Tekstai

Šis numeris sunoko apmąstant vaikiškumą ir brandą, krizes ir jų įveikimą, silpnumą ir stiprybę, kančią ir palaimą...

„Esu kelionės žmogus, jei tektų ilgam pasilikti vienoje vietoje – pradėčiau sirgti“, – tvirtina latvių prozininkas, romano „Mane vadina Kalendorium“ autorius.

Nors tiek gamtininko, tiek gamtos fotografo veiklą dažnai esame linkę idealizuoti, tačiau pašnekovas jau pokalbio pradžioje sako, kad romantikos čia ne kažin kiek.

Šventuosius 2025 metus popiežius Pranciškus paskyrė Vilčiai – teologinei arba Didžiajai tikėjimo dorybei.

Kiekvienas savo gyvenimą neišvengiamai grindžiame tikėjimu, o vadinti save netikinčiu yra paprasčiausiai netikslu, nes tai – neįmanoma.

Gyvenimo liudijimas: apie laisvės kovas, ryšius su partizanais, čia užgimusią pirmąją meilę, o drauge – apie persekiojimus, teismus ir tardymus, ilgesio kupinas dienas Sibire ir grįžimą į vis dar sovietinę Lietuvą.

Šiais ekumenizmo laikais neįprasta girdėti apie konvertitus – žmones, pereinančius iš vienos krikščioniškos konfesijos į kitą.

Jei visas šis paveldas – tik naivuolių paikumo ir / ar gudragalvių nuodėmės vaisius, tai kodėl tiek daug šventųjų išsiskyrė neįtikėtinu gebėjimu skaičiuoti ir itin pelningai naudoti pinigus?

Du poetai. Skirtingi ir tuo pačiu – labai panašūs. Bet argi kitaip Jurgita Jasponytė ir Marius Burokas galėtų išbūti šalia vienas kito ir sunkiausiomis dienomis, ir nepaprastos laimės akimirkomis?

Naujasis nuncijus šypsosi sakydamas, kad Dievo vedimas tikrai neprimena ramaus važiavimo magistrale, tačiau džiaugiasi sulaukęs netikėto pasiūlymo vykti į Lietuvą.

Vilties metai mus kviečia žvelgti kitaip – nepaneigiant siaubo, bet kartu įsižiūrint į vilties daigus, dygstančius pro griuvėsius.

Iki šiol aktyviausiomis išlieka savanorių grupės iš įvairių šalies įmonių. Vis dažniau darbdaviai suteikia darbuotojams pasirinktą skaičių apmokamų darbo dienų per metus, kurias jie gali išnaudoti savanorystei pasirinktoje srityje.

Kartais kyla klausimas: ar krikščionims reikėtų rūpintis klystkeliais? Kartais, manau, geriau apie juos net nežinoti.

Kai stipriai serga siela, stinga jėgų net išlipti iš lovos. Tačiau artimieji ne visada suvokia, kad depresija – ne tinginystė, o liga. Raginimai „eiti ir kažką daryti“ nepadės.

Kalbėdami apie  priklausomybes vis dar dažniausiai galvojame apie alkoholį ar narkotikus. Tačiau tai – tik lašas jūroje turint omenyje priklausomybes sukeliančias naujas psichoaktyviąsias medžiagas.  

Bunkeris buvo mūsų kieme. Dažnai vyko kratos. Vieną kartą net 60 kareivių kratė. Bet taip Dievas davė, kad nesugavo.

Tuo pat metu būti atskirai ir kartu įmanoma kvantinėms dalelėms, bet ne žmonėms, tačiau mes, žinoma, norime džiaugtis abiem: ir atskirumo teikiama laisve, ir bendrystėje išgyvenamu saugumu.

„Lietuvoje esu mažai kam įdomus iki tol, kol išgirsta mane grojantį“, – sako Domas Žeromskas – jaunosios kartos džiazo pianistas ir kompozitorius, šiuo metu studijuojantis ir kuriantis Bostone.

Nebuvo tai nei klusnus, nei gerutis berniukas. Užsispyręs ir nesitvardantis, kuriam motina, netekusi kantrybės, šliūkšteldavo ant galvos šalto vandens, kad nustotų rėkęs.

Probleminis, kompulsyvus interneto naudojimas, priklausomybė nuo interneto ir žaidimo internete sutrikimas – naujas, sparčiai plintantis ir globalų susirūpinimą keliantis reiškinys.