Tekstai

Paliesti šios „rykštės“ net ir šiandien, nepaisant suvokimo, jog asmens orumas ir savivertė nuo palikuonių nepriklauso, dažniausiai gėdijasi atverti širdį aplinkiniams, savo slepiamą „gėdą“ išdrįsdami įvardinti vien Dievui.

„Žmonės siekia daugybės dalykų ir jaučia nerimą, nes yra „įsodinti“ į netikras prasmes. Mūsų širdis tai jaučia. Karo kapeliono darbas yra paklausti šių paprastų klausimų – kokia tavo koordinačių sistema? Kas tau pirmoje vietoje?“

Seksualinis elgesys – tabu tema: paprastai tai laikoma asmeniniu žmogaus reikalu, kurio viešai aptarinėti nepriimtina. Kol neiškyla padariniai, žalojantys ne tik patį žmogų, bet ir griaunantys artimųjų, draugų, kolegų gyvenimus, neigiamai veikiantys visuomenę.

Sausio 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais ir herojais.

Kai vaikystėje susirgau meningitu, mama paaukojo mane Dievo Motinai. Ji buvo pasižadėjusi Mergelei Marijai nuvažiuoti į Lurdą, jei tik pasveiksiu. Taip ir padarė, dėl to Lurdas man – ypatinga vieta.

Tikėjimas, viltis ir meilė – teologinės dorybės, regis, šiai vargo žemelei svetimi dalykai, nepraktiški ir beverčiai kasdienybėje. Gal palikime juos religijos „profesionalams“?

Kiekvienas žmogus yra vertingas, tai – svarbus ir tvirtas mūsų tikėjimo, Jėzaus mokymo pamatas. Norisi, kad visuomenės požiūris į žmogų su negalia, kaip į vertingą asmenį, būtų vis labiau puoselėjamas.

Dėl ko popiežiai rašo tokius laiškus, kurie didiesiems tradicijos žinovams gali pasirodyti kaip nerimti užsiėmimai, kai aplink tiek daug neišspręstų sudėtingų klausimų, tarp jų – ir pačioje Katalikų Bažnyčioje?

Šis numeris sunoko apmąstant vaikiškumą ir brandą, krizes ir jų įveikimą, silpnumą ir stiprybę, kančią ir palaimą...

„Esu kelionės žmogus, jei tektų ilgam pasilikti vienoje vietoje – pradėčiau sirgti“, – tvirtina latvių prozininkas, romano „Mane vadina Kalendorium“ autorius.

Nors tiek gamtininko, tiek gamtos fotografo veiklą dažnai esame linkę idealizuoti, tačiau pašnekovas jau pokalbio pradžioje sako, kad romantikos čia ne kažin kiek.

Šventuosius 2025 metus popiežius Pranciškus paskyrė Vilčiai – teologinei arba Didžiajai tikėjimo dorybei.

Kiekvienas savo gyvenimą neišvengiamai grindžiame tikėjimu, o vadinti save netikinčiu yra paprasčiausiai netikslu, nes tai – neįmanoma.

Gyvenimo liudijimas: apie laisvės kovas, ryšius su partizanais, čia užgimusią pirmąją meilę, o drauge – apie persekiojimus, teismus ir tardymus, ilgesio kupinas dienas Sibire ir grįžimą į vis dar sovietinę Lietuvą.

Šiais ekumenizmo laikais neįprasta girdėti apie konvertitus – žmones, pereinančius iš vienos krikščioniškos konfesijos į kitą.

Jei visas šis paveldas – tik naivuolių paikumo ir / ar gudragalvių nuodėmės vaisius, tai kodėl tiek daug šventųjų išsiskyrė neįtikėtinu gebėjimu skaičiuoti ir itin pelningai naudoti pinigus?

Du poetai. Skirtingi ir tuo pačiu – labai panašūs. Bet argi kitaip Jurgita Jasponytė ir Marius Burokas galėtų išbūti šalia vienas kito ir sunkiausiomis dienomis, ir nepaprastos laimės akimirkomis?

Naujasis nuncijus šypsosi sakydamas, kad Dievo vedimas tikrai neprimena ramaus važiavimo magistrale, tačiau džiaugiasi sulaukęs netikėto pasiūlymo vykti į Lietuvą.

Vilties metai mus kviečia žvelgti kitaip – nepaneigiant siaubo, bet kartu įsižiūrint į vilties daigus, dygstančius pro griuvėsius.

Iki šiol aktyviausiomis išlieka savanorių grupės iš įvairių šalies įmonių. Vis dažniau darbdaviai suteikia darbuotojams pasirinktą skaičių apmokamų darbo dienų per metus, kurias jie gali išnaudoti savanorystei pasirinktoje srityje.