„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
Dievo apvaizdos seserų vienuolijos sesuo Dominyka Violeta Slepikaitė tarnauja Utenos socialinės globos namuose kaip dvasinė asistentė. „Kelionėje“ kalbamės apie tai, kaip s. Dominykos širdyje užgimė pašaukimas rūpintis silpniausiais, kaip per šią tarnystę ji prisijaukino mirtį ir kokias pamokas bei dovanas gauna iš ligonių, kurių palatas vadina Dievo apsireiškimo vietomis.
Sese Dominyka, darbuojatės ligonių sielovadoje, tai yra ir Jūsų disertacijos tema. Įdomu, kaip su pagalba ligoniams susijusi Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos misija?
Mūsų steigėja Marija Rusteikaitė 1927 m. atvyko į Panevėžį ieškodama savo kelio po tragiškos sužadėtinio žūties. Savo misiją ji pradėjo besikuriančioje Panevėžio vyskupijoje, kur vysk. Kazimieras Paltarokas skatino kurti Šv. Vincento Pauliečio draugijas. Šios draugijos rūpinosi atstumtaisiais, vienišaisiais, seneliais, našlaičiais, steigė globos namus ir amatų mokyklas. Šv. Vincento Pauliečio draugijas galima prilyginti šių dienų „Caritui“. Marija Rusteikaitė aktyviai įsitraukė į Šv. Vincento Pauliečio draugijos veiklą ir slaugė ligonius, rūpinosi vargšais.
Steigėjos charizma (ypatinga Šventosios Dvasios dovana, per kurią bendruomenė savitu būdu dalyvauja Bažnyčios misijoje – red. past.) laikome sakinį iš besikuriančios vienuolijos įstatų: „Būti gelbstinčiu ir išganingu Dievo meilės įrankiu – mūsų karščiausias troškimas ir darbuotės esmė.“
Pirmojoje mūsų bendruomenės konstitucijoje įvardijamos trys veiklos kryptys: tarnystė ligoniams, švietimas ir labdaringa veikla. Nors dabar kalbame apie darbą su atstumtaisiais, tarnystė ligoniams yra viena iš mūsų misijos sričių nuo pat vienuolijos ištakų.
Apie tai kalbu ir savo disertacijoje, kurioje bus pristatytas ligonių pastoracijos modelis pašvęstiesiems, remiantis Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos charizma.
Kalbant apie Jūsų tarnystės kelią, kas radosi pirmiau: troškimas patarnauti ligoniams ir vargstantiesiems ar pašaukimas į vienuolinį gyvenimą?
Manau, kad tai susiję. 1997 m. per Sekminių vakaro Mišias Vilniaus Šv. ap. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje priėmiau Krikštą. Krikštui mane ruošė Dievo Apvaizdos seserys. Tuo momentu išgyvenau staigų atsivertimą, labai stiprų proveržį ir neįtikėtiną virsmą. Tokį, kad po Krikšto kitą rytą pabudus mano galvoje pradėjo kirbėti mintis apie pašvęstąjį gyvenimą. Labai išsigandau ir sakiau: „Dieve, netikiu, kad tai gali būti man.“ Pradėjau kovą su Dievu. (Šypsosi.)
Kita vertus, nors dar gerai neišmaniau tikėjimo tiesų, mane itin traukė malda, adoracija, tyla. Atrodė, kad many atsivėrė kažkoks nepasotinamas kanalas. Beveik kiekvieną dieną dalyvaudavau šv. Mišiose ir lankydavausi pas seseris.
Po kelių savaičių dominikonas t. Vitoldas man sako: „Du vyresnio amžiaus žmonės, jau esantys ligos patale, nori susituokti. Man reikia liudytojos. Einam.“ Na gerai, einam. Taigi, tapau tokios neįprastos santuokos liudytoja – vyras buvo jau visai silpnas, tačiau sąmoningas. Labai greitai po santuokos jis mirė.
Kartą sesutės paprašė manęs pabudėti prie sunkiai sergančios močiutės…
Visą tą laiką tęsėsi ir vidinė kova dėl pašaukimo, kol galiausiai įstojau pas seseris, nors tam pasiryžau galvodama, kad ateinu pamatyti, jog toks gyvenimas ne man ir galėsiu ramiai išeiti. Žinoma, niekur nebeišėjau, Viešpats nugalėjo. (Juokiasi.)
Vienuolyne taip pat turėjot progų prisiliesti prie ligonių. Kaip jautėtės?
2000-aisiais įvyko mano įvilktuvės. Mano ugdytoja – magistra – paskyrė mane prižiūrėti kartu gyvenusią vyresnio amžiaus sesutę, kuri beveik nematė ir nejudėjo. Man, dvidešimtmetei, kuri nieko nesuprato apie ligonių slaugą, teko išmokti visko: nuo maudymo iki bendravimo su ligone. Juk turėjau būti tai sesei ir rankos, ir akys, ir kojos… Tad pati bendruomenė man buvo didžiausia ligonių pastoracijos ir slaugos mokykla.
Vėliau persikėliau gyventi į Panevėžį, ten taip pat buvo sergančių seserų, vienuolyne glaudėsi ir keletas vienišų močiučių. Atsimenu, kaip maudydama vieną jų žvelgiau į trapų kūną ir pajutau, kaip širdies gelmėje kyla klausimas: „Jėzau, kur Tu čia esi?“
O slaugos ligoninė man tapo sava per vieną mūsų sesutę, kuri ten gulėjo. Kai ją lankiau, sesutė paprašė, kad pakviesčiau kunigą. Atsirado daugiau norinčių, taigi, suorganizavau susitikimą. Kaip džiaugėsi tos palatos moterys! Tarp mūsų užsimezgė toks gražus ryšys, kad net po sesutės mirties toliau jas lankydavau. Taip prasidėjo intuityvi ligonių pastoracija.
Po to jau ėmiausi personalo pastoracijos: pradėjau rengti advento popietes, kartą per savaitę hole organizuodavau pamaldas, pakviesdavau kunigą. Prieš išvykdama studijuoti šią misiją perdaviau Gyvojo rožinio maldos grupei, kuri padėjo toje slaugos ligoninėje įkurti koplyčią.
Tačiau prasidėjus studijoms ėmėtės jau kitokios veiklos?
Taip, studijavau Lietuvoje, paskui Romoje. Tuomet 16 metų tęsėsi mano misija jaunimo pastoracijoje. Suvokusi, kad ir šis etapas jau baigtas, pradėjau pastoracinės teologijos studijas, vėliau – ir doktorantūros. Rašydama mokslinius darbus visuomet grįžtu prie mūsų vienuolijos charizmos. Suvokiu, kad taip Viešpats mane grąžino prie pirmosios meilės.
Jau penkerius metus tarnauju Utenos socialiniuose globos namuose. Džiaugiuosi, kad čia įrengta Šv. Vincento Pauliečio koplyčia. Juk mūsų steigėja tarnavo Vincento Pauliečio draugijoje! Tad tiek kalbant apie sielovadą, tiek apie vienuolijos šaknis, jaučiuosi parvesta namo.
Utenos socialinės globos namuose esate dvasinė asistentė. Kokios Jūsų pareigos?
Dvasinis asistentas yra pavaldus Katalikų Bažnyčiai ir yra kapeliono padėjėjas. Taigi, pirmiausia aš esu kapeliono padėjėja. Vadinasi, turiu du direktorius: įstaigos vadovę ir kapelioną.
Kaip dvasinė asistentė teikiu dvasinę ir bendražmogišką pagalbą globos namų gyventojams. Manau, kad čia pirmiausia svarbu liudyti žmogiškumą, išklausyti ligonius, juos suprasti ir atjausti. Reikia nedaug: suraminimui kartais užtenka ir paglostyti ranką ar galvą. Jei ligoniui tai priimtina, pasikalbame apie dvasinius dalykus, paskaitau Evangeliją ar dvasinio turinio knygą. Jei yra poreikis, atnešu šv. Komuniją.
Buvo viena labai maldinga močiutė, kuri ateidavo į koplyčią, o kai nebegalėjo to padaryti, atnešdavau Komuniją jai į kambarį. Kai jau buvo mirties patale, iš užsienio atvyko jos dukra ir anūkė. Joms būnant šalia ta močiutė, jau merdėdama, ėmė kartoti mano vardą. Artimieji paklausė socialinės darbuotojos: „Kas ta Dominyka?“ Sako: „Mūsų dvasinė asistentė.“ Paskambino ir, nors tą dieną man buvo laisvadienis, iš karto atvykau su Švč. Sakramentu. Supratau, kad ji prieš mirtį norėjo ne tik priimti Komuniją, bet ir atsisveikinti…
Taigi, dvasinis asistentas, kaip ir kapelionas turi būti pasiekiamas visą parą.
Jums galima skambinti ir naktį?
Taip, jei tik to reikia.
Mano tarnystė vadinama dvasine slauga, sielos slauga. Tai glaudžiai susiję su atjauta ir vilties liudijimu apie amžinybę. Svarbu padėti žmogui atsisveikinti, susitaikyti su artimaisiais, juos palaiminti ir paleisti šį pasaulį. Tai svarbiausia.
Nėra taip, kad žinočiau, kaip tą padaryti. Pats ligonis man yra mokytojas. Aš nešu jam Kristų, bet ir per jį Kristus man dovanoja save ir mane moko.
Viena iš pamokų – atvira širdis. Jei tave kviečia labai atviros širdies ligonis, tai ir tu turi ateiti atviros širdies. Tuomet galėsi atpažinti, ko tam žmogui reikia.
Popiežius Leonas XIV savo dokumente „Dilexi te“ sako, kad teikiant pagalbą kitiems reikia išsivaduoti iš labdaros mąstymo, įsitikinimo, kad tu esi aukščiau jų. Iš tiesų teikdamas pagalbą atsiduri apreiškimo vietoje. Ir jei ateisi čia nusižeminęs ir atviras, tapsi Dievo įrankiu, matysi, kaip Jis per tave veikia, ir patirsi – čia, ligonio palatoje, ir yra apreiškimo vieta, kur susitinkama su Kristumi.
O šiuose namuose susitikimą su Kristumi galima išgyventi dažnai – juk čia, kaip pasakytų popiežius Pranciškus, surinkti žmonės iš visų socialinių paribių.
Kokių likimų žmonės atsiduria socialinės globos namuose?
Socialinės globos namuose slaugomi skirtingų likimų žmonės. Vieni jų – vieniši seneliai, nebepajėgiantys pasirūpinti savimi. Kiti – žmonės, sovietmečiu užaugę vaikų namuose. Daugelis jų buvo atiduoti į globos namus, nes turėjo fizinę ar intelektinę negalią, išsivystymo sutrikimų. Sovietinė visuomenė kratėsi tokių žmonių ir tuo metu buvo įprasta neįgalius vaikus atiduoti į globos įstaigas. Be abejo, užaugę jie nesugebėdavo gyventi savarankiškai, dėl to galiausiai atsidūrė čia. Dar kiti – daug laiko praleidę kalėjime ar gatvėje ir tiesiog nebeturėję kur eiti.
Valstybė ėmėsi kilnios misijos suteikti jiems erdvę, maitinimą, slaugą ir užimtumą. Pavyzdžiui, tie, kurie dar pajėgia, net ir keliauja. Važiuoja grybauti dažniau negu aš! Taip valstybė, suteikdama šiems paribių žmonėms erdvę ir priežiūrą, įgyvendina socialinį Bažnyčios mokymą.
Labai gerai matau dar vieną dalyką – visi šiuose namuose dirbantys žmonės yra gelbstinčios Dievo meilės įrankis.
