėlių Mišias aiškiai pajutau, kad mano kelias – vienuolystė.
Aplinkiniams buvo keista: kaip aš – pulsuojanti gyvybe, saviveiklininkė, keliautoja – pradėjau eiti į bažnyčią?.. O dar vienuolynas… Bet jis pogrindyje, artimieji net nežinojo, tik mano sesuo.
Dar prieš apsisprendimą kartą žygyje į Kaukazo kalnus ėjo ir viena vienuolė. Keltuvas neveikė, tad mes ilgai leidomės nuo kalno. Tada, leidžiantis žemyn, daug išklausinėjau apie vienuolines praktikas, kaip vyksta bendruomeninis gyvenimas pogrindyje, apie dvasinius dalykus… Galima sakyti, per tas valandas išėjau naujokės programą.
Kai apsisprendžiau stoti į vienuolyną, kilo klausimas – kur eiti? Pažinojau seseris, su kuriomis jaučiausi labai gerai, tarsi šeimoje. Bet sovietmečiu vienuolynuose buvo daug visokių nesusipratimų. Arkivysk. Julijonas Steponavičius rekomendavo man seserų eucharistiečių bendruomenę. Sakė: „Visur bus košės. Reikia eiti į stiprų vienuolyną.“ Taip ir padariau.
Kai įstojau pas šias seseris, mane atpažino viena sesė, kuri papasakojo, kad anksčiau gyveno tame pačiame name, kaip ir mano seneliai. Ji prisiminė: „Ten gyveno labai gera šeima, bet netikinti, į bažnyčią neinanti, aš už juos labai daug meldžiausi.“ Galbūt ji man ir pašaukimą išmeldė? Negali žinoti!
Kaip Jūsų tėvai priėmė žinią, kad įstojot į vienuolyną?
Iš pradžių nieko nesakiau, buvo sovietmetis, toliau gyvenau pas tėvelius. Mėginau pasakyti mamytei, ji labai susikrimto, tad nutilau, o apie tėvelio stalą sukau tris dienas, bet neišdrįsau pasakyti. Taip jis ir iškeliavo Amžinybėn nesužinojęs. O kai popiežius Jonas Paulius II lankėsi Baltijos kraštuose, teko jam patarnauti Agluonoj ir gavau labai gražių nuotraukų. Su sese parodėm jas mamytei popietinę kavą geriant, ji tik pasakė: „Jutau.“
1995 m. su bendruomene ieškojom buto, kur galėtume visos gyventi – juk sovietmečiu buvom išsibarsčiusios. Neradom, o mūsų šeimos butas didelis, kotedžas, tad su broliais ir sese susitarėme, kad perleidžiam jį vienuolynui, o aš ir mamytė pasiliekam čia. Kai ji mirė, ir aš palikau tuos namus.
Ar vis dar keliaujat į kalnus?
Kasmet! Paskutinį kartą buvau praėjusią vasarą Dolomitinėse Alpėse ir dar užlipau į viršūnę.
Dabar jau nebevedu grupių. Būtų per sunku. Juk jei nori vadovauti grupei, turi būti tokia stipri fiziškai, kad jei kas nutiktų, galėtum padėti. Dabar į kalnus vykstu tam, kad pati įgyčiau stiprybės – ir fizinės, ir dvasinės. Tad dabar keliauju su bendruomenės seserimi ar kokiu kitu artimu žmogumi.
Svarbu stebėti save, suvokti, kas vyksta su manimi, kas vyksta aplinkoje. Tai galioja ir kalbant apie savo amžių – dabar jau turiu eiti lėčiau. Tuos pokyčius pastebiu, priimu ir jų paisau, tačiau jie man netrukdo gyventi. Taip, organizmas dėvisi, natūralu, bet ištvermės dar turiu! Pavargstu, bet vis tiek darau tai, ką reikia daryti. Juk visą gyvenimą taip – daugybę dalykų darydavau prisiversdama, nors atrodydavo, kad neturiu jėgų.
O kalnuose?
Kalnuose yra kitaip. Ten įgauni ne tik dvasinės, bet ir fizinės jėgos. Ten atsiranda tarsi kitas kvėpavimas, įsijungia kita pavara, organizmas tarytum persijungia į kitą ritmą.
Kartą prieš dešimt metų su viena bičiule nuvažiavom į Tatrus. Vaikščiojom ir netyčia įlindom į juodąją trasą, o ten – kelias tik į vieną pusę. Kadangi tai buvo sunkiausia trasa, reikėjo kabintis kabliais, kopti laipteliais, po kojom atsiveria bedugnės… Bet įveikėm!
Gera prisiminti buvusias keliones?
Tai, ką jose patyriau, tapo lyg mano savastimi, vidine jėga. Daug apie jas negalvoju, negyvenu prisiminimais. Žiemą pamąstau, kur dar Alpėse būtų gera pabūti. O tas buvimas – kaip rekolekcijos kūnui ir sielai. Tačiau dabar nežinau, kaip iki vasaros klostysis mano gyvenimas. Kaip sakė fokoliarų įkūrėja Chiara Liubich, mums nepriklauso nei praeitis, nei ateitis, mums priklauso tik dabarties akimirka. Tačiau norisi veržtis į tai, kas neaprėpiama, ir jei kas šią akimirką sakytų – skriskim – mielai skrisčiau.
Kita vertus, Šiluvoje yra gera gyventi: gamtos apsuptyje, Švč. Mergelės Marijos globoje. Tad poreikis keliauti šiek tiek prislopęs. Tik maudytis čia nėra kur, o arčiausias ežeras Tytuvėnuose. Reiktų keturračio!
Regis, nei amžius, nei įsipareigojimas vienuoliniam gyvenimui visiškai neapriboja Jūsų laisvės, o ir energijos turit užtektinai!
Vidinė laisvė – didelė Dievo dovana, kurią gavau per šeimą ir iš tvirto tikėjimo Dievu. Namuose niekuomet negirdėdavome gąsdinimų ar nepagrįstų draudimų – tėvai mus, vaikus, gerbė ir mumis pasitikėjo. Vienuolyne mūsų generalinė vyresnioji ses. Julija Kuodytė irgi pasitikėjo seserimis. Tas begalinis pasitikėjimas, kad nepadarysim kažko netinkamo, natūraliai išugdė atsakomybę už savo veiksmus.
O energija galėčiau pasidalinti dar ir su kitais. Taigi, esu laisva, dažnai šypsausi ir džiaugiuosi, kad gyvenu.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF ir Loreta Andrulienė
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka
