„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
Pokalbiui su pedagogu, visuomenininku, eseistu Vytautu Toleikiu (g. 1960) susitinkame Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijoje. Čia jis atliko savo pirmąją pedagoginę praktiką, čia ir šiandien ne tik dėsto mokiniams etiką, bet ir suburia į „Vaikščiotojų“ neformalaus ugdymo grupę, su kuria kiekvieną savaitę leidžiasi į vaikščiojimus po Vilnių, atskleidžiantį savo veidą per čia sutinkamus žmones.
Kalbamės apie Vytauto vaikystę gimtuosiuose Barvuose, varlinėtojo, o paskui ir jaunojo skaitytojo pasaulį, atsivėrusį „sėkmingai“ susilaužius koją, elektriko karjerą, galiausiai pasibaigusią pedagogikos studijomis Vilniuje, ypatingą meilę žydų tautai, tikėjimo kelionę ir gyvenimą keičiančius susitikimus.
Norisi klausti Jūsų apie pradžią. Prisiminimų knygoje „Pasakojimai prabudus“ daug pasakojate apie savo vaikystę Barvuose. Kokie atsiminimai pirmiausiai užplūsta prisiminus Barvus?
Tai prisiminimai, kurių neįmanoma ištrinti. Visų pirma, sodas, daržas, tulpės, trešnės, šiltnamis su neįtikėtino skanumo pomidorais. Alyvinės obelys. Antroj vasaros pusėj rytais įsilipęs į obels viršūnę pasirenki patį skaniausią obuolį, nusiskini, suvalgai. Paskui krapų kvapas, agurkų… O kaimietiški baliai, gimtadieniai, kiaušinienė, kepta su spirgais, ir tokios paprastos salotos – agurkai su grietine. Samagonas, pakaitintas vyšnių lapuose ir cukrumi, – aš, vaikas, vis paragaudavau.
Pas mus augo toks milžiniškas klevas, čia pat upelis, pušynas. Ir aš visą laiką toks šmirinėtojas buvau, varlinėtojas. Žinojau, kur kiekvienas vėžys gyvena, po kokiu akmeniu slepiasi. Paimi jį, pasižiūri, paleidi atgal. Pagauni vėgėlę, paleidi. Su meškere mažai meškeriodavau, man patikdavo viską rankomis čiupinėti, gaudyti. Kokioj trečioj ar ketvirtoj klasėj netgi turėjau varlinėjimo maršrutą: vieną vietą patikrini, kitą, įsibrendi. Smagias vietas turi: kur žolės vandenyje tokios ilgos, srovė tokia gera, ten kokia didesnė žuvis praplaukia, toks nuotykis. Pusiau šlapias grįžti namo, ten mamaitė paruošusi plaktos kiaušinienės su krasnom. Tos garuojančios bulvės ir visi tikri produktai… Kai mamaitė susukdavo grietinę, bliūde šaukštas stačias stovėdavo – tokia tiršta ta grietinė būdavo. Tai patys šviesiausi atsiminimai.
Ta upė, prie kurios užaugau, kurioj ir skendau, ir plaukt išmokau, suformavo mano pasaulį. Aišku, kaip visi berniukai, aš ir po medžius karstydavausi, mėgdavau ir pasprogdinti, pašaudyti su karbidu. Jau paskui, kai pirmuosius detektyvus perskaičiau ir pamačiau pirmuosius filmus, norėdavosi ką nors egzotiško iškrėsti, įlįsti į kokią fermą nakties metu. Visą paketą turėjau, kaip ir visi pacanai.
Jūsų atsiminimuose tame varlinėjime daug vienumos. Sesuo gerokai vyresnė, ir prisiminimuose rašote, kad gyvenot su vištomis ir katinais…
Taip, mano sesuo buvo vyresnė net penkeriais su puse metų, tad iš esmės vienas užaugau. Dėl to mano vaikystėje ir buvo labai svarbūs katinai ir vištos. Su vištomis žaisdavau, jos visos turėjo vardus.
Mūsų sodyba buvo didelė, namuose – net vienuolika kambarių. Iš jų du užsikariavau ir susinešęs senus baldus pasidariau savo buveines. Vienas kambarys paskui tapo biblioteka – aštuntoje klasėje pradėjau rinkti knygas. Tuomet tėvas sukalė pirmą knygų lentyną, po kiek laiko ir antrą, trečią. Taigi, būdamas bernas jau buvau privilegijuotas – turėjau savo „plotą“ ir kai jau buvau gerokai vyresnis, kartais darydavau ten vakarėlius.
Tie gyvūnai, sodas, namai, upelis buvo mano pasaulis. Man labai pasisekė – aš turėjau pasaulį. Buvau labai laimingas vaikas, nes mane mylėjo motina, mylėjo tėvas, nors ir zbitkas mėgdavau krėsti. Tai neįtikėtina laimė, savotiškas rojus.
Paminėjot, kad užėmęs du kambarius viename įsirengėt biblioteką. Kaip Jūsų gyvenime atsirado knygos?
Netikėtai, kai patyriau labai laimingą kojos lūžį. Kartais ir liga gali būti ženklas. Taigi, aš penktoj klasėj susilaužiau koją. Po kelių savaičių ligoninėje mane paleido namo su didžiuliu gipsu. Buvo pats maudymosi sezonas – man tikra kančia. Juk maudydavausi po aštuonis kartus per dieną – vasarą mano glaudės niekad neišdžiūdavo…
Tada sesuo iš Klaipėdos atvežė dovanų Lizelotės Velskopf-Henrich romaną apie indėnus „Harka“, kurio pagrindiniam herojui tuo metu buvo vienuolika, kaip ir man. Su romano herojumi ėmiau keliauti po Ameriką, kartu jodinėti ant mustangų, šaudyti iš lanko, ietis mėtyti… Taip per knygas pradėjo kurtis kažkoks naujas vidinis pasaulis.
Tas kojos lūžis buvo fatalinis – negalėdamas maudytis ėmiau skaityti ir užsikabinau. Nuo tada pr-asidėjo nuotykių literatūros skaitymas, kol į mano rankas per klaidą pakliuvo Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“.
O kaip tai nutiko?
Man buvo šešiolika, kartą ilgai neužmigau ir pagalvojau, kad reikia iš savo bibliotekos pasičiupti pačią nuobodžiausią knygą. Pagalvojau, kad „Altorių šešėly“ turėtų būti baisiai nuobodi, tad ją ir pradėjau skaityti. Skaitau, skaitau, skaitau… nuėjau gulti ketvirtą ryto. Taigi, Putinas mane „sugadino“ – nuo Žiulio Verno, Tomo Main Rido, Fenimoro Kuperio iš karto perėjau į tikrą literatūrą.
Man viskas vyko gerokai vėliau nei kitiems – esu toks užbumbėlis… Užbumbę viščiukai yra tie, kurie dėl sutrikusios mitybos gerai neprakakoja ir prie užpakaliuko tokie kleckai susidaro. Jie auga labai lėtai. Tai ir aš toksai užbumbęs viščiukas buvau. (Juokiasi.)
Taigi, su privaloma literatūra nekeliavot koja kojon?
Oi, ne. Kiti vaikai jau skaitydavo Mickevičių, o aš 10–11 klasėje dar skaičiau Vienuolio „Kryžkeles“.
Daug dalykų mokėtės iš knygų, o kokias dovanas paveldėjot iš savo tėvų?
Čia galima tik spėlioti, bet man atrodo, kad iš mamos visgi paveldėjau tarškėjimą, kalbėjimą, tokį gruboką žodį. Mama mokėjo pasakoti labai vaizdingai, o tėvas nebuvo pasakorius. Viską, ką mamaitė pasakodavo, prisimenu ligi šiol. Jai pasakojant tarsi matai vaizdus…
Lygiai kaip ir dabar Jums pasakojant tiesiog matau Jūsų vaikystės upę, joje plaukiančias žoles…
Tai iš mamaitės. O matematika jai nesisekė. Man irgi – net per egzaminą nusirašyt nesugebėjau teisingai, tai man iš pasigailėjimo trejetą parašė. Dažnai sapnuoju košmarą, kaip mokausi Pedagoginiam institute, bet man pasako, kad esu nebaigęs vidurinės, nes neišlaikiau algebros egzamino, ir išvaro atgal į vienuoliktą klasę… Matyt, buvo kažkokia trauma. Taigi, negabumas tiksliesiems mokslams – iš mamaitės. Ir technika manęs labai bijo.
O iš tėvo… Galbūt galėčiau sakyti, kad iš jo paveldėjau polinkį medžiams, sodui. Tėvas buvo žymiai labiau vykęs sodininkas negu aš. Sodą jis tikrai mylėjo, puoselėjo. Ir niekada gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad nusipirkus sodybą man taip patiks sodinti medžius, krūmokšnius – tai man teikia didžiausią džiaugsmą.
Tačiau šiltas santykis su gyvūnais, ypač vištomis – iš mamos. Ji ir katinus labai mylėjo. Tas mūsų šeimai persidavė, ir mano sesuo myli katinus, ir mano žmona užsikrėtė, ir dukra… Mes visi esam katininiai!
Esat pasakojęs, kad mama Jus išmokė… bučiuoti vištas!
Būdavo įprasta – jei pagauni vištą, neši mamaitei arba sesei: „Pabučiuok.“ Mamaitė patempdavo už gaidžio skiauterės, į akį pakštelėdavo. Atsimenu ir tą vištalio kvapą, kai išlenda pirmos plunksnos… Būna toks momentas, kai itin skaniai kakliukas kvepia. Kažkokiu vaiskumu. Neturiu su kuo palyginti, bet iki šiol tą kvapą atsimenu.
O su kitais gyviais santykis jau kitoks, bet vis tiek mėgdavom pasidžiaugti, kad karvės akys tokios gražios… Mamaitė kiaules kasydavo pasiėmus šakalį, vasarą išleisdavo į gardą lauke, kad jos galėtų pasipliažinti prieš saulę…
Apie savo vaikystę pasakojate labai šviesiai, bet suprantu, kad laikotarpis, kai augote, buvo sudėtingas. Juk sovietmečio aplinka niūri, o ir aplink – kiek nelaimių, savižudybių, skaudžiai susiklosčiusių likimų… Iš kur ta šviesa Jumyse?
Vienas dalykas – buvau mylimas vaikas. Be to, iki devintos klasės dar turėjau tokį tyrą tikėjimą. Prieš susilaužydamas koją priėjau Pirmosios Komunijos.
Buvo tokia juokinga istorija. Mane mamaitė vedė į Šilutę pas vieną garsų kleboną, kad pasiruoščiau Pirmajai Komunijai. O jo balsas buvo kiek paralyžiuotas ir kai ėmė mane klausinėti, nesupratau, ką kunigas kalba: paraudau, išsigandau ir ėmiau kažką mekenti – ir to nemoku, ir ano, taip ta baimė sukaustė.
Kai išėjom, mamaitė buvo labai susikrimtusi. Sėdom į autobusą, sako: „Ai, važiuojam į Saugus. Kas bus, tas.“ Palikę Šilutę, taigi, nusipurtę nuo sandalų dulkes, kad būtų pagal Evangeliją, nuvažiavom į Saugus. Ten radom tokį senuką kleboną, kuris pradėjo mane klausinėti iš Kazimiero Paltaroko katekizmo – visko iš eilės. Ir aš viską jam pasakiau. Klebonas labai nustebo, apsidžiaugė ir padovanojo man tokią mažą kun. P. Dambrausko maldaknygę „Melskimės“, kurią turiu iki šiol.
Nuo to laiko, kai Sauguose priėmiau Pirmąją Komuniją iki pat devintos klasės buvau besimeldžiantis doras vaikis. Tai buvo tokio tyro tikėjimo, kuris nekelia daug klausimų, bet aklai pasitiki Dievu, metas. Tokio tikėjimo, kurio paskui visą laiką ilgiesi.
Kaip toliau vyko Jūsų tikėjimo kelionė? Kaip tas vaikiškas tikėjimas keitėsi, brendo?
Prasidėjo paauglystė, o su ja ir tam tikri nusivylimai. Atitolau nuo tikėjimo, nebėjau išpažinties. Sugrįžau jau studijų laikais. Kai mokiausi Vilniuje, buvau visiškai nepraktikuojantis, bet… labai ieškantis.
Ir veikiausiai gilinotės ne tik į krikščionybę?
Taip, mane visada domino įvairūs religiniai raštai. Įdomiausia, kad mano grįžimas į katalikybę įvyko per baptistus. Buvau apie juos girdėjęs labai pozityvių atsiliepimų.
Juokingiausia, kad lituanistų kuratorė kartą pakvietė vieną ateizmo lektorių, kuris kalbėjo apie Lietuvoje žinomas konfesijas. Jis ir papasakojo apie baptistus, kad jie labai radikalūs sektantai, bet negeria, nerūko, laikosi to, kas Šventajame Rašte parašyta. Man tai labai įstrigo – negeria, nerūko – nieko sau! Paprastai sakant – adekvatūs bičai. Kadangi tuo metu labai ieškojau Dievo, pagalvojau, kad būtų gerai su jais susipažinti. Jeigu iš tos meilės su katalikais nieko nebeišeis, tai reikia naujos santuokos, tiesa? Bet taip pat žinojau, kad Vilniuje baptistų „nėra“.
Įdomu, kad kartą bendrabuty su studentais vynelį begeriant atėjo mintis: „Reikia važiuoti į Odesą. Noriu pamatyti Juodąją jūrą, kur Vytautas žirgus girdė.“ Visiška banalybė! Tačiau mėgdavau keliauti vienas, niekas nežinodavo, kur keliauju, – tai darydavau slapta.
Taigi, keliavau į Odesą per Minską, Kijevą. Sistema labai paprasta: kai neturi pinigų, naktį važiuoji traukiniu, ten išsimiegi, nusiprausi vagono tualete. Tad jau ruošiuosi iš Minsko važiuoti į Kijevą. Stoty ieškau vagono, labai tamsu, nesimato. Eina kažkoks jaunas vyrukas, paklausiu, į kokį jam vagoną. Įsikalbame, aš jo klausiu: „O kas ten Kinematografijos institute? Ar ne buvusi bažnyčia?“ Sako: „Taip, o kodėl to klausiate?“ „Ai, religijomis domiuosi“, – atsakau. Jis nustemba: „Kaip įdomu, aš irgi domiuosi. Jeigu žmonių traukiny bus nedaug, ateisiu į tavo vagoną, pasikalbėsime.“
Ir atėjo – o aš jau net buvau pamiršęs, kad žadėjo. Pradėjom kalbėtis. Kalbamės, kalbamės, jis po kiek laiko išsitraukia Evangeliją rusų kalba… Taigi, mes visą naktį prakalbėjom, paryčiais porą valandų nusnaudėm ir Kijeve jis man sako: „Aš tau miestą parodysiu, esu čia daug kartų buvęs.“ Kažkodėl gavau iš jo pasitikėjimo kreditą: pasakė, kad yra sektantas, kad atsisakė tarnauti tarybinėj kariuomenėj, kad neseniai metė aukštąjį mokslą… Pasakojo, kad yra žydų kilmės, kadaise Radža joga užsiiminėjo, o dabar grįžo į krikščionybę. Praleidau su juo visą dieną. Bet, svarbiausia, jis man užsiminė, kad pažįsta baptistus.
O tai ir buvo Jūsų susidomėjimo objektas!
Klausiausi ausis išpūtęs. Sako: „Aš kartą Kijeve pas baptistus nakvojau. Rytą žiūriu – kojinių nėra. Galvoju, na, negi dabar baptistai kojines pavogė?.. Taip atsargiai sakau, kad mano kojinės kažkur dingo. O jie: „Atsiprašome, mes jas išskalbėme ir dar neišdžiūvo.“ Galvoju – nieko sau, tokia chebra.
Tada nuvažiavau į Odesą, padariau, ką reikėjo. Grįžtu per Moldovą. Stoty laukiu bilieto į Kišiniovą. Atvažiavo Bukarešto traukinys ir tada pirmą kartą mačiau žmones, kurie kaip gyvuliai stumdosi, kad tik galėtų nusipirkti bilietą.
Žiūriu – vienas vyrukas ramiai sau stovi. Klausiu: „Kodėl jūs nesistumdot?“ Sako: „Juk greitai bus kitas traukinys, kam čia draskytis? Čia ir mano brolis yra, eikim, pakalbėsim ir kitu traukiniu ramiai nuvažiuosim į Kišiniovą.“ Įsikalbam. Staiga kalbos apie Viešpatį pakrypsta. Vienas brolis iš kišenės išsitraukė Bibliją – suomišką, tokio plono popieriaus.
Paskui vyrukai manęs klausia: „O kur nakvosi Kišiniove?“ Atsakau: „Stoty.“ Sako: „Pas mus viena lova laisva, važiuojam kartu.“ Kai nuvykom, supratau, kad atsidūriau pas baptistus.
Taigi, Jūsų svajonė buvo išpildyta?
Taip, tik jie man kojinių neišskalbė, už tai kavos gavau. (Juokiasi.) Mat žinojo, kad lietuviai, pribaltai, geria kavą. O jiems dujos balione pasibaigė, tai nubėgo pas kaimyną, kad man išvirtų kavos.
Kitą rytą nuvažiavom į baptistų maldos namus. Tas susitikimas su Kišiniovo baptistais man ir padėjo grįžti pas katalikus. Ten buvo tokia jaudinanti akimirka – mačiau, kaip vienas žmogus, toks girtuoklis, atsivertinėjo ir pasakojo savo baisią istoriją ant kelių atsiklaupęs prieš šimtus žmonių. Neįtikėtina sovietų laikais tai matyti.
Ir aš ten būdamas turėjau šansą pasakyti tam tikrą atsivertimo formulę. Jie tarsi to laukė, kad galėtų mane priimti į savo bendruomenę. Tačiau tą akimirką pajutau, kad mane kažkas lyg sulaikė už rankos ir atėjo mintis, jog jei pasakysiu tuos žodžius, išduosiu Kristų.
Keista, juk baptistai – krikščionys…
Taip, Dievas tas pats. Bet aš pagalvojau, kad išduosiu tą Kristų, kurį vaikystėje pažinau.
Vis dėlto ten gavau tokį impulsą, kad buvo tik laiko klausimas, kada grįšiu į Bažnyčią. Tai buvo pati svarbiausia mano gyvenimo kelionė.
Grįžkim prie dar vienos kelionės – Jūsų studijų ir profesinio kelio. Nors literatūra anksti Jus patraukė, iki studijų Vilniuje dar spėjot pasidarbuoti elektriku. Kaip įvyko šuolis nuo elektriko prie mokytojo?
Matot, aš vidurinę mokyklą vos baigiau. Buvau chuliganas. Net Pedagogų taryboje buvo svarstoma, ar man leisti laikyti egzaminus. Vis dėlto direktoriaus pavaduotojas ir mano istorijos mokytoja – vienintelė, kurią mokykloje gerbiau, – nusprendė duoti man gyvenimo šansą: „Tegul vaikis laiko tuos egzaminus, žiūrėsim, kas bus.“ Egzaminus išlaikiau, bet kadangi vidurkis buvo labai žemas, tais metais negalėjau įstoti į aukštąją mokyklą. Dar ir ligoninėje tą vasarą gulėjau… Tada įstojau į profesinę mokyklą, pasirinkau mokytis būti laivų elektriku. Pasimokęs nenorėjau Klaipėdoj laivuose dirbti ir nusprendžiau grįžti į Šilutę, radau darbą geležinkelyje.
Taigi, dirbot elektriku, nors sakėt, kad fizika ir apskritai technika Jums tiesiog prieš plauką…
Tuo metu nepasitikėjau savo jėgomis, kad galiu stoti į aukštąją. Visi galvojo, kad istoriją rinksiuosi. Nors pas mus kaime aplinkui niekas išvis į aukštąją nestodavo, tik į profesines. Kažkas man patarė, kad su elektra švaresnis darbas ir pakliuvau ten…
Dvejus metus dirbau geležinkelio elektriku. Labai nemėgau šito darbo. Bet kolegas mėgau ir tai, kad galėjau dirbti lauke, kasdien vis kitoje vietoje. Nors apie elektrą ir nieko neišmaniau. Lemputę įsukti, į elektros stulpą įlipti man būdavo lengva ir malonu. Kiti elektrikai buvo vyresni, tokie tinginiai, tad džiaugdavausi, kad galėdavau būti naudingas. Laidus tempti, linijas tiesti man buvo suprantama, bet jei reikėdavo kokias nors dėžutes pajungti, jau kapiec.
Ir savo atsiminimuose esu rašęs apie tą baisų jausmą, kad esi ne savo vietoje – o vaikeli! Dvejus metus prasikankinau. Taip, viena vertus, ten buvo labai gražių akimirkų, žmogiškų santykių, bet visuomet lydėjo suvokimas, kad geru elektriku netapsiu, kad man tai tiesiog neįdomu.
Pamenu, brigadininkas paskolino man knygų apie elektrą paskaityti, kad pagilinčiau žinias. Tik paimu skaityti ir iškrinta iš rankų. Taip nuobodu būdavo, kad užmigdavau. Ir toliau skaičiau tuos savo hemingvėjus…
Vis dėlto nesigailit tų dvejų metų?
Ne, ta patirtis buvo naudinga. Galėjau pabūti proletaro kailyje. Pabūti paprastu žmogeliu, kuris visą laiką turi viršininkų. Beje, tos patirtys man labai padėjo ugdytis atjautą, empatiją. Įdomu, kad labiausiai šie patyrimai pagelbėjo vėliau bendraujant su romų tautybės žmonėmis. Juk aš mokėjau darbininkišką žargoną, jų anekdotus, tam tikrą rusišką slengą… Kai iš romų rinkau atsiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą ar kai reikėdavo juos įtraukti į įvairius socialinius, pedagoginius projektus, man elektriko darbo patirtis netikėtai pravertė. Romai priimdavo mane kaip savą.
Taigi, nesigailiu nei savo vėjo nugairinto veido, nei išgertuvių su elektrikais ir panašių dalykų. Tai buvo labai skausminga, bet ir labai gera, net nuskaistinanti patirtis.
Taigi, darbavotės elektriku, bet vis tiek kirbėjo mintis apie studijas. Ar tiesa, kad ruošėtės stojimams slaptai?
Taip, slapta, nes man atrodė, kad tikrai neįstosiu. Mamaitė net pradėjo įtarinėti, kad priklausau kokiai slaptai politinei organizacijai. (Juokiasi.). Kai mokydavausi, ant literatūros vadovėlio, jei kas ateidavo, visad būdavau pasiruošęs užmesti romaną, kad nematytų, jog mokausi…
Galvojot apie istorijos studijas, kaip nutiko, kad apsistojot ties lietuvių kalba?
Mano gyvenime įvyko tam tikra transformacija. Patyriau labai daug gyvenimo smūgių: ir galimybę patekti į visišką socialinį užribį, ir sveikatos problemų, be to, buvimas ne savo vietoj, kai tave dažnai pažemina, žiūri iš aukšto… Tie smūgiai ir pradėjo mane keisti. Juk ir Biblijoje parašyta, kad skausmas skaistina širdį.
Besimokydamas profesinėje mokykloje pradėjau skaityti Dostojevskį, perskaičiau visą Hemingvėjų, paskui ir Platono „Dialogus“. Supratau, kad noriu ne istorijos, o literatūros. Čia juk mažiau cenzūros, ideologijos, mažiau melo. Įsivaizdavau, kad vis tiek dirbsiu mokytoju. Galvojau: „Literatūros mokytojui mažiau meluoti reikės.“
Papasakokit apie tą gyvenimo pokytį iš savo kaimelio atvažiavus studijuoti į Vilnių. Atsivėrė dar vienas pasaulis, tiesa?
Man pasisekė, kad buvau jau skaitęs šiek tiek tekstų, tik filosofų pavardes netaisyklingai kirčiuodavau, nes niekada nebuvau girdėjęs, kaip jos tariamos. Tad atrodžiau keistuolis.
Lituanistų vaikinų buvo mažai, o ir moterų aš vengiau kaip kokių klastingų padarų, nebuvau joks donžuanas… Kartu metus mokėsi Arūnas Ringelė – garsios mokytojos Rozos Glinterščik mokinys. O jos mokiniai atmintinai mokėjo Osipą Mandelštamą, žinojo, kas yra Bulatas Okudžava ir taip toliau. Per Arūną susidraugavau ir su kitais vilniečiais, patekau į tokią neoficialią terpę. Mums rūpėjo filosofija, religijos, menai, klasikinė muzika. Gyvenom tokį šaunų gyvenimą, bet su grupe neturėjom nieko bendro, išskyrus puikius dėstytojus, tokius kaip Aldona Vaitekūnienė, Vanda Zaborskaitė, Kęstutis Nastopka, Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius.
Kitas dalykas – su vienu grupioku, kuris buvo iš Kauno, pradėjom patys medžioti Vilniaus senamiestį. Iš pradžių kai kurias vietas – Marijos kiemelį, Mickevičiaus laiptus – man parodė vilniečiai, o paskui jau mes su Gintu jiems savo atrastas vietas rodydavom. Atvykėliui dideliam mieste neatimtas atradimo džiaugsmas. Juk kai gimsti kalnuose, jų nebematai. Taip pat, jei esi užaugęs senamiesty, savo erdve, jos istorija per daug nesidomi.
O mes atradimų turėjom daug. Naktimis po Vilnių mėgdavom vaikščioti. Ant Šv. Kazimiero bažnyčios stogo buvom užsikorę – sugalvojom, kad užlipus reikia kryžių pabučiuoti. Ropštėmės pastoliais paryčiais, susilipom ten, bet ne kur karūna, kitoj vietoj – kur du kryžiai. Pabučiavom tą kryžių iš kairės ir staiga matom, jau kažkas pieną vežioja – reikia dingti. Bet koks džiaugsmas iš bažnyčios bokšto stebėti, kaip atsibunda miestas! Tokių vaizdų niekada nepamirši.
Norisi klausti apie mokytojo pašaukimą. Ar besimokant nekilo minčių, kad galėtumėt rinktis kitą profesiją?
Atlikau pedagoginę praktiką Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijoje, tuo metu – 9-oji vidurinė. Vesti pirmą pamoką man sekėsi labai gerai, o paskui nutiko toks įvykis… Buvo Kovo 8-oji, reikėjo pasveikinti praktikos kuratorę, o aš tame sveikinime dalyvauti negalėjau. Grupiokui daviau pinigų ir paprašiau nuo manęs nupirkti tulpių. Bet jis, matyt, pamiršo ir manęs sveikindamas nepaminėjo. Na, ir kuratorė labai užturško – visos likusios pamokos buvo jos akimis „siaubingos“. Vos išgyvenau tą praktiką…
Buvau toks nelaimingas, kad ketvirtam kurse ieškojau bet kokio darbo, galvojau kad ir į Ateizmo muziejų eiti, tik ne į mokyklą. Vis dėlto antroji praktika buvo Salomėjos Nėries mokykloje, kur dirbau su vyresniokais ir ten jau labai sekėsi. Pajutau, kad man gera būti su tais jaunais žmonėmis ir turiu jiems ką pasakyti.
Vis dėlto Jus nuolat traukė ir visuomeninė veikla. Ne vienus metus dėl jos buvot atsitraukęs nuo mokyklos…
Mokyklą palikau 1992 m., kai pradėjau dirbti tuometinėje Kultūros ir švietimo ministerijoje. Prieš tai mokykloje buvau direktoriaus pavaduotojas, bet turėjau ir etikos pamokų. Atgimimo laikais mane pakvietė dėstyti krikščionišką etiką, kadangi tuo metu buvau aktyvus ateitininkas.
Ministerijoje prasidarbavau pusšeštų metų. Pirmieji, kai dirbome su ministru Dariumi Kuoliu, buvo labai kūrybingi, įdomūs. O paskui – tokia vegetacija. Laimei, visokių jaunimo projektų prisigalvodavau, bet vis viena jaučiausi ne savo vietoje.
Po to dvejus metus dirbau su nevyriausybinėmis organizacijomis. Vedžiau seminarus, organizavau, konsultavau, po to – Švietimo kaitos fonde.
Vis dėlto didesnė mano gyvenimo dalis – pedagogika, tiesioginis mokytojo darbas. Ir to grįžimo į mokyklą niekada nesigailėjau.
Nemažai dėmesio skyrėte ir tautinėms mažumoms, su jomis susijusiems projektams. Be to, esate žydų kultūros žinovas, su šia tauta palaikote artimą ryšį ir dabar esat pasipuošęs Dovydo žvaigžde.
Užsisegiau žvaigždę, kai prasidėjo baisūs 2023 m. spalio 7-osios įvykiai ir iš solidarumo nešiosiu tol, kol Izraelio įkaitai bus kalinami HAMAS požemiuose. Izraelio šalį aš tikrai labai myliu, turiu ten daug draugų. O kaip susidomėjau žydais – atsakymas labai paprastas: man visada įdomu tai, kas į mane nepanašu.
Antroji mano knyga – „Žydai lietuvių literatūroje“ – yra skirta žydams. Ji nepretenduoja į mokslinę monografiją, bet joje per 800 citatų. Manau, kad man pavyko objektyviai parodyti, kaip lietuvių rašytojai vaizdavo žydus per 100 metų. Stengiausi perskaityti viską, kas tuo metu buvo išleista, kad pamatyčiau šią temą bendrame autorių kūrybos kontekste. Tai padėjo išryškinti ir kūrėjų nuostatas. Pavyzdžiui, Vincas Kudirka kaip rašytojas laikomas antisemitu. Kai perskaičiau visus jo tekstus, pradėjau gilintis į jo biografiją, pamačiau, kad antisemitizmo jo kūryboje vis mažėjo, nors jis ir pradėjo nuo antijudaistinės pasakėčios apie tai, kodėl žydai nevalgo kiaulienos. Vėliau tais kūriniais pasinaudojo nacių propaganda.
O iš kur kilo tas artumas žydų tautai?
Tas prieraišumas ir nuolatinis dėmesys žydų tautai pradėjo formuotis dar tada, kai kartą staiga mano mamaitė, kaip kokia prisukama višta, pradėjo pasakoti apie karą, kaip buvo šaudomi žydai. Paaiškėjo, kad mano seneliai iš mamos pusės žiemos metu, kai žydai organizuodavo miško kirtimus, išnuomodavo jiems kambariuką. Kaip mamaitė sakydavo, mano baba su žydais užsiėmė. Girdėjau daug istorijų iš mamaitės, kaip žydai elgdavosi, kaip melsdavosi. Taip pat apie jų šaudymą, kadangi mamos kaimynas buvo žydšaudys. Jis pats pasakodavo istorijas, kaip tai darė. Mamaitei tuo metu buvo apie 13 metų ir ji tuos pasakojimus girdėjo. Mama viską man atpasakojo ir tai tiesiog į mane įsigėrė.
Kai tėvai nusipirko žiguliuką, tėvas nuvežė mus į tą vietą, kur buvo sušaudyti žydai, tada pirmą kartą pamačiau hebrajiškas raides. Be to, mūsų šeimoje buvo toks naratyvas: lietuviai šaudė, vokiečiai filmavo. Jau paauglys žinojau, kad mažuose miesteliuose žydus šaudė būtent lietuviai. O 11-oje klasėje man į rankas pakliuvo Elizos Ožeško apysaka „Mejeris Ezofovičius“ apie chasidus Gardino apylinkėse. Apysakos herojus nori pamatyti Europą, pasaulį, bet chasidų bendruomenė labai uždara. Su tuo Mejeriu galėjau tapatintis – jaučiau, kad kaime manęs irgi niekas nesupranta.
Dar atsimenu, kad istorijos mokytoja organizavo ateistų būrelį. Kadangi mokytoja graži ir faina, mes su draugeliu, du chuliganai, į tą būrelį užsirašėm. Mums liepė parašyti referatus apie kurią nors religiją, ir aš pasirinkau judaizmą. Ir paskui net profesinėje mokykloje domėjausi judaizmu.
Studijų metais man buvo prisakyta būtinai stoti į teatro sekciją – dėl prof. Irenos Veisaitės. Taip prasidėjo draugystė su ja. Vėliau susidraugavau su ilgamečiu žydų bendruomenės pirmininku Simonu Alperavičiumi. Jie abu manim visiškai pasitikėjo, kalbėdavomės jautriausiais klausimais. Taigi, nuo Atgimimo laikų į lietuvių ir žydų santykius, į Lietuvos žydų bendruomenės reikalus galiu žiūrėti jų akimis. Tai yra Dievo dovana.
Be galo daug išmokau iš žydų: kaip skaityti knygas, kaip užmegzti ir palaikyti ryšius, džiaugtis, domėtis naujovėmis, randant būdą visas naujienas sužinoti gerai ir greitai. O labiausiai – dėkoti. Žydai niekada nepamirš, jei esi jiems ką nors gero padaręs.
Iš šios tautos išmokau ir tam tikro dvasinio taupumo: skaityti tik pačias geriausias knygas, žiūrėti pačius geriausius spektaklius, filmus. Niekada neišmėtyti draugų, nepamesti kontaktų. Jeigu investuoji į žmogų, investuoti iki galo. Nešvaistyti energijos intrigoms, kvailiems pykčiams.
Be abejo, iš žydų dar galima mokytis gebėjimo būti skirtingoj ir net priešiškoj aplinkoj, tai – išlikimo pamokos.
Ar visas šias pamokas stengiatės perduoti savo mokiniams?
Minimaliai, bet esu girdėjęs, kad mane mokykloj buvo praminę rabinu. O dabar katinėliu vadina, nes, jeigu vaikas ką nors gražaus pasako, iškart jį pradedu katinėliu vadint. Tai yra aukščiausios prabos komplimentas. (Juokiasi.)
Labai įdomu, kad Šv. Kristoforo gimnazijoje subūrėte „Vaikščiotojų“ neformalaus ugdymo grupę ir kiekvieną savaitę aplankote kokią nors asmenybę. Kaip pasirenkate, kur keliausite?
Visų pirma, tai asmenybei, kurią planuojam aplankyti, turiu jausti labai didelę pagarbą ar netgi simpatiją. Žmogus gali būti be galo garsus, bet jeigu jam nejaučiu simpatijos, neturiu rakto į to žmogaus širdį, stengiuosi tokių susitikimų neorganizuoti. Kartais vaikai net prašo susitikti su kokia nors garsenybe. Kartą suorganizavau tokį susitikimą iš pagarbos vaikams, kurie prašė, bet tai nepasiteisino, nes aš paskui nesugebėjau to bendravimo pratęsti. Iš to susitikimo niekas negimė.
„Vaikščiotojų“ susitikimai yra naratyvas, pasakojimas apie Vilnių ar Lietuvą, todėl norisi, kad jie būtų vieni su kitais susiję. Štai neseniai lankėmės pas profesorių Paulių Subačių, kalbėjomės apie keliones, apie gerą literatūrą. Dabar važiuosime į Gedimino Pranckūno fotografijų parodą Jeruzalės skulptūrų sode ir, aišku, susitiksim su Laura Vildžiūniene, gal dar Liudviką Pociūnienę pačiupsim, pašmirinėsim po skulptorių sodybas. Būna, ateini pas kokį žmogų, randi bendrų pažįstamų, taip ir kuriasi jungtys.
Tad „Vaikščiotojų“ tikslas – pažinti išskirtines asmenybes, o per jas ir miestą?
Viena prielaida – per tuos vaikščiojimus su vaikais galima gyventi gyvenimą. Tiesiog kalbėti žmogiška intonacija, nebijoti suklysti, pajuokauti, kartu valgyti, kartu džiaugtis, kartu visokius niekus taukšti. Jaučiuosi itin laisvas, kai esu su savo auklėtiniais ir su savo vaikščiotojais. Kartu su jaunais žmonėmis galima gyventi tam tikrus gyvenimo fragmentus.
Kita prielaida – „Vaikščiotojai“ parodo, kad jauni žmonės gali patirti kultūrą ir kokybiškai ją suvokti. Jie gali skaityti aukščiausios prabos literatūrą, matyti geriausius spektaklius, susitikti ir juos aptarti su tokiais režisieriais kaip Oskaras Koršunovas, Eglė Švedkauskaitė ar Paulius Tamolė.
Mano hipotezė – vaikai yra pajėgūs suvokti aukščiausio lygio meną ir jausti kultūros pulsą ne blogiau už suaugusius. Vaikams negalima brukti antrarūšės produkcijos. Nesvarbu, kad jie jauni ir dar ilgai gyvens, vis tiek negalima švaistyti laiko veltui.
Ir dar vienas dalykas: per susitikimus miestas vaikams tampa gyvas. Viliuosi, kad vaikas eis mieste ir sakys: „Štai čia, Nacionaliniame muziejuje, yra Rūta Kačkutė, Chodkevičių rūmuose – Arūnas Gelūnas, Nacionalinėj dailės galerijoj – Lolita Jablonskienė.“ Negaliu vaikams parodyti miesto be žmonių. Negaliu nuvesti į Pranciškonų vienuolyną, jei ten nebus br. Arūno ar br. Juliaus. Man labai svarbu, kad vaikas „prisiskiepytų“ prie kiekvieno pasakojimo per žmogaus veidą. Be žmogaus veido pasakojimas yra negyvas.
Bet ne tik keliaujat, sulaukiat svečių ir čia, klasėje – durys pilnos jų autografų…
Taip, jei mus aplanko koks nors rašytojas, jis turi pasirašyti ant durų, tuomet privaloma fotosesija ir impresijos. Vaikai po kiekvieno susitikimo turi parašyti nedidelį tekstuką apie tai, kokį įspūdį paliko svečias. Tą patį vakarą surenku visas impresijas, truputėlį paredaguoju ir nusiunčiu žmogui tokį siurprizą. Beje, vaikai ir tam tikrą stilių išsiugdė per laiką. Pavyzdžiui, Paulius Subačius dėkodamas už impresijas pasakė, kad net kai kurie jo studentai nemoka taip konceptualiai, lakoniškai parašyti.
Kas gali tapti vaikščiotojais?
Vaikščiotojais gali tapti visi Šv. Kristoforo gimnazistai. Tarp jų yra ir mano auklėtinių – šiemet kaip niekad daug. Visada yra ir studentų, kurie prisijungė prie „Vaikščiotojų“ dar mokykloje, bet ir dabar, jei turi laiko, ateina. Būna ir „nelegalų“ iš kitų mokyklų, kurie per draugus sužino…
Vaikščiotojai dabar Šv. Kristoforo gimnazijoje organizuoja Alumnų meno festivalį, jau įvyko vienuoliktasis. Aš sukviečiu žmones, suderinu programą, bet visą festivalį moderuoja patys vaikai. Šis renginys – „Vaikščiotojų“ metų topas.
Galima sakyti, kad „Vaikščiotojai“ yra savotiškas protestas šiuolaikinei šou kultūrai, paviršutiniškumui ir negebėjimui išlaikyti ryšių arba palaikyti juos tik tol, kol visiems smagu arba kol įsisavini pinigus. Su „Vaikščiotojais“ ieškome tikros, paprastos draugystės.
Jūsų kelionės su „Vaikščiotojais“ neapsiriboja Vilniumi. Minėjot, kad esat lankęsi net Izraelyje.
Taip, surengėm net keturias keliones į Izraelį, tiek pat į Lenkiją, dukart lankėmės Vokietijoje, anksčiau dar po kartą esam keliavę į Karaliaučių, Peterburgą ir Maskvą. Su nedidele grupele lankėmės Liuvene, Liuksemburge ir Briuselyje. Dabar, kai keliaujam toliau, „Vaikščiotojai“ jungiasi prie mano auklėtinių.
Stengiuosi, kad vaikai išvažiuotų, keliautų, pamatytų pasaulį. Ir kad būtų ne vien ėdrūnai turistai, bet atrastų kuo daugiau kultūros ženklų. Mūsų išvykos nėra ekskursijos – vykstame ne objekto apžiūrėti, o susitikti su tam tikrais žmonėmis. Įvairiose šalyse mus pasitinka ir lydi ten gyvenantys tautiečiai. O kelionę į Berlyną susiorganizuoti mums padėjo Lietuvoje gyvenantis vokietis. Tos kelionės metu Vokietijoje susitikome su Valentina Freimane – didžiausia Latvijos kino kritike, kuri draugavo su Irena Veisaite. Paskui – su Giunterio Graso bičiule poete Aldona Gustas. Kai antrą kartą buvom Berlyne, susitikom su Liudmila Ulickaja. Ji viena mėgstamiausių mano rusų rašytojų ir, žinoma, žydė. Grupelei mokinių sutrumpinau apsilankymą Zoologijos sode ir susitikom su Liudmila. Gerą valandą puikiai pabendravom, kol ji surūkė keturias cigaretes ir išgėrė puodelį kavos.
Maskvoje buvom pasimatę su Aleksandro Menio našle, o gyvenom pas Mariją Čepaitytę, kuri tuo metu rašė knygą apie tėvą Stanislovą. Visi žinojom, kad Menis lankėsi pas t. Stanislovą, bet niekas nežinojo, kiek kartų. Paklausėm jo žmonos. Sako: „Du kartus su visa šeima ir du kartus vienas.“ Šis faktas pakliuvo ir į knygą apie t. Stanislovą. Paradoksas, kad pati geriausia knyga apie jį parašyta rusų kalba.
Ir, žinoma, daugybę žmonių sutikome Izraely. Ten mus visur lydėdavo Kauno žydai. Tie ryšiai yra labai svarbūs.
Jei yra žmogus, pas kurį verta nuvažiuoti, turiu motyvaciją leistis į kelionę.
Įsivaizduoju, kad tie susitikimai vaikams lieka atminty visam gyvenimui.
Vaikai tuos susitikimus suvokia kiek vėliau, nes jie ne visada iki galo supranta to žmogaus, kurį sutinkam, maštabą. Pavyzdžiui, kad Liudmila Ulickaja yra pasaulinio lygio rašytoja.
Kai kurie studentai man yra prasitarę: „Pirmus metus išvis nesupratom, ką veikiam su „Vaikščiotojais“. Po metų pradėjom suprasti, o vertinti – kai jau tapom studentais.“ Yra vienas vaikščiotojas menotyrininkas, kuris sako, kad dėl „Vaikščiotojų“ pasirinko menotyrą. Bet aš labai bijau tokių istorijų ir vengiu patarti, kur vaikams stoti. Man būtų labai atgrasu kurti savo „klonus“.
O jei mokiniai prašo tokio patarimo?..
Imu klausinėti: apie ką svajoji, ko bijai, ar tikrai nori to, ar labiau tėvai nori?.. Tai padeda išsigryninti motyvaciją.
Dar vienas Jūsų pomėgis – rinkti knygas, turite didžiulę biblioteką, rūpinatės senų leidinių restauravimu. Galime sakyti, kad knygos lydi Jus visą gyvenimą?
Dabar esu nusistatęs limitą – surinksiu 12 tūkst. knygų ir liausiuosi. O restauruoti senas knygas – labai brangus malonumas…
Manau, kad knygos išgelbėjo mane. Juk su jomis likau net ir tada, kai buvau didžiausias chuliganas, iš ribų išėjęs jaunuolis. Profesorė Irena Veisaitė sakydavo: „Vytai, jūs likote žmogumi tik per knygas, nes visą laiką buvot prisirišęs prie knygos.“ O aš atsakydavau, kad tai – Dievo apvaizda.
Beveik visi mano kaimo bendraamžiai, buvę sugėrovai juk išmirė. Kas pasikorė, kitiems – ankstyvos ligos, avarijos… Kai esi įmestas į tokį sociumą, labai sunku išlikti savimi. Bet man pasisekė. Tiesa, turėjau sumokėti kainą – reikėjo palikti Barvus. Antraip būčiau keistuolis, knygas renkantis, taip ir nesuradęs savęs elektrikas. Bet, matyt, turėjo būti kitaip.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka
