„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
Labai gerai prisimenu vaikystės knygas, iš kurių viršelių žvelgdavo keistos būtybės – žmonės, bet ne žmonės, pusiau paukščiai, pusiau gyvūnai, gal ne tokie ryškūs ir spalvoti kaip šiandien, bet tikrai traukiantys už rankų ir už kojų į stebuklingą pasakų ar istorijų pasaulį. Ar tada būčiau bent įsivaizdavusi, kad tas būtybes piešusio autoriaus – lietuvių dailininko, grafiko, iliustruotojo Stasio Eidrigevičiaus (g. 1949) galėčiau klausti, ko tik panorėjusi?
Gyvenimas, kaip ir knygos, pasakos, paveikslai yra pilni stebuklų. Aš tuo tikiu, tuo tiki, neabejoju ir Stasys Eidrigevičius, po meno pasaulį keliaujantis tik jam vienam žinomais, įprastais ir suprantamais keliais. Savo pasaulį jis mums atveria tapybos ir grafikos darbuose, plakatuose, knygų iliustracijose, kaukėse ir unikaliuose smūtkuose arba lietuviškuosiuose liūdesėliuose. Kūryba liejasi ir autoriniuose menininko tekstuose – esė, kelionių aprašymuose ar užrašų knygelėse.
Ar tiek metų nugyvenęs, jau žinote atsakymą į klausimą, kas yra Stasys?
O jeigu atsakyčiau – nežinau? Juk galima – juokaujant.
Jei rimtai, kai paliečiu savo archyvus, negaliu patikėti, koks jau nueitas ilgas kelias. Daugybė parodų, apdovanojimų, kelionių, skrydžių, hotelių, laukimo, darbo, komisijų, paskaitų, kvietimų.
Po ilgų vargų atidarytas „Stasys Museum“ Panevėžyje, vis dažniau ir dažniau čia apsilankau.
Ruošiuosi rudenį vyksiančiai parodai „Hommage à Čiurlionis“. Dar vienas didelis projektas laukia 2026-aisiais ir 2027-aisiais – „Stasys ir Japonija – 50 metų“. Aplankiau Vilniuje Japonijos ambasadą, planuojame parodos projektą Tokijuje. Ir knyga bus ta proga. Laukia didžiulis darbas. Ne mano vieno. Bet užtat – įdomus.
Ne kartą esate sakęs, kad Jus suformavo gimtasis Lepšių kaimas. Ar kada galvojote apie tai, koks būtų Stasys, jei jis būtų gimęs mieste?
Galima tik spėlioti. Priklauso nuo to, kokiame mieste ar miestelyje. Mane mažą formavo Mediniškių kaimas už Smilgių. Vėliau – ir Lepšiai, prie pat Panevėžio. Aprašiau tai savo poemoje „Giedanti Gaidžio Galva“ (leidykla „Apostrofa“).
Ar kada gailėjotės pasitraukęs iš Lietuvos? Ar svetimoje šalyje, didesnėje šalyje, talentingam menininkui lengviau prasimušti į pasaulį?
Likimas neša, tiesia kelią, ten žmogus ir eini.
Svarbu būti reikliu sau pačiam. Apsistojęs Varšuvoje pradėjau kalbėti lenkiškai, po to – prancūzų pamokos. Vėliau – anglų. Taigi, dabar galiu susišnekėti šešiomis kalbomis. Ir jos man atveria duris į pasaulį. Sakau tai ir savo studentams – mokykitės kalbų, netingėkite.
Kūryba turi sklisti, kad pasaulis ją pamatytų, įvertintų, kviestų. Tačiau šis reiškinys yra sudėtingas. Vizualieji menai, knygos menas, plakato menas – paprastai kiekviena sritis turi savo žinovus, kurie vieniems kūrėjams atveria duris, o kitiems – uždaro.
Kad aš gyvuoju trijose srityse, yra be galo retas reiškinys. Ir to negali pasirinkti, gyvenimas tau sudeda tokius kūrybos taškus.
Ar Jūsų pasaulis labai pasikeitė nuo Lepšių kaimo iki šiandieninių kataklizmų? Kas Jums labiausiai kelia nerimą? Ar jis persikelia į kūrinius?
Laisvė. Šis žodis yra be galo svarbus. Kūryboje –
taip pat. Būti nesuvaržytam. Jei sovietų laikais nebuvo nei žodžio, nei kelionių laisvės, tai bent jau buvo galima piešti, ką nori. Tik parodyti, ką nupiešei, negalėjai. Mano dėstytojas, tapytojas Silvestras Džiaukštas, pakvietęs mane į dirbtuvę, sakė: tie paveikslai bus rodomi, o tie – ne. Tada suvokiau, kad kūryba – dvigubas žaidimas. Iškilo klausimas, ar tikrai noriu dalyvauti tokiame žaidime? Ačiū Dievui, galėjau kurti ir rodyti tai, ką sukūriau.
Bet štai Kinijoje vyko tarptautinė iliustracijų paroda. Pandemija ir karantinas sutrukdė nukeliauti. Gavęs parodos nuotraukas niekur nepamačiau savo darbų, kuriuos išsiunčiau parodai. Jaučiu, kad kinai mano iliustracijų, sukurtų H. K. Andersenui, neeksponavo, įžvelgė juose grotų motyvus… Taigi, cenzūra veikia!
Kartais skaudžiausius prisiminimus slepiame atminties kertelėse ir neleidžiame jiems iš ten išeiti. Ar turite tokią paslapčių skrynelę? Kas Jums padeda joje atrasti džiaugsmingų akimirkų?
Savo reakciją į sunkumus išreiškiu kūryboje. Metaforomis. Tik tas žiūrovas, kuris geba stebėti meno kūrinį per sąvokas, priartėja prie kūrinio esmės. Jei žiūrovas mato tik paviršutiniškai – jis pažiūrės-nutylės-pasakys-gražu, bet viduje taip ir liks nieko nesupratęs.
Kitaip sakant, kiekvienam – sava situacija, labai individuali.
Savo mintis, pastebėjimus dėlioju į knygas. Jos pasirodo ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Naujausia knyga – „Meno klajūno eskizai“ (leidykla „Apostrofa“), kurioje surinkta esė iš „Kultūros barų“.
Jei paprašyčiau apibūdinti, nupiešti savo kelią – apie kokį kelią pasakotumėte? Kaip jį vaizduotumėte, pavyzdžiui, savo paveiksle?
Mano kūryboje kelio motyvas yra dažnas ir svarbus. 1975–1980 m. Vilniaus universiteto teatro koridoriuje menininkas Rimtautas Gibavičius pakvietė mane nutapyti didelį paveikslą. Taip radosi mano tapytas „Žmogus su lagaminu“. Paveiksle nuo žmogaus su lagaminu tiesiasi keturi keliai į keturias pasaulio puses. Labai prasmingas tas paveikslas, nes ir dabar jaučiuosi esantis žmogus be adreso. Kažkur – laikinai, dirbtuvė – mano-ne mano, nuolat besikeičianti, viskas, ką turiu – lagaminas. Jis – lyg dėžė. Bet kartu ji – be galo, be krašto – neaprėpiama. Kas toje dėžėje? Teatras, menas, visa kūryba, archyvai, mintys, nuotraukos, laiškai…
Visada gražiai kalbate apie savo tėvus. Ar toks pat ypatingas ryšys Jus sieja su sūnumi Ignacijumi? Kaip manote, kas lemia šiltus, stiprius šeimos ryšius?
Mano sūnus Ignacijus vos dešimties jau keliavo kartu į Boloniją, vėliau kartu vykome į Stokholmą. Jis savo rankutėse laikė pastelių kaukes, kai fotografavome iliustracijas knygai „Mažoji kiaulytė“, kūrėme plakatus.
Ignacijus yra mano kūrybos kelio stebėtojas, o dabar – ir ekspertas, mano kolekcijos-dovanos Panevėžiui kuratorius. Jis padeda man ruoštis parodoms.
Su Ignacijaus šeimynėle dažnai einu pasivaikščioti. Fotografuoju, vėliau kompiuteryje piešiu ant nuotraukų, siunčiu jas japonei Motoko Nakagava, kad ši parašytų mažas istorijas. Taip esame išleidę jau keletą knygų. Jose susijungia Lietuva, Lenkija ir Japonija. Šis naujas reiškinys, kiekviena nauja knyga, kuri tinka ir vaikui, ir suaugusiam, susieja tris skirtingus kraštus. Reiškinys vertas atskiro pokalbio. Būtų gerai, kad atsirastų leidykla Lietuvoje, kuri išleistų šį knygų ciklą.
Kokios temos ar idėjos šiuo metu užėmusios Jūsų galvą? Ar kartais pats save nustebinate?
Mano eskizų knygelėse pilna idėjų, tačiau daugiausia laiko dabar atima nuolatinis darbas „Stasys Museum“ – begaliniai pokalbiai internetu, pastabos direktorei, nauji projektai, klausimai, kurių vis kyla. Jaučiuosi, kaip įkinkytas arklys į vežimą, tempiu jį, tempu…
Kartais ateina gera mintis paveikslui ar plakatui, dažniausiai tai įvyksta kelionėje, netikėtai. Ir lieka tik eskizuose, nes kasdienybė beveik nepalieka man laiko susikaupti kūrybai…
Ar turite dienoraštį, kuriame pasižymite įstrigusias mintis? O gal to nė nereikia, kai fenomenali atmintis fiksuoja kasdienybės žavesį?
Jau daug metų fiksuoju beveik kiekvienos dienos esminius įvykius – toks yra mano dienoraštis. Kartais – keliais žodžiais, kartais – piešiniu. Pavyzdžiui, Varšuvoje, Lietuvos ambasadoje, veikia Knygų klubas, kuriam vadovauja literatūrologė Jūratė Čerškutė.
Mano knygelėje galima rasti tokį įrašą: „2025 m. kovo 17 d. susitiko Martynas, Jūratė, Rita, Joana, Virginija, Rūta, Stasys. Įdomūs pasisakymai apie perskaitytą knygą.“ Kitas įrašas: „Kovo 12 d., trečiadienis, video pokalbis 14 val. su Stasio muziejaus Edukacinių projektų vadovu Viliumi Vaitiekūnu. Pokalbis visą valandą. Išklausiau jo pasakojimo ir daviau savo pastabų ir patarimų.“
Ar galite pasakyti, kas labiausiai Jus trikdė ir trikdo kūryboje, kokių kūrybos priešų negalite nugalėti?
Mano kūriniai yra plagijuojami. Jeigu sužinau apie tai, labai sunkiai išgyvenu. Kartais apie tai rašo spauda.
Dar vienas trikdis – tyla vietoj atsakymo į užduodamus klausimus. Man tai primena sovietų laikus. Labai blogas reiškinys – tyla. Nereagavimas. Tai gimdo įtampą.
Trečias dalykas. Aš mėgstu piešti visur ir visada. 1996 m. Vilniuje, ant Šiuolaikinio meno centro sienų, nupiešiau piešinį. Po 20 metų jis buvo uždažytas, ŠMC direktorius man net nepranešė. O galėjau uždažyti pats, būtų buvęs performansas…
Sunku nuneigti, kad meno pasaulyje egzistuoja tam tikros mados ir tendencijos. Griebiate jas ar labiau stengiatės išlaikyti autentišką savo stilistiką?
Esu šalia meno srovių. Jei turiu savitą pasaulį, lieka tik svarstyti, tinku į tą tėkmę, ar ne. O gal kuriu savo upę, į kurią nori įsilieti kiti?
Lenkų iliustruotojas Jozefas Wilkonas parašė knygą, kurioje teigia apie Stasio kūrybos įtaką vokiečių, prancūzų, italų iliustracijos menui. Buvo miela tai išgirsti.
Koks menas labiau veikia Jus patį – itin asmeniškas ar socialinis, iškeliantis tam tikras problemas, ieškantis atsakymų į klausimus?
Varšuvoje, nacionalinėje meno galerijoje „Zache-ta“, 2023 m. vykusi mano paroda vadinosi „Reakcijos“. Plakate „Nevalgomas popierius“ buvo galima pamatyti juodą kiaurymę Putino veide. Joje – negyva pelė.
Piešiniuose visada matyti mano reakcija į tai, kas vyksta aplinkui. Ir taip – metai iš metų.
Ar pastebite, kad mene tarsi išsitrina laiko ribos, tačiau būtent laikas geriausiai patikrina meno kokybę. Ar įmanoma menininkui tarp šių dviejų ribų išlaviruoti?
Jei kūrėjas yra individualybė, jam nerūpi laviruoti. Kas kita – meno teoretikai, akli jie gali būti net du šimtus metų. Meno istorija pilna pavyzdžių, kai pripažinimas ateina po daugelio dešimtmečių, jau dailininkui mirus. Ir atvirkščiai, ypač šiuolaikiniame mene galimas atvejis, kai pripažintas menininkas ar kūrinys po keleto ar keliasdešimties metų bus pamirštas.
Rytų-Vakarų suvokimas vis dar išlieka. Menų centrai – Paryžius, Londonas, Niujorkas. Jiems svarbiausia, kas dedasi aplink juos. Kai pasakai, kad esi iš Lietuvos, tuojau išgirsti klausimą – o kur ji?
Ar kaukės ir paslaptingi personažai iš Jūsų darbų kartais aplanko Jus sapnuose? O gal pirmiau juos susapnuojate, o paskui piešiate?
Sapnai savo keliu, kasdienybė yra kaip sapnas, kai bent trumpam žengi į savo kūrybos erdvinį mąstymą. Niekada nepiešiau to, ką mačiau sapne. Mano vaizduotė kuria savus reginius, juos lieka tik įamžinti – popieriuje, drobėje, fotografijoje, performanse, kartais – tekste. „Kultūros barams“ rašau jau daugiau nei dvidešimt metų.
Jei paprašyčiau apibūdinti savo būties lengvumą ir savo būties pilnatvę, kas tai būtų?
Gaunu laiškų, kuriuose žmonės rašo apie mano kūrinius, kurie jiems pagelbėjo, kai buvo sunku. Padarė įtakos. Laiškų gaunu nuolatos, žmonės noriai reiškia savo džiaugsmą.
Nėra daug menininkų, kuriems dar gyviems esant pastatytas muziejus. Kokią prasmę matote dovanodamas Lietuvai savo kolekciją?
Atsakymas į šį klausimą – muziejuje jau apsilankė daugiau nei 80 000 žmonių. Gerai, kad muziejus turi traukos galią. Gerai, kad Panevėžio mieste pagyvėjo kultūrinis gyvenimas. Ir gerai, kad visa tai vyksta meno dėka.
Miškas? Jūra? Džiunglės? Lepšiai? Kur norėtumėt atsirasti šį akimirksnį?
Prie jūros, žiūrėdamas į horizontą jauti, kad ilsiesi. Begalybės pojūtis, toluma… Tai padeda.
Patvirtinkite arba paneikite, kad metams bėgant, vis dažniau kyla amžinieji klausimai? Ir kad vis dažniau susimąstoma, kas ten yra danguje, už žvaigždžių auksinių?
Tiek daug pažįstamų iškeliavo į kitą pasaulį. Kartais jiems kuriu Hommage. Atminimas. Tai svarbu. Pagerbti. Nulenkti galvą.
Dėkoju Dievui už kiekvieną dieną. Kad atsibudau, kad alsuoju, kad netoli lovos kabo Kristaus figūrėlė. Labai daili. Pažiūriu į Jį, einu į sporto salę, po to paplaukioju. Taip prasideda mano diena.
Kada Stasys išties jaučiasi laimingas?
Kai matau kitų žmonių laimingus veidus. Kai žmonės sveikinasi. Tada Stasiui yra laiminga akimirka.
Kalbino Laisvė Radzevičienė
Viršelis – Ignacijaus Eidrigevičiaus nuotraukos fragmentas
