„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
„RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ šiemet švenčia 15 metų gimtadienį. 29 aktorių komanda įvairiomis meno ir žaidimo priemonėmis siekia skleisti džiaugsmą ten, kur jo labiausiai trūksta, ir taip kasmet pradžiugina per 20 tūkst. vaikų ir 4 tūkst. senjorų.
Viskas prasidėjo prieš 15 metų, kai dvi iniciatyvios studentės – Viltautė Žemelytė ir Indrė Vileitė – susidomėjo Skandinavijos patirtimi kurti aktorių savanorių klounados pasirodymus sergantiems vaikams. Ši komiško personažo kūrimo idėja jas „pasigavo“, o Lietuvoje kelią kaip tik skynėsi naujasis cirkas.
Iniciatorės parašė projektą, gavo finansavimą, surinko aktorių studentų komandą. Į ją pateko ir šio straipsnio pašnekovė, viena pirmųjų savanorių, o šiandien – „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ aktorė ir meno plėtros vadovė Justė Liaugaudė. Pirmieji klounados mokslai truko tik penkias dienas, kai juos vedę patirties turintys mokytojai iš užsienio pasakė: „Viskas, einam į ligoninę!“
„Pirmasis apsilankymas? Jautri patirtis… O Lietuvos sveikatos sistemoje tai buvo ir stiprus lūžis – juk ligoninės mūsų visai nenorėjo įsileisti“, – sakė Justė.
Juste, kodėl ligoninės nenorėjo jūsų, klounų, įsileisti?
Tokia savanorystė buvo ganėtinai neįprasta. Sveikatos sistema buvo orientuota vien į sveikimą fizine prasme, ir šiaip – ligoninė rimta vieta, rimtos ligos, o čia klounai koridoriais malsis! Be to, tai buvo visiška naujovė, nieko panašaus Lietuvoje iki tol nevyko. Todėl reikėjo rasti drąsių žmonių.
Kalbėjome su ne vienos ligoninės administracija… Vilties žiburėliu tapo Santariškės, kurios sutiko pabandyti. Tiesa, sutikimas buvo labai atsargus. Gydytojai mus labai prižiūrėjo, iš palatos į palatą lydėjo medicinos personalo „delegacija“, kuri sergėjo, kad tik nieko neįvyktų… Turėjome dėvėti ir baltus chalatus, ir kaukes, ir kepures. Aišku, su viskuo sutikome, nes labai norėjome aplankyti mažuosius pacientus. Buvome jauni ir kupini entuziazmo.
Po pirmo apsilankymo nusprendėme, kad šią iniciatyvą norime tęsti. Įkūrėme organizaciją, kuri vadinosi „Balta scena“. Ilgainiui mūsų veikla, sekdamos Santariškių pavyzdžiu, pradėjo domėtis ir kitos ligoninės. Be abejo, vis dar labai nepatikliai. Vėliau prisijungėme prie ne pelno siekiančios tarptautinės gydytojų klounų organizacijos „RED NOSES Clowndoctors International“ (angl. „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai International“).
Žiūrint retrospektyviai, per pastaruosius 15 metų daug kas stipriai pasikeitė. Šiandien jau vystoma ir palydėjimo programa, kai einame ir į operacinę, kur galime laikyti vaiko ranką, būti kartu, kol suveiks narkozė. O to neleidžiama net vaiko tėvams. Tiesa, kol kas tai darome tik Santaros klinikose.
Minėjot, kad ligoninės jūsų iniciatyvą pasitiko ganėtinai skeptiškai. O kokia buvo vaikų tėvų reakcija, kai įgriūdavot į palatas? Ypač, jei buvote lydimi personalo „delegacijos“?
Tai visiems buvo naujiena. Pavyzdžiui, Europoje klounados tradicijos labai gilios, ten ir pasirodymų yra įvairiausių. O Lietuvoje klounados žanras nebuvo vystomas, buvo manoma, kad klouno vieta – tik cirke. O ir pats klounas dažniausiai baisus – su peruku, dideliais raudonais batais, ryškiu kostiumu…
Išsidažęs veidą…
Taip, stipriai išdažytu veidu… Mes esame kitokie. Neturime nei didelių batų, nei jokių perukų. Mums klounas yra humaniškumo, atvirumo ir vilties simbolis. Mūsų kuriami personažai yra ekspresyvesni, bet nelabai nutolę nuo to, kokie esame mes patys.
Iš pradžių, kai eidavome į ligoninę, dažnai patirdavome nepatiklią tėvų reakciją. Įsivaizduokite, esate palatoje, susirūpinusi savo vaiko sveikata. O jeigu dar įvyko nelaimingas atsitikimas… O jeigu jis įvyko ir jūs pati jame nedalyvavote… Ir čia į palatą ateina klounas. Dėl vaiko sunerimę tėvai nesuvokia, kas čia vyksta. Tokias emocijas kėlė klouno pasirodymas prieš 15 metų, tokias pat kelia ir dabar.
Ar visada pradinę nuostabą keičia džiaugsmas?
Nebūtinai. Vos įėjęs į palatą klounas turi pajusti, kaip jam elgtis, kuo kvėpuoja ši palata, kokios tvyro emocijos. Mes neateiname linksminti. Būna, kad pasėdim ir kartu paverkiam. Būna, kad tada, kai ateinam, vaiką pykina, jis vemia, ir mes paduodam servetėlę. O tada vaikas sako: „Gal padainuokim dainą?“ (Juokiasi.) Mes, žinoma, sutinkam.
Klounas ligoninėje – tikrai kontroversiška idėja. Visi dirba, kad pacientai pasveiktų, o čia klounai… Tau tuoj operacija, o staiga tavo dėmesį uzurpuoja klounai. Emocijos ligoninėje visuomet yra ryškios.
Pamenu situaciją, kai procedūriniame kabinete gydytojas nuiminėjo vaikui gipsą. Jis buvo daug išgyvenęs, gydymo procesas sudėtingas… Įlekia klounė su lapeliu ir sako gydytojui: „Klausykit, penktoje palatoje Romas pirtį stato. Gal norėtumėt, kad ir jums įtaisytų tokią?“
Gydytojai per tiek metų taip pripratę prie mūsų akibrokštų, kad visiškai rimtai diskutuoja, kur pirtis bus statoma. Vaikas apstulbęs, jo mama nesupranta, kas vyksta. Vėliau ji pasakojo: „Nieko nesuprantu. Niekur to nebuvau mačius! Ligoninėje vaikui po šeštos operacijos nuiminėja gipsą – o čia apie pirtis. Man buvo šokas. O vėliau kažkoks absurdo jausmas apėmė, pradėjo imti juokas.“
Emocijos labai permainingos… Galvoti, kad klounai ateina palinksminti – ne visada teisinga. Mes žaidžiam su tokia emocija, kokią randam. Tai yra mūsų atspirties taškas.
Ar tai reiškia, kad savo apsilankymui negalite pasiruošti iš anksto? Juk nežinot, kas jūsų laukia.
Mes niekada nesiruošiam pasirodymams. Tiesiog svarbu būti dviese, labai gerai, kai einame poromis – vyras ir moteris.
O, kaip įdomu. Kodėl?
Porai yra daug lengviau sukurti žaidimą, nes kartais jis sukuriamas tik tarp dviejų klounų. Ypač jeigu kalbam apie santykį. Tai mums leidžia sukurti norimą atmosferą, net jeigu ir tie, pas kuriuos ateiname, aktyviai neįsitrauks. Pavyzdžiui, Rožei visada viskas turi būti puikiai, nuostabiai, fantastiškai, idealiai. Ji pusę laiko praleidžia prie kostiumo, kad gerai atrodytų. O Zigmas atrodo kaip ką tik grįžęs iš žvejybos – labai paprastas. Rožė greita ir guvi, o Zigmas lėtas. Tokiais kontrastais ir žaidžiame.
Be to, jeigu yra vyras ir moteris, atsiranda santykių tema. Pavyzdžiui, senjorams – santykiai, meilė yra esminis dalykas. Todėl juos lankydami mes kuriam daug melodramų. Labai įdomu – kaip serialas! Anąkart pasikviečia mane viena močiutė, sako: „Rože, tu su juo nevaikščiok. Tikras pamušalas! Praėjusį penktadienį buvo atėjęs su kita.“ (Juokiasi.) Moko mane ir kaip elgtis, ir kaip atrodyt, kad jį išlaikyčiau. Senjorai labai įsitraukia.
Tačiau tam tikros situacijų simuliacijos tikriausiai būtinos? Ar pasitaiko, kad atrodo, jog žemė iš po kojų slysta?
Klouno nosis yra mažiausia pasaulyje kaukė, ir ji mus labai saugo. Lankomės ir pas sunkiai sergančius vaikus. Nesvarbu, kokios prastos fizinės būklės vaikas būtų, jis turi energijos, nori žaisti. Jis nežino, ką reiškia prasti tyrimų rezultatai, sunkus gydymo procesas ir nežinomybė, bet tai jaučia. Ypač – per mamą. Jeigu mama jaučia nerimą, šis persiduoda ir vaikui.
Kaip pavyksta slogių emocijų neparsinešti namo?
Tikrai yra buvę sudėtingų ir sukrečiančių istorijų, tačiau liūdesio ligoninėje nėra daug. Mes ilgainiui supratom, kad neateinam pas ligą. Mes ateinam į visiškai sveiką žmogaus dalį, tiesiog ateinam žaisti.
Žinoma, jeigu aš ateičiau kaip Justė, tai sėdėčiau prie tos mamos ir verkčiau. Tačiau tai nereiškia, kad mes, klounai, neapkabinam tėvų, kuriems to reikia. Galime tą padaryti, jeigu jaučiame, kad tai padės. O jeigu matom, kad tai tik sugadins situaciją, aišku, to nedarom.
Užsidėdama klouno nosį aš tampu Rože. Kartais, kai į mane ligoninėje kreipiasi mano tikruoju vardu, išmuša iš vėžių. (Juokiasi.) Kiekvienas labai individualiai kuriam savo charakterius, pagal tai, kokia mūsų pačių būsena, pagal tai, kas esam.
O ar dažnai tenka susidurti su stereotipais?
Pasitaiko, todėl gydytojams vedame seminarus – norime, kad jie suprastų, ką darom, kokiais principais remiamės ir kodėl renkamės tam tikras metodikas skirtingiems atvejams.
Būna, kad gydytojai ligoninėje sako: „Čia mažiukai, čia neikit.“ Maždaug – klounai nesusiorientuoja, kam jų reikia. (Juokiasi.) Psichologų teigimu, šypsenos mechanizmus kūdikis pradeda atpažinti nuo gimimo. Šypsena jis ir pats parodo, kad yra laimingas. Ir svarbiausia, yra ryšys su mama. Todėl, jeigu klounai suteikia šiltų emocijų mamai, vaikas jas perima.
Humoras su amžiumi irgi tobulėja. Jeigu pas 3–4 metų vaiką ateina klounas ir niekur neatsitrenkia – jis ne klounas. Vaikai, matydami, kaip klounas trankosi, tiesiog klykia iš džiaugsmo. Tokio amžiaus vaikams taip pat labai juokinga, jeigu klounas ko nors neranda arba nežino. Pavyzdžiui, nemoka išeiti pro duris. Tuomet jau keturmetis gali imtis iniciatyvos ir parodyti – jam tas neatitikimas, kaip suaugęs gali nežinoti to, ką jis žino, atrodo labai linksmas.
Vyresniems vaikams pasidaro svarbus žodis. Vadinasi, klounai turi mokėti žodiškai sukurti situacijas, kad vaikams būtų juokinga. Vėliau jie tampa skeptikais, praranda tikėjimą fantazija, todėl su jais turi kurti tikroviškas situacijas. O tai, kad esi jų demaskuojamas – taip pat žaidimo dalis.
Paaugliai, kai ateina klounai, „slepiasi“. Dažniausiai „būna telefone“, vaidina, kad nerūpi. Bet jų jausmai tokie pat, jiems labai svarbi draugystė, simpatijos, taip pat ir baimė, nors ir stengiasi to neparodyti. Kai paauglius lydžiu į operacines, būna, kažkuriuo momentu jie pradeda drebėti. Vienas, pamenu, atsisuko: „Aš nežinau, kas man yra.“ Sakau: „Šiaip, žinai, gali būti, kad bijai.“ Tarsi nori išlikti ramus, susivaldyti, bet vis tiek visas dreba. Klausiu: „Gal nori, kad palaikyčiau tau ranką?“ Sako: „Gali. Jei nori.“ (Juokiasi.)
„Jeigu tau nuo to bus geriau – laikyk!“
Taip! Sakau: „Ačiū, žinok.“ (Juokiasi.)
Klounai negali panaikinti baimės. Mes galim su ja išbūti, ją pripažinti, galim šiek tiek ventiliuoti ar nukreipti dėmesį kitur, bet baimė vis vien bus. Klounai negali panaikinti ir skausmo. Vis tiek skaudės. Todėl klounai melagystėmis, kad „Tau čia neskaudės“ ar panašiai neguodžia.
Jūsų tarnystė prasidėjo nuo vaikų ligoninės, o šiandien lankotės ir senelių namuose, pas vienišus žmones. Kaip kilo mintis plėsti savo lankomų vietų spektrą?
Kadangi mes priklausome tarptautinei organizacijai „Red Noses International“, semiamės patirties iš kolegų užsienyje. Jie yra sukūrę įvairių programų skirtingoms grupėms. Norint jų imtis, klounai turi baigti „Klounų universitetą“, gauti sertifikatus, patvirtinančius, kad jie sėkmingai baigė psichologijos, komunikacijos, sociologijos, teatro ir kitus kursus, kuriuos veda Lietuvos arba užsienio lektoriai. Viena svarbiausių temų – kaip dirbti su skirtingomis žmonių grupėmis.
Pradėję dirbti su vaikais, vėliau ėmėmės programų senjorams. Programa „Saliono kabaretas“ yra unikalus teatrinis pasirodymas, kuriame senjorai tampa žvaigždėmis, atlikėjais, o klounai tik padeda jiems save atskleisti. Pagal programą „Klounai kelyje“ mes, bendradarbiaudami su Maltos ordino pagalbos tarnyba, važiuojame pas vienišus, atskirtyje gyvenančius senjorus.
Šią išskirtinę iniciatyvą sukūrėme patys. Pas senjorus vykstame savo baltu autobusiuku, kuris įrengtas kaip svetainė. Žinoma, ryšiui sukurti reikia laiko, bet ilgainiui toks apsilankymas senjorams tampa švente, ypač jeigu jie neturi vaikų, anūkų, jų niekas nelanko. Klounai mielai apsilanko pas senjorus arba pakviečia į savo svetainę – visada turim šiltos arbatos, saldainių, turime ir nuotraukų albumą, kuriame mūsų, klounų, nuotraukos kartu su aplankytais senjorais. Aišku, būna, kad senjorai prašo ir daržo darbuose pagelbėti. Tuomet žaidimo lokacija keičiasi. (Juokiasi.)
Turime dar vieną programą „Juoko terapija“, atsiradusią gydytojams stebintis, kad vaikai dažnai atvyksta nepasiruošę planinėms operacijoms. Jie nežino, kodėl atvažiuoja, kas bus daroma. Kiti netgi visai nieko nežino. Atsimenu atvejį, kai mergaitė atskrido iš Anglijos pas močiutę į Lietuvą ir iš oro uosto buvo atvežta į ligoninę planinei operacijai.
Manau, kad tokių atvejų neturėtų būti, todėl mes užsiimam švietėjiška veikla ir mielai apie tai dalinamės viešai, ką būtų galima padaryti, kad patirtis ligoninėje būtų kuo švelnesnė. Pasak psichologės Aušros Kurienės, nesvarbu kokio amžiaus būtum – ar šešerių, ar šešiasdešimties – ligoninės patirtis nėra maloni.
O kaip „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ pasirenka, kur vyks ir ką aplankys? Ar planą kuriate patys, ar esate kviečiami?
Mus labai dažnai kviečia, skambina, rašo laiškus. Turime ištisus senjorų namų sąrašus, kai kurie mūsų atvykimo turės laukti apie trejus metus.
Nors vykstame aplankyti tų, kurie labai ilgai mūsų laukia, tačiau mūsų tikslas – sukurti tvarų bendradarbiavimą. Tai reiškia neišsibarstyti, bet koncentruotai dirbti keliose vietose. Todėl mes turime vos 4–5 senjorų namus, kuriuos lankome – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Marijampolėje. Tris kartus per savaitę lankomės Santarų klinikose ir Klaipėdos ligoninėje, porą kartų per savaitę – Kaune, apsilankome ir Šiaulių ligoninėje. Daugiau aprėpti – sudėtinga.
Be to, su specialiomis programomis vykstame į vaikų reabilitacijos centrus, ten rengiame penkių dienų cirko dirbtuves, kurios baigiasi bendru pasirodymu. Vaikai taip nuoširdžiai, jautriai atsiskleidžia ir vėl patiki savo jėgomis.
Pavyzdžiui, viena mergaitė atvažiuodavo į užsiėmimus su ratukais. Mes, žinodami gydytojų rekomendacijas, vis prašydavom jos atsistoti. Juk ir kaspinas, su kuriuo ji norėjo šokti, ore plaikstytųsi gražiau! Mes žinojom, kad mergaitė gali atsistoti, gali eiti, bet ji tai padaryti atsisakydavo – tiek mums, tiek gydytojai, tiek mamai. Pasirodymo dieną, visų nuostabai, mergaitė užsimiršo – buvo tokia laiminga, kad atsistojo ir suko kaspiną kartu su kitais. Reikėjo matyti jos mamos reakciją…
Nuostabos būna kupini ir senjorų artimieji, pamatę mūsų kuriamų pasirodymų vaizdo įrašus.
Deja, besiviliantiems greitu laiku sulaukti jūsų savo įstaigose, žinia, kad taip gali ir visai neįvykti – liūdna. Koks „Raudonų nosių“ ateičiai keliamas lūkestis?
Mūsų tikslas – kad sistema pagaliau keistųsi. Tam nereikia prie kiekvieno žmogaus pastatyti po klouną. Mes žaismingumo mokome ir gydytojus, primename, kad jį reikia nuolat treniruoti.
Nors žaismingumą turime nuo gimimo, mes galim jį užgniaužti ir neturėt įpročio juo naudotis. Ypač, jeigu „mano darbas labai svarbus“, „aš esu labai svarbus vadovas“, „negaliu nerimtai pasirodyti“. (Juokiasi.) Tada tu tampi toks akmuo, luitas.
Jeigu žaismingumo netreniruoji, iškilus krizinei situacijai negebėsi jo prisišaukti, nes tiesiog nesi pratęs jo naudoti. Todėl tau reikės daugiau pagalbos iš kito, esančio šalia, kuris sakys: „Ei, žinok, čia tikrai blogai, bet žiūrėk – yra šviesos!“
Kalbino Aušra Čebatoriūtė
Viršelis – „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ archyvo nuotrauka
