„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
„Žmonės siekia daugybės dalykų ir jaučia nerimą, nes yra „įsodinti“ į netikras prasmes. Mūsų širdis tai jaučia. Karo kapeliono darbas yra paklausti šių paprastų klausimų – kokia tavo koordinačių sistema? Kas tau pirmoje vietoje? Galiausiai – ko tu nori gyvenime? Tai – labai sunkus klausimas. Į jį galima atsakyti tik tada, kai žinai, kas esi“, – sako teol. dr. kun. Arnoldas Valkauskas.
Su Kauno arkivyskupijos egzorcistu, Ruklos įgulos I kapelionato vyr. kapelionu prabėgome pluoštelį temų: nuo vaikystės prisiminimų ir to, kaip mokykloje užklijuoti auklėtojos stalo stalčiai pastūmėjo patarnauti šv. Mišiose, iki karo kapeliono misijos ir šiandien visuomenėje aktualių problemų, kurios nesprendžiamos vis gilėja.
Gimėte ir užaugote Kaune, labai patriotiškoje ir pamaldžioje šeimoje. Jei atsigręžtumėte į praeitį ir iš šiandienos perspektyvos galėtumėte įvertinti – kokią įtaką šeima turėjo Jūsų kaip asmenybės formavimuisi?
Aišku, didelę, labai didelę. Aš labai dėkingas Dievui ne tik už tėvus, bet ir už senelius – tiek iš mamos, tiek iš tėvo pusės. Tuo, kas susiję su tikėjimu, ypač rūpinosi mamos tėvai. Jie gyveno tokiam tvirtam tikėjimo pasaulyje. Todėl ir aš augau neturėdamas tikėjimo abejonių. Išorė – mokykla ar valstybinė santvarka – darė mažai įtakos. Namuose buvo labai aiškios vertybės. Ir ne tai, kad – kalbėk poterėlius ir viskas, bet vykdavo diskusijos, karšti debatai.
Buvo sudėtingas laikas. Mūsų tėvai į bažnyčią ėjo, tai irgi buvo tam tikras pasipriešinimas to meto santvarkai. Jų nusistatymas buvo labai aiškus. Net tada, kai mano tėvui vienu metu siūlė ministro pavaduotojo postą, jis nesutiko. Nors iš pradžių sureagavo entuziastingai, bet sužinojęs, kad turės stoti į partiją, atsiėmė pareiškimą. Tas sprendimas jį lydėjo visą gyvenimą, kad ir kur dirbtų, vilkosi šleifas – „tai ne mūsų žmogus“.
Esate pasakojęs, kad vaikystėje buvote išdykęs…
Labai daug išdaigų prisigalvodavau… O pedagogams kiek baikų esu prikrėtęs! Dievas laimina – aš labai džiaugiuosi, kad mokiausi Kauno 26-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Simono Daukanto progimnazija – red. past.). Anuomet ten nelabai teko girdėti ateizmo paskaitų, nepiršdavo ideologijos. Mūsų mokyklos vadovą net suėmė už antitarybinę veiklą – pogrindinės literatūros platinimą ir dauginimą. Vėliau buvau mokyklos direktoriui apskųstas, kad patarnauju Mišiose. Buvau gal dešimtokas ar vienuoliktokas. Jis mane pasikvietė ir sako: „Tave skundžia, būk atsargus.“ Esu jam tikrai dėkingas.
Buvo juntama šimtaprocentinė supratingumo atmosfera. Žinojome, kad net tie mokytojai, kurie turėdavo išdėstyti ideologinius dalykus, mąsto lygiai taip, kaip ir mes – suprasdavome juos tarp eilučių. Mokykloje daug diskutuodavom – ir apie politiką, ir apie tai, ką Amerikos balsas kalbėjo. Nors mes, berniukai, to nevengėm parodyti, niekada nebuvome įskųsti KGB. Dievas tikrai laimino tuo laikotarpiu.
Kartą, prieš Kalėdas, su klase nusprendėm pabėgti iš pamokų, kad nueitume į bažnyčią. Taip ir padarėm. Aišku, ne visi – mes keliese į Kauno katedrą, kiti važiavo į Petrašiūnų bažnyčią. Pasipriešinimas mums kėlė entuziazmą.
Ar patarnauti šv. Mišiose pradėjote paskatintas šeimos?
Patekau ten visai atsitiktinai, būdamas penkiolikos. Kadangi mokykloje užklijavau auklėtojos stalo stalčius, kilo šurmulys – mokyklos direktorius pradėjo tėvams skambinti. Kad negaučiau nuo tėvų bart, išėjau trintis po miestą. Lapkričio mėnuo, šalta. Nuėjau į Šančius kepalo duonos nusipirkt – nebuvo ką veikti. Nusipirkau ir tada – į Šančių bažnyčią. Ateinu, žiūriu – kunigas, mano supratimu, neturi ką veikti. Kažkokias knygas klausykloje varto… Galvoju – seniai buvau išpažinties. Priėjau ir ėmiau pasakot apie tai, kaip mokykloje stalčius užklijavau – baisus įvykis! O kunigas net nesureagavo – suaugusiam žmogui, matyt, kažkokie stalčiai neatrodė rimta problema. Tai mane taip užsiutino! Sakau: „Gal aš čia Mišiose galėčiau tarnaut?“
Man, matyt, tas klausimas kažkaip iš pasąmonės automatiškai iššoko. Aš visą laiką baikas krėsdavau, todėl man močiutė sakydavo: „Būtum toks, kaip Romualdas! Kaip gražiai Antano bažnyčioje tarnauja, kryžiuką pasikabinęs vaikšto, o tu čia dabar tokias nesąmones kreti.“
Kunigas liepė eiti į zakristiją. Ten pasitiko klebonas. Žiūrėjo į mane nepatikliai, sako: „Ką aš žinau, gal tu koks vagiukas? Gal viską apžiūrėsi, kad paskui apvogt bažnyčią galėtum? Atsivesk tėvą, jeigu nori Mišiose tarnauti.“ Grįžau namo – tėvai po mokyklos direktoriaus skambučio manęs laukia. Sakau: „Tėvai, tave Šančių klebonas kviečia.“ Vėliau jis sakė galvojęs, kad kokį vitražą sudaužiau…
Norėjote studijuoti mediciną, bet vis dėlto pasirinkote stoti į Kunigų seminariją. Vadinasi, tas tikėjimo lūžis, skatinęs ieškoti prasmingo gyvenimo, įvyko dar būnant moksleiviu?
Taip, ieškojau prasmės ir žinojau, kad sovietams netarnausiu. Tai buvo labai aiški mano nuostata. Gavau patarimą ramiai prabūti, kol priims į Kunigų seminariją, kol gausiu šventimus, o tada jau daryti ką noriu. Tokia buvo politika.
Prisimenu, kai jau buvome tapę kareiviais, būrio vadas atnešė anketą. Vienas iš klausimų joje – ar esi tikintis? Mudu susižvalgėme su bičiuliu, sako, jeigu parašysim, kad tikintys, tai pradės mums smegenis plauti. Bet tada ėmėm dvejoti – kaip mes galim Dievo išsižadėti? Nusprendėm – neišsižadėsim. Todėl parašėm, kad esam tikintys. Įdomu, kad tai ne į blogą, bet priešingai – į gerą mums išėjo. Kai anketas pamatė ukrainiečių majorai, jie vos nesusimušė dėl mūsų. Jie matė tikinčiuosius kaip atsakingus, patikimus karius.
Sovietinėje kariuomenėje gavau 172 padėkas, faktiškai kas savaitę po dvi. Tuo metu man taip protelis švietė – vykdžiau visus įsakymus. O aplinka – dėkoju Dievui – irgi pasitaikė palanki. Nei mums smegenis plovė, nei ką nors per prievartą bruko. Gyvenome visai normaliai.
Kunigu buvote įšventintas prieš 37 metus, 1988-aisiais. O kada tapote kapelionu? Kaip jus Viešpats atvedė į šią tarnystę?
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius siūlė arba paklebonauti, arba prisijungti prie naujai atsidarančio Lietuvos kariuomenės ordinariato.
Kadangi mano senelis – tėvo tėvas – buvo Antrojo pėstininkų pulko viršila, o mūsų namuose švenčių metu buvo vartomi albumai su nuotraukomis, primenančiomis akimirkas iš kariuomenės, nusprendžiau pamėginti. Juolab kad jau kelis metus tarnavau Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo parapijos klebonu, o čia – nauji patyrimai. Taigi, su džiaugsmu priėmiau tarnystę, po metų dar pradėjau dėstyti Vytauto Didžiojo universitete.
Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnauja 11 kapelionų, dar vienas ruošiasi juo tapti. Kokia yra karo kapeliono misija?
Kapelionas labai reikalingas. Visų pirma, jis turi padėti kareiviams formuotis dvasiškai. Jeigu eini į karą, tai arba žudai, arba pats gali būti sužeistas ir žūti. Niekas jokių garantijų neduoda. Klausimas normaliai mąstančiam, tikinčiam žmogui kyla – kur mano siela eis, jeigu aš iškeliausiu? Jeigu kalbame apie gynybinį, ne puolamąjį karą, tai ginti Tėvynę ir artimą – meilės pareiga.
Trumpai sakant, karo kapeliono uždavinys – palaiminti išeinančius į mūšį, prireikus – ligonio patepimą suteikti, mirusius palaidoti. O kasdienybėje – būti kartu su kariais, padėti gyventi sakramentinį gyvenimą, ieškoti tikėjimo prasmės. Dabar didelę įtaką žmonių gyvenimams daro hedonizmas – labai gerai gyvenam, o prasmės ieškojimas nuėjo į antrą planą.
Karo kapelionas turi daug uždavinių. Žmonės nori pasikalbėti apie asmeninio gyvenimo problemas, šeimą, vaikus, apie kylantį nerimą. Kai turi tikėjimo koordinačių sistemą – viskas paprasčiau.
Pasaulyje ne visada patogu kalbėti apie tikėjimą. Vyrauja tarsi toks stereotipas, kad tai nevyriška ir tai, kad vyrų tarp tikinčiųjų yra mažiau, galima kaskart matyti pagal susirinkusiųjų į šv. Mišias skaičių. Vienas jaunas kunigas dalinosi: „Kai įsivaizduoju maldos armiją, tai matau daugybę močiučių su rožiniais rankose…“
Čia į tikėjimą žiūrima rimtai. Žmonės žiūri taip, kaip tu žiūri – jie jaučia, kuo tu gyveni. Jeigu imsi kažką vaidinti, tuoj visi pajus. Kaip kadais sakė vieno pulko vadas – užtenka paprasčiausiai būti. Buvimas kartu ilgainiui leidžia pamatyti rezultatus.
Aš, aišku, norėjau greičiau apčiuopiamų rezultatų. Bet kas žino, kas dedasi tų žmonių širdy? Kartais atliepas ateina po 10-ies, 15-os, net 20-ies metų. Kartais man paskambina ir į atsargą išėję kareiviai, prašo patarimo.
Kas teikia daugiausiai džiaugsmo ir priešingai – kas pareikalauja daugiausiai jėgų šioje tarnystėje?
Džiaugsmo teikia daug dalykų, daugiausiai – tarnystė parapijoje, malda.
Vienu metu buvau nusivylęs, galvojau, kad nėra atliepo ir reikia baigti užtarimo maldos užsiėmimus. Atrodė, kad niekas nevyksta, bet paskui – ačiū Dievui – Jis man davė proto. Žmonės sugrįžta po 5, 10 ar 15 metų, dalijasi liudijimais. O kiti gal kuklūs – vengia dalintis arba gauna malonę ir įsivaizduoja, kad tai natūralu, todėl užmiršta Dievą kažkuriam laikui… Sunku pasakyti.
