Tekstai

Šiam pokalbiui turėjome laiko. Ne vieną valandą. Susitikdavome dažnai, kartais net kasdien vienoje Vilniaus ligoninėje, kur Veronika šį rudenį patyrė dvi operacijas.

Viršelyje vaizduojamas atlydys puikiai iliustruoja gavėnios kelionę – esam kviečiami tirpinti savo širdies ledus, rinkdamiesi atgailą, atleidimą ir gailestingumą.

Pastaraisiais metais vis daugiau stipresnės valios žmonių ryžtasi ypatingam gavėnios pasninkui – skaitmeniniam apsimarinimui.

Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.

Ir malonė, ir dorybės nėra paskiriami ar nusipelnomi dalykai; taip pat jie nėra ir atsitiktiniai. Tai Dievo ir žmogaus paslaptis, gyvas siūlelis, laumžirgio sparno vitražas tamsoj, apšarmojusi žvaigždyno kekė, palinkusi naktį prie miegančio lango.

Įsivaizduokite alkstantį žmogų, kuris jau seniai nieko neturėjo burnoje. Kiekvienas paprasčiausio batono kąsnis jam bus saldus kaip paties geriausio konditerio iškeptas tortas.

Jeigu žmogus susimąstytų, kiek tokių atsitiktinių minčių ir melodijų sukosi jo galvoje paskutines kelias dienas, tikriausiai nustebtų, gal netgi išsigąstų supratęs, kaip lengvai į jo vidinį pasaulį patenka ir kaip jį paveikia bereikšmiai atsitiktinumai.

„Visada stebiu šviesą, spalvas, tai man yra visa ko esmė, pagrindas. Ir visus jausmus savo kūryboje išreiškiu tik per spalvas. Esu sugadinta, matau spalvomis.“

Paliesti šios „rykštės“ net ir šiandien, nepaisant suvokimo, jog asmens orumas ir savivertė nuo palikuonių nepriklauso, dažniausiai gėdijasi atverti širdį aplinkiniams, savo slepiamą „gėdą“ išdrįsdami įvardinti vien Dievui.

„Žmonės siekia daugybės dalykų ir jaučia nerimą, nes yra „įsodinti“ į netikras prasmes. Mūsų širdis tai jaučia. Karo kapeliono darbas yra paklausti šių paprastų klausimų – kokia tavo koordinačių sistema? Kas tau pirmoje vietoje?“

Seksualinis elgesys – tabu tema: paprastai tai laikoma asmeniniu žmogaus reikalu, kurio viešai aptarinėti nepriimtina. Kol neiškyla padariniai, žalojantys ne tik patį žmogų, bet ir griaunantys artimųjų, draugų, kolegų gyvenimus, neigiamai veikiantys visuomenę.

Sausio 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais ir herojais.

Kai vaikystėje susirgau meningitu, mama paaukojo mane Dievo Motinai. Ji buvo pasižadėjusi Mergelei Marijai nuvažiuoti į Lurdą, jei tik pasveiksiu. Taip ir padarė, dėl to Lurdas man – ypatinga vieta.

Tikėjimas, viltis ir meilė – teologinės dorybės, regis, šiai vargo žemelei svetimi dalykai, nepraktiški ir beverčiai kasdienybėje. Gal palikime juos religijos „profesionalams“?

Kiekvienas žmogus yra vertingas, tai – svarbus ir tvirtas mūsų tikėjimo, Jėzaus mokymo pamatas. Norisi, kad visuomenės požiūris į žmogų su negalia, kaip į vertingą asmenį, būtų vis labiau puoselėjamas.

Dėl ko popiežiai rašo tokius laiškus, kurie didiesiems tradicijos žinovams gali pasirodyti kaip nerimti užsiėmimai, kai aplink tiek daug neišspręstų sudėtingų klausimų, tarp jų – ir pačioje Katalikų Bažnyčioje?

Šis numeris sunoko apmąstant vaikiškumą ir brandą, krizes ir jų įveikimą, silpnumą ir stiprybę, kančią ir palaimą...

„Esu kelionės žmogus, jei tektų ilgam pasilikti vienoje vietoje – pradėčiau sirgti“, – tvirtina latvių prozininkas, romano „Mane vadina Kalendorium“ autorius.

Nors tiek gamtininko, tiek gamtos fotografo veiklą dažnai esame linkę idealizuoti, tačiau pašnekovas jau pokalbio pradžioje sako, kad romantikos čia ne kažin kiek.

Šventuosius 2025 metus popiežius Pranciškus paskyrė Vilčiai – teologinei arba Didžiajai tikėjimo dorybei.