Iš tiesų, jie atlieka šventą darbą, nors dažnai patys turbūt to nežino…
Gera, kad tiek žmonių atsideda šiai nelengvai misijai: juk paribių žmonės labai sužeisti, nėra paprasta būti su jais, girdėti apie jų skausmą. Žinoma, svarbu užsidėti tam tikrus šarvus, nes jei kiekvieną situaciją emociškai išgyventum 100 procentų, nepajėgtum dirbti. Bet ir tie šarvai pramušami…
Čia gyvenantys žmonės nepatogūs, jie dažnai sako tiesą, jos nedangstydami. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Tėvo dienos proga organizavau pamaldas koplyčioje. Ruošiuosi, vienur bėgu, kitur ir prabėgdama vienam iš gyventojų sakau: „Švęsim Tėvo dieną koplyčioje. Ateik, pasimelsim.“ O jis man drebia: „Kas tas tėvas? Niekada gyvenime tėvo nemačiau, net nežinau, kas jis toks!“
Tokiais atvejais nebeturi ką pasakyti. Šie paribių žmonės nuginkluoja visus tavo paruoštukus. Tuomet supranti, kad ne viską gali žinoti ir priimi tuos daugtaškius, kurie lieka. Popiežius Pranciškus sakė, kad jei nežinai, kaip paguosti žmogų, tylėk. Nereikia „užkalbėti“ nepatogių situacijų ar tylos tuščiais žodžiais. Mane, kuri esu itin veikli, tokios patirtys parklupdo ir priverčia likti nežinojimo tyloje. Tomis akimirkomis pajuntu, kaip per žmones, kuriems patarnauju, veikia Dievas.
O kada patiriate, kad ne tik Jums prie ligonio lovos apsireiškia Viešpats, bet ir pati esate jiems Dievo meilės ir artumo ženklas?
Viena gyventoja kartą man pasakė: „Ateidama į tavo kabinetą ir bendraudama su tavim, vis labiau jaučiuosi žmogumi.“ Tai man buvo pats didžiausias komplimentas ir mano tarnystės patvirtinimas. Juk Kristus yra tikrasis žmogus. Dėl to krikščionybė turi dovanoti patirtį, ką reiškia būti žmogumi.
Popiežius Pranciškus sakė, kad krikščionybė yra veido kultūra. Tad neužtenka duoti bandelę ir arbatos, svarbu kartu atsisėsti prie stalo ir žiūrėti vargšui į akis. Bendraujant gyja jo orumas.
Manau, kad dvasinio asistento tarnystės esmė ir yra dovanoti tą veido kultūrą, kad kitas vis labiau jaustųsi žmogumi.
Labai įdomus paradoksas: globos namai siejasi su pabaiga, mirtimi, o čia žmogus, nugyvenęs sunkų gyvenimą, paskutiniame savo gyvenimo etape atgauna orumą ir ištaria: „Vis labiau jaučiuosi žmogumi“…
Iš tiesų, pagalvoju, kad kartais vieniši seneliai, turintys savo namus, daug sunkiau išgyvena savo vienatvę: nei juos kur nors nuveža, nei į biblioteką nueina, nei dvasinis asistentas aplanko. O štai čia žmonės, kurie visą gyvenimą nieko neturėjo, visa tai gauna.
Laimei, dabar jau yra socialiniai darbuotojai, kurie lanko ligonius namuose. Manau, kad būtų reikalingi ir į namus atvystantys dvasiniai asistentai. To tikrai labai reikia.
Ne kartą minėjote, kad ligoniuose susitinkat Kristų. Koks yra Dievas, sutinkamas šituose namuose?
Nesu anksčiau apie tai galvojusi. Sunku išskirti kažkurį bruožą, tik suvoki – čia yra Dievas. Dievas, kuriam negali duoti formos. O štai dirbant su jaunimu tą formą suteikti lengviau. Tačiau čia, tame fizinio, protinio bejėgiškumo etape, kur nebelieka vietos proto manipuliacijoms, Dievo patyrimas pranoksta žmogišką suvokimą ir visus apčiuopiamus įvaizdžius. Tik jauti, kaip net šiurpas eina per kūną. Taip nutinka, kai patiri gelminį tikrumą, kad čia yra Dievas. Tikrumą, kad esi neapčiuopiamo slėpinio akivaizdoje, prieš kažką labai gilaus, dieviško. Tai pranoksta protą.
Po tokių susitikimų norisi pabūti maldoje, tyloje. Žinoma, šios patirtys nėra kasdienės. Kasdien to nepakelčiau. Be to, esu ribota ir kartais pati nesileidžiu į tokį gilų susitikimą.
Jūsų patirtys primena Mozės susitikimą su Viešpačiu prie degančio krūmo. Tokiomis akimirkomis norisi nusiauti batus, nes supranti, kad žemė, ant kurios stovi, yra šventa, kaip šiuo atveju ligonio lova, tapusi apreiškimo vieta…
Taip. Bet, kad tai įvyktų, į susitikimą pats turi ateiti grynas, atviras, lygiavertis. Tai labai sunku pasaulyje, kur esame įpratę prisidengti kaukėmis, gynybos technikomis. Kur stengiamės būti tokie, kokių mūsų nori kiti…
Atsimenu vieną moterį, kuri laikinai gyveno globos namuose, o po to jau savarankiškai. Tačiau gyvendama viena ji labai nusmuko, atsidūrė ligoninėje ir vieną vakarą man paskambinusi sako: „Man labai blogai.“ O aš buvau išvykusi, vedžiau rekolekcijas. Galvoju, na, žmogus dar gali kalbėti, dar spėsiu aplankyti. Po dviejų dienų ta moteris mirė. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, telefonu būčiau pasimeldus už ją, atsisveikinus. Nes niekada nežinai, kada ateis ta paskutinė akimirka.
Daugybę svarbių momentų praleidžiam dėl to, kad laikomės įsikibę savo plano, atliekam savo vaidmenis… O taip svarbu gyventi nuolatiniame atvirume, pajautime. Taip, kaip Motina Teresė. Ji pajėgė tobulai tą daryti. Jos pačios gyvenimas buvo apreiškimo vieta. Iš tokių žmonių galime mokytis.
Jums dažnai tenka žmones išlydėti į amžinybę, būti šalia paskutinėmis akimirkomis. Kaip prisipratinote mirtį?
Anksčiau labai bijojau. Net jau būdama sesuo bijojau būti šalia mirusio, liestis prie kūno. Čia man labiausiai padėjo kovidas. Man ėmus dirbti dvasine asistente, netrukus prasidėjo karantinas ir po kelių savaičių mūsų įstaigoje situacija tapo kritinė. Tada su kita sese pradėjome savanoriauti kaip slaugytojo padėjėjos. Viena slaugytoja, dvi savanorės ir 25 ligoniai: turi maitinti, keisti sauskelnes, plauti koridorius… Buvo laikas, kai mūsų skyriuje kasdien mirdavo po žmogų.
Tada išmokau, ką reikia padaryti pirmiausia, kai miršta žmogus. Degti žvakę ir kalbėti maldą? Ne. Pirmiausiai reikia ištiesinti kūną. Ir kai nebuvo kam kitam to padaryti, teko man. Nuimi pagalvę, nuleidi lovą, ištiesini kūną, uždengi, pastatai širmą. O tada jau – žvakė ir trumputė malda, nes laukia dar 25 ligoniai… Tiesiog nebuvo kada dorotis su savo jausmais. Tai mane pralaužė.
Pamenu, viena močiutė labai sunkiai merdėjo, kvėpavo kaip žuvis ant kranto… Atsimenu, pasilenkiau prie jos lovos melstis ir sakau: „Dieve, greičiau ją pasiimk.“ Pakeliu akis – virš lovos ant sienos kabo paveikslas, kur Jėzus beldžiasi į duris. Po kelių valandų ji iškeliavo.
Taigi, per pandemiją, kai teko taip ekstremaliai savanoriauti, nebuvo kada dūsauti prie ligonio lovos… Dabar nebebijau būti prie iškeliaujančių. Tai irgi mano mokinystės vieta.
Kokios tos pamokos?
Ligonis mane moko, kaip jį išlydėti. Jeigu esu jautri, dėmesinga, nuspėju, ko jis norėtų, arba paklausiu, jei dar gali kalbėti. Vėlgi čia reikia atvirumo ir drąsos išbūti šalia.
Mirties akivaizdoje atsiskleidžia toks paradoksas: artimiesiems, kurie mato šį pasaulį kaip gyvenimo pilnatvę, mirtis – didžiausia tragedija. O tikintiesiems tai – perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Ir išlydėjimas tuomet kitoks: nėra tos didžiulės įtampos, isterijos, chaoso… Požiūris į žemiškąjį ir pomirtinį gyvenimą lemia, kaip tu būsi prie iškeliaujančiojo lovos.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – sesuo Dominyka. Aušros Čebatoriūtės nuotrauka
