„Kelionė“ 2021 m. Nr. IV (20)
Kai kurios klaidos turi itin skaudžias pasekmes. Labai gerai tai žinau. Bet taip pat žinau, kad ir po tokių klaidų galima atsistoti ir eiti toliau. Kad yra gyvenimas. Klaidos palieka savo žymes, bet iš kiekvieno mėšlo galima pasidaryti trąšą, dėl kurios išauginsi žiedus. Savaime tai nepasidaro, reikės darbo. O didžiausias darbas šiame gydyme – atsiverti meilei.
Studijavau architektūrą. Kartą klube susipažinau su vaikinu. Tvykstelėjo. Jis atitiko mano vaikystės svajones ir įsivaizdavimus: tamsiaplaukis, mėlynakis… Nėriau į tą santykį stačia galva. Tuo metu maniau, kad tai buvo tikra meilė, o dabar suprantu, kad mūsų santykiai buvo priklausomybiniai – tiesiog bijojau jį prarasti ir dėl to leidau su savimi elgtis taip, kaip jis norėjo. Iš baimės netekti šio santykio stengiausi būti tokia, kokią, galvojau, jis norėtų turėti. O tuo metu atrodė, kad dėl meilės viską galiu… Iš tiesų tada negebėjau priimti meilės, bet galvojau, kad ją turiu užsitarnauti.
Taigi, buvo begalinė aistra, be to, man – pirmieji santykiai. Buvom jauni, galvojom, gal čia nieko nebus… bac ir yra. Pastojau po pusmečio draugystės. Atsimenu, kai pajaučiau nerimą – nėra mėnesinių. Gal dar atsiras? Apžiūriu pilvą, gal didesnis? Ne, viskas gerai – raminuosi. Nusipirksiu testą, ir bus ramu. Nusiperku, laukiu. Bijau pažiūrėti. O dar ir pirkti testą taip gėda buvo… Galvojau – kaip į mane pažiūrės? Kaip apskritai į mane pažiūrės kiti, jeigu laukiuosi? Ši baimė buvo vienas bjauriausių dalykų, lėmęs tokį apsisprendimą. Kaipgi tu – gera prestižinės specialybės studentė, pirmūnė, o nemoki saugiai užsiiminėti seksu! Būsi merga su vaiku. Kaip į tave žiūrės?!
Pamačius teigiamą testo atsakymą mane ištiko šokas. Staiga supratau, kad pasikeis viskas, ypač aplinkinių požiūris į mane, ko bijojau labiausiai.
Įdomu tai, kad prieš metus į tokią situaciją pakliuvo mano draugė ir man pasipasakojo. Ji sakė: „Ką aš jam duosiu? Juk nieko neturiu? Tik vidurinę baigus…“ Tada buvau už tai, kad gimdytų, skatinau: „Tu jam duosis savo meilę.“ Po metų pati pakliuvau į tokią pat situaciją ir joje būdama savo kailiu patyriau, kad problemos ant tavo pečių visada yra tamsesnės negu ant kito. Pati visiškai pamiršau visus moralinius argumentus, liko viena vienintelė baimė…
Suprantu, kad sprendimą lėmė ir mano psichologinės problemos, ypač jautri reakcija į aplinkinių nuomonę dėl vaikystėje patirtų patyčių. Jaučiausi susimovus – viskas įvyko ne pagal planą. O planas buvo baigti mokslus, pradėti dirbti, ištekėti…
***
Mano nėštumas buvo krizinis. Kai atsiduri krizėje, nematai jokių galimybių, vienintelis tavo troškimas – kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Lieka tik noras kažką padaryti, kad nebeliktų to vidinio spaudimo, kad galėtum gyventi taip, kaip gyvenai iki šiol.
Taigi, išryškėjo viena juostelė, išryškėjus antrai ėmiau kartoti: NE, NE, NE… Aš studentė, nedirbu, net valgyt gaminti nemoku, o dar su vaikais nemoku elgtis… Galvoje skambėjo: NE, NE, NE… Draugę pati įtikinėjau gimdyti, o pačiai galvoje tik skambėjo: NE, NE, NE… Nebuvo jokių minčių apie vaiką kaip apie ateinančią gyvybę. Tiesiog kažkas nelaukto mano gyvenime, tai, ko aš nenoriu.
Visa, kas vyko toliau, prisimenu kaip per rūką. Nuvažiavau pas draugą. Jis sureagavo ganėtinai ramiai: „Na, jeigu yra, tai gal ir užauginsim.“ Vis dėlto matėsi, kad buvo nepatenkintas. Tačiau šiek tiek nurimau.
Draugas sakė: „Tai tik testas. Nuvažiuok pas gydytoją, kad patikrintų echoskopu.“ Nuvažiavau, apžiūrėjo: „Taip, matom nėštumą. Ar gimdysit?“ Pasimečiau. Staiga – dar vienas variantas – galima ir negimdyt! Mano atsakymas skambėjo taip: „Na, nežinau, tėvelis lyg ir džiaugiasi…“ O kur tame atsakyme mano balsas? Manęs tarytum nebuvo, tartum visa tai manęs neliestų…
Tuomet to nesupratau, bet dabar jau žinau, kad bet kuriuo atveju – gimdysi ar ne – nuo to momento, kai sužinai, kad laukiesi, pasikeičia tavo gyvenimas. Kai tavyje užsimezga gyvybė, jau tampi mama, tik dar nematai, dar neturi ant rankų.
Kas vyko toliau? Kaip koks pašto balandis nešiojau žinias: gydytojai – kad tėvelis džiaugiasi, tėveliui – kad gydytoja patvirtino, jog laukiuosi. O jis jau pagalvojęs, įvertinęs situaciją, man sako: „Gal mes darom klaidą?“ Tačiau aš jau buvau pradėjus planuoti: vaikas bus, turėsim, auginsim… Draugas dar nusprendė paskambinti savo sesei. Iš telefono atsklido jos balsas: „Kiek tu ją pažįsti?! Nesigadink sau gyvenimo!“ Vaikinas ėmė dar labiau abejoti… Juk jam irgi buvo šokas. Vyrams šie sprendimai taip pat nėra lengvi, tik jie turi dar vieną pasirinkimą: būti su moterimi ir vaiku ar juos palikti.
Tada supratau – noriu tik vieno: kad kuo greičiau baigtųsi šitas tąsymasis. Į kairę – į dešinę, džiaugiuosi – nusiviliu, turiu viltį – prarandu ją, vėl bijau… Karuselės. Baigiam. Tegu greičiau viskas baigiasi. Dar nemačiau nė vienos moters, kuri verktų dėl aborto. Kas čia susigalvojo, kad negalima?.. Viskas čia gerai, medicina viską sutvarko. Vienas po kito mintyse ėmė suktis pasiteisinimai.
Apsisprendėm – negimdom. Per anksti, ne laiku.
***
Užteko apsisprendimo ir pajutau, kad kažkas manyje numirė. Nieko nebejaučiau. Nuleidusi akis ėjau į savo kliniką.
– Noriu pas ginekologę.
– Kokiu tikslu? – linksmai atsiliepia registratorė. Jų ten kelios. Stengiuosi kalbėti kuo tyliau, kad aplinkiniai negirdėtų.
– Nėštumo nutraukimui.
Tyla. Registratorių klegesys liovėsi:
– Galima nebent po savaitės, gydytoja atostogauja.
– Netinka, reikia anksčiau.
– Tada važiuokit į kitą kliniką.
Nuvykau į nurodytą kliniką, užregistravo iš karto. Gydytoja sako:
– Jei nori, nueik ten ir ten, susimokėsi, nebus jokių įrašų…
Taip ir padariau. Buvau viskam abejinga, ėjau ten, kur mane siuntė. Jei tylėčiau, ir šiandien būčiau švari popieriuose, bet ne viduje…
Nuėjau pas gydytoją. Jis ant manęs ėmė šaukti:
– Kaip čia atsitiko, kad pastojai?!
– Tabletę pamiršau išgerti.
– Kaip tu pamiršai?! – gydytojas tiesiog rėkė.
Dabar suprantu, kad jį irgi slegia kaltė – juk turi teptis rankas per kažkokią kvaišą, kuri pamiršo išgerti tabletę… Gydytojas mane užregistravo, ėmė pasakot apie procedūras, komplikacijas.
Užsiregistravau nelegaliai. Draugui pasakiau, kad eisiu tą ir tą dieną. Jis dar suabejojo, išgirdęs apie galimas komplikacijas, bet man jau buvo nesvarbu, kad tik greičiau viską baigtume. Atrodė, pamiršim ir gyvensim toliau. Juk niekas labai nežino, ir kuo mažiau apie tai šnekėsim, tuo bus geriau.
