„Jeigu fotografuoji saulėtekį – turi atsiduoti saulėtekiui, jeigu fotografuoji saulėlydį – turi atsiduoti saulėlydžiui. Jeigu nori nufotografuoti elnią, turi tikslingai ieškoti elnio. Labai dažnai būna, kad eini ir stebiesi – fantastiškas oras, fantastiškai gražus dangus… Koks būtų gražus kadras! Bet tu negali to daryti, nes tu eini pas elnius“, – sako gamtos fotografas, ornitologas Marius Čepulis.
Nors tiek gamtininko, tiek gamtos fotografo veiklą dažnai esame linkę idealizuoti, tačiau pašnekovas jau pokalbio pradžioje sako, kad romantikos čia ne kažin kiek. Tad šįkart – pašnekesys apie tai, kokia gero kadro paslaptis ir kas lieka už jo, kodėl nereikia mylėti gamtos ir kodėl gamtotvarka yra tokia svarbi.
Mariau, kaip nusprendžiate, ką fotografuosite? Kaip dėliojate savo prioritetų sąrašą?
Gyvūnai turi savo grafiką eiti fotografuotis. Reikia žinoti, kada gyvūnai yra aktyviausi ir kada juos lengviausia pagauti. Pavyzdžiui, barsukas išlenda gana vėlai, sutemus, bet pavasarį, balandžio mėnesį, temsta vėlai, vadinasi, dar yra užtektinai šviesos pagauti tą išlindusį barsuką. Jis išlįs ir vasarą gana vėlai, dar saulei šviečiant, bet žolė bus paaugusi ir jo nepavyks pamatyti. Todėl, žinant šias sąlygas, geriausias metas fotografuoti barsuką – balandžio mėnuo.
Šokančias gerves geriausia fotografuoti rudenį arba anksti pavasarį. Tetervinų, kurtinių tuoktuves (aišku, jų fotografavimui reikia leidimo) – kovo mėnesį, gaidukų peštynes – gegužės pradžioje, tada jie yra patys gražiausi.
Lygiai tas pats su žvėrimis. Elniai gražiausi su ragais, todėl juos fotografuoji ne kovo mėnesį, kai jie nelenda į viešumą be ragų, o rugsėjį. Kiškiai aktyviausi balandžio–gegužės mėnesiais, danieliai – spalį. Voverė, pavyzdžiui, dažniausiai maitinasi iki 9 val. ryto ir jau vakare.
Reikia žinoti gamtos kalendorių. Kai jį žinai, gali surasti tai, ko ieškai. Artimiausiu metu mėginsiu nufotografuoti kurmį, kirstuką, šermuonėlį ir kitus naktinius gyvūnus, kuriuos rasti yra labai didelės sėkmės reikalas.
Suprantu, kad mes matom tik rezultatą, bet nematom užkulisių, valandų, praleistų laukiant kadro. Esat pasakojęs, kad slėptuvėje, spaudžiant šaltukui, yra tekę budėti ir 11 valandų. Kas dar lieka už kadro?
Viskas lieka už kadro – ir verkianti žmona, ir vaikai alkani. (Juokiasi). Pradėjau rašyti istorijas tik tam, kad žmonės suprastų, kas lieka už kadro. Yra daugybė fotografų, kurie fotografuoja daug geriau negu aš, bet apie tai, kiek kartų yra tekę skęsti, kiek kartų erkės ar dėlės nusiurbia kraujo, mažai kas kalba.
Nors istorijų yra daug, įsimintiniausia galbūt yra pirmoji. Prieš 11 metų, pavasarį, mėginau fotografuoti erelius. Daugybę kilometrų nešiausi 40-ies kilogramų kuprinę, kad įsirengčiau slėptuvę, iš kurios galiausiai dėl potvynio teko bėgti. Nuvykau kitur – šeškas pavogė ereliams skirtą žuvį. Tada važiavau dar į kitą kraštą. Ten jau buvo šalta – dvi dienas sėdėjau slėptuvėje ir niekas neatskrido. Vienintelis kadras tą savaitę buvo, kai supykęs grįžinėjau namo ir mane nufotografavo greičio matuoklis.
Taigi, nuotraukų kilmė gali būti ir tokia, gali nepasisekti, tačiau bent jau turi istorijų.
Nebūna apmaudu? Dvi dienas šąli – ir nieko!
Būna, kad šąli ir savaitę. Kantrybė visada atsiperka. Aš žinau, kad nufotografuosiu visų rūšių, kurių noriu, atstovus. Kai turi daugiau patirties, esi labiau pasiruošęs – vis vien surandi.
Visgi vien suradimas geros nuotraukos savaime negarantuoja, tiesa? Ką laikote geru kadru?
Fotografijoje pats svarbiausias dalykas yra šviesa. Ji turi būti minkšta – kai saulė teka, leidžiasi, kai nėra tokių stiprių kontrastų. Tiesa, kartais ir jie reikalingi, viskas priklauso nuo sumanymo. Tada fonas – tai, kas yra už objekto. Foną žmonės dažniausiai pamiršta, o jis yra labai labai svarbus, kartais gal netgi svarbesnis už patį objektą. Tai jis sukuria vaizdą, emociją. Trečias dalykas – objektas. Svarbu, kad jis būtų įdomus, kad žmogus norėtų į jį žiūrėti.
O technika yra visiškai nesvarbi. Ne technika fotografuoja, o žmogus, ir viskas priklauso nuo jo sumanymo. Jeigu žmogus moka, žino, kaip, jis padarys gerą kadrą su bet kuo.
Ar galvojate, ko siekiate fotografuodamas? Ar tai meninė saviraiška, ar profesinis interesas? O gal tai tam tikra prasme ir sportas, kuriame ilgainiui pradeda imti azartas užfiksuoti tai, ką esate užsibrėžęs?
Yra ir azarto. Iš dalies tai yra medžioklė, nes tu turi pergudrauti žvėrį, kuris užuodžia dvylika kartų geriau negu žmogus, mato toliau, girdi daugiau. O tu neturi tokių savybių, turi tik protą, padedantį padaryti taip, kad žvėris prie tavęs prieitų per kelis metrus ir nesuprastų, kas tu toks.
Maskuotės šiuo atveju yra tik antraeilis dalykas. Svarbiausia – žinoti, kur tie žvėrys laksto, kur keliauja, kur maitinasi, kur vedasi vaikus. O tada laukti, tykoti. Reikia atsižvelgti ir į vėjo kryptį, stiprumą, žinoti, kokiu gruntu eiti, kokių žvėrių kakučiais geriausia įsitrinti, kad žvėrys neužuostų tavo kvapo, jau nekalbu apie prausimąsi šampūnais ir muilais.
Dažniausiai žmonės pradeda fotografuoti dėl sportinio intereso – nori surasti retą gyvūną, padaryti dar geresnį jo kadrą, atsiranda konkurencija, dalyvavimas įvairiuose konkursuose. Galiausiai tai atsibosta. Nufotografuoji tuos visus gyvūnus – ir ką?
Daug fotografų mano, kad jie jau yra išfotkinę viską. Bet tai yra visiška nesąmonė, tiesiog jų tikslas buvo kitoks. Fotografija yra šviesos įamžinimas. O šviesa niekada nebūna vienoda, niekada nepasikartoja ta pati situacija. Žvirblį gali fotografuoti tūkstantį metų ir visada išeis kitaip.
Pagrindinis mano fotografavimo tikslas yra švietimas – t. y. pasakoti žmonėms, kokia yra fantastiška gamta Lietuvoje.
Vienos mano kalbintos mokslininkės teigimu, gyvename įdomiu laiku: jeigu žmogus nežino, kas yra Bethovenas arba Van Gogas, jis gali būti apšauktas neišsilavinusiu, o tas, kuris negeba atskirti žibutės nuo kiaulpienės – priešingai, didelių aistrų visuomenėje nekelia. Nepažinoti gamtos yra tarsi norma. Kaip manote, ar žmonėms gamta dar įdomi?
Gamta žmogui, aišku, yra įdomi. Dabar yra grįžimo į gamtą renesansas. Žmonės mėgsta vaikščioti po parkus, po miškus. Savaitgaliais prie regioninių parkų net nerasi vietos automobiliui pasistatyti. Aišku, klausimas, ką jie ten mato ir ką jie supranta. Jeigu skaito, kas parašyta informacinėse lentose, daug sužino, o jeigu ne, tai tiesiog gėrisi gamta, kvėpuoja tyru oru ir grožisi. Tai taip pat yra gerai.
Mes esam išėję iš gamtos, nesame jos dalis. Kai kurie žmonės dar grįžta ten pasižiūrėti, kaip kas atrodo, bet visa civilizacija jau yra pasukusi į kitą pusę. Todėl normalu, kad žmogui rūpi civilizacijos dalykai, o ne tai, ką jis paliko užnugary. Tikrai nereikia, kad visi būtų biologai ir tobulai pažintų gamtą. Aišku, kiaulpienę nuo žibutės arba kirą nuo žuvėdros būtų gerai, kad skirtų.
Dažnai vykstate į susitikimus su įvairiomis auditorijomis – kalbate vaikams ir suaugusiems. Net ir šiandien vaikams penkias valandas pasakojote apie gamtą. Kokia tema priverčia jus prarasti laiko nuovoką?
Nėra su gamta susijusios temos, kuria aš negalėčiau kalbėti valandų valandas. (Juokiasi). Galėčiau pasakoti apie gyvūnus, apie tai, kodėl Lietuva yra fantastiška šalis, galėčiau pasakoti apie visokius mitus – žmonės dažniausiai nieko apie gyvūnus neišmano, todėl tiki pasakomis, pavyzdžiui, kad kiškis bailus, vilkas – kvailas… Galima pasakoti apie gamtą ir tai, kodėl nereikia jos mylėti. Apie dauginimąsi, mirtį, visus su gamta susijusius procesus galiu nesustodamas pasakoti.
Apie gamtą ir tai, kodėl nereikia jos mylėti?
Mes mylime įsivaizduojamą gamtos versiją. Pavyzdžiui, erelis padeda du kiaušinius – vienas vaikas būna paliekamas maistui, jis bus suvalgytas. Viena gulbė užmuša kitą, kad galėtų poruotis su trečia. Gamta yra nereali, fantastiška, labai įvairi ir dažniausiai žmonės smarkiai ją romantizuoja. Jie gamtos nepažįsta ir, tiesą sakant, nenori pažinti.
Jeigu paklausčiau, koks miškas yra gražiausias, didžioji dalis žmonių pasakytų, kad tai yra pušynas, kur auga uogytės ir grybukai. Nors biologiniu požiūriu ten yra dykuma. Tiesiog mums patinka tai, kas yra gražu, kas iščiustyta, o ne koks nors šabakštynas, kur tos gyvybės yra daugiausia. Ten, kur biologui yra lobis, mums jau nebeįdomu, baisu, nes erkės ir uodai ten gyvena.
Kitaip tariant, mes išsirenkam, ką mylėti, saugoti, kuo džiaugtis ir ko nekęsti. Bet gėris ir blogis yra žmonių sugalvoti žodžiai, kurie gamtoje neturi prasmės. Tai yra oksimoronai. Gamtoje kiekvienas gyvūnas, augalas, virusas, bakterija yra vienodai reikalingi, jie visi atlieka savo vaidmenį.
Tik tada, kai priimi gamtą tokią, kokia ji yra, galima sakyti, kad myli. Todėl sakau, kad gamtos nereikia mylėti, ją reikia gerbti tokią, kokia ji yra.
Paminėjote, kad žmonės gamtos nepažįsta ir nebūtinai yra suinteresuoti ją pažinti. Galbūt todėl žmonės aktyviai dalyvauja, pavyzdžiui, miškasodžiuose ar kitose iniciatyvose, kurių nauda gamtai abejotina?
Žmonės, visų pirma, nenori keistis. Jiems gerai taip, kaip yra. O kalbant apie miškasodžius, žmonės nesodina miškų, jie sodina lentas, ir to nesupranta. Miško nereikia sodinti, jis gali pats atsisėti ir pats atsisėja. Atsisėjęs miškas yra miškas, pasodintas miškas nėra miškas. Galbūt jis turi šansų ateityje tapti mišku, galbūt. Bet dažniausiai sodinamas miškas yra sodinamas tik tam, kad po 80–90 metų būtų nupjautas.
Žmonės nesupranta ir kodėl pas mus daugėja žvėrių. Kuo daugiau kerti miškų, tuo labiau daugėja žvėrių. Nesupranta, kad atšilus klimatui atsiranda daugiau žvėrių, nes jie pas mus gali lengviau peržiemoti. Visi džiaugiasi, kad galės ilgiau vartytis saulutėje, bet kartu išgyvena, iš kur čia tiek daug erkių. O kaip kitaip bus? Jos taip pat daug lengviau peržiemoja, kaip ir tipografai, kurie vėliau sugraužia daugiau eglių.
Žmogus daro labai didelę įtaką gamtai, bet jis ne visada nori tai pripažinti ir suprasti. Jis nori naudotis gamtos ištekliais ir priversti gamtą jam tarnauti. Tačiau geriausia tiesiog būti stebėtojais ir saugoti ne atskirus gyvūnus, organizmus, o jų buveines. Tai yra saugoti tas vietas, kur jie galėtų augti, daugintis ir klestėti. O geriausia saugoti nesikišant.
Sakote, kad geriausiai yra nesikišti, bet tai yra tarsi prieštara gamtotvarkai. Juk ji ir įgyvendinama remiantis mokslininkų išvadomis – padėtis pernelyg bloga, nieko nebedaryti jau per vėlu.
Taip, taip, taip. Mano patarimas nesikišti galioja idealiame pasaulyje, bet esame jau tiek pakeitę gamtą, kad nebegalime nesikišti – turime nuolat tai daryti. Todėl sėdi medžiotojai, kurie nuolat medžioja žvėris – nes nebėra vilkų tiek daug. Aišku, po truputį atsiranda lūšių ir meškų, kurios galėtų išmedžioti tuos žvėris. Jie puikiai susitvarkytų, bet mums vėl bus blogai – per daug žvėrių. Arba prisėjame visokių invazinių augalų.
Mes vėl mėginame atstatyti sunaikintas buveines. Problema, kad mes ir toliau naikinam, mes ir toliau teršiam upes, tręšiam laukus… Siekiant išlaikyti gerą vandenų būklę, trumpalaikių priemonių nepakanka. Turi būti bendras žmonijos supratimas, kad trąšos nėra gerai – nuo jų ir Baltijos jūra kada nors nudvės.
Kodėl, pavyzdžiui, Dzūkijoje buvo deginama miško paklotė? Nes anksčiau kildavo gaisrai, gaisravietėse užaugdavo visai naujų rūšių augmenija ir klestėdavo gamta. Dabar mes tiems gaisrams neleidžiam atsirasti, nes neva išdegs visi miškai. Kontroliuojami gaisrai yra gera gamtotvarkos priemonė.
Dar mes išpjaunam krūmus, kad pievos išliktų. Anksčiau tą gamtotvarką darė didžiulės gyvulių bandos – dabar vienus uždarėm į tvartą, kitus iššaudėm, kas tada belieka? Visas pievas, atviras buveines, kur gyveno daugybė rūšių, mes tiesiog pasmerkiame.
Lietuvoje viskas bet kokiu atveju užauga mišku, todėl žmogus turi kažkiek kištis, kad ne viską sunaikintume. Nuo bioįvairovės priklauso gamtos stabilumas, o gamtos stabilumas mums yra svarbus, nes mes vis dar 90 proc. įvairių išteklių gauname iš gamtos.
Išvada – gamtą turime saugoti tik dėl savęs. Ne dėl kokių nors aukštesnių tikslų, bet dėl savęs.
Kalbino Aušra Čebatoriūtė
Viršelis – Mariaus Čepulio asmeninio archyvo nuotrauka