Žodis „relikvija“ kilęs iš lotynų k. „reliquia“, reiškiančio „kas lieka“. Relikvija yra tai, kas lieka iš šventojo po jo mirties – daiktinė atmintis ir dvasinis dalyvavimo Dievo šventumoje ženklas.
Skirstomos į „kietąsias“ (audiniai, kaulai), „kraujo“ (Jėzaus kraujas – mažiausiai 12 bažnyčių pasaulyje turi tokią relikviją), „skystąsias“ (Jėzaus ar Marijos ašaros – mažiausiai 8 šventovės gali tuo pasigirti), „dujinės“ (stiklo ar kristalų ampulėse) ir „kontaktinės“. Pastarosios buvo labai paklausios viduramžiais, kaip, pavyzdžiui, garsieji „vinažai“ (vinages) – indai su vandeniu (dažniau – vynu, nes vinažas reiškia ir pastiprintą vyną), kuriuose buvo pamerkti šventojo… kaulai – tokį vyną duodavo gerti ligoniams.
Bažnyčia sako, kad relikvijos nėra kokie stebuklingi – magiški – dalykai. Šv. Tomas Akvinietis rašė: „Gerbdami šventųjų relikvijas […] mes negarbiname bejausmio kūno, kaip kūno, bet gerbiame tai dėl sielos, kuri buvo su juo susijusi ir kuri dabar pas Dievą džiaugiasi.“
Krikščioniškų relikvijų kulto pradžia – 150-ieji mūsų eros metai, kai pirmą kartą paminima „transliacija“ – perkėlimas: kankinio šv. Babylo kūnas buvo perkeltas į Dafnės bažnyčią, kad taip būtų išsaugotas ir būtų galima prie jo melstis. Tais pat metais knygoje „Apie Polikarpo kančią“ kalbama apie „šventą kūną“ ir Polikarpo „kaulus, brangesnius už auksą“, švenčiamos jo mirties – gimtadienio Danguje – metinės.
Popiežius Silvestras I (270–355 m.) prisako, kad altoriaus staltiesės drobulei atminti turi būti gryno lino. Po 1300–1320 m. užregistruota daugiau nei 40 netikrų drobulių ir 30 Kristaus tunikų, tad apie šias relikvijas nesiplėsiu.
Po 500-ųjų metų Rytų krikščionys ima skaidyti relikvijas, kad jas kuo labiau išplatintų, tikėdami, kad jų dvasinė vertė lieka ir mažiausiame gabaliuke. Katalikai šiuo pavyzdžiu ima sekti 700–750 metais, nebesilaikydami senovės Romos įstatymo, draudžiančio skaidyti kūnus.
Kad pritrauktų tikinčiuosius ir išsilaikytų finansiškai, bažnyčiai ar vienuolynui buvo būtina turėti relikvijų. Kadangi pradedant viduramžiais jų labai daug randama, stebuklai turi įrodyti relikvijų tikrumą. Tad vienuoliai ir kunigai varžosi tarpusavyje, kiekvienas reklamuodamas savo šventąjį.
Ginčijasi bei varžosi ir to meto istorikai: Raoulis Glaberis praneša apie apgaulę Šveicarijos Alpėse: jis sako, kad vietinius prelatus smarkiai apgavęs gabus klastotojas, o vadinamosios relikvijos stebuklingomis tampa tik dėl demonų apgavikų, ir tik prasti žmoneliai tokiais triukais tetiki, kai tuo tarpu išminčiai (juo save laiko ir pasipiktinęs rašytojas) nesileidžia apgaudinėjami. Tačiau net vyskupai ten rengią mažus apgavystes patvirtinančius sinodus, kuriuose tik siurbia pinigus iš liaudies. Ademaras Šabanietis savo Kronikose aprašo, kaip 1010 m. Anžėly (Angély) susirinko didžiūnai ir buvo suvežtos kitos apylinkių relikvijos šv. Jono Krikštytojo galvos atradimo proga. Tačiau rašte jis labai griežtai sako, kad tai – netikra relikvija. Nurodo visų į ceremoniją suvežtų šventųjų stebuklus, išskyrus to, kurio garbei visi susirinko. Argi tai ne įrodymas, kad naujai atrasta relikvija nėra tikra ir negali rungtis su šv. Marselio Limožiečio relikvija? (Na, rašytojas yra to Šv. Marselio Limožiečio vienuolyno vienuolis.)
Keistybės
Keisčiausios relikvijos: Stambulo Topkapi rūmuose saugomas akmeninis paties Abraomo dubenėlis, Juozapo (to, kurį broliai įmetė šulinin) turbanas ir Dovydo kardas. Šri Lankoje yra Budos pėdsakas, bet musulmonai ten mato Adomo, kai jis žengė iš Rojaus, pėdos atspaudą. Kaukaze yra atspaudas grandinių, kuriomis buvo prikaltas Prometėjas. Viena bažnyčia skelbėsi turinti Kanos vestuvių staltiesę! Dar keistesnės ir, be abejonės, netikros relikvijos – Jėzaus atodūsiai, užkonservuoti buteliukuose, šv. Juozapo riktelėjimas, kai jis skaldė rąstus ir Šventosios Dvasios čiaudulys, Jokūbo kopėčių gabaliukas, archangelo Mykolo prakaito lašas ir Liepsnojančio krūmo šakelės!
Piligrimų pinigai
Šv. Jokūbo kelias garsus nuo 980 m., o Karolingų laikais piligrimo statusas oficialiai įteisinamas. Po 1033 m. dygsta naujos nuostabios bazilikos, mat po 1008 m. randama vis daugiau (ilgai slėptų) šventųjų ir jų relikvijų. Labai patogu pirmenybę teikti mirusiems, todėl nebyliems šventiesiems. Italijoje tuo metu rastas netgi Mozės lazdos gabaliukas. Pamaldūs tikintieji plūsta į įvairias relikvijas turinčius miestus, juos turtindami, o tų miestų gyventojai, anot istorikų, tampa pasipūtėliais.
Prancūzai
Prancūzija – tikra relikvijų žemė, vien ašarų, Jėzaus išlietų prie Lozoriaus kapo, – mažiausiai 8 vietos.
Kaip tai nutiko? Tūkstantieji metai, Prancūzija. Pilių valdytojų priespauda, jokių teisės įstatymų, jokių teisių nei teisingumo, besikartojantys badmečiai – kur paprastiems žmonėms ieškoti pagalbos? Vienuolynuose vienuoliai (už užmokestį) nuolat meldžiasi, kad būtų atleistos riterių ir kilmingųjų nuodėmės. Paprastiems žmoneliams belieka patiems šauktis šventųjų paguodos, vilties ir keršto.
Kaip jau minėjau, kiekvienas vienuolynas turi turėti relikvijų, kurias galėtų garbinti: ar vienuolyno įkūrėjo, ar kaimynystės geradario, o geriausia – kokio nors kankinio, kurio palaikai yra atrandami, arba įgyjami nusiperkant, neatmetant netgi vagystės, nesgi tikėta, kad šventasis ar šventoji leidžia vogti ir perkėlinėti savo žemiškuosius palaikus, tik jei patys to užsinori.
Šv. Benediktas ir konkurentai
Prancūzijos Fleri (Fleury) vienuolynas šv. Benedikto Nursiečio (480–530) relikvijas turi nuo 672 m., kitur data taisoma į 854 ir 865 metus, – tai stebuklingas ir jaudinantis nuotykis, aprašytas IX a. „Perkėlimų istorijoje“ – italai iš Montekasino, bandę relikvijas atsiimti, betgi šv. Benediktas pasirinko Prancūziją ir tai pakartos tiek kartų, kiek tik reikės – pučiasi prancūzai.
Karolio Didžiojo sūnus Liudvikas Pamaldusis, 818 m. patvirtina, kad Fleri vienuolyne tikrai yra šv. Benedikto kapas ir pažada vienuolynui savo apsaugą.
IX a.–XII a. pr. parašytos 9 knygos „Šv. Benedikto stebuklai“.
Prancūzų vienuolyne šv. Benedikto diena švenčiama jo palaikų perkėlimo dieną – liepos 11-ąją. Pasakojama, kad tą dieną, per Mišias, iškart po Evangelijos skaitinių, pasveiko visi ten dalyvavę ligoniai, o dar kiek vėliau – ir 60 kitų. Jau Montekasino vienuolyne Italijoje, dar būdamas gyvas, šventasis atliko daugelį stebuklų, kurių dažniausi – pergalės prieš šėtoną (visi žino istoriją apie dužusią užnuodyto vyno taurę), bet prancūzams to negana.
Abatui Bosonui, kad Fleri vienuolyno spindesys dar labiau tviekstų, reikia kankinio relikvijų, tad paprašo ir gauna šv. Sebastijono relikviją iš Šv. Dionyzo ir Šv. Medardo vienuolynų. Mat šv. Benediktas, anot to meto požiūrio, turi du trūkumus: yra ne vietinis ir nėra kankinys. Be to, šv. Mauro, afrikiečio kankinio, relikvijos į Fleri vienuolyną perkeltos 962–977m. (985 m. jo relikvijos perkeltos į Orleaną, kad išgelbėtų vynuogynus, o dar po šimtmečio – į Sancerre, kad numaldytų epidemiją – matome, kad viduramžiais šventųjų relikvijoms teko nemažai pakeliauti.) Mat besiklausant jaudinančių kankinių istorijų, klausytojų vargai nebeatrodo tokie… vargingi. Ši konkurencija, šventųjų varžybos, atrodo, pažadina šv. Benediktą, nes iš karto pasipila stebuklingi apsėstųjų pamišėlių pagijimai – kaip žinom, šventojo „specializacija“ yra kova su „senuoju priešu“ – užtenka tik atgabenti apsėstuosius prie šventojo kapo. Be to, vieną iš trijų šv. Benediktui skirtų švenčių (gruodžio 4 d.) vienuolius ištinka „stebuklinga žvejyba“ kaimyniniame tvenkinyje – tinklai sutrūkinėja nuo žuvų gausos. Šaukdamiesi pagalbos ir paprasti vargingieji vaduojami iš bėdų: iš gaisro išgelbėjami turteliai, iš vilko nasrų stebuklingai ištraukiamas vaikelis. Susipykusius didžiūnus šventasis parbloškia ant žemės, o jų kardai tampa nebepakeliami.
Šv. Benedikto stebuklų knygų aprašuose galime rasti ir keistų dalykų, pavyzdžiui, 1040 m. abatas Hugues buvęs tiek pilnas tuštybės, kad visur vedžiodavęsis povą. Tam pastipus, išmeldžia paukščio prisikėlimą, šv. Benediktui pažadėjęs povo dydžio žvakę. Na, tiesą sakant, benediktinų regula nedraudžia vienuoliams laikyti povų?
Šventoji Fidė
Susipažinkite – šventoji Fidė (sainte Foy), mergelė kankinė. Atsisakiusi tarnauti pagonių dievams – demonams, labai jauna (dvylikmetė) ir graži krikščionė, 303 m. spalio 6 d. nukankinta ant grilio grotų. Jos relikvijorius pagamintas apie 880 m. Nuostabus, auksinis, nusagstytas brangakmeniais sostas, kuriame sėdi šventoji – jos akis juvelyrai padarė tokias, kad, rodos, ji tikrai į jus žiūri ir žvilgsniu sekioja. Po 960 m., kai pradėtas rašyti šv. Fidės gyvenimas ir stebuklai po mirties, į Konko (Conques) vienuolyną plūsteli piligrimai. Vienuoliai bando užsandarinti duris, bet tos dieviška valia vėl atlapos. Tai keista šventoji. Viena vertus, ji labai stipri: sugrąžina išdurtas akis, atgaivina ne tik negyvus arklius bei asilus, bet ir vaikus, kita vertus, jos šaukiamasi ir pametus žiedelį, ėmus slinkti plaukams, išaugus karpai…
Be to, šventoji pavydžiai gina savo relikvijorių. 984 m. reikia išpirkti vieną įkaitu paimtą didžiūną, tad apiplėšiamas šv. Fidės lobynas: ant asilėno sukraunama milžiniška sidabro smilkyklė, taurė, keturi brangiausi uždangalai. Gyvulėlis klupteli ir nurieda į prarają. Gyvuliui – nieko. Brangiausiems trapiems indams – nieko. Nors vežimaitis subyrėjęs į druzgus, balnas į kelias dalis suskilęs, o smilkyklei, tūkstantį kartų trapesnei – nė įlenkimo. Grąžinti lobį į lobyną! Dar gaunama žinia, kad įkaitas jau miręs. Greitai miršta ir visi šventosios turtų grobikai. Vienas jų paskęsta Jeruzalėje su tokiu svoriu aukso, kiek jis buvo išplėšęs iš šv. Fidės lobyno.
Sunku suprasti ne tik kartais keistus stebuklus, bet ir keistą viduramžiais gyvenusiųjų elgesį. Atrodo, kad gana įprasta ne tik prie relikvijų šauktis pagalbos, bet šventuosius šantažuoti, su jais ginčytis, juos erzinti.
Pavyzdžiui, vienas Bordo vyskupas 994 m., neapsikęsdamas dejuojančių karštinės apimtų žmonių (dabar jau žinotume, kad vargšai apsinuodiję skalsėmis) skundų (ir jų kūnų dvoko), eina prie šv. Marcialio kapo ir lengvai jį šantažuoja: „Tu buvai Jėzaus mokinys, padarei tiek stebuklų, kad visas Bordo atsivertė, bet jeigu dabar pat neužgesinsi šios ugnies, draskančios kūnus, aš nebevadinsiu tavęs Akvitanijos karaliumi, nebetikėsiu tavimi ir tavo relikvija, didžiausiu miesto lobiu.“ Ir štai – nakties vidury virš vienuolyno suspindi akinama šviesa – visą valandą, rodos, saulė plieskia it vidurdienį, nors yra vidurnaktis. Tuojau pat 7000 ligonių pasveiksta, o vyskupui sapne pasirodo šventasis, duodantis jam odmaišį, sklidiną vandens, kad atgaivintų karštinės nuvargintus žmones.
Grįžkime pas šv. Fidę!
Toks riteris Gimonas, į vienuolyną įstojęs, neatsisakė praeities – dormitoriume šalia vienuolio apsiausto pakabino ir savo šarvus, šalmą ir kardą. Priešai drebėdavo jį išvydę ir dažnai sprukdavo be jokio mūšio. Gimonas visiškai neabejodamas prie šv. Fidės relikvijų eidavo šantažuodamas šventąją: mušdavo statulą grasindamas įmesiąs ją į upę ar šulinį, jei šventoji tuoj pat neatkeršys priešams. Galbūt šiam riteriui nieko blogo nenutiko, nes jo ir šventosios priešai buvo bendri? Mat kitiems burnotojams prieš ją baigdavosi labai blogai. Įžeidę statulą riteriai mirdavo – vienas nutrenktas žaibo, kitas – mirtinai primuštas. Vienam sapne pasirodžiusi šventoji lazda jį taip prilupusi, kad rytą varguolis mirė, vos spėjęs sapną papasakoti.
Vienas didikas per Kalėdų vakarienę, įšilęs nuo vyno, iškeikia šventąją ir jos relikvijorium besirūpinančius vienuolius. Staiga kyla viesulas, stogas subyra, namai sugriūva – žuvo tik keikūnas su žmona ir penkiais tarnais, o kitiems – ničnieko. Be viso to, tie septyni kūnai nežemiška jėga nutėkšti tolių toliausiai.
Dar vienas didikas siuntė tarnus, kad iš vienuolių vyną atimtų. Vienas tarnų atsisako plėšikauti, į ką ponas rikteli: „Ką, negi šv. Fidė geria vyną?“ – ir akimirksniu… išsilydo.
Yra toks prancūziškas posakis: „šventieji išplėštų akių atgal neįdės“. Bet šv. Fidė net dukart tai padarė. (Išplėšti akį – normali viduramžių bausmė neištikimam vyrui arba šiaip už ką kerštaujant).
Šv. Fidės stebuklų knygose didelis skyrius yra išgelbėtiesiems kaliniams. Kai įkalintieji šaukiasi šv. Fidės, grandinės pačios atsilaisvina, geležinės durys pačios atsidaro. Vienam nelaimėliui sapne pasirodžiusi šv. Fidė įduoda kūjį ir pirštu parodo surūdijusią per laiką grandinės dalį: daužyk čia. (Ir – ne, šventoji neskirsto kaltų ir nekaltai įkalintų – išlaisvina visus jos besišaukiančius.) Ji liepdavo stebuklingai išsivadavusiems ateiti į vienuolyną, ant pečių atsinešant sunkias grandines. Tų grandinių per laiką prinešta tiek, kad užteko išlydžius solidžias altoriaus grotas nukaldinti, tvoreles ir raktus ir dar daug parodai liko: vienuoliai niurnėdavo, nes tų grandinių buvo prigrūsta visa bažnyčios nava. Visi išsilaisvinusieji buvo riteriai. Tai rodo, kokios niautynės tuomet tarp riterių vyko, bet, kita vertus – pagrobimas ir sukaustymas – tai dar ne nužudymas.