Prieš abortą, kad ir kaip buvo užspaustos, emocijos prasiveržė. Pamenu, kaip sėdėjau ir rašiau laišką negimusiam kūdikiui: „Atsiprašau tavęs už tai, ką ketinu padaryti. Labai atsiprašau, kad nesu tokia stipri, kad tave pasilaikyčiau. Tu nevadinsi manęs mama, aš nesūpuosiu tavęs ant rankų.“ Klykiau iš skausmo.
***
Pamenu, jog tą vasaros rytą atvažiavau į miestą avėdama įsispiriamomis šliurėmis, ėjau žemyn nuleidusi galvą, tikindama save: nejausk, negalvok, padaryk ir viskas. Lijo. Tartum pats dangus verkė dėl to, kas bus. Keista: kalbėdama su kitomis abortą pasidariusiomis moterimis iš daugelio girdėjau, kad tą dieną lijo… Mačiau balas, bet ėjau tiesiai per jas. Vanduo pribėga į batus, išbėga – man visiškai tas pats, kaip ir tai, kas su manimi bus. Visiškas abejingumas. Jokių emocijų. Užgesusi.
Kadangi viskas vyko nelegaliai, kažkokioj palėpėj pasidėjau daiktus, nuvedė į palatą – čia dėk koją, čia kitą… Uždėjo kaukę, skaičiuok nuo dešimt…
Tai – ne apendicito operacija. Sako, kelios ląstelės – koks skirtumas. Skirtumas tikrai yra. Sako, moters kūnas, ji gali pasirinkti. Atleiskit – naujai užsimezgusi gyvybė nėra moters kūnas, tai atskira nauja gyvybė, kuri yra patikėta į moters kūną. Net dvi susijungusios ląstelės jau nėra tavo kūnas, nes ten – ir tėčio dalis. Taip, tai yra tavo kūne. Tau buvo patikėta saugoti tą gyvybę savo įsčiose. Juk moters paskirtis – duoti gyvybę, savyje skleisti, nešioti. O aborto metu miršta ne vienas vaikelis, kartu miršta ir mama. Tiesa, tai pajutau ne iš karto.
***
Prabudus pamačiau dar vieną moterį liūdnom akim. Pažvelgėm viena į kitą ir nieko nesakėm. Atėjo gydytojas, informavo, kad komplikacijų būti neturėtų, kad ateičiau pasitikrinti po mėnesio, ar viskas gerai… Bet aš nesiruošiau grįžti. Kaip ir daugelis moterų. Juk pagrindinis tikslas – pamiršti ir gyventi toliau, kaip nubudus po blogo sapno.
Iš pradžių atrodė, jog iš tiesų viskas gerai. Dauguma, po aborto praėjus mažiau nei pusmečiui, sakys: „Viskas gerai, nesigailiu, daryčiausi dar kartą…“ Taip, yra moterų, kurios taip sako ir po keleto metų – nežinau, gal joms tikrai gerai. O gal tik užspaudžia emocijas, racionalizuoja, nes kitaip nepakeltų kaltės?
Su draugu apie tą patirtį daug nekalbėjom. „Pasidarei.“ – „Taip, viskas lyg ir gerai.“ Jokio gilesnio pokalbio. Po kelių mėnesių išsiskyrėm.
Kokius metus ir gyvenau su viltim, kad pamiršiu, kad pradėsiu gyvenimą iš naujo, bet štai – jau antri metai, ir aš nepamirštu. Kai pro šalį gatvėje prabėga koks vaikiukas, man suspaudžia širdį – prisimenu, kas įvyko tą vasarą. Kiekviena besilaukianti mama, vaikų darželis, įstatymų, susijusių su abortu, svarstymas per televiziją… Tik išgirdus emocijos sukyla, veidas išrausta. Atrodo, kad visi žino. O niekam negali pasakyti. Uždariau save į tylos kalėjimą.
Jeigu iki tol bijojau, ką kiti pagalvos, kad aš su vaiku, tai dabar ėmiau bijoti dėl to, ką kiti pagalvos, kai nužudžiau savo vaiką. Jei anksčiau bijojau gėdos, tai dabar prie tos visos spygliuotos puokštės prisidėjo dar vienas kvietkelis – kaltė.
