Kai stipriai serga siela, stinga jėgų net išlipti iš lovos. Tačiau artimieji ne visada suvokia, kad depresija – ne tinginystė, o liga. Raginimai „eiti ir kažką daryti“ nepadės. Emocinis skausmas panašus į fizinį – į jį sutelkiamas visas dėmesys ir tampa neįmanoma galvoti apie ką nors kita.
Apie tai, kas padeda depresiją išgyvenančiam žmogui, kalbamės su klinikiniu psichologu, Depresijos įveikimo centro įkūrėju Antanu Mockumi.
Depresijos įveikimo centrą įkūrėte kartu su žmona, taip pat psichologe. Kaip abu pradėjote gilintis būtent į depresiją?
Labai spontaniškai. Kai mokėmės psichologijos, vyravo medicininis požiūris apie psichikos sutrikimus – pirmiausiai juos gydyti buvo siūloma vaistais.
Žmonai į rankas patekusi Stepheno S. Ilardi knyga „Depresijos gydymas“ (angl. „Depression cure“) mums tapo savotišku postūmiu gilintis į šią sritį. Tai buvo šešių žingsnių programa, kaip įveikti depresiją be vaistų. Knygos autoriaus požiūriu, padėti gali fizinis aktyvumas, aiški dienotvarkė, Omega-3 riebalų rūgštys, įdomi veikla, saulės šviesa, palaikančių žmonių ratas, sveiki miego įpročiai. Šios knygos įkvėpti pradėjome kurti savo dešimties savaičių programą.
Kai ėmėmės šio darbo, apie depresiją dar nelabai kas ir kalbėjo. Mums patiems buvo labai įdomu ir patrauklu, kad depresiją galima gydyti be vaistų. Pamenu, psichiatrai į mus kreivai žiūrėjo dėl tokios idėjos. Nors neskatinome visiškai atsisakyti medikamentų, reikėjo įtikinti žmones, kad jie patys savo sveikatos labui gali daug ką padaryti – ypač tada, kai depresija nėra labai sunki.
Be to, reikėjo keisti požiūrį į psichologiją. Juk sovietiniais laikais pagrindinis gydytojas buvo psichiatras, o psichologas – daugiau „aptarnaujantis personalas“. Tačiau kitose šalyse depresijos gydymas jau keitėsi iš pagrindų. Tarkim, Didžiojoje Britanijoje buvo taikomas pakopinis modelis – pirmiausia pacientui patariama skaityti nurodytą knygą ir atlikti tam tikrus pratimus, jeigu tai nepadeda – konsultuoja psichologas. Vaistai skiriami tik tada, kai nebėra kitų būdų. Pas mus viskas buvo atvirkščiai. Jeigu yra psichologas – gerai, jei ne, tai ir nereikia. Gal ir farmacijos pramonei svarbiau, kad depresija būtų nuotaikos sutrikimas, nuo kurio padeda vaistai ir nereikia įdėti daugiau pastangų. Be abejo, nuo to laiko, kai 2016-aisiais įkūrėme Depresijos įveikimo centrą, žmonių suvokimas gerokai pasikeitė.
Kodėl negerai depresiją iškart gydyti vaistais? Ar dėl to, kad žmogus praranda viltį, jog pats gali susitvarkyti?
Žmogus pats sau padeda sveikti. Jo liga – ne tik psichiatro ar psichoterapeuto atsakomybė, tai ir jo paties atsakomybė.
Žinoma, žmonės skirtingi, jų depresijos – taip pat skirtingos. Kai kuriais atvejais vaistai reikšmingai padeda. Tačiau jokiu būdu jų negalima skirti visiems iš eilės. Kai į mus kreipiasi pacientas, pirmiausiai stengiamės išsiaiškinti, su kuo susijusi šio žmogaus depresija. Mums artima egzistencinė humanistinė psichologija, taikome ir kitus metodus, bet tikrai stengiamės padėti žmogui suprasti, kodėl ir kaip depresija atsirado.
Kokie žmonės yra labiau linkę į depresiją? Ar gali būti, kad depresija labiau gresia tiems, kurie užgniaužia savo emocijas, aplinkiniams neparodo nei pykčio, nei liūdesio?
Depresija yra daugiau priežastinis dalykas. Tai – genetinių, biologinių, psichologinių, socialinių ir kitų aplinkos veiksnių rezultatas. Esu matęs tyrimą, kad net vanduo, jei jame yra tam tikros cheminės medžiagos, jį geriantiems gali sukelti depresiją.
Du žmonės gali jaustis panašiai depresyviai, tačiau priežastys visiškai skirtingos. Tarkim, vieno tėvai buvo linkę į depresiją, ir priežastis yra genetinė. O kito tėvai buvo alkoholikai, jis augo nuolat traumuojamas emociškai.
Žinoma, gali būti, kad žmonės nesugeba pažinti emocijų ir jų net bijo. Dažniausiai taip nutinka tada, kai vaikystėje emocinio pasaulio neatspindėjo jų tėvai. Kai žemas emocinis raštingumas, kai nesusigaudai, ką jauti ir ko nori, dėl ko pyksti ir kokie tavo poreikiai, tada tikrai tampi nelaimingesnis. Juk visos emocijos turi savo vietą. Jei kas nors peržengia tavo ribas, tu pyksti, ir tas pyktis yra sveikas dalykas. Tačiau mes dažnai išmokyti kultūringai slopinti pyktį. O jei nuolat ignoruoji savastį ir savo poreikius, tikrai gali kilti depresija, nes pats savęs nemyli.
Pavyzdžiui, jūs esate ieškanti siela, dėl to ir keliaujate, ieškote autentiškų dalykų. O kas būtų, jei viską užslopintumėte, staiga grįžtumėte į Lietuvą ir įsidarbintumėte kur nors savivaldybėje? Galbūt tris mėnesius būtų tiesiog liūdna, o po pusmečio jau prireiktų ir pas specialistus eiti.
Paminėjote dvasinius ieškojimus. Pats esate studijavęs kunigų seminarijoje, kaip manote, kas yra depresija krikščionišku požiūriu? Gal kaip tik tada, kai žmogus praranda gyvenimo prasmę, yra puiki proga rastis tikėjimui?
Psichiatras Mindaugas Šablevičius, gilinęsis į krikščionišką kontekstą, savo straipsnyje rašė, kad depresija gal net ne liga, o tiesiog sindromas – toks, kaip karščiavimas. Juk mediciniškai iš simptomų susidaro sindromas, o iš sindromo atsiranda liga. Ar gali būti, kad depresija yra kaip sindromas? Aš nežinau. Tačiau tai – labai įdomus pamąstymas. Taigi, yra medicininis modelis, kaip apibrėžiama depresija, tačiau yra ir kitokių. Išties visi paaiškinimai apie depresiją riboti. Vieniems žmonėms jie tinka, kitiems – ne.
Be abejo, gyvenimo krizės žmones paskatina ieškoti tikrų dalykų. Tada atsiranda suvokimas, kad neįmanoma gyventi taip, kaip anksčiau – pavyzdžiui, po skyrybų arba rimtai susirgus. Nebetenka prasmės tai, kad anksčiau uždirbai daug pinigų ir galėjai viską sau leisti.
Beje, prasmės krizės – natūralus žmogaus gyvenimo momentas. Kai tau penkiasdešimt, nebegali jausti tokios pat prasmės, kaip tada, kai buvai dvidešimties. Būna, kad žmogus daug dirba, turi pinigų, taip gyvena keliasdešimt metų ir kai ištinka depresija, jam rūpi tik kuo greičiau pagyti ir vėl „varyti“ toliau. Bet šiuo atveju jokie vaistai nepadės – tiesiog negali. Tada neišvengiamai kyla klausimas, kaip tada gyventi kitaip. Atsakymo vieni ieško eidami pas psichologus, antri – į bažnyčią, treti – ieškodami Rytų dvasingumo. Aš į tai žiūriu liberaliai, nes kiekvienas atranda kažką, kas jam tikrai svarbu.
Ar depresija labiau gresia tiems, kurie daug analizuoja savo gyvenimą? Ar lygiai taip pat gali sirgti ir mąstantys bei gyvenantys paprasčiau?
Žmonės yra skirtingi – natūralaus mąstymo, kuriems rūpi paprasti dalykai, ir reflektyvaus mąstymo, linkę viską analizuoti.
Paprastesnio mąstymo žmonės irgi serga depresija – gal stinga pinigų, gal viršininkas uja… Tik dažniau jiems sunkiau suvokti, kas su jais vyksta, nes jie nėra pratę gilintis į savo jausmus, nelabai nori ir psichologo pagalbos, yra labiau linkę pasitikėti vaistais. O reflektyvaus mąstymo žmonės per daug analizuoja ir visko prisimąsto.
Kartais pastebiu, kad žmonės dažnai nenori su manimi bendrauti, jei esu prislėgta ir liūdna. Kaip tada su sergančiaisiais depresija? Veikiausiai net artimiausieji jų privengia?
Tai tiesa. Mums sunku išbūti su sunkesniais kito žmogaus jausmais. Nesame pratę ir tiesiog to nemokame. Ypač vyrai nelinkę kalbėti apie santykius. Jei žmona blogai jaučiasi, vyras sako: „Neliūdėk, mes tuoj viską išspręsim, nuvažiuosim, padarysim.“ O kaip ramiai išbūti, kai šalia esančiam žmogui sunku? Tam reikia įgūdžių. Kito žmogaus emocijos mums kelia nerimą ir mes nežinom, ką daryti.
O jeigu žmonės nėra iš labai artimo rato, matydami liūdną asmenį mano, kad geriau išvis prie jo nelįsti. Jie nemąsto, kad paklausus apie savijautą jam palengvės. Kita vertus, dažnai ir pats žmogus nepagalvoja, kad pasikalbėjus apie tai, kodėl liūdna, palengvės. Jis kaip tik labiau atsiskiria, nes yra įsitikinęs, kad niekas jo neišklausys.
Pandemija mums parodė, kad izoliacija didina nerimo ir depresijos simptomus. Ir to nepakeis pokalbiai socialiniuose tinkluose. Dar kaip tik atvirkščiai – iš jų gali susidaryti įspūdis, kad esi vienintelis, kuris šiuo metu pasaulyje liūdi.
Aplinkiniai labiau linksta bendrauti su tais, kurie visada žvalūs ir linksmi. Tačiau ką daryti, jei toks dabar nesi? Gali apsimesti esąs linksmas, tačiau nuo tokio bendravimo tik dar labiau pavargsi.
Kai kurie žmonės mano, kad depresija yra ne liga, o išsigalvojimas. Jei žmogus nemotyvuotas dirbti, nori tik gulėti arba naršyti po telefoną, jam niekas neįdomu, kaip tada elgtis artimiesiems?
Kai žmogų ištinka depresija, organizmas tarsi įjungia taupymo režimą. Emocinis skausmas panašus į fizinį – kai kažkur skauda, visas dėmesys sutelkiamas ten. Matymas susiaurėja ir tampa neįmanoma galvoti apie ką nors kita.
Artimiesiems kyla nerimas, kad žmogus nieko neveikia. Tačiau visi moralizavimai „Tu eik ten, daryk tą“ tik blogina situaciją. Aplinkiniai retai suvokia, kokia sunki yra žmogaus būsena ir kad jis tikrai niekam kitam neturi energijos. Natūralu, nes to nepatyrusiam žmogui sunku suprasti, kokio sunkumo yra jausmai. Taigi pirmas žingsnis norintiems padėti – suvokti, kas yra depresija ir kaip jaučiasi ją išgyvenantieji. Tai nėra tinginystė ar „išsikalinėjimas“.
Kita vertus, tikrai galima žmogui šiek tiek padėti. Tarkim, pakviesti į lauką pasivaikščioti, nes jau vien prasijudinę žmonės pasijunta geriau. Reikia lankstumo – nei palikti, nei persistengti stengiantis padėti. Taip pat svarbu nuolat stebėti situaciją – galbūt štai dabar žmogui geresnė nuotaika ir jis jau norėtų kur nors išeiti.
Pirmiausiai artimieji turi suprasti, kad būti šalia žmogaus, kuris išgyvena beviltiškumą, liūdesį, nerimą, tikrai yra sunku. Todėl, kaip ir sakoma lėktuve prieš skrydį, reikėtų pirmiau užsidėti deguonies kaukę sau, o tik tada pasirūpinti kitais. Galbūt pačiam verta nueiti pas psichologą ar pasimelsti bažnyčioje, pakvėpuoti ar pasportuoti. Tik tada, kai turi tvirtybės, gali palaikyti kitą.
Labai svarbu, kad žmogus nesijaustų našta. Depresiją išgyvenantieji jau ir taip dažnai jaučiasi esą našta kitiems.
Ir čia nelabai padės apsimetinėjimas, kad viskas gerai. Jautresnis žmogus vis tiek pasijus atstumtas, jei net ir giliai viduje artimasis nenorės su juo būti.
Sergantieji depresija dažniausiai būna jautrūs žmonės. Ir, žinoma, jie gali pajausti, kaip yra iš tikrųjų. Būna, kad su artimaisiais neįmanoma užmegzti kontakto, bet pas gerą psichologą žmogus pasijunta išklausytas. Ir vien nuo to jam pagerėja.
Veikiausiai labai padeda suvokimas, kad kažkam esi reikalingas?
Žinoma. Kadaise savanoriavau „Jaunimo linijoje“. Būdavo, aiškiai girdi, kaip keičiasi žmogaus balsas ir kyla nuotaika, nors per tą valandą problemos juk neišsisprendė. Jei žmogus jaučiasi išklausytas, tada gali blaiviau mąstyti ir pats atrasti sprendimą. Visi mes turime poreikį būti reikalingi. Ir dažnai žmonės atsiskiria būtent dėl įsitikinimo, kad niekam pasaulyje nerūpi. Galbūt tokia nuostata ateina iš vaikystės, kai to asmens jausmai nerūpėjo tėčiui ir mamai. Jei nuolat išgyveni nesvarbumo jausmą, nesijauti mylimas, tada ir gyvenimas pasidaro nemielas.
Be to, į depresiją linkę žmonės gali taip labai norėti santykių su kitais, kad įsivelia į priklausomybę kuriančius santykius. O nedarnūs santykiai, ypač šeimoje, yra puiki terpė atsirasti depresijai.
Papasakokite daugiau apie vadinamuosius toksinius santykius. Akivaizdu, kad daugelis žmonių, ypač moterų, stengiasi prisitaikyti šeimoje taip, kad paminami jų emociniai poreikiai. Kodėl taip nutinka?
Tikrai esu sutikęs moterų, kurios intelektualios ir viską protu suvokia, tačiau emociškai joms baisu likti vienoms. Atėjusios į konsultaciją jos vieną akimirką aiškina nenorinčios būti su vyru, tačiau paskui sako, kad buvimas kartu yra kaip piliulė. O tas vyras eina kur nori ir daro ką nori, jis jaučiasi turįs teisę nuolat pažeidinėti ribas. Jam atrodo, kad moteris per jautriai reaguoja.
Daug kalbame apie moteris, kurių emocinių poreikių neišgirsta vyrai. Tačiau veikiausiai gali būti ir atvirkščiai – vyrai taip pat gali jausti, kad emociškai badauja.
Žinoma, gali būti ir taip. Tiesiog moterims labiau reikia emocinio ryšio. Kartais vyras tiesiog nežino, kaip reaguoti į moters nuotaikas. Galbūt vaikystėje tėvai į jo paties emocijas nekreipė dėmesio, dėl to jis nepažįsta nei savo jausmų, nei gali atliepti kito.
Be to, yra žmonių, kurių nervų sistema jautresnė. Viskas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje jie yra. Jei jautrus vaikas auga šeimoje, kurioje smurtaujama, jis gali tapti traumuotas visam gyvenimui ir jam teks labai ilgai lankytis pas psichoterapeutą. Tačiau jei tas pats jautrios sielos vaikas pateks į menininkų šeimą, kurioje šokama, dainuojama, piešiama, domimasi dvasiniais dalykais, jis atsiskleis visiškai kitaip. Aplinkai jautrūs žmonės yra jautresni ir žmogiškiems ryšiams. Jiems labai reikia saugaus ir kartais net labai intymaus, gilaus ryšio, kurį ne visi žmonės gali suteikti.
Jei grįžtume prie nedarnių santykių šeimoje, tikrai yra santuokų, kuriose nesiskiriama dėl vienišumo ar dėl įsitikinimo, kad taip geriau vaikams. Ir jei moteris gyvena su vyru narcizu, kuriam nerūpi kito žmogaus poreikiai, jei metai po metų jos emociniai poreikiai badauja, gali kilti depresija. Juk kas iš to, kad gyveni turtingai, bet tavo jausmai neišgirsti dešimtmečiais?
Kartais jautresnės moterys kaip savaime suprantamą dalyką priima tai, kad turi rūpintis kitu, o ne savimi. Ir jeigu jos palaiko toksiškus santykius, vaistai gali padėti tik tiek, kad visai „nenuvažiuotų stogas“. Tokiu atveju vaistai padės tik trumpam, nes esminė problema liks neišspręsta. Laukia ilgas kelias – pirmiausia gal reikia ir vaistais depresiją palengvinti, o tada jau ilga terapija gali padėti priimti sprendimą nutraukti žlugdantį santykį.
Kartais nenorą skirtis gali lemti ir tai, kad žmogus yra tikintis. Juk santuoka turėtų būti iki „kol mirtis išskirs“, kad ir kas nutiktų.
Nežinau, kiek to laikomasi realybėje. Galbūt į doktriną labiau kabinasi ta pusė, kuri nenori skyrybų ir taip pateisina savo elgesį. Aišku, galima gyventi su vyru narcizu iki mirties krikščioniškai tikint, kad taip neši savo kryžių ir už tai Danguje bus atlyginta. Kiekvienas renkasi savo prasmę.
Yra manančių, kad tikinčiam žmogui negali būti jokios depresijos ir kad jam nereikia psichologinės pagalbos – užtenka maldos ir šv. Mišių. Ką apie tai manote?
Yra toks populiarus mitas, kad gyvenantieji dvasinį gyvenimą depresija nesusirgs. Tačiau man teko bendrauti ir su vienuoliais, ir su kunigais – jie gali ir depresija sirgti, ir priklausomybių turėti. Visi yra žmonės. Aišku, tikėjimas, malda, ugdymasis, vertybės, bendruomenė – visa tai yra apsaugos veiksniai, kad depresija neatsirastų.
Anksčiau dvasininkai tikrai atlikdavo psichologų vaidmenį, padėdavo žmonėms išspręsti santykių problemas, aiškindavo, kaip bendrauti ir kaip nekenkti kitam. Tačiau ilgainiui atsirado psichologijos mokslas. Jei mokslininkai sielos reikalus yra ištyrinėję, kodėl tuo nepasinaudoti? Jei tai neigiame, argi tai ne tas pats, kas pačiam taisytis dantį užuot ėjus pas odontologą?
Kita vertus, reikia pripažinti, kad psichologija yra ribota. Ji neaprėpia intymaus santykio su sacra – su tuo, kas šventa. Psichologai į šią sritį nesikiša ir apie tai nieko neaiškina. Tai – jau tikėjimo temos.
Kalbino Ginta Gaivenytė
Viršelis – Audrius Zavadskis. XXX (miegantis prie marių). 1968 m.