Vienas nekaltai apkaltintasis šaukiasi šv. Fidės ir jo nieks nebesugeba pakarti – virvė nusmunka, nors tu ką.
Daug šventąją įžeidusiųjų apanka. Vienas riteris neleidžia vienuoliams, nešantiems šv. Fidės relikvijorių, eiti per savo žemes (ir jose stovyklauti). Vienuoliai vis tiek jo laukuose atsiduria. Įsiutęs riteris surenka 50 vyrų, kad atsiimtų savo teritoriją, bet vos tik prisiartinę prie jo žemėse besiilsinčių procesininkų, visi apanka.
Toks Hektoras, pilies valdovas, atvyksta į šv. Fidės šventę, bet ne melstis, o susitikti su meiluže. Jis atsitraukia nuo savo svitos, besitraukdamas pastumia kitas damas, staiga bažnyčioje kyla tokios muštynės, kad vienuoliai šv. Fidės statulą nukelia ir nugabena kuo toliau, kad šventosios pyktis pagaliau liautųsi. Dramblio kaulo ir aukso kryžius po Fidės kaklu nukrinta ir dūžta, vienuoliai surenka gabaliukus – ir kryžius pats susitaiso. O Hektoras? Jį apleidžia žmona ir vaikai (ir meilužė?) ir jis klajoja pamišęs, gėdoje ir skurde, šventosios taip už šventės sugadinimą nubaustas.
Dar kiti stebuklai atrodo mūsų laikams truputį nesąžiningi. Kunigaikštienė Arsinda turėjo dvi nuostabias apyrankes – iki pat alkūnių nusagstytas brangakmeniais. Sapne jai pasirodė jaunutė gražuolė, paklausta prisistatė – šv. Fidė. Ir paprašė, kad jai tas apyrankes į Konką prie Išganytojo altoriaus atneštų. Gerai – sutinka dama. Bet paprašo sūnaus, kurio niekaip negalinti susilaukti. Grįžus namo piligrimė pastoja, net du kartus iš eilės, gimsta du sūnūs – Raimondas ir Henris. Atrodo, kad šventoji ne tik papuošalų mėgėja, bet ir dosni – po sūnų už apyrankę. Apyrankės panaudotos altoriaus puošybai. Deja, istorikas, aprašęs šį stebuklą, nepasako, kad kunigaikštienę netrukus jos vyras atleidžia dėl kitos moters, o abu vaikiukai miršta dar nesuaugę.
Tai, kas buvo visiškai normalu viduramžiais, mūsų laikais mažų mažiausiai nesmagu skaityti, tad skaudama širdžia kai kurių istorijų perpasakoti negaliu vien dėl to, kad nepapiktinčiau jautrių skaitytojų. Bet keistybių ir taip užteks – neatsiprašau, nesgi ne aš tuos pasakojimus išgalvojau. Jie… tikrai įvykę ir tų laikų istorikų rimtai aprašyti.
Šv. Fidės pokštai
Šventosios Fidės žaidimai, kuriuos verčiu „pokštais“, – gana svarbi prancūzų folkloro dalis. Tai tokie maži stebukliukai, nerimti, ir jų tiek daug, kad visų nė kruopščiausi istorikai nepapasakojo. Dėl jų įžūlumo sunku jais tikėti. Bet smagu.
Plačiausiai žinoma istorija, apie kurią net dainos dainuojamos, yra apie didžiūną, kuris prie mirštančios žmonos guolio pažada šv. Fidei padovanoti šiosios žiedą. Bet iškart po laidotuvių tą savo pažadą patogiai pamiršta, veda kitą žmoną ir jai tą žiedą užmauna. Žiedas taip smarkiai suspaudžia naujosios damos pirštą, kad toji kone kaukia iš skausmo, niekaip negalėdama jo nusimauti. Tenka keliauti prie šv. Fidės kapo atgailaujant. Tris paras sutuoktiniai meldžiasi, prašydami atleidimo, kol trečią naktį apsiašarojusi ponia šnypščiasi nosį, ir atsileidęs žiedas nuo piršto nusmunka ir kaip kulka nulekia į tolimiausią bažnyčios kampą!
Toks Žerodas, Konko vienuolijos kaimynas, labai mėgo riterių žaidimus. Kartą jis paprašė savo valdovo, kad jam paskolintų nuostabų medžioklinį sakalą. Valdovas sutinka su sąlyga: jei sakalą Žerodas praganys, tai turės atiduoti visas savo valdas.
Ir štai – dar namo negrįžęs, nekantraudamas nevykėlis sakalą paleido – tas purpt – ir dingo debesyse! Ilgai ieškojęs ir neradęs vargšas grįžo namo išsekęs ir it žemes pardavęs. Na, praradęs tas žemes dėl dailaus skolinto paukščio. Žinodamas rūstų, žiaurų, neatleidžiantį savo valdovo būdą, vargšas verkė, ruošdamasis tapti elgeta. Niekas jo nesugebėjo paguosti. O žmona ir sako: be reikalo tiek dejuoji dėl dalyko, kurio negalime pakeisti. Rytoj rytą basas nueik pas šv. Fidę ir paaukok jai žvakę, aš tikiu, kad Dievas tau padės. Neberaudok, nusiramink, sėskis prie stalo, nes išbandymuose nėr nieko blogiau nei viltį prarasti. Paguostas vyras pasimeldžia ir pralinksmėjęs sėdasi vakarienės. Staiga iš kažkur pro langą įskrenda žąsis, o paskui ją – prarastas sakalas! Stebuklas, kad sakalas grįžta iš jam nežinomų vietų į jam nepažįstamus namus! Valdovo, specialiai apmokiusio sakalą, klasta neišdegė. Jau rytdieną laimingas vasalas lekia prie šv. Fidės relikvijų.
Maži stebuklai nėra tokie reti hagiografijose. Šv. Benediktas yra išgelbėjęs arklį, grąžinęs povą tuščiagarbiam abatui, šv. Honorata prikėlus arklio maitą, šv. Vulfranas grąžino valstiečiui jautį, šv. Marija iš Rokamadūro – atgaivino varnėną, brangų vienai damai.
Maži dalykėliai, tačiau argi ne gyvybiškai svarbu riteriui žirgas, valstiečiui – ariamas jautis ir depresyviai poniai – mylimas paukštukas?
Dar kitą kartą tas pats mums jau pažįstamas Žerodas keliavo po Romą. Jo brolis tam paskolinęs asilą. Deja, grįžtant iš piligriminės kelionės, asilas ėmė silpti. Žerodas šaukiasi šv. Fidės pagalbos, pažada jai asilo dydžio žvakę paaukoti, kad tik gyvulys pasveiktų! Bet asilas padvesia. Lieka tik nudirti jam odą, kad bent kiek naudos dar išpeštum. Pasiūlo asilo odą (pačiam nusidirti) smuklininkui, pas kurį tą vakarą buvo apsistojęs. Bet suktas piktas žmogėnas pasiūlo juokingai mažą kainą – vis tiek gi piligrimas nesitemps su savim gyvulio maitos – tai kam mokėti daugiau?
Įpykęs Žerodas ima kapoti negyvėlį, sugadindamas odą, kad smuklininkas nepasipelnytų, net asilo akį su piligrimo lazda išduria ir toliau vanodamas rypuoja: šitiek mirtinų ligonių išgydei, šv. Fide, ar negalėjai dar vieno stebukliuko išspausti, būtum gavusi toookio ilgio žvakę! O man dviguba nelaimė dabar, nes ne tik pėsčias grįšiu, bet ir šimtą sū broliui susimokėti turėsiu (tiek buvo pasižadėjęs, jei asilas bus prarastas). Ir iškart po šių raudų… asilas atsigauna ir žvaliai atsikelia. Visi kirčiai ant jo sukapotos odos atrodo it piešinys, nieko daugiau. Štai dar vienas didelis (prisikėlimo!) stebuklas dėl tokios menkos priežasties.
Vienas prekijas iš Overnė pastebėjo, kad daug piligrimų į Konką atvyksta su savo žvakėmis, kurių vaškas vėliau labai pigiai parduodamas. Sugalvoja nusipirkti daug žvakių ir parduoti Overnė gerokai brangiau. Bet šventai Fidei tas nepatiko. Prekijas prisipirko tiek, kad krepšiuose nebebuvo vietos. Paskutinė milžiniška žvakė niekur nebetelpa, nesineši gi rankose. Pasikišo ją po apsiaustu. Ir staiga žvakė pati stebuklingai užsidega! Ir padega prekiją nuo galvos iki kojų. Staugdamas iš skausmo prekijas voliojasi ant žemės, mėgindamas užgesinti liepsnas, virtęs gyvu fakelu – bet liepsnos užgęsta tik jam prisiartinus prie šventosios kapo, kuriai tenka pasižadėti šią nesąžiningą prekybą baigti.
960 m., kai šv. Fidė nebuvo dar tiek išgarsėjusi, kaip 1010 m., tik viena žvakė degdavo prie jos altoriaus. Kadangi ji vis geso, senukas sargas keldavosi jos vėl uždegti. Pavargęs nuo darbo ir maldų už-snūsta ir per miegus jaučia ranką liečiant jo skruostą ir balsą tylų girdi: „Uždek žvakę.“ Pabunda, keliasi, bet nespėja prieiti – žvakė pati užsidega. Arba – jau neša žvakę prie ugnies – o ta pati rankoje užsidega nė prie žėruojančių anglių neprisiartinus. Jis vėl gulasi poilsio, bet vos užsnūsta – vėl yra žadinamas, tas pats pokštas kartojasi keliolika kartų per naktį, kol pervargęs senukas tiek pasiunta, kad iškeikia ir šventąją, ir jos tėvą. Tik tada šie keisti stebuklai liaujasi. Be jokio pamokymo, be jokios prasmės – šventoji šiaip pažaidė ir net įžeista vargšo nenubaudė.
Vienas šv. Fidės vienuolyno patarnautojų, pučiantis dūdą procesijose, buvo apvogtas. Kol jis miegojo, vagis pavogė jo dūdą. Eina skųstis šventajai ir skundžiasi inkšdamas visą dieną. Kitą rytą vagis grįžta į miestą ir pats bando pasivogtu instrumentu groti, bet dūda užkriokia tokiu siaubingu garsu, kad vagis kvaišdamas iš siaubo pats metasi į procesijos vidurį, kur apalpsta – dūdą iš jo lengvai atima, o varguoliui vagiui belieka mirti iš gėdos.
Viena senutė, paralyžiuota jau šešetą metų, ilgai meldė šv. Fidės užtarimo, bet vis veltui. Vienos procesijos metu ją ten atnešė vargingais neštuvais ir paliko minioje, kur ji visiems trukdė praeiti tol, kol vienas jaunas neapsikentęs vienuoliukas ėmė ant jos rėkti: ką čia darai, sena kvaiša? Ko užtveri praėjimą? Ar įsivaizduoji, kad šv. Fidė apeis mano amžiaus ligonius, kad tau sveikatą grąžintų, tu, niekam tikusi sene! Net jei pasveiktum, vis tiek smirdėsi ir visus savo sniaukrojančiu balsu gąsdinsi! Nešdinkis, idiote, ir nustok gadinti šventę visiems savo girgždžiais sniaukrojimais, tokia senė, o dar kūno sveikatos prašo! Bet jam dar nenustojus plūstis, senutė tik strykt – ir eina sau sveika. Kokia gėda vienuoliukui!
Labai dažnai šv. Fidė padaro stebuklą dar prieš jai atnešant žvakę. Tad negali sakyti, kad yra tokia godi ir paperkama.
Kaip žinom, viduramžiais šventųjų relikvijos dažnai nešiojamos po apylinkes. Vienos tokios procesijos metu šv. Fidė papylė tiek stebuklingų išgydymų, kad vienuoliai, stebuklui įvykus turintys skambinti varpais, dienos pabaigoje susmuko iš nuovargio. Bet tik jie sumerkia akis poilsiui – ir vėl naujas stebuklas! Kelkitės ir skambinkite!
Šaltiniai:
Patrick Sbalchiero. Mystérieuses reliques. Le suaire de Turin et autres énigmes. Éditions Salvator, 2018.
Dominique Barthélemy. Miracles de l‘an mil. Armand Colin, 2023.
Nelly Labère, Bénédicte Sère. Les 100 mots du Moyen Âge. 2022.
Viršelis – relikvijorius (fragmentas). Vilnius, XVIII a. III ketv. Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka
