Lyja, lis, – praneša sinoptikė. Pavasarinis, nors ir šaltas lietus atgaivina per žiemą sustingusį žemės veidą, išplauna jos raukšles, užgesina pernykščių lapų puvinio tvaiką ir pagirdo visus atbudusių šaknų kapiliarus. Lietus pasitinka ir krikštija kiekvieną gyvastį, ragindamas ją stieptis į saulę ir augti. Klusniai kalasi daigas, praplyšta pumpuras, atsiveria žiedas.
Stop. Įsibėgėjau. Paikas romantizmas! – pasakytų ne tik Jašiūnų Balinskių dvaro rūmų ekskursijų vedėjas, per Poezijos pavasario poetų grupės apsilankymą šiame dvare pasakojęs apie Adomo Mickevičiaus ir Jono Sniadeckio pažiūrų skirtumus1. Ir ūkininkai dejuoja: toks žvarbus, vėluojantis pavasaris – peilis augalams. Visą gegužę pylęs šaltas lietus baigia supūdyti pasėlius. Žieminius rapsus nuolatos kankina šalnos – gero derliaus nesitikėk. O man važiuojant per Lietuvą atrodė, kad kaip kasmet rapsų laukai (gal kur ir su plikėmis, gal ir skystesni) taip gražiai geltonuoja…
Ir vis tiek aš esu linkusi pritarti Adomui, kad jausmas pasako žymiai daugiau čia, nes dairydamasi aplinkui negaliu nedžiūgauti: kiekvienas sugrįžęs paukštis savaip skelbiasi suksiąs lizdą, perėsiąs vaikus. Gegutė iš pradžių lyg ir buvo užkimus, kukteldavo pro lietų ir užsičiaupdavo, bet dabar jau girdžiu visas jos ilgas tiradas. Ežere, ledą saulei išlaižius, šėlsta iš laimės žuveliokai, pliaukši, gaudo lietaus burbuliukus – džiaugiasi laisve! Šiaip ar taip, pavasaris įsišėlo!
Na ir kas, kad nesudygo ir mano agurkai, nei žirniai, kad teks atsėti ir juos, ir morkas – išgyvensim, dabar svogūnų laiškų, salotų, pienių, garšvų ir dilgėlių laikas – galime jas žiaumoti kiekvieną dieną kaip kokie į ganyklas išvesti veršeliai.
Bet! Tarp visų gležnų, įprastinių daigų – vešlūs, neįprasti mūsų akiai plačialapiai. Iš pirmo žvilgsnio panašūs į varnalėšas, bet vos juos palieti – degina! Diena iš dienos vis labiau keroja, galvas kelia ant tvirtų stiebų ir šeimininkiškai dairosi nuo ežero krantų. Raizgosi jų storos šaknys, lenda į sodo sklypus, į daržus ir darželius, atrodo, kad jie – tarsi kokie nesulaikomi okupantai – turi aiškų tikslą: užgrobti vis didesnius plotus ir taip juose įsitvirtinti, kad nebeliktų nei vienos buvusios žolelės, nei liepos, nei ąžuolo, nei beržo genties ūgliukų, kad plėstųsi tik jų plačiai sėklas barstanti armija – Sosnovskio barščiai! Invazinė rūšis. Agresyvi, nuodinga.
Kaip su ja kovoti?
Daug pavasarių kėlėme sau tokį klausimą. Jokie piktžolėms skirti nuodai šiems augalams nebaisūs. Atrodo, jie stipresni už visus cheminius preparatus. Piktdžiugiškai tyčiojasi iš mokslo išradimų: jeigu vieni lapai nugelsta, kiti vėl atželia arba kitur išdygsta iš plačiai išsikerojusių šaknų. Bandėme išpjauti iki pat žemės, bet po savaitės kitos – vėl smagiai sulapoja.
Pasitarėme su tokių pat neprašytų svečių turinčiu kaimynu, tas su savo tėvais, kurie ne tik knyginiai botanikai, bet ir uolūs augalų augintojai. Vienintelė išeitis – iškasti, išrauti visas šaknis, išvalyti dirvožemį.
Taip ir padarėme. Išėjome į talką – išrausėm kaip kurmiai visus aplink mūsų sklypus esančius okupuotus plotus. Prikasėm, prikrovėm didžiausią krūvą tvirtų, storų, gerai įmitusių šaknų. Klaikokai jos atrodė – lyg kokios nukapotos rankos, kojos, plaukuoti pirštai. Tarsi būtumėm iš mūšio lauko surankioję nukautų sosnovskių palaikus. Kai padžiūvo – sudeginome.
Vasara buvo rami – niekas įžūliai nekėlė galvos nei už tvoros, nei mūsų sklypuose. O kad suvešėjo, suklestėjo kiti augalai, kad apsipylė įvairiausiais žiedais – nuo tos margaspalvės laisvės, regis, oras pasidarė dar gaivesnis.
Kitą pavasarį talkos neprireikė, jeigu pasirodydavo koks nors užsilikęs sosnovskis – puldavome jį negailestingai su kastuvu.
Bet štai šį pavasarį ir vėl išlindo vienas kitas – matyt, vėjas atnešė sėklų iš anapus ežeriuko, kur Sosnovskių gaujos toliau siautėja ir plinta po šaltalankių ir šeivamedžių krūmais. Ten valstybinis miškas, ten šia invazine rūšimi turėtų pasirūpinti atitinkamos tarnybos. Bet jos nesirūpina. Ar eisim į talką?
Pirmiausia išsivalysime savo artimiausią aplinką. Kasu ir galvoju apie žmogaus puikybę, užsispyrimą ir atkaklumą, apie jo nuolatinį karą su gamta. Nesustabdomas progresas, fantastiški mokslo pasiekimai! Turėtumėt būti patenkintas, pone Sniadecki. Apšvieta laimėjo, į užsilikusius romantikus šiandien dauguma pasaulio žiūri Jūsų paniekos kupinu žvilgsniu. Tik, žinote, mažytė smulkmena: siekdami kuo patogesnio gyvenimo taip technologizavome pasaulį, kad dabar patys dūstame nuo oro ir vandens taršos. Kalbu ne tik apie pasaulinę pramonės keliamą taršą, už kurią atsakingų paprastai nebūna, o apie kiekvieną sklypelį, kiemą ar lauką, kuriame patys sprendžiame, kaip gyventi.
Iš tikrųjų metai iš metų kovojam su gamta buldozeriais, kirviais, kapliais, nuodais. Peršam savo įsivaizduojamą tvarką ir švarą. Tikėdamiesi naudos įsileidžiam tokius agresyvius augalus kaip šie barščiai. Daugiau kaip dvidešimt metų šalia gyvenantis kaimynas verslininkas baigia išpjauti mūsų miškelyje visus beržus, uosius, nes jam reikia malkų pirčiai ir židiniui. Kam pirkti, jeigu šalia auga? Puikybė ir godumas. Kai paskaitai Senąjį testamentą, suvoki: šitaip nuo pat pradžių pradžios.
Norime sau laisvės, bet ne medžiui, paukščiui ar bitei. Nors protu suvokiame, kad visi esame viena nedaloma, neatskiriama grandinė. Bet vis tiek elgiamės kaip dievai: čia mūsų žemė. Čia mūsų namai. Čia mes sprendžiame, kam gyventi, kam mirti. Daili, lygutėliai reguliariai pjaunama veja, kurioje neturi teisės išdygti pienė, dobiliukas ar varputis. Tokia civilizuoto žmogaus gražios aplinkos samprata. O man pasiutusiai patinka laukinis chaosas su vešlia pieva ir įvairiausių rūšių žolynais, tarp kurių knibždėte knibžda visokių vabaliukų ir žiedų piesteles kutenančių bičių. Aš vis dar neišbrendu iš savo tėvo kiemo, kuriame baltas dobiliukų galveles nurupšnodavo kumeliukas arba avys.
Turiu daug kambarinių gėlių. Ypač zamijų (iš tikrųjų – zamiokulkų) ir jeronimų. Jų yra kiekviename kambaryje. Jos kvėpuoja kartu su manimi, kartu gulasi, kartu keliasi. Paprastai miegu su jeronimu. Jo kvapnų lapelį patuskinu ir pasidedu ant pagalvės, jeigu užpuola sloga – sumaigau ir įsikišu į nosį. Jis mane gydo. Kaip katė, kurios jau nebeturime, – paseno ir iškeliavo. Vieną rytą tiesiog išėjo į miškelį, susirado vietą ir pati pasilaidojo. Išdidi buvo, sakydavom jai: „Tavo laikysena kaip Anglijos karalienės.“ Bet šaukdavome Cioce. Nors iš tikrųjų jos vardas buvo Bagira.
Supratau – katės susensta anksčiau už kai kuriuos augalus, jų charakteris dažnai nenuspėjamas. Kartais dryksteli nagais vien dėl joms žinomų priežasčių. Iš augalų – jokių priekaištų. Tikiu – valo orą, sugeria mano liūdesį, išsklaido įtampą, kartais ima liūdėti patys – pagelsta, šaukiasi pagalbos, kartais – maloniai nustebina. Išpuoselėtų, sterilių interjerų gyventojams mano namai – džiunglės, tikra neskonybė su bobutės palangėmis, ant kurių apsčiai pelargonijų, kalankių, karpažolių, kaktusų ir kopūstėlių. Dabar jau jie visi tinka prie mano žilos galvos, bet juk šitaip gyvenau ir tada, kai nė trisdešimties neturėjau.
Matyt, esu augalinis žmogus. Tikiu, žaluma gydo akis ir sielą. Kam auginu tiek visokių atspalvių gėlių nė pati nežinau. Daug išdovanoju, kasmet užauginu po du jeronimus vertėjams – Šv. Jeronimo premijos laureatams. Gal reikėtų jas pardavinėti, kaip daro mano kaimynė, prisiekusi kaktusų augintoja. Kartais, prisipažįstu, nesumanydama, ką daryti su lubas pasiekusiu augalu (juk galvos jam nenukirpsi) įdedu skelbimą, kad parduodu ir… pamirštu. Bet, žiūrėk, kas nors po kelių mėnesių atranda mano gėlę ir klausia: ar dar turite? Mums kaip tik tokios reikia filmo scenografijai. Atvažiuoja vyrukai dideliu krovininiu automobiliu ir išsiveža mano dvimetrinę sukulentinę lazdelinę karpažolę (Euphorbia tirucalli) – nežinau, koks tas jų filmas, bet prigrasinu – neišmeskite nufilmavę, juk daugiau kaip dvidešimt metų ją auginau, mažytį pagaliuką nusilaužiau Monako botanikos sode, per visą Europą gabenau tą vogtą žalią kūnelį, iš kurio išaugo visas medis, o dabar lieka tuščias kampas. Neilgam – tarsteli mano vyras, nes žino, iš kažkur tame kampe tuojau atsiras kokia nors kita gėlė. Ir pati nežinau, kaip jos pas mane atkeliauja. Nors iš tikrųjų geriausiai auga vogtos atžalėlės.
Iš kur gavau Zamiją – jau neprisimenu. Lietuviai ją vadina pinigų medžiu. Kitiems ji – laimės medis. Gal daugeliui pinigai ir yra didžiausia laimė, nežinau. Maniškė jau užima penktadalį kambario, bet pinigų kišenėse nepadaugėjo.
Šią žiemą ėmiau su namiškiais svarstyti, kad pavasariop reikėtų jai paieškoti kitų namų – daug erdvesnių. Gal kokios įstaigos, kur ji puoštų plačius koridorius ar, tarkim, ligoninės, mokyklos fojė. Net pradėjau klausinėti pažįstamų, kam tokio plačiašakio krūmo reikėtų. Ir… prieš kelias savaites matau: iš visų pergamentinių pažastėlių lenda naujos galvelės, skverbiasi švelniai žalsvi, drėgni naujagimiai, kasdien vis aukščiau kyla atžalos, skleidžiasi standūs vaškiniai, bet dar labai trapūs lapai. Paprastai, būdavo, Zamija išleidžia du tris vaikus, o dabar skaičiuoju – aštuoni! Tiek niekada nėra buvę! Tupinėju aplinkui kaip pribuvėja ir bijau pajudinti vazoną. Suprantu: Zamija nenori kitų namų. Zamija, išleidusi aštuonetą, prašosi paliekama čia, kur augo daugybę metų (Penkiolika? Dvidešimt? Nepamenu).
Kiekvienas gimimas man sukelia nenusakomai graudų džiaugsmą, tas naujagimių (nesvarbu – žmogaus, paukščio, gyvulio ar augalo) gležnumas primena tai, ko jau niekada daugiau nepatirsiu, prižadina buvusį, tik kūdikiams skirtą motinišką švelnumą ir norą juos saugiai apglėbti. Stebiu tiesias, tvirtastiebes naujas šakeles ir jauste jaučiu gėlės – motinos – pasididžiavimą jomis. Ir man skirtą priekaištą: ar dar vis ketini mane iškraustyti iš namų? Su visais šiais mažyliais? Su šitokiu trapiu grožiu?
Jau nebe. Tu, Adomai, ir vėl laimėjai: daugiavaikė motina liks su mumis užimdama visą svetainės kampą. Telieka eilinį kartą stebėti ir stebėtis: kokiais nenuspėjamais kapiliarais Viešpats mus sujungė. Kas mumyse stipresnis: mūsų prieraišumas prie gyvulio, paukščio ar augalo? Mūsų nuolatinis troškimas ką nors mylėti, kuo nors rūpintis? Ar… visagalybės pojūtis ir noras iškirsti, išrauti, pašalinti, sunaikinti visa, kas mums trukdo, nepatinka? O koks tas kitos gyvasties santykis su mumis – mylinčiais ir žudančiais? Kad jis yra – neabejoju.
Nematomi, neapčiuopiami mūsų suvokimo užribiai, kuriuos tik kartais mums leista patirti kaip mažą ar didelį (priklausomai nuo žmogaus jautrumo) stebuklą.
[1] 1819 metais pasirodžiusiame veikale Apie klasikinius ir romantinius raštus („O pismach klasycznych i romantycznych“) Jonas Sniadeckis (lenk. Jan Śniadecki, 1756 08 29 Żnin, Kujavijos Pamario vaivadija – 1830 11 09 Jašiūnai), Lietuvos astronomas, matematikas, filosofas pradėjo aktyviai kritikuoti gimstantį romantizmą. Jam atrodė, kad romantikai kviečia grįžti atgal į balanos gadynę, tikėti prietarais ir vaiduokliais, nesilaiko jokių meno kanonų, remiasi tik vaizduote, atmeta sveiką protą ir patyrimą. Mokslinę jo pasaulėvoką labai greitai sukritikavo Adomas Mickevičius baladėje „Romantika“, rašydamas: Jausmas pasako žymiai daugiau čia, / Nei akiniai arba akys. / Tu juk negyvą tiesą tegynei. / Ji ir neleidžia patirti / Tau šio stebuklo, pažįstamo miniai. / Žvelk širdimi tik į širdį. ( Vertimas E. Mieželaičio).
Viršelis – Audronė Petrašiūnaitė. Autoportretas. 1984. (fragmentas) MO muziejaus kolekcija