***
Kai supratau, kad nepamiršiu, galvojau: kaip dabar reikės gyvent, neišversiu… Juk kas nors vis primena apie tai. Kai pribėga mano dukterėčia, išgyvenu dvejopus jausmus: norisi ir priglausti, kaip tą vaiką, kurio nepagimdžiau, bet kartu atstumti, tarsi sakant – neprimink. Tie dvilypiai jausmai drasko į visas puses. Vienu momentu net buvau prisidėjus peilį prie rankos, taip buvo nepakeliama. Pridėjau peilį ir supratau, kad negaliu paspausti – bijau. Galvoj skambėjo kaltinimas: Nieko nesugebi! Nei vaiko užaugint, nei venų persipjaut… Tu nieko neverta. Šlykštu į tave žiūrėt.
Dabar nebebijau apie tai kalbėt: nebe žaizda, randas likęs. Visos, turinčios žaizdą, tyli. Ir suprantu kodėl.
Į „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijas, skirtas kenčiantiems dėl aborto, ateina daug moterų. Ateina tik tos, kurios išdrįsta tai padaryti. O kiek dar moterų neišdrįsta pažiūrėti į tą žaizdą? Abortų statistika – tūkstančiai… Kiek tų paslapčių aplink mus? Kiek tarp tų moterų tikinčių Dievą? Ir jų nemažai išsigąsta pastojusios… Labai dažnai moterys išsigąsta, kad liks vienos. Juk besilaukianti moteris visą save paaukoja naujos gyvybės gimimui – ji kurį laiką negalės eiti į darbą, užsidirbti… Be to, afrikiečiai turi patarlę, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. O jei moteris liks viena?
Taigi, baisiausia moteriai – likti vienai, nes visą save ji atiduoda vaikui, ir taip reikia, kad ja pačia kas nors pasirūpintų. Kaip šventasis Juozapas buvo siųstas pas Mariją, kad ją saugotų, ja rūpintųsi. Vyras vaidina labai svarbų vaidmenį, kalbant apie saugumą. Juk moteris nebepriklauso sau, ji priklauso naujagimiui. Kartą gimdžiusios moterys tai jau žino. Bet jos nežino, kad yra gyvenimas po aborto.
Tam, kad išgytum, reikia pažvelgti į tą žaizdą, tačiau ne savo kaltinančiu žvilgsniu. Juk mumyse – Senojo Testamento logika: dantis už dantį, akis už akį… Taigi, manyje nesąmoningai sukosi mintys apie kaltės išpirkimą. Kai pakliūdavau į kokius nesėkmingus santykius, galvodavau: Va, va, tik to tu ir verta. Kokia dar tau laimė? Ta kaltė uždaro bet kokius vartus į džiaugsmą, o jei kas nepasiseka, tai tik patvirtina: taip man ir reikia.
Jei prasidėdavo rimtesnė draugystė, išgyvendavau, kad negaliu giliau leistis į santykius, turėdama tokią paslaptį. Jausdavausi, kad apgaudinėju žmogų. Juk jei jis apie mane žinotų viską, galbūt manęs nesirinktų. Ir iš kitos pusės: o gal galėsiu save nubausti, kai jis mane atstums, man atskleidus tą paslaptį?.. Taigi, jei prasidėdavo rimti santykiai, pasakydavau. Reakcijų būta visokių, mačiau, kad nelengva priimti. Dažniausias atsakas buvo tyla.
Kartą vėlų vakarą su vienu bičiuliu kalbėjom apie santykius, ir aš pasakiau: „Tu nežinai, ką reiškia patirt abortą…“ Jis atsakė: „Žinau.“ Abu nutilom. Pokalbis baigėsi. Abu patyrę tą patį, abu turėdami tokią pat žaizdą, daugiau prie tos temos nesilietėm, nes… per daug skauda. Tabu.
***
Vienu metu išgyventi man padėjo draugė su savo feministinėm idėjom: Mes, moterys, turim teisę pasirinkti. Įsikabinau į tą frazę kaip į šiaudą: taip, mes, moterys, galim rinktis. Čia mano kūnas – ką noriu, tą darau. Tas įsitikinimas mane tuo momentu išgelbėjo, nes būčiau arba pasikorus, arba pasiskandinus, arba nežinia, ką dar sau pasidarius…
Įdomu, kad ta pati draugė mane pakvietė ir į bažnyčią: „Bus kažkoks choras, einam paklausyt.“ Galvoju: Dieve, ten koks šventas paveikslas man ant galvos užkris… Kur aš tokia eisiu į bažnyčią? Pas Dievą – man? Sakiau: „Gerai, bet pabūsiu kur nors prie durų.“ Įlindau į tolimiausią kamputį, kad niekas nematytų ir… ateina kunigas. Pasirodo, įsikūriau netoli klausyklos. Nors žmonių aplink buvo daug, kunigas pažvelgė į mane ir paklausė: „Gal norit išpažinties?“ Stoviu ir galvoju: ar man ant kaktos parašyta, ką aš padariau? „Ne, ne, ne, nenoriu…“ – galvodama: tik nelįsk prie manęs…
Kai nešiojiesi kaltę, apie ją sukasi visas pasaulis. Gyveni taip, kad tik niekas nepamatytų, nesuprastų, neįtartų, visa susigūžusi, susispaudusi… Kai išmoksti taip gyventi, tai tampa norma. Išmoksti nejausti. Užspausti. Išmoksti klausytis kalbų apie abortą be ašarų akyse. Išmoksti laiku nuryti gumulą gerklėj. Išmoksti meluoti pasauliui. O blogiausia, kad išmoksti meluoti ir sau.
Kraujuojanti žaizda užpūliuoja, o tu nusisuki ir tiek. Tavo gyvenimas – kaip pulso linija, kurioje lieka labai nedideli svyravimai, beveik nebėra gyvybės. Gyvenimo pulsas – netoli mirties. Jausmų – ryšio su pasauliu – beveik nelieka.
Taigi, po aborto praėjo daugiau nei 10 metų. Įpratau gyventi per daug nejudindama žaizdos, nes žinojau, kad antraip labai skaudės. Kurį laiką man sekėsi.
***
Kartą dalyvavau vienoje paskaitoje apie moteriškumą. Koks šuolis: nuo feminizmo – prie moteriškumo! Sėdžiu, konspektuoju. Kalbama apie tai, kas griauna moteriškumą. O kas gi? Vyriški darbai, kelnių dėvėjimas ir… abortas. Mane ištiko šokas – buvau visiškai nepasiruošus to išgirsti. Aplink gražūs išprusę žmonės kalba apie moteriškumą, o aš sėdžiu su tokia bjaurastimi savyje. O jeigu kas pamatys? Vėl – gėda, baimė… Lektorius visaip rutulioja temą. Galvoju: Na, kodėl tu taip ilgai apie tai kalbi, kodėl kitus punktus greičiau prabėgai? Pasidarė taip bloga, atrodė, kad nualpsiu. Prieš tai juk buvo ramu, prigavo nepasiruošusią…
Staiga išgirdau, kaip viena klausytoja sako: „Girdėjau, kad Rachelės vienuolyne labai padeda moterims po aborto.“
Grįžau namo, nulindau į savo kambarį ir ėmė veržtis rauda. Tokia pat, kaip ir tuomet, kai rašiau laišką negimusiam kūdikiui. Sėdėjau ir lingavau it beprotė. Visą gyvenimą tikėjau, kad laikas gydo žaizdas ir man tiesiog praeis. Bet… ne laikas gydo, bent jau ne visas žaizdas. Gydo Dievas.
Pamažu jau keliavau tikėjimo link. Jau žinojau, kad pragaras man po kojom neatsivers, ir kad viskas, kas vyksta, turi kažkokią prasmę. Sėdėdama ir linguodama ėmiau kartoti: Ačiū Tau, Dieve, kad parodei akmenį, kuris spaudžia mano širdį, ir būdą, kaip iš to išeiti. Kaip kokio plūduro audroj įsitvėriau to „Rachelės vienuolyno“, nors nežinojau nei jokio vienuolyno, nei kas ta Rachelė…
Kitą rytą supratau, kad prastai jaučiuosi. Pasimatavau temperatūrą – daugiau kaip 38 laipsniai karščio, o jokių peršalimo ar kitos ligos simptomų… Taip visą savaitę. Mane paguldė tiesiogine to žodžio prasme. Tai davė suvokimą, kad savo skausmo aš neužspausiu, laikas neužgydys, nepraeis ir turiu kažką daryti. Tada gulėdama lovoje ėmiau ieškoti informacijos internete apie tai, kas ta Rachelė, kur tas vienuolynas. Galvojau, jeigu reikės, važiuosiu ir į Ameriką, mesiu darbą, nes tai, kame esu dabar, nėra gyvenimas. Tada atradau, kad iš tiesų tai – visai ne vienuolynas, o „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijos ir… jokios Amerikos čia nereikia! Vyksta čia pat ir greitai – po mėnesio ar dviejų. Buvo nurodytas telefono numeris, bet nedrįsau skambinti, rašiau SMS. Vis tiek norėjosi pasislėpti, nerodyti savęs, nors ir tikėjau, kad ten moterims padeda.
Kaip sakoma, „Rachelė“ prasideda dar prieš pačias rekolekcijas. Viskas prasideda nuo apsisprendimo. Nuo čia juk atsiveria keliai tiek į pragarą, tiek į rojų. Taigi, kažkas manyje pajudėjo…
***
Dar prieš rekolekcijas atsimenu tokį momentą. Klūpau vidury savo kambario ir meldžiuosi: Dieve, prašau Tavęs, įvykdyk teisingumą. Aš atėmiau gyvybę, pati nusižudyt negaliu, nes tai prieštarauja Tavo įstatymams, prašau, Tu pats atimk man gyvybę. Tu man ją davei, Tu ją ir atimk. Tiesiog maldavau, kad Jis mane nužudytų – pagal Senojo Testamento tvarką, gyvybė už gyvybę. Tada Dievas prakalbėjo man suprantama kalba, sakydamas: „Aš esu meilė.“ Tai pamačiau tam tikrose situacijose.
Labai norėjau mezgimo mašinos, o jos tokios brangios, pinigų tiek neturėjau… Mano draugas atvyko pas mane ir sako: „Ten, Lentvary, radau mezgimo mašiną už ketvirtį kainos.“ O tiek kaip tik turėjau! Perkant mašiną gavau ne tik ją, bet ir rites siūlams, staliuką, siūlų… Gavau tai, ko norėjau, ir daug daugiau.
Ką tik Dievo prašiau, kad Jis man gyvybę atimtų, o Jis man – dovanas. Tada net supykau: kodėl Jis neklauso mano maldos? Sakiau: „Svolačiau, atstok nuo manęs, ką čia darai?! Kodėl duodi man gerus dalykus?! Man turi būti blogai, aš turiu mirti!“ – Stoviu aukščiau už Dievą ir aiškinu, ką Jam daryt, o Jis nuo manęs neatstoja…
Dar buvo momentas, kai pagalvojau: Va, nebėra tokių žiemų, kaip būdavo šerkšno gėlės languose… Buvo ankstyvas pavasaris. Netikėtai (tikrai nebuvo daug šalčio) nubudus pažvelgiau pro langą ir jo kampučiuose pamačiau nedideles šerkšno gėlytes – taip apsidžiaugiau! Šalia voratinklis su rasos lašeliais – toks grožis… Taigi, kol laukiau „Rachelės“ rekolekcijų, pasipylė dovanos. Tarsi sakytų: Imk tai, ką nori. Žinau, ką tu padarei, ir vis tiek tave apdovanoju. Juokiausi: prieš rekolekcijas gavau nuo Dievo dovanų – šerkšno gėlių ir rasos lašelių vėrinį! Tos dovanos tokios paprastos, bet tokios savos mano širdžiai.
Esu girdėjusi, kad kiekviena žaizda ar tamsos veikimas turi panašų modelį, tam tikrą algoritmą, bet išėjimas iš to, gijimo kelias visą laiką skirtingas. Tamsą galima atpažinti pagal schemą, bet Dievas yra unikalus, Jis randa labai savitų, labai asmeniškų būdų tave prakalbinti ir pakviesti į gijimo kelią.
Taigi, tuomet patikėjau, kad Dievas mane myli. Net ir tokią. Patikėjau, kad Jam nereikia „akis už akį, dantis už dantį, gyvybė už gyvybę“. Ėmiau Jo klausti: Bet kodėl Tu mane myli? Juk aš taip blogai padariau. Tada viduje išgirdau žodžius: Nes Tu esi. Nieko daugiau nereikia. Iš karto buvo sunku priimti: juk turi užsitarnauti meilę… Tada vėl klausiau – atsakymas toks pats: Nes Tu esi. Reikėjo tai išgirsti kelis kartus, kol galiausiai patikėjau, kad Dievo meilei užtenka to, kad aš esu.
Ši patirtis man padėjo atėjus į „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijas. Senąjį Testamentą manyje keitė Naujasis: meilė aukščiau už teisingumą. Jei teisingumas bus aukščiau meilės, tai tebus žiaurumas, nieko daugiau. Šis pokytis – gražiausias mano gyvenimo žiedas. Atradau Meilę. Teisingiau – Meilė atrado mane.
Taip buvau paruošta rekolekcijoms. Paruošta nestovėti aukščiau Dievo ir neaiškinti, kada Jis gali atleisti, kada negali. Galiausiai nusileidau ir patikėjau, kad gali būti kitaip negu gyvenau iki šiol.
***
Studijuoju psichologiją. Esu išbandžiusi įvairiausių jos krypčių – su šokiais, be šokių, su sapnais ir be jų. Ir galvojau: kas mano gijimo kelionėje padėjo labiausiai? Galvodama supratau – rekolekcijos. Nes ten dalyvauja Dievas. Vien psichologijos neužtenka. Ji gali padėti atverti, sudėlioti mintis, bet jei yra žaizda, reikia daugiau. Man pačiai savęs pagydyti nepavyko.
„Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose buvo daug ašarų, skausmo, o drauge – priėmimo, pamatymo, kad turiu kažką daryti dėl savo gijimo, ne tik sėdėti ir laukti. Ten pirmąkart pamačiau, kokia esu pažeidžiama. Negalėjau nė žodžio pratarti per ašaras, kai reikėjo kalbėti. O niekada gyvenime neleisdavau sau verkti prie kitų – kaip būsiu silpna? Leidžiantis į tuos prisiminimus supratau, kaip labai man reikia paramos, negaliu ten eiti viena.
Žinoma, viskas, kas vyksta „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijų metu, yra labai konfidencialu, kad būtume saugios. Bet galiu kalbėti apie savo patirtį. Šios programos esmė – kad būdama tarp bendraminčių, gali išdrįsti atsiverti ir parodyti savo žaizdą Dievui. Jo nenustebinsi, bet tau pačiai reikia priimti tai, kas buvo, kaip savo esybės dalį. Taigi, atvėrimas yra gijimo pradžia. Jeigu nori žaizdą patepti gydančiu tepalu, turi prisiliesti. Tuo metu labai suskausta, bet tas prisilietimas palieka vaistą, kuris pamažu gydo. Taip galima trumpai apibūdinti „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijų esmę.
Kuo labiau atsiversi, tuo didesnį patirsi gydymą. Svarbu patikėti, kad meilė yra aukščiau už teisingumą. Nežinau, kaip kitam įpūsti tą tikėjimą, tačiau man Jis atėjo per dovanas ir sakymą: Nes tu esi. Juk iš kitų girdi: „Būk stiprus, gražus, geras, tobulas..“ – bet tik ne toks, koks esi. Tada bijai, kad tokios, kokia esu – sužeistos, kažko nemokančios, bijančios, nusidėjusios, netobulos – niekam nereikės, tokios niekas nemylės. O Dievas myli kitaip negu žmonės. Kad tai patirčiau, turiu ištarti: „Parodyk, Dieve.“ Ir leisti Jam parodyti.
Čia išmokau atleisti pati sau, o tai – sunkiausia užduotis. Patyrus gydymą pačiai kilo noras savanoriauti „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose. Gal dar ir dėl likusios kaltės, noro išpirkti. Juk nebūna taip, kad ateinu juodas ir išeinu baltas, nors, jeigu priimi atleidimą, ta nuodėmė jau atplyšta nuo tavo esaties. Priimti atleidimą ir atleisti pačiai sau tikrai nėra lengva. Man atrodo, kad didesnio blogio už abortą būti negali. Žmogus gali padaryti ką tiktai nori ir vienintelė žmogaus kaip kūrėjo riba – gyvybė. Negali paimti ir ją įpūsti. Juk ir augalo sėkliukėj yra kažkas, ko tau, žmogau, vargu ar pavyks sukurti. Taigi, Dievo parašas yra gyvybė. O tu vienu momentu pasakai „ne“ ir nubrauki, sunaikini ją… Kaip galima už tai atleisti? Bet tau atleista. Nes Tu esi.
Parengė Faustina Elena Andrulytė, SF