Daug džiaugsmo teikia ir „Žuvelė“ (kanalas jutube ir feisbuke, kur dalinamasi šv. Mišių transliacijomis iš Ruklos Šv. Dvasios parapijos koplyčios, įvairiais pokalbiais ir kitais vaizdo įrašais – red. past.). Joje kalbamės ne vien apie tikėjimo dalykus, bet ir apie psichologines patirtis, apie tai, kaip jas susieti su tikėjimu.
Jums teko dalyvauti misijoje Afganistane. Tikriausiai teko patirti situacijų, kai labai realiai grėsė pavojus karių gyvybei. Ar tokios situacijos užgrūdina, ar jos keičia žmogaus santykį su Dievu?
Žinoma, tokios situacijos priverčia keistis. Jos parodo tavo silpnumą – tai yra labai gerai. Tu supranti, kad esi tik žmogus, kad bijai. Nors ir gali vaizduoti didvyrį, bet iš tikrųjų vis tiek bijai. Taip pat tai patikrina tikėjimą ir sukelia daug iššūkių, būnant su žmonėmis.
Tokie Jūsų žodžiai paguodžia. Būna, kad žiūri į kitą ir galvoji – koks jis užsigrūdinęs, jam niekas nebaisu, man iki to – šviesmečiai…
Deja, ir stipriausius žmones užklumpa ligos, jie suserga nuo įtampos. Nors visi skirtingai reaguoja, vieni labiau adaptuojasi, kiti mažiau, bet įtampa veikia visus.
Mūsų visuomenės problema – nežinome, kas esame. Mes lietuviai, bet ką tai reiškia?.. Nežino žmonės ir ką reiškia būti tikinčiais. Jaučia savyje nepaaiškinamą nepasitenkinimą. O kur dar psichologinės problemos…
Skaičiau vieno anglų psichiatro tekstą, kuriame jis teigė, kad mes net neįsivaizduojame, kaip esame sužaloti sovietmečio. O žaizdos perduodamos iš kartos į kartą. Todėl dabar turime netgi iš naujo mokytis džiaugtis, įsivaizduojate?
Aš ir pats esu patyręs stiprų nerimą, tai man labai gerai pažįstama tema. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje apie pusė populiacijos kenčia nuo nerimo sutrikimų. O specialistai mano, kad šis skaičius gali būti ir dar didesnis. Todėl didėja polinkis į priklausomybes, vis daugiau suvartojama vaistų.
Gaila, bet niekas nekalba apie to priežastis. Giluminė priežastis – nesaugumas. Pažiūrėkim, kokie atsparūs atrodo tarpukario žmonės – jie išgyveno karą, vėliau ir okupacijas, trėmimus, gyveno melo pasaulyje. Nors jie susitvarkė su baime, tačiau nerimo patirtis liko jų viduje ir vėliau buvo perduota savo laikysena, elgesiu ir net genetiškai kitoms kartoms.
Jeigu šio sindromo negydysi, jis labai ilgai tęsis. Dauguma įsivaizduoja, kad mes čia kažką gyvenam, o iš tikrųjų mėginam egzistuoti. Pas mus dar nekvepia nei tikru gyvenimu, nei santykiais – kiek daug šeimų išsiskiria!
Tai – psichologinis momentas, kai esi linkęs pagražinti praeitį, o kai kurių dalykų prisiminimą sąmonė tiesiog blokuoja. Taip veikia trauminė atmintis.
Taip, žmogaus psichika nepakelia, kartais jis negali pripažinti, kad jo gyvybei kilo pavojus.
Mūsų žmonės skuba būti sėkmingi, bet neturėdami tikėjimo koordinačių tampa nelaimingi. Žmonės susikuria fikciją – nusipirko namą, automobilį, dar būtinai reikia apartamentukų pajūryje arba Ispanijoje. Jie dirba iki išprotėjimo ir netenka sveikatos, šeima suyra, nebelieka niekam jėgų, pašlyja nervai. Galiausiai griebiasi alkoholio, narkotikų ar vaistų įtampai pašalinti.
Lietuvos žmonių savivertė yra žema. Net ir tie, kurie dedasi kažin kuo, paprasčiausiai taip kompensuoja savo nevisavertiškumą. Žmonės siekia daugybės dalykų ir jaučia nerimą, nes yra įsodinti į netikras prasmes. Mūsų širdis tai jaučia.
Karo kapeliono darbas yra paklausti šių paprastų klausimų – kokia tavo koordinačių sistema? Kas tau pirmoje vietoje? Galiausiai – ko tu nori gyvenime? Tai – labai sunkus klausimas. Į jį galima atsakyti tik tada, kai žinai, kas esi.
Kartais gali atrodyti, kad kapeliono darbas – neturintis pabaigos. Bet aš tikiu ir tikiuosi, kad Dievas jį laimina. Karas pasaulyje, visų pirma, yra fizinis dvasinės kovos atspindys. Joje sprendžiamas klausimas, ar nuodėmė triumfuos, ar Dievas išves aukščiau jos?
Viešpaties pasakyta – „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis ir mylėk savo artimą, kaip save patį.“ Mylėti kitą kaip save patį, reiškia linkėti kitam pačių geriausių dalykų. O pats geriausias dalykas – prašyti Dievo, kad padėtų mums išgelbėti savo sielą.
Man kartais atrodo, kad gal esame praradę gebėjimą reaguoti, norime, kad mumis kas nors pasirūpintų. Iš tiesų turbūt negalime padaryti kažko reikšmingo, kas operatyviai keistų sprendimų priėmimus valstybės mastu, bet vis vien pokytį savo šeimoje, parapijoje, bendruomenėje daryti, matyt, galėtume.
Svarbu melstis – mes pamirštame maldos galią. Net tie, kurie meldžiasi, pamiršta. Jie net taip ir formuluoja savo maldą: „Dieve, greičiausiai, kad girdi, bet labai tuo abejoju…“
Manau, svarbu, kad lietuviai suprastų – karo pavojus realus. Nuodėmė yra didžiausias blogis, kuris panaikina Dievo malonę ir nuo to prasideda ištisinės bėdos.
Dievas davė žmogui laisvą valią ir leidžia jam laisvai veikti, taigi, ir rinktis nuodėmę bei patirti jos baisumą. Tik per nuodėmes žmonės įsileidžia apsėdimą. Jis negali įvykti tol, kol tam veikėjui neatidaromi vartai. O jie atidaromi tada, kai einama į sandėrį su piktuoju. Į sandėrį per nuodėmę.
Todėl labai svarbu visiems visa širdimi gręžtis į Dievą. Kaip sako 91 psalmė: „Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių – dešinėje, tavęs niekas nepasieks. Tu žiūrėsi ir matysi, kokia bausmė ištinka nedorėlius.“ Kuo daugiau bus atsivertusių, kuo daugiau bus besimeldžiančių, tuo daugiau Dievo malonės gausime ir viską ištversim.
Dievas sukūrė žmogų ir daug jam suteikė, kad šis bendradarbiautų su Viešpačiu. Kai žmogus praranda santykį su Dievu, jis sukuria chaosą. Kodėl žmogus – tas nuostabiausias Dievo kūrinys – tampa nelaimingas ir daro kitus nelaimingus? Todėl, kad įsigalėjus nuodėmei, nebėra Dievo pažinimo.
Todėl labai svarbu melstis, prašyti Viešpaties Širdies, Mergelės Marijos užtarimo. Suprasti, kad esame Dievo žmonės ir žinoti, kad Jis mus sukūrė amžinam gyvenimui. Dieve, padėk mums tai suprasti, tuo gyventi ir pasitikėti Tavo malone.
Kalbino Aušra Čebatoriūtė
