Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė (g. 1942) – lietuvių grafikė, tapytoja, šalies menininkus nustebinusi nematytais rankų darbo popieriaus kūriniais. Gimusi ir vaikystę praleidusi Argentinoje, dėl tėvo sveikatos būklės 1956-aisiais su šeima grįžo į Lietuvą. Nuo pat pradžių intensyviai kūrusi įvairiomis tradicinėmis ir mišriomis grafikos technikomis, galiausiai pirmenybę ėmė teikti ofortui. Gana anksti Elvyros darbuose atsirado meninis kalbėjimas užuominomis, metaforomis. Nei argentinietiškai, nei lietuviškai tradicijai savęs nepriskirianti menininkė jaučiasi laisva atsiduoti procesui, naujų medžiagų pažinimui.
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė su „Kelionės“ skaitytojais dalijasi išbandymų kupina savo gyvenimo istorija, kuri – tarsi pamoka niekada nepasiduoti ir nenustoti šypsotis.
Kokie vaikystės Argentinoje prisiminimai labiausiai įstrigę atmintyje? Kodėl Jūsų šeima apsisprendė grįžti į Lietuvą?
Kai gyvenome Argentinoje, mamos pasakojimai apie Lietuvą skambėjo kaip pasaka. Emigrantams tėvynė tampa gerokai brangesnė, gražesnė, šviesesnė. Viskas, ką mama pasakodavo apie Lietuvą: pasakos, dainos, prisiminimai – buvo tokie ryškūs, puošnūs ir brangūs. Tikėjau, kad tai – nepaprastas kraštas, kur vasarą žydi ypatingos gėlės, žiemą elegantiškai krinta sniegas. Kai gyvenome Buenos Airėse, niekuomet nemačiau sniego. Buvau asfalto vaikas, mokėjau tik žvirblius nuo balandžių atskirti.
Mama visą laiką puoselėjo svajonę grįžti, nes išvykdama Argentinoje ketino praleisti tik kokius penkerius metus, bet prasidėjęs karas viską sujaukė. Tėvai susipažino jau emigracijoje. Tėtis buvo baldininkas, stalius. Matyt, nuo medžio dulkių susirgo pavojinga plaučių liga, 1955-ųjų pabaigoje jam buvo atlikta viena sudėtingiausių tuo metu operacijų, per kurią buvo pašalinta pusė plaučio.
Tėtis buvo įspėtas, kad Buenos Airėse jam gyventi bus pavojinga dėl labai drėgno oro prie vandenyno. Gydytojas rekomendavo persikelti gyventi prie kalnų arba į Europą, tad tėvai pradėjo ieškoti būdų grįžti į Lietuvą.
Gyvendami Argentinoje tėvai turėjo tik Lietuvos pilietybę. Bet pati Lietuva jau nebeegzistavo, kaip nuvykti? Teko eiti į Sovietų Sąjungos atstovybę, o ten visus priėmė išskėstomis rankomis. Neatsirado nė vieno artimo žmogaus, kuris perspėtų, kad geriau pasilikti Argentinoje.
Šeima nebandė susisiekti su Lietuvoje likusiais giminaičiais? Niekas nepapasakojo, kaip po karo klostėsi šalies likimas?
Mano tėtis buvo kilęs iš didelės šeimos, turėjo seserų ir brolių. Viena sesuo gyveno Brazilijoje, kita dingo, kaip vėliau paaiškėjo, buvo išvežta darbams į Vokietiją, o po karo liko gyventi Lenkijoje. Vienas tėčio brolis buvo ištremtas į Sibirą, tad Lietuvoje likę giminaičiai bijojo prisipažinti, kad turi brolį Argentinoje, ir niekuomet neatsakydavo į mūsų laiškus.
Kai grįžome į Lietuvą ir tėtis pirmą kartą nuvažiavo į tėviškę, rado ten brolienę su vaiku. Ji liko atsitiktinai – trėmimo dieną buvo išvykusi į Kauno klinikas. Kaimynai ją sustabdė vos grįžusią, pasakė, kad jos vyras išvežtas, pasiūlė kelias dienas pagyventi pas juos, nes pareigūnai dar gali grįžti patikrinti sodybą.
Mano tėtis negalėjo suvokti, kas įvyko per tuos metus, kol jo nebuvo. Kaip gali šeimai nebepriklausyti kluonas? Klėtis? Žemė?
Argentinoje buvote pripratusi prie visai kitokių spalvų, pojūčių, o staiga pakliuvote į sovietinę Lietuvą…
Mūsų laivas atplaukė į Odesą, o iš ten traukiniu išvykome į Vilnių. Artėjant prie Vilniaus mama nesitvėrė džiaugsmu: „Pamatysime Gedimino kalną, kurį patys žmonės senovėje supylė, Vilniaus stogus!“ Bet išlipę tiesiog paskendome pilkų žmonių masėje…
Geležinkelio stotyje mus pasitiko valdžios paskirti žmonės ir iš karto nuvežė į „Žvaigždės“ viešbutį.
Buvo labai nejauku. O dar rusų kalba… Nesupratau nė žodžio.
Netrukus tėvai buvo iškviesti į Užsienio reikalų ministeriją. Tėčiui ten pasakė: „Mes žinome, kad buvote Lietuvos kariuomenės savanoris, priklausėte Šaulių sąjungai. Džiaukitės, kad atvykote dabar. Prieš kelerius metus iš šio kabineto nebebūtumėte išėjęs.“
Kur apsigyvenote?
Mums neleido apsigyventi nei Kaune, nei Vilniuje, nei Šiauliuose, nei Klaipėdoje. Galėjome rinktis iš dviejų vietų – Utenos ir Kidulių. Tėtis nusprendė rinktis Kidulius, nes jie Suvalkijoje, kiek arčiau jo tėviškės.
Mums buvo paskirtas ankštas kambariukas parduotuvės sandėlyje, kuriame išgyvenome beveik metus.
Norėjau tiesiog numirti. Jaučiau į mus įsmeigtus visų žvilgsnius.
Nykūs čia buvo net žmonių drabužiai. Per kurį laiką pripratau ir pati pradėjau tamsiau rengtis.
Pinigų beveik neturėjome – dolerius pakeitus rubliais liko labai nedaug. Supratę, kad gyvensime kaime, įsitaisėme kelias vištas, karvytę. Gavome nedidelį lopinėlį žemės. O baisiausia – vos atvykus reikėjo pradėti dirbti kolūkyje, kaip prievolė visiems buvo paskirtos ravėti runkelių „normos“. Be jokio atlygio.
Tas runkelių lysves, turbūt kaip būsima grafikė, taip kruopščiai ravėjau, nė žolytės nepalikdavau. Keliais apeidavau didžiausius plotus. Bet derlius buvo prastas – pernelyg kruopščiai nuravėti daigeliai nudžiūvo.
Kad visa tai ištverčiau, rašydavau atsiminimų dienoraštį atbuline data, taip pamažu stengdamasi nukeliauti į kuo ankstyvesnius vaikystės Argentinoje atsiminimus. Netgi braižydavau miesto planus – prisimindama, kur buvo kino teatras, muziejus, mokykla…
Kaip jautėtės, daugiau lietuve ar argentiniete?
Man buvo keturiolika. Iš tėvelių buvau perėmusi jų tarmes, kalbėjau maišyta aukštaičių ir suvalkiečių kalba. Bet dažniausiai su tėvais bendraudavau ispaniškai. Lietuviškai prašnekdavau tik tuomet, kai norėdavau įsiteikti. Širdyje nelaikiau savęs lietuve.
Argentinoje patriotizmas buvo ugdomas nuo mažumės. Didžiausia garbė ten – galimybė prieš pamokas iškelti vėliavą. O trečioje klasėje, būdamas devynerių, kiekvienas mokinys duoda priesaiką vėliavai. Taip nejučiomis pradėjau save suvokti kaip argentinietę.
Žinojau, kad kažkur yra Lietuva, ten gimė tėvai. Žinojau, kad į tą pasakų kraštą kada nors nuvažiuosiu, bet niekada nemaniau ten gyventi. Devynerių gavau tapatybės kortelę, savotišką vaiko pasą. Kiekvienas vaikas jį pildo savo ranka, padeda piršto atspaudą.
Jei Argentinos pilietybė būtų suteikiama pagal kraują, tokių piliečių turbūt net nebūtų. Jei gimei Argentinoje, net ir įgijus kitos šalies pilietybę, neturi teisės atsisakyti argentinietiškos.
Atvažiavus į Lietuvą, be abejo, iš manęs atėmė argentinietiškus dokumentus, bet, laimei, buvau išsaugojusi notaro patvirtintą gimimo liudijimo kopiją, kurią ir vėliau vežiodavausi kur nors vykdama.
Ar pritapote mokykloje?
Kiduliuose iš pradžių neturėjau draugų. Argentinoje jau būčiau ėjusi į antrą gimnazijos klasę, o čia buvau paskirta į septintą, su gerokai jaunesniais vaikais. Turbūt dėl to visą gyvenimą ir bendrauju su jaunesniais už save. Klasėje buvau viena aukščiausių, neturėjau uniformos, ėjau į mokyklą su džinsais ar sijonu su skeltuku, raudonu švarku juodomis sagomis, segėjau auskarus, mūvėjau žiedą su monograma. Mano plaukai būdavo surišti į uodegą, bet kartais kirpdavausi trumpai. Tarp mokinių kurį laiką buvau pajuokos objektas.
Puikiai prisimenu pirmąjį diktantą, kuriame padariau penkiasdešimt septynias klaidas. Mokytoja man parašė nulį, sąsiuvinį padavė pirmame suole sėdėjusiam berniukui, kad man perduotų. Sąsiuvinis keliavo per klasę, visi mokiniai varstė jį akimis. Klasės berniukai tiesiog krito ant žemės iš juoko.
O Argentinoje buvau įpratusi gerai mokytis, be to, buvau linkusi į humanitarinę pusę, tad gauti nulį buvo pats didžiausias smūgis.
Vis dėlto nesutrikau ir, nors nemėgdavau ko nors prašyti, tąkart išdrįsau kreiptis į kitą lietuvių kalbos mokytoją ir paprašiau pagalbos. Ji dirbdavo su manimi po pamokų, nors už tai negaudavo jokių pinigų. Esu dėkinga šiai mokytojai, kuri paskyrė man tiek daug savo laiko ir širdies.
Be to, susikūriau naują taktiką – jei jau bendraklasiai nori iš manęs juoktis, pati duosiu progą jiems pasilinksminti ir dėl to nesigraušiu. Per kiekvieną pamoką keldavau ranką, pasiprašydavau atsakinėti. Išmokdavau knygų tekstus atmintinai ir juos deklamuodavau. Visiems būdavo labai juokinga, kad žodis žodin atkartoju tekstą.
Dabar galvoju, kad patys bendraklasiai nebuvo priešiškai nusiteikę, tik pati buvau kitokia – balta varna, vyriausia klasėje, nemokanti kalbėti lietuviškai. Vis dėlto pavyko susidraugauti su keliomis mergaitėmis. Kartais jos net padėdavo man pasiruošti pamokoms, nes iš pradžių tikrai buvo labai sunku.
Rašydavau laiškus savo draugėms į Argentiną, bet vėliau supratau, kad visa informacija jų nepasiekdavo.
Greičiausiai laiškai būdavo tikrinami?
Viena mano draugė, pieno sesuo – jos mama mane maitino, nes mano mamytei trūko pieno – jau po Nepriklausomybės atgavimo man nuvykus į Argentiną parodė jai kadaise siųstus laiškus. Negalėjo suprasti, kodėl aš juos taip keistai apipjaustydavau, kartais išpjaudavau ištisus teksto gabalus. Iš tiesų tai tikrintojai tiesiog išpjaudavo nepatogias vietas. Juk dažnai rašydavau, kad man sunku, nenoriu gyventi.
Kiek vėliau mano mamai jos geriausia draugė, su kuria kartu vyko į Argentiną, parašė, kad norėtų grįžti į Lietuvą ir čia užbaigti savo gyvenimo kelionę. O mama, jau perpratusi, kad laiškai tikrinami, parašė taip: „Neparduok savo namo. Tokio gražaus čia tikrai neturėsi. Reikės iš naujo statyti, o tau jau tiek daug metų, čia ir klimatas netiktų.“
O kaip Jūsų tėvams sekėsi prigyti Kiduliuose?
Mano tėtis, teturintis pusę plaučio, irgi privalėjo įsidarbinti. Tad jis turėjo pavasarį saugoti nuo varnų kukurūzus, o rudenį – sodą. Dažnai eidavome jį pakeisti, kad galėtų grįžti ir pagulėti. Jam reikėdavo dirbti dieną ir naktį, ar saulė šviečia, ar lyja. Tikra sovietinė baudžiava.
Kartą jis gavo iš kaimiečių įvairių senų drabužių. Kaip talentingas stalius puikiai išmanė įvairių daiktų konstrukcijas. Sukūrė virvutėmis valdomą kaliausę, kuri galėjo jį pakeisti laukuose. Kartą per lietų pas jį atėjo kolūkio pirmininkas ir, laikydamas rankoje skėtį, išrėžė: „Draugas Kriaučiūnai, kaip jūs saugote?“ Mano tėtis tuomet parodė virvučių sistemą ir atkirto: „Geras gaspadorius ir šuns tokiu oru laukan nevarytų. Jei nori, pats ir stovėk.“
Tėtis buvo griežtas, bet teisingas. Sugebėdavo net ir valdininkams tiesiai viską išrėžti. Kai kurie režimo žmonės atvykusiems iš Amerikos jausdavo šiek tiek daugiau pagarbos. Kiti tiesiog porindavo: „Ko čia atvažiavote? Komunizmą ir be jūsų pastatys.“
Be to, mano tėtis iš Argentinos atsivežė kokybiškų staliaus įrankių. Vien į juos pažiūrėjus buvo akivaizdu, kad tai – ne rusiškas daiktas. Gavęs menkų medienos atliekėlių iš parduotuvės ar lentpjūvės sugebėdavo iš jų padaryti tvirtus kokybiškus daiktus. Virtuvėje pasidėjo varstotą, įsirengė dirbtuves ir gamindavo vietos gyventojams baldus, kokių šie net nebuvo matę – naktinius staliukus, elegantiškus bufetukus.
Mamytė kartais apgailestaudavo, kad neturėjo medicininio išsilavinimo, bet ji neblogai išmanė masažą, statydavo žmonėms dar iš Argentinos atsivežtas medicinines taures. Rinkdavo vaistažoles. Taip mano tėveliai gan greit pelnė aplinkinių pagarbą.
Jūsų mama turbūt buvo iš tų žmonių, kurie auklėdavo savo pavyzdžiu, o ne žodžiais?
Pasaulį mamytė stengėsi matyti širdimi. Mamai tekdavo dirbti įvairius sveikatai kenksmingus darbus, pavyzdžiui, sandėlyje beicuoti grūdus be jokių apsaugos priemonių. Nors ji labai kentėjo, nenorėjo išsiduoti, buvo labai pozityvi. Dažnai sakydavo – turime duonos, nemirsime, esame Lietuvoje.
Mamytė dažnai kartodavo: „Mano namai – mano bažnyčia, mano darbai – mano malda.“ Taip pat teigdavo, kad su Dievu bendrauja asmeniškai. O aš, kai dar gyvenome Argentinoje, verždavausi į bažnyčią – tarp jaunimo tuo metu tai buvo priimta. Mamytė norėdavo, kad sekmadieniais ilgiau pamiegočiau, o aš jau aštuntą ryto stovėdavau kaip styga. Iš vakaro nuo aštuntos reikdavo būti nevalgius, šeštadienį priėjus išpažinties, kad per sekmadienio Mišias galėtum priimti Komuniją. Po Mišių visi vaikai bažnyčios kieme išsirikiuodavo į eilę, gaudavo po bandelę ir kakavos. Vėliau visi eidavo žiūrėti filmą į kino salę arba užsiimti mėgstama veikla – nuo kulinarijos iki menų.
Atvykus į Lietuvą šios gyvenimo dalies praradimas man buvo itin skausmingas. Per Kūčias įsijungdavau lenkų radiją, giedodavau kartu tradicines giesmeles.
Buvau auklėjama niekada nedaryti kitam to, ko nenorėčiau, kad man darytų, būti mažesne už kitus, niekada neatsisakyti kitiems padėti. „Ne“ išmokau sakyti tik trisdešimties. Dabar galvoju, kad kai kurie taip suprantamo krikščioniško mokymo aspektai gali slopinti žmogų…
Taip ir slinko gyvenimas Kidulių parduotuvės sandėlyje?
Pro mūsų langus nuolat vaikščiodavo įvairiausi žmonės, užsukantys į parduotuvę. Netoliese būriuodavosi gerti alų, degtinę. Kaskart prisireikus į tualetą turėdavau praeiti pro būrius įkaušusių vyrų. Po kelių mėnesių supratau, kad toks gyvenimas niekuomet netaps pakenčiamas.
Sukaupiau drąsą ir išvažiavau į Vilnių. Ten sužinojau, kad iš Argentinos atvyko dar kelios šeimos. Nuėjau į „Naručio“ viešbutį, susipažinau su jais. Net sunku patikėti, kokia tuo metu buvau drąsi. Po to nuėjau į Užsienio reikalų ministeriją, mane priėmė atstovas grįžusiųjų reikalams. Pasakiau jam, kad gyvename nepakeliamomis sąlygomis ir iškėliau ultimatumą, kad arba leistų mums grįžti atgal į Argentiną, arba suteiktų butą Vilniuje. Argumentavau, kad mano tėtis po sunkios operacijos ir negali gyventi tokiomis sąlygomis.
Atstovas klausė, ar Kiduliuose yra mokykla, jei yra, vadinasi, visko pakanka. Esą mano tėvai jau vyresnio amžiaus, silpnos sveikatos, Vilniuje negalės dirbti. Bet aš neatlyžau. Tuomet, norėdami manimi atsikratyti, suvaidino – nusivedė prie namo, esančio priešais Salomėjos Neries gimnaziją. Tikino, kad butas jame dar remontuojamas, vėliau mums praneš ir atsiųs transportą kraustymuisi. Patikėjau ir į Kidulius grįžau pakylėta.
Žinoma, jokia mašina niekuomet taip ir neatvažiavo. Tik praėjus kiek laiko mums buvo pasiūlytas truputį geresnis butas už poros kilometrų.
Toliau lankiau mokyklą Kiduliuose. Kartą skaitydama „Literatūrą ir meną“ sužinojau, kad Kaune atidaryta mokykla-internatas. Mama kiek bijojo mane išleisti, bet suprato, kad čia tiesiog mirštu. Ji man patarė išsisegti auskarus, apsirengti kuo kukliau, kuo nuolankiau kalbėti, kad tik priimtų į mokyklą.
Turbūt ši galimybė atrodė kaip šviesa tunelio gale. Ar pavyko įstoti?
Pakalbėjus su Kauno internatinės mokyklos direktoriumi buvau priimta. Buvo atsižvelgta, kad tėvai dirba kolūkyje, gauna nepaprastai mažą atlygį. Man netgi nereikėjo mokėti už mokslą ir gyvenimą.
Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą įžengiau į savo klasę nepaprastai gražioje vietoje prie Kauno muzikinio teatro. Šiuo metu ten veikia J. Naujalio mokykla. O mūsų bendrabutis buvo įsikūręs Putvinskio gatvėje, netoli M. K. Čiurlionio muziejaus.
Po vakarienės atėjau į man skirtą bendrabučio kambarį, kuriame gyvenome keturiese. Visos merginos buvo labai mielos, draugiškai priėmė. Pagaliau užmigau su šypsena veide.
Gal Kaune pamažu pradėjote prisijaukinti Lietuvą?
Kaune pirmą kartą gyvenime sutikau tikrą dailininką – Augustiną Savicką. Nuėjau į jo jubiliejinės parodos atidarymą. Buvo daug žmonių, visi sakė kalbas, šventė, o aš, norėdama įsitikinti, kad visa tai tikra – jam nematant prisiliečiau prie jo švarko. Žinoma, dailininkas nieko nepajuto, bet man tai labai daug reiškė. Pojūtis išliko visam gyvenimui.
Netrukus sužinojau apie dailės būrelį, vadovaujamą Alfonso Janulio. Pastebėjęs mano gebėjimus, A. Janulis pasiūlė lankyti vakarinę klasę Politechnikos institute. Jo užsiėmimai vykdavo už Kauno rotušės, dabartinės kunigų seminarijos patalpose. Netrukus buvau supažindinta su Antanu Žmuidzinavičiumi. Kai jau sumaniau ruoštis stoti į Dailės institutą, pradėjau lankyti Eugenijaus Survilo tapybos užsiėmimus Profsąjungų rūmuose.
Labai įsimintinas epizodas, kai pasakodama apie runkelių lysves sakėte, kad jas ravėjote kaip būsima grafikė… Ar jau tuomet numanėte, kad rinksitės šią specialybę?
Dar Argentinoje žinojau, kad labai mėgstu piešti, noriu to išmokti. Kai savo draugėms parašiau laiškus, kad pavyko įstoti į Dailės institutą, jos visos kaip viena man atsakė: „Kitaip ir negalėjo būti, mes atsimename, kaip gražiai piešdavai.“
Buenos Airėse kiekvieną sekmadienį vykdavo skirtingos lavinamosios veiklos po Mišių. Buvau pasirinkusi meno būrelį. Vienas pirmųjų vaikystės darbų – Jėzaus krikšto Jordano upėje kopija. Už jį gavau premiją – dramblio kaulo kryželį.
Puikiai atsimenu, kaip Kiduliuose pavyko įsigyti gražiausių iliustracijų aplankėlį, kuriame buvo Aspazijos Surgailienės darbų. Mane jie pakerėjo. Tuo metu nieko kito ir neturėjau. Bet, matyt, tada manyje ir gimė pirmoji užuomazga, patraukusi prie iliustracijos meno. Vėliau teko kurti daug iliustracijų, apipavidalinau ne vieną knygą.
Kada pradėjote į savo kūrybą įsileisti instaliaciją, ready-made elementus?
Iš pradžių, be abejo, visi žinojome tik tradicinę grafiką, daugiausiai kūriau ofortus. Žinoma, kai kuriuos meninius pasirinkimus lemia ir buitinės gyvenimo sąlygos. Neturėjau daug erdvės kūrybai, tad dažniausiai rinkdavausi ekslibrisus, miniatiūras. Mažo formato klišes raižydavau namuose, radusi laisvą akimirką bėgdavau į grafikos centrą V. Grybo gatvėje jų „išnuodyti“. Reikėdavo prisitaikyti prie vaikų mokyklos grafiko, daugelio kitų aplinkybių. Visuomet svajojau apie didesnio formato darbus, skulptūras. Mano viso gyvenimo svajonė – turėti sodybą kaime. Kiekvieną kartą būnant gamtoje, galvoje kildavo grandiozinių idėjų.
Mane nepaprastai išlaisvino kelionė į Argentiną 1994-aisiais. Garbės konsulas Algimantas Ras-tauskas padėjo surengti Lietuvos grafikų parodą Rekoletos rūmuose. Kai gavau kvietimą, turėjau daug rūpesčių, sveikatos problemų, bet supratau, kad privalau tai įveikti. Nusprendžiau, kad šiame paviljone noriu rodyti ne tik savo darbus, bet atskleisti platesnę Lietuvos grafikos meno lauko panoramą. Į Buenos Aires vykome kartu su Joana Danute Plikionyte ir Edmundu Saladžiumi. Buvo rodomi Mikalojaus Vilučio, Jūratės Stauskaitės, Viktorijos Daniliauskaitės, Danutės Gražienės, Irmos Balakauskaitės ir kitų įdomių menininkų kūriniai.
Tai buvo Jūsų pirmasis kontaktas su Argentina? Kaip nutiko, kad laukėte dar ketverius metus po Nepriklausomybės atgavimo? Ar nesinorėjo leistis į vaikystės vietas anksčiau?
Netiesioginį kontaktą su Pietų Amerika turėjau dar Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse. Liudi Brazytė, turėjusi ryšių Urugvajuje, man pasiūlė parodyti lietuvių menininkų mažo formato kūrinių Montevideo muziejuje. Kreipiausi į Dailininkų sąjungos pirmininką Bronių Leonavičių, gavau leidimą, per savaitę surinkau visus reikiamus dokumentus, menininkų darbus ir išsiunčiau. Paroda buvo atidaroma 1990-ųjų kovo 12 d. Pati tą kartą dar nevykau į Lotynų Ameriką.
Kolegoms bekabinant ekspoziciją, buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Parodoje jau buvo aiškiai parašytas Lietuvos vardas, kabojo lietuviška atributika. Parodos atidarymo išvakarėse atėjęs Sovietų Sąjungos ambasados atstovas nieko nesuprato. Kaip taip gali būti?
Šventės metu lietuvių bendruomenės atstovai apsirengę tautiniais rūbais dainavo lietuviškas dainas, dalyvavo įvairių Europos šalių ambasadų atstovai. Dar niekas per daug nežinojo, kas ta Lietuva, bet visi kartu šventė jos Nepriklausomybę. Sovietų Sąjungos atstovų nebuvo.
Vėliau paroda buvo perkelta į Argentinos nacionalinį grafikos muziejų, o praėjus kiek laiko A. Rastauskas pasiūlė man rengti didesnę parodą prestižiniuose Rekoletos rūmuose.
O aš tuo metu Lietuvoje išgyvenau visą įvykių sūkurį. Puikiai pamenu, kaip paskelbus Nepriklausomybę su drauge tapytoja Irena Mikuličiūte lėkėme prie Seimo ir abi stebėjomės, kodėl nebuvo galima to padaryti prieš dešimt metų. Bet turbūt nebuvo įmanoma. Niekas nežinojome, kaip viskas pasibaigs. Jei Lietuvoje nebūtų pavykę paskelbti Nepriklausomybės, už renginį Urugvajuje visiems būtų labai stipriai kliuvę.
Kokia buvo argentiniečių reakcija į lietuvių darbus? Ar jie patys įžvelgė kokių skirtumų tarp vietos ir mūsų kontekstų?
Argentinoje paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Buvo pastebėta, kad lietuvių grafika nepaprastai įdomi, matyti kitoks, europietiškas, žvilgsnis. Net ir patys lietuvių emigrantai mūsų grafikos kūrinius įsivaizdavo kaip liaudies menui artimus medžio raižinius, vaizduojančius religinius siužetus. Visi buvo nustebę. Sakė, kad parodoje rodomi kūriniai – tikra bomba. Taip pat kėlė nuostabą, kad visų menininkų kūriniai atlikti ant vieno ir to paties popieriaus. Iš tiesų tais laikais neturėjome galimybės rinktis, gaudavome vienintelį tarybinį estampinį popierių.
Būtent per tą kelionę susipažinau su rankų darbų popieriaus meistru a. a. dailininku Ricardo Crivelli. Jis mane pakvietė į savo dirbtuves, pasiūlė susipažinti su įvairaus popieriaus galimybėmis. Likau tuo sužavėta visam gyvenimui, užsidegiau noru mokytis. Meistras pasiūlė mainus – už vieną savo darbą gausiu pagrindines keturias pamokas. Viena jo pamoka – aštuonių valandų trukmės.
Teko mėnesiui prasitęsti argentinietišką vizą. Kai atėjau į Migracijos departamentą, man buvo pasakyta, kad su savo turimu pasu neišvažiuosiu. Jame nurodyta gimimo vieta – Buenos Airės. Išvažiuoti galėsiu tik su Argentinos pasu, nes pagal pilietybę esu argentinietė. Ne taip paprasta buvo pasidaryti ir argentinietišką pasą, nors visur su savimi vežiodavausi ir senojo gimimo liudijimo kopiją. Mano gimimo vietos ir pavardės niekaip nerado kompiuterių sistemose. Galiausiai nuėjo į archyvus ir atnešė mano pačios, devynerių metų mergaitės ranka pildytą pirmojo dokumento šaknelę. Su mano pirmuoju vaikystės parašu ir mažyčio pirštuko atspaudu. Vos neapsiverkiau. Rugsėjo tryliktąją gavau naująjį pasą ir pasilikau Argentinoje mokytis popieriaus meno paslapčių.
Kai grįžau į Lietuvą, savo namų virtuvėje pradėjau daryti mažus rankų darbo popieriaus kūrinius, kuriuos vėliau sudėjau į eksperimentinę erdvinę instaliaciją „Aido“ galerijoje. Mūsų menininkai visiškai nesuprato, kas tai yra. Daug kas palaikė tekstilės kūriniais. Niekas dar nebuvo matęs tokio dalyko. Pradėjau žaisti su skirtingais apšvietimais: įspūdinga, kai erdvėje kabantis rankų darbo popieriaus kūrinys ryškiai apšviečiamas ir pasimato jo viduje esančios žolytės, kiti elementai. Vėliau kilo idėja iš šio popieriaus kurti žibintus, skulptūrinius objektus. Atsivėrė naujas kūrybos horizontas.
Apsilankymas Argentinoje po ilgos pertraukos Jus išlaisvino, pažadino troškimą eksperimentuoti skirtingomis technikomis?
Ne tik. Jis išlaisvino mano dvasią, idėjas. Kartą važiavau aplankyti savo geros senų laikų draugės – dukros tos moters, su kuria kartu mano mama išvyko į Argentiną. Ji ištekėjo ir apsigyveno prie Andų kalnų. Kai ten nuskridau, netekau žado. Nebuvau mačiusi tokių kalnų, pirmą kartą patyriau tokios didybės pojūtį. Visi mano matyti kalnai buvo apaugę, ne tokie aukšti. O ten – raudoni, geltoni, žali… Didžiuliai. Tos spalvos mane taip paveikė, kad gimė „Horizontų“ ciklas. Jame buvo matyti daug raudonos spalvos atspalvių, geltonos, šviesos…
Grafikoje anksčiau nebuvo įprasta naudoti daug spalvų. Dominuodavo juoda-balta, vietomis įsiterpdavo koks raudonas akcentas. Man raudona niekuomet nesisiejo su komunizmu, tai – aistra, gyvybė.
Kaip Jūsų kūrybą veikia priklausymas dviem skirtingoms kultūrinėms terpėms? Dviejų šalių kraštovaizdis, kultūra…
Mėginimas susieti save su viena iš kultūrinių terpių mane ilgą laiką nuodijo iš vidaus. Kai pabandydavau priartėti prie lietuviškam liaudies menui artimo stiliaus, suprasdavau, kad visiškai jo nejaučiu, o Dailės institute jam buvo skiriama labai daug dėmesio.
Greitai tapo akivaizdu, kad nepriklausau lietuviško raižinio tradicijai. Tačiau lygiai taip pat savęs neradau ir mėgindama gilintis į tradicinę argentiniečių grafiką, jų vaizduojamus motyvus. Kankinausi negalėdama savęs priskirti nei argentinietiškai, nei lietuviškai mokyklai. Mano viduje gyvena savotiškas konglomeratas. Galiausiai supratau, kad tai ir yra mano savastis. Galiu kurti taip, kaip jaučiu, ir neprisirišti nė prie vienos tradicijos. Galiu dainuoti tiek lietuviškas, tiek ispaniškas dainas. Be abejo, dabar tuo nieko nebenustebinsi, visas pasaulis kvėpuoja kiek kitaip, bet anksčiau buvo labai svarbu save kam nors priskirti – konkrečiai tradicijai, konkrečiam cechui.
Tarpdiscipliniškumas – sąlyginai nesenas reiškinys. Kaip tai atsirado Jūsų pačios kūryboje?
Mane tikrai ilgai kankino klausimas, kodėl negaliu priskirti savęs vienam cechui, bet tai dingo tarsi savaime. Turiu kažkiek tapybos darbų, per plenerus dažnai tapydavau. Po vieno plenero prie Metelio ežero palikau keletą savo tapytų paveikslų. Nuo vieno ten kabančių darbų jau baigia nusilupti dažai. Tuomet vienas tapytojas, išsiaiškinęs, kad tai mano darbas, išrėžė: „Matyti, kad ne tapytojos darbas. Akivaizdu, jog esi grafikė.“ O po to išaiškėjo, kad dėl dažų nusilupimo kalti viršuje esantys nesandarūs vamzdžiai, iš kurių daug metų ant to darbo lašėjo vanduo. Tokia drėgmė ne tik daiktui, bet ir žmogui nebūtų sveika. O aš tam tapytojui atsakiau: „Gal metas baigti vieniems kitus skirstyti į cechus? Visi turime teisę užsiimti ir būti tuo, kuo norime.“
Jums tai atėjo visiškai natūraliai? Bet po studijų baigimo turbūt ilgai kūrėte vien tradicinės grafikos darbus?
Studijas baigiau 1968-aisiais. Ir galbūt iki devintojo dešimtmečio kūriau vien tradicinių technologijų darbus. Tas laikas buvo kažkuo ypatingas – daug kam tuo metu atsivėrė eksperimentų kelias. Dar iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo pradėjo kilti natūralus noras kaip nors netradiciškai elgtis su grafikos klišėmis, papildyti atspaudą piešimo priemonėmis. Tuo metu kartu su grafike Nijole Vilutiene dalyvavome grafikos miniatiūrų bienalėje Rygoje, kurioje susidraugavome su belgų menininku a. a. Clode Sinte. Jis įkvėpė organizuoti parodas bei plenerus užsienyje, atvėrė kelią į Japoniją. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jo pastangomis surengėme lietuvių darbų parodą Japonijoje, o vėliau į Lietuvą atvežėme japonų didžiosios grafikos parodą.
Tačiau tai – ne svarbiausias dalykas, kurį man suteikė pažintis su šiuo žmogumi. Jis mane nepaprastai išlaisvino. Dar Rygoje ilgai stebėjome šį menininką – juodais plaukais, juoda barzda, visuomet juodai apsirengusį, nekalbų. Jis kažkuo traukė dėmesį.
Kartą grįžtant autobusu prisėdo šalia manęs, jau buvo ištyrinėjęs toje parodoje eksponuotus mano darbus, ir ėmė kalbinti. Bendravome prancūziškai. Žinojau, kad jis yra labai didelis mecotintos profesionalas, globodavo jaunus menininkus. Neturėjo vaikų – tik 400 kvadratinių metrų namą-dirbtuvę, į kurią priimdavo dailininkus, jaunimą.
Kitą kartą priėjo prie mūsų nešinas segtuvu ir tarė: „Žiūrėkite, kokį šlamštą ką tik padariau. Negalvojau, kad esu toks negabus.“ Ir iš tiesų ištraukia iš segtuvo kažkokią nelabai pavykusią litografiją. „Dabar ir jūs galite man parodyti, kuo iš tiesų užsiimate. Gi jau esame draugai, galime dalintis ir nesėkmėmis.“
Tada parodžiau keletą savo grafikos miniatiūrų su metaliniais inkliuzais. Jis ilgokai įdėmiai žiūrėjo į mano kūrinius ir tarė: „Čia iš tiesų esi tu. Ne tuose darbuose, kurie kabo Rygoje. Be abejo, jie tvarkingai profesionaliai atlikti, bet būtent šiuose jaučiasi tavo kvėpavimas. Tau reikia metalo. Ir daug baltos erdvės.“
Kai manęs paklausė, kodėl šių darbų nedaviau parodai Rygoje, atsakiau, kad juos kūriau tik sau. „O tuos kitus darei kam? Turi rodyti save tokią, kokia iš tiesų esi.“
Šiuose darbuose buvo vaizduojami tam tikri abstraktūs, iš pasąmonės ateinantys ženklai. Kartą šiuos mano darbus parodoje pamatęs Libertas Klimka klausinėjo, iš kur imu šiuos simbolius. Negalėjau atsakyti – iš niekur. Guliu, žiūriu į debesis, užsimerkiu ir iš pasąmonės praplaukia kažkokie ne visai suprantami ženklai. Aš juos užfiksuoju.
O kodėl tuo metu nenorėjote rodyti darbų, kuriuos kūrėte sau?
Mes būdavome pripratę dalyvauti teminėse parodose. Juose eksponuojami darbai turėdavo labai aiškiai atitikti pavadinime nurodytą temą – sporto, ekologijos ir kt. Dabar, net jei ir pasitaiko kokioje grupinėje parodoje įvardyta tema, kiekvienas laisvas ją perleisti per save, interpretuoti kaip tinkamas.
Kiek vėliau gavau pakvietimą į parodą, kurios tema – labirintas. Prisiminiau, kaip po Sausio 13-osios įvykių man kilo nesuvokiamas noras žvakėmis deginti savo baltus darbus. Taip į baltą kalėdinį tų darbų laiką įsismelkė juoda neaiški tyla. Sėdėjau virtuvėje ir žvakėmis deginau savo baltus darbus. Taip gimė visiškai naujo ciklo idėja, kur ant daugiasluoksnių juodų atspaudų atsirasdavo vienas kitas baltas kvadratėlis, šviesuliukas. Jau praėjus kiek laiko ir gavus kvietimą supratau, kad mano darbai puikiai atitinka šią temą, nors buvau jiems suteikusi visai kitus pavadinimus.
Turbūt skirtingos priemonės pas Jus ateina intuityviai? O eksperimentuojant gali išsivystyti visai netikėta idėja?
Dažnai neturiu išankstinės idėjos, bet žinau, kaip darysiu vieną ar kitą darbą. Kartais gimsta forma, ji padiktuoja spalvas, perėjimus. O kartais viena atsitiktinai nugulusi dėmė prišaukia kitą ir tiesiog leidiesi šokti jų ritmu.
Besisvečiuodama pas vaikus Vokietijoje jų namams sukūriau kelis abstrakčius didelio formato darbus. Viename tiesiog plaukė baltų linijų ritmas baltame fone. Visiškai nežinojau, ką noriu šiuo darbu pavaizduoti, leidau sau būti proceso tėkmėje. Bežiūrėdama į formų tarpusavio judesį supratau, kad tai yra valsas. Kitą juodai raudoną darbą pamatęs anūkas sako: „Močiute, koks puikus paveikslas. Man jis primena šachą ir matą.“ Taip ir liko šis pavadinimas. Negaliu sakyti, kad kurdama šiuos darbus neturėjau jokios minties. Turėjau gerokai stipresnį, neįžodintą jausmą. Minčių įžodinimas kartais ateina gerokai vėliau.
Bet aiškiai suvokiu, kad kūryboje, kaip ir gyvenime, man svetima destrukcija. Mėginu artėti prie darnos, susitaikymo su savimi ir mane supančiu pasauliu.
Kalbino Vaiva Monika Lanskoronskytė
Viršelis – Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė. Linos Macevičienės nuotrauka
