Tekstai

Manto interviu retsykiais praslysta drąsus ir atviras prisipažinimas, kad jo gyvenimo pamatą laiko Dievas. Ir kad tik Jo glėbys barsto didžiausias dovanas: žmoną Ievą, keturis jų vaikus – Beną, Herkų, Upę ir Mortą, galimybę kurti muziką, ją atlikti, vaidinti teatre ir kine.  

Rudeniniame žurnalo numeryje kalbame apie tai, kas teikia jėgų mūsų kasdienybės kelionei.

Menininkės darbai kalba apie atmintį, laisvę, pasipriešinimą, moters patirtis ir kūną. „Manau, kad kurti santykius tarp žmonių reikia laiko, o rankdarbis šią mintį mums grąžina“, – sako kūrėja. 

Užeikite, čia vyksta viduramžių ekskursija. Užsukite, čia tokie viduramžiai, kur jau mažiau dūmų, mat neseniai, nuo XI a., išrandamas dūmtraukio kaminas, taigi ir židinys, prie kurio gera visiems susirinkus šildytis ir pasakas sekti. 

Vietoj kartėlio – gili vidinė įžvalga, vietoj kaltinimo – dėkingumas už daugybę Dievo meilės ženklų, parodytų ir per artimuosius, ir per pašaliečius, ir per medikus.

Visose sovietijose žmonės nuo mažens išmoksta neišsiskirti: atrodyti „kaip visi“, susilieti su minia, likti nepastebėtam.

Kaip s. Dominykos širdyje užgimė pašaukimas rūpintis silpniausiais? Kaip per šią tarnystę ji prisijaukino mirtį ir kokias pamokas bei dovanas gauna iš ligonių, kurių palatas vadina Dievo apsireiškimo vietomis?

„Mano karjeros pradžioje buvo labai daug pasipriešinimo. Labai daug. Nuo mėginimų nuimti spektaklius iki nuolatinės kritikos. Turbūt nėra tokio režisieriaus Lietuvoje, kuris būtų tiek kritikuotas.“

Ar atsimenate save, kokie buvote prieš penkerius, dešimt, penkiolika, dvidešimt metų?.. Kai buvote jaunuolis, paauglys, vaikas?.. Ar jaučiatės esąs tas pats žmogus?..

„Pirmasis apsilankymas? Jautri patirtis... O Lietuvos sveikatos sistemoje tai buvo ir stiprus lūžis – juk ligoninės mūsų visai nenorėjo įsileisti“, – sakė Justė. 

Net turėdamas galimybę pasitraukti į saugesnį kraštą, lietuvis apsisprendė likti su ukrainiečiais ir nuolat liudyti jiems Bažnyčios artumą.

Saulėgrąžų puokštė kvepia taika. Maža mergaitė prieina prie karsto ir šypsodamasi glosto t. Antano galvą. Niekas už ją daugiau nepasakys apie tėvelio gyvenimą. Toks yra Saulaitis. 

Pašnekovė su „Kelionės“ skaitytojais dalijasi išbandymų kupina savo gyvenimo istorija, kuri – tarsi pamoka niekada nepasiduoti ir nenustoti šypsotis. 

„Kūryba turi sklisti, kad pasaulis ją pamatytų, įvertintų, kviestų. Tačiau šis reiškinys yra sudėtingas.“

Du pasakojimai apie svarbą ir prasmę gyvenimo keliu lydint savęs ieškančius jaunuolius. Apie  jiems skiriamas jėgas ir laiką, apie tai, kad geriausiai moko ne žodžiai, o buvimas kartu ir patirtis.

Lietus pasitinka ir krikštija kiekvieną gyvastį, ragindamas ją stieptis į saulę ir augti. Klusniai kalasi daigas, praplyšta pumpuras, atsiveria žiedas.  

Šiam pokalbiui turėjome laiko. Ne vieną valandą. Susitikdavome dažnai, kartais net kasdien vienoje Vilniaus ligoninėje, kur Veronika šį rudenį patyrė dvi operacijas.

Viršelyje vaizduojamas atlydys puikiai iliustruoja gavėnios kelionę – esam kviečiami tirpinti savo širdies ledus, rinkdamiesi atgailą, atleidimą ir gailestingumą.

Pastaraisiais metais vis daugiau stipresnės valios žmonių ryžtasi ypatingam gavėnios pasninkui – skaitmeniniam apsimarinimui.

Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.