Kiekviena pažangi mūsų laikų valstybė būtų visiškai kitaip užbaigusi evangelijų istoriją apie tris talentingus (tai yra vieną kitą talentą – pinigų maišą – gavusius) verslininkus: iš pelniusio kitus dešimt bent tris paėmusi ir atidavusi vienintelį savo talentą po čiužiniu laikiusiam vargšeliui… Žinoma, Bažnyčia perspėja apmąstant Jėzaus palyginimus nenarstyti visų istorijos detalių, bet susitelkti į tą aspektą, kurį Jis norėjęs atskleisti. Tačiau ir žinant, kad šis palyginimas – apie pareigą naudoti savo prigimtines dovanas, vis tiek niežti nagus pataisyti Jėzų, kad užuot metęs į ugnį vargšą „vienatalentininką“ teisingiau – tai yra lygiau – perskirstytų galutinį visų trijų pelną.
Ir apskritai: kaip Jėzus, liepęs netarnauti Mamonai (pinigui), dabar būtent šią temą pasitelkia palyginime! Juk net krikšto metu griežtai klausiama: „Ar atsižadate materialistinių kriterijų ir elgsenos: gyvenime pirmiausia siekti pinigų, į aukščiausią vietą statyti malonumą, laikyti verslo reikalus absoliučiai vertingais, o nuosavą gėrį – svarbesniu už bendrąjį?“ Ar viešai viso to atsižadėjęs krikščionis apskritai gali būti… verslus?
Kartą pradėję teisuoliškai piktintis ir čia įtariai suklūstame: kodėl būtent šią krikšto formulę šiandien esame primiršę? Gal XIX a. įsivyravusi kapitalizmo logika pradangino kokią svarbią „tikrojo“ krikščionių mokymo dalį? Sekuliarūs mąstytojai irgi teigia, kad dabartinę gerovę sukūręