„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
Ką man reiškia būti moterimi dabar, kai amžėjantis kūnas džiūva ir traukiasi, o priėjus prie veidrodžio jame akimirką pasivaidena mergaitė? Giliai kūno smėlyje retsykiais pajuntu užpustytą avinėlį, tokią savą, smulkią, beginklę jo griaučių architektoniką. Ir manyje štai atsikartoja tas keistas, ne sykį iš vyresniųjų girdėtas: kūnas senyn, o vaiko viduje daugyn.
Vis dėlto, kas aš esu? Kūdikis, mergaitė, mylimoji, motina, bėganti su vilkais, davatkėlė, ama, karalienė, pranašė, kunigė? Kas aš esu pati sau? Nežinau. Tai toks apgaulingai paprastas, apgaulingai banalus, o iš tiesų – sudėtingas, neatsakomas klausimas, į kurį gal atsakys tik amžinybė. Esu paslaptis; tiršta, gyva, tekanti pati sau pro pirštus.
Turbūt užtenka justi, kad esu. Kartais, kaip šiandien, važiuojant dviračiu per saulėtą mišką, tas gyvenimo jausmas toks intensyvus, kad, atrodo, iškels į orą. Jis yra šventas, ir aš, esančioji, jame visiškai išsipildau nė nesuprasdama, kaip. Gyvenimo slėpinys, visa duodantis ir visa praryjantis, klesti ir pursloja manyje, per mane.
Turbūt užtenka klausti, iškelti savo klausimus kaip bures, gaudančias Šventosios Dvasios vėją. Tas vėjas neša mane tolyn į ateitį, į amžinąjį laiką, kuriame galutinai ir amžiams tapsiu savimi. Valandos, dienos, metų laikai lekia pro mane kaip vaizdai pro greitėjančio traukinio langą. Lėčiau, lėėėčiau!.. Vis dar noriu įsižiūrėti, apie ką gyvenu; kasmet tas atidumas nepasotinamai auga. Man brangios šitos minutės, šitos vasaros ir žiemos, šitie aplinkui kliuvinėjantys mylimi žmonės, įtekantys į mane it šilti šaltiniai ir dosniai maitinantys mano mažą gyvenimą.
Dabar, kai kūnas darosi vis sunkesnis, vis aikštingesnis, kai nuo ryto iki vakaro juntu jį kaip naštą, kai žinau, kad vaikystės dienų lengvumas, kada nė nejusdavau turinti kūną – toks jis tada buvo lengvas, beskausmis, taip stipriai sutapęs su manimi – tas lengvumas niekada nebegrįš, tik dabar mokausi priimti savo kūną kaip didžiausią brangenybę. Kiek mudviem teko patirti. Kiek mano nemeilės, net neapykantos jam teko ištverti. Kaip nemokėjau jo branginti, už jį dėkoti, nors tam neturėjau jokios objektyvios priežasties, tik psichologinių žaizdų perteklių. Kaip nemokėjau matyti jo veidrodyje tokio, koks jis iš tiesų yra, kaip man reikėdavo, kad jis būtų kitoks.
Dabar, kai artėja penkiasdešimt, priėjusi prie veidrodžio aiškiai matau ir priimu: juk tai aš, toji pati mergaitė, žvelgiu iš amžėjančios moters kūno. Esu jos abi. Pagaliau man patinka ši dermė, ji šventa. Vėl, kaip vaikystėje, esu sutapusi su savo kūnu, tik dabar jis nebėra toks nejuntamai lengvas it gluosnio lapelis. Dabar jį slegia negalavimai ir gyvenimo nuovargis. Šis nuovargis yra mano karūna, priimu jį, nešu kaip užsitarnautą turtą. Sakau sau: kuo lobis didesnis, tuo juk sunkesnis.
Kai Mama gyveno paskutines savaites, buvo tokia diena ligoninėje – mudvi su sese lėtai lėtai vedėme ją į tualetą. Mama dar atsikeldavo, bet jau vos paėjo net su vaikštyne, sunkiai šnekėjo, sunkiai valgė. Atsimenu, kaip apstulbau, kai slaugė ją pavadino ,,močiute“. Savo dvasia ji taip ir nepasiekė močiutystės, nors mirė turėdama penkis anūkus prieš pat savo septyniasdešimties sukaktį; buvo per daug gyvybinga, per daug moteriška. Ir štai vieną akimirką, vedant ją ligoninės koridoriumi, mane pervėrė mintis: kūnas yra neįkainojama vertybė. Net šitas varganas besibaigiantis kūnas. Toji mintis neturėjo jokio tęsinio, jokio paaiškinimo – ji atėjo kaip slėpinio tiesa, ir aš ja išsyk patikėjau.
Dabar esu vyresnioji sesuo savo seseriai ir trijų jau didelių vaikų mama, kuri nebeturi Mamos. Dar keletas metų ir Šventosios Dvasios vėjas nudvelks mane į senatvės žemę, į gyvenimo šabą. Kodėl tai manęs nebaugina? Kodėl nejuntu poreikio slėpti savo amžiaus; priešingai, juo didžiuojuosi? Gal mane veikia tas pats vaikiškumas, kuris vis dar nori užaugti?
Senatvė man atrodo kaip užsitarnauto poilsio sodas, kviečiantis skonėtis savo gyvenimo vaisiais. Kai kuriuos jau matau, ir jie tyliai, slaptai džiugina širdį – tai mano vaikai. Kai trumpam, kaip į vieną pintinę, sukrinta į kaimą pabūti, kaip seniau, kai buvo maži. Tada žvelgiu į juos, klausausi, ką kalba, kaip vertina žmones ir reiškinius, kaip bendrauja tarpusavyje, ir matau – šie vaisiai yra geri. Štai kam reikėjo tų nemigo naktų, kai buvo visai mažiukai, visų tų klampinančių rūpesčių, baimių dėl jų auklėjimo, sveikatos, ateities, galimų klystkelių. Viso to, ką tada vos pakėliau. Dabar matau – buvo verta. Jie užaugo gražiais žmonėmis. Ir man ramu.
Dabar, kai nebesu už juos atsakinga, manyje vėl išsilaisvina tas lengvutis, laimingas, amžinos vasaros vaikas; vėl galiu nerti į erdvų jo laiką; tiesiog būti, daryti tai, ką noriu, o ne ką privalau; džiaugtis kiekviena diena tik todėl, kad esu gyva, ir mano gyvenimas jau davė gerų vaisių. Šį naują būvį išgyvenu kaip atlygį už motinystę; jis irgi yra mano karūna. Tik besvorė, saldi, grynas džiaugsmas.
Taip pat patiriu, kad užauginus kraujo vaikus atsiveria dvasinės motinystės klodai: moteriai duota būti ama kiekvienai prie jos priartėjusiai būčiai. Tik nuo jos pačios priklauso, kiek bus dosni. Amomis, kaip žinoma, buvo vadinamos moterys atsiskyrėlės, dykumų motinos, gyvenančios Dievui ir su Dievu. Man patinka trumpas, atvira burna tariamas žodelis su m – it žindančio kūdikio murmėjimas – per vidurį, apibūdinantis dykumų mamas, pas kurias žmonės keliaudavo pasitarti dvasiniais klausimais. Šis seniai išnykęs gyvenimo būdas iš dalies atsikartoja vienuolių, ypač kontempliatyviųjų, pašaukimuose. Tačiau dvasinė amos galia iš moters esybės niekur nedingo; pati ją juntu savyje nuo ankstyvos jaunystės.
Moters paslaptis, kuri vaikystėje mane taip traukdavo priartėjus prie kai kurių moterų, yra iš šios srities. Tai dvasinės motinystės galia, kurią gimdama gauna kiekviena mergaitė, bet ne kiekvienoje ji subręsta kaip geras vaisius. Tam, kad ši galia subręstų kaip geras vaisius, būtina bendradarbiauti su Šventąja Dvasia. Tik taip mūsų pasaulio triukšme atsiranda moterų, per kurias Viešpats daro savo tylius, bet užtikrintus darbus. Jos yra šiuolaikinės amos pasaulyje, virstančiame dykuma.
Taigi esu dar viena jonvabalėlė su amos galia, įžengianti į savo gyvenimo šabą. Artėjanti amžinybė traukia mane, tarpas tarp mudviejų mažėja; noriu galvoti, kad visa, kas man dar nutiks šioje žemėje – ypač tai, kas labiausiai skaudės, bus deimantai į mano karūną.
Tebūnie!..
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotraukos fragmentas
