Vaikystėje mane viliojo kelionės, traukė tolimi kraštai, nematyti miestai, žmonės, labai domino gamtos ir kultūrų įvairovė. Kadangi toje sovietmečio vaikystėje buvome aklinai uždaryti savo provincialioje gimtinėje, niekur išvykti anei pabėgti negalėjome, mėgindavau pamatyti tą viliojantį platųjį pasaulį knygose arba kino filmuose. Televizoriaus tada mūsų šeima neturėjo, todėl smegenų niekas nenuodydavo, ideologinė radiacija sklido nebent per radijo taškus, kuriuos buvo galima išjungti. O šiaip bėgdavau nuo nykaus ir melagingo suaugusiųjų pasaulio į gamtą, nes ji buvo tikra, kosmiškai atvira, be jokių ideologinių šmėklų. Gamtoje pamiršdavai visą tą komunistinę smarvę, sklidusią iš Maskvos per visus medijų kanalizacijos kanalus. Miškas, upė, paukščiai, žuvys – štai kur ir su kuo jausdavausi gerai, štai kur būdavau laisvas, tikras ir, matyt, laimingas.
Net ir dabar, prisimindamas tuos vaikystės laukus, miškus ir klonius, kaip pasakytų poetas, vėl jaučiuosi laisvas, gyvas, atjaunėjęs, nes tarsi sugrįžtu į tą pirmapradį kosmosą, iš kurio viskas randasi ir kuriame viskas atsimaino bei atsigauna. Ideologijos miršta, o gamta – ne.
Šiandien mums, Lietuvos piliečiams, pasaulis yra atviras, važiuok kur tik nori, išskyrus kai kurias pavojingas kaimynines šalis, kuriose vis dar tvyro miręs sovietmečio laikas, tarsi nekrozė pažeidęs tų šalių egzistenciją. Taigi važiuok kur tik nori, tačiau dabar man to didelio noro kaip ir nebėra. Jau nebe tas amžius. Keliauti būtina jauniems – tada viskas pasaulyje yra nauja ir įdomu. O man jau pasaulis darosi vis vienodesnis. Kiek kur esu svetur buvęs, keliavęs ar net šiek tiek gyvenęs, mačiau, kad žmonės visur yra tokie patys, problemos visur panašios, ir nėra šalies be gyvenimiškų rūpesčių. O kitų kraštų gamta, kuri kadaise taip žadindavo vaizduotę, dabar atrodo svetima ir neįdomi. Tiesiog varginantis margumynas. Spalvinga egzotinių kraštų augmenija su visokiais keistais gyvūnais yra tiesiog banali. Nemėgstu tų spalvingų turistinių atvirukų, kokių dabar pilna socialiniuose tinkluose. Nes lietuviai tikrai daug keliauja, be galo daug fotografuoja ir užverčia internetinę terpę niekam nereikalingu vizualiniu šlamštu. Visi tie pasaulio įvairovės vaizdai devalvavosi, nusidėvėjo, jų perteklius vargina akį ir kelia nuobodulį dvasioje. Žmonės keliauja šen, keliauja ten, bet kas iš to? Tikri yra tik gimtieji žmogaus namai.
Pasaulis gali būti savas ir gali būti svetimas. Antai gimtinėje žinojau kiekvieną medį, kiekvieną krūmą, žinodavau, kokios gėlės žydi, kokios uogos noksta, kur koks grybas auga, ir visa tai būdavo nuostabu, sava ir tikra. Visa tai buvo lyg mano paties gyvybinga dalis. O štai vaikštinėdamas Amerikoje po Mičigano apylinkes ir stebėdamas ten augančius medžius, krūmokšnius, grybus suvokiu, kad esu jiems visiškai abejingas. Tai ne mano žemė, ne mano medžiai, ne mano grybai. Čia yra indėnų pasaulis, ir aš negaliu gvieštis į jų palikimą. Visi tie įtartini augalai, visi tie keistoki grybai auga ne man, o indėnams. Jie nesusiję su mano gyvastimi. Net ir amerikietiškos rūtos, kurias lietuviai mėgsta auginti savo darželiuose, yra ne tokios kaip Lietuvoje. Jos agresyvios, sukeliančios stiprias odos reakcijas. Po kelių prisilietimų odos uždegimus teko gydytis savaitę. Na, lietuviškos rūtos irgi kanda, bet ne taip bjauriai.
Tie patys jausmai ir kituose kraštuose, kurie toli nuo Lietuvos. Antai žvelgiu į pakelės miškelius Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje – taigi kažkokie keisti tankūs atvašynai, žemi ir painūs brūzgynai, į kuriuos ir kojos kelti nesinori. Norvegijos šiaurėje buvo gražu, visos tos tekšės, kerpės ir panašūs dalykai, bet tai irgi ne mano pasaulis, tai autochtonų samių gyvybinė sritis, į kurią skverbtis neturiu etinės teisės. Tekšes ten skinti man yra uždrausta net įstatymiškai.
Turkija, Skandinavijos gamtos priešybė, su savo lygumomis ir akmeningomis kalvomis – mirtinai nuobodus peizažas, kuriame tik retos minaretų smailės rodo į dangų, nes žemėje žmogui tarsi nėra jokio gyvenimo. Žemiškieji būstai čia yra laikini ir netvarūs. Ieškodamas paguodos savo dvasiai gali kreiptis tik į dangų. Dievas čia toli nuo gamtos, jis kietas kaip akmuo arba skaudus kaip degantis erškėčio krūmas.
Po visų kelionių yra nepaprastai gera grįžti namo, į savo jaukią mielą gimtinę, kol ją dar turime. Ir kaip gerai, kad gyvenu ne kokiame Paryžiuje, kur randi šiek tiek prasmės nebent kavą gerdamas kokiame Lotynų kvartale ar kopdamas į Monmartro aukštumas. Ten įspūdinga, bet pasidžiaugti gali tik vieną kitą kartą, daugiau ten esi nebereikalingas, o ir pačiam tau visas tas kultūrinis klegesys darosi neįdomus, varginantis. Monparnase irgi gražūs parkai, bet ne tokie kaip Vienoje, tačiau ten mane labiausiai nustebino žiurkės, kurios temstant ima šmirinėti parkeliuose išlįsdamos tai iš vienų, tai iš kitų beveik nematomų urvelių. Na, įdomu, nes vis dėlto ir čia gyvybė klesti, šalia Monparnaso dangoraižio, kuris, kaip architektūrinė klaida, yra vienintelis Paryžiuje.
Kuo toliau nuo namų mane nubloškia aplinkybės, tuo stipresnis atoveiksmis – noras kuo greičiau grįžti namo ir daugiau niekur nekeliauti, ir nieko netyrinėti. Kaip sakiau, kelionės yra labai svarbios jaunystėje, o man tą jaunystės dovaną atėmė komunistinė valdžia. Dabar bet kokios kelionės skatina tik atminties grįžtamuosius judesius.
Antai, Vienos dailės istorijos muziejuje, kuriame lankausi jau ne pirmą kartą, labiausiai mane patraukė Nyderlandų – olandų, flamandų tapyba. Grubi, realistiška, demokratiška, liaudiška. Šitos groteskiškos valstietiško gyvenimo scenos, asloje trepsintys girtuokliai su alaus bei vyno bokalais, išsižiojusios gerklingos bobos – juk visa tai taip sava, pažįstama. Visa tai mačiau savo vaikystės kaime. Susivokiau, kad itin ilgai žiūrinėju olandų ir flamandų salės paveikslus, nes jie mane hipnotizuoja, kažką traukia iš atminties. Grubios buitinės scenos, žmonės vitališki, energingi, bet tarsi priploti prie žemės, apsvaigę nuo alkoholio, ir mano giliojoje atmintyje iškyla tolimos vaikystės įspūdžiai.
Antai vykstu autobusėliu iš savo miestelio į kaimą pas senelę, o tame autobusėlyje po dienos darbų iš miestelio važiuoja darbininkai, garsiai klegėdami, maukdami alų ir kažką stipriau. Visi įraudę, rėksmingi, šaukiantys vienas per kitą. Vienu metu kažkas jiems nepatinka, dėl kažko ima nesutarti, tad puola koliotis, stumdytis, muštis. Autobusėlyje muštynėms vietos neužtenka, bobutės gūžiasi, kad negautų į galvą, todėl mašina sustoja, vairuotojas išlipa laukan ir ramiai sau rūko, žvelgdamas kažkur į tolį, laukia, kol žemiškosios aistros nurims. Darbininkai kūliais išsirita iš autobusėlio ir toliau mušasi pievoje, viduje lieka abejingos moterėlės varganais veidais kaip toje olandų tapyboje. Paskui visa ta įkaitusi šutvė grįžta į autobusą ir smagiai važiuojame toliau. Galutinėje stotelėje visi mušeikos išlipa, bet nesiskirsto, jie sugula po obelimi ir girtauja toliau, draugiškai aptardami savo reikalus, lyg jokių muštynių ir nebūta. Toks mat tas gyvenimo stilius buvo. Gaivališka, vitališka ir brutali liaudis, kaip iš Nyderlandų tapybos scenų. Toks tat yra tas liaudies gyvenimas. Buvo anuomet toks kvailas himnas, kurį privalomai leisdavo per radiją prieš vidurnaktį, košmariška muzika: „tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“… Tai štai, šitoji liaudis, sukritusi po obelim, ir buvo sovietmečio režimo atrama.
Ne pirmą kartą lankausi Vienos Kunsthisto-risches Museum, bet prie olandų tapybos vis prisimenu lietuviškos liaudies buitines scenas iš savo tolimos vaikystės…
Grįžtu iš prisiminimų, tebesu Vienoje. Pereinu į Italijos, Prancūzijos tapybos sales. Italai stiprūs Ticiano šedevrais, į juos irgi galiu žiūrėti ilgai, bet štai prancūzai man atgrasūs savo negyvu klasicizmu, aukštuomenės atributais, gražuoliais karaliais, kurie stovi išsipūtę kaip povai, atkišę savo žabo nėriniais išpuoštas krūtines, atstatę ilgas laibas kojytes su mažomis pėdutėmis. Neva jie yra labai nežemiški, visai neliaudiški. Tai tik iškamšos su socialiniais atributais, arogantiškais žvilgsniais ir užriestomis nosimis – tose salėse ilgai neužsibūnu, nejaudina manęs ir garsūs klasicizmo meistrų vardai. Jau noriu namo. Mane klasicizmas vargina.
***
Yra ir kitas, pažintinis, kelionių aspektas. Kelionę paprastai siejame su tikslu, su atvykimu į kažkokią vietą, tai lyg Aristotelio tikslo priežastis. Nes niekas niekur nevyksta be tikslo. Tad ir kelionė yra atvykimas į nematytus miestus, į nebūtas šalis, pagaliau net ir gimimas šiame pasaulyje yra atvykimas, ypatinga kelionė.
Tačiau antroji kelionės fenomeno pusė yra išvykimas. Išvykstame ne tik iš konkrečių vietų, tenka išvykti ir iš šio pasaulio. Taigi man įdomu pasižiūrėti, kokios įvairiose šalyse yra paskutinio išvykimo stotelės, kaip simboliškai įprasmintos šitos žmogiškojo išvykimo vietos ir išvykėlių atminimas. Kitaip pasakius, mane traukia kapinės, tie nurimusių keliautojų tylūs miestai ir miesteliai, kultūriškai įprasminti nekropoliai. Nes kapinės, kiek pastebėjau, yra savotiškas šalies kultūrinio gyvenimo atspindys. Kapinės – sumažintas kultūrinis vienokio ar kitokio gyvenimo modelis. Kaip ten, taip ir čia…
Antai vaikštinėju po Vienos centrines kapines (Wiener Zentralfriedhof) ir negaliu atsistebėti – jaučiuosi lyg esąs milžiniškame meno muziejuje. Viskas taip didinga, viskas čia tarsi groja, vaizdas skamba lyg simfonija. Antai po kupliais medžiais susirinkusi visa Straussų giminė (ir Johanas tėvas, vater, ir sūnūs, ir dar kažkas tokie, Mier ruhen Strauss, – neperskaitau vardo gotišku šriftu), tarsi girdžiu jų valsų bangas, matau žydrąjį Dunojų, šalia ir Franzas Schubertas, virš kurio galvos mūza laiko vainiką, toliau matosi obelisko formos antkapis su auksine arfa Bethovenui, to obelisko viršuje auksinė gyvatė apsivijusi lyg kokią bitę (imperatoriaus Napoleono užuomina?), ten ir Mozarto puikus bareljefas… Daug ten Austrijos įžymybių ilsisi, tarytum nemirtingame meno muziejuje, kuris su visais medžiais ir paminklais artimas baroko stilistikai.
Reikia pasakyti, kad tame meno muziejuje puikiai pritampa ir modernistai, visokie ekscentrikai: kas užsirioglinęs ant savo kapo marmurinį fortepijoną, nugultą gėlių puokštėmis, nes jį vis dar gausiai lanko gerbėjai, kas pasikakinęs tiesiog mediniu kryželiu, nors iš užrašo matosi, kad čia ilsisi labai įžymus žmogus, lyg ir akademikas, o dar kažkoks veikėjas savo antkapį papuošęs rožiniu kako pavidalo paminklu, jis tuo butaforiniu ekskrementu demonstruoja savo pažiūrą į gyvenimą bei rodo, į ką dabar esąs pavirtęs. Rožinis šūdas. Ir supranti, kad Viena yra ekscentrikų sostinė, čia juk gyveno ir Mozartas, ir Klimtas, ir dar daug visokių keistuolių, kurių gali prisižiūrėti miesto meno galerijose ar tiesiog gatvėse.
Palyginus su Vienos kapinėmis, Paryžiaus Monparanse mačiau visai kitokį paveikslą, mačiau sustingusį klasicizmo nekropolį. Jokių individualybių ten nėra, jokios kūrybingos saviraiškos. Antkapiai – tik Versalio, Luvro, Fontenblo ir kitų karališkųjų rezidencijų bei kultūrinių paminklų atspindžiai. Net ir numirę čia save tapatina su klasicizmo formomis, su valstybės didybe, taip jie, matyt, gviešiasi nemirtingumo. Atrodo, kad į šias kapines persikėlė Paryžiaus klasikinė architektūra, tokiu sumažintu pavidalu, nes šio nekropolio piliečiai net ir numirę liudija savo valstybingumą bei pilietiškumą. Mirtis čia savo esme yra klasiška ir klasicistine savo forma. Nevardysiu visų pilietinių įžymybių, nes tose kapinėse mačiau ir daug meno žmonių, bet kažkodėl visi jie, net čia atgulę, pirmiausia tebesijaučia didžiosios Prancūzijos piliečiais, lyg jiems joks pomirtinis, kitoniškas pasaulis visai neegzistuotų. Jie yra nemirtingi kaip piliečiai, o transcendentinio matmens tokiems didingiems asmenims, valstybės elementams, kaip ir nebereikia. Atrodo, kad įsikūrimas tokiose kapinėse ir pasipuošus klasicizmo skulptūriniais bei architektūriniais atributais yra didžiausias žmonių gyvenimo laimėjimas ir tikslas. Beje, pats kukliausias tose kapinėse buvo kažkurio Prancūzijos prezidento kapas. Prie jo kelis kartus sugrįžau pasitikrinti, ar neklystu. Nes to paprasto kapo vaizdas buvo geras, žmogiškas.
Ir dar prisimenu kapines Amerikos platybėse, Čikagos kapines, kur buvau užsukęs pažiūrėti Algimanto Mackaus ir dar kažkurių išeivijos asmenų, kurių dabar neprisimenu. Mūsų įžymybių kapus reikia pasistengti pamatyti, gerai įsižiūrėjus paieškoti po kojomis lygioje pievoje. Ten mirusieji nelabai iškilūs, iš jų likusios tik akmeninės keturkampės plokštės su užrašais, tų plokščių iš toliau ir nepamatysi. Visos kapinės yra lygus laukas, o jame lyg kokioje matricoje, kaip mikroschemos elementai, kaupiami depersonalizuoti ir sunumeruoti kapitalistinio industrinio pasaulio elementai. Kaip čia neprisiminsi Antano Škėmos – „esu 87 numeris“. Taigi kapinės – lyg metafizinis ID, identifikavimo kortelių, akmeninių kvadratėlių laukas, ir nieko individualiai žmogiško. Visą gyvenimą žmogus čia tarsi ir eina į unifikuotą būvį, o kapinės skatina suvokti savo nereikšmingumą. Kažkas tame yra budistiško, susijusio su tuštumos ir niekiškumo ontologija.
O kaip yra namie, Lietuvoje? Na, visi žino Rasos kapines, Bernardinų mėlynųjų scylių gojų, Antakalnio memorialus ir pan. Bet juose jau per daug įžymybių, per daug istorijos, Vilnius man per didelis, man mieliausios yra mūsų miestelių kapinės – štai jose jaučiuosi kaip namie. Tikros lietuviškos kapinės – tai į anapusybę pasiimtas lietuviškas kaimas. Maži ten sodeliai, kiemeliai, suoleliai… Ten, lietuviškose kapinaitėse, būtinai kas nors turi augti, būtinai kažką reikia prižiūrėti, laistyti, ravėti, smėliuką grėbstyti. Tai mažas geras kaimelis, kuriame ir toliau gyvena mūsų artimieji, laukiantys mūsų apsilankant ne tik per Vėlines. Ir niekas čia nebaisu, čia tiesiog ramu. Vis daugiau ir daugiau čia renkasi namiškių, saviškių, ir niekas čia nesipyksta, visi gražiai ramūs. Rudenį čia nukrinta lapai, žiemą visus kiemelius ir takelius padengia sniegas, pavasarį vėl viskas sužaliuoja – toks amžinas gyvybės ratas.
Kažkodėl prisimenu tą gyvatės apjuostą bitę, kurią mačiau Vienos kapinėse ir kažką panašaus Vienos universiteto kiemelyje. Mircea Eliade aprašytas gyvybės ratas, amžinojo atgimimo metafora? Bet Vienoje tai buvo tik kultūros simboliai ir dekoratyviniai elementai, o lietuviškame kapinių kaimelyje viskas gyva, tikra ir maža. Kaip ten Aistis sakė apie mirtį Lietuvoje? Kad čia gera numirti? Kažkada šita mintis atrodydavo juokinga ir absurdiška, nes mirti neturėtų būti gera niekur ir jokiomis aplinkybėmis, bet su metais pamatai, kad tai nėra taip jau juokinga. Tai tiesiog teisinga. Kaip pasakė Krėvės personažas kerdžiaus Lapino istorijoje: jeigu žmonės nemirtų, laukuose nebūtų vietos kur atsistoti.
Bet įspūdingiausia, ką esu matęs šia tema, tai senovinių kapinių vaizdas kažkur tarp Kauno ir Vilkijos, kurį buvo atidengę archeologai. Iki šiol matau žemėje atsivėrusį nepaprastai švarų, šviesų, geltoną smėlį. Jokia mirtis ten nieko nesuteršia. Lyg ir kapinės ten, o jokių numirėlių nėra, viskas išnykę, susigėrę, viskas švaru. Ir tik amžinoji šviesa iš ten šviečia tos mūsų visų kelionės pabaigoje.
Viršelis – Kęstutis Stoškus. Vaizdas pro kalėjimo koplyčios langą. Vilnius. 1997 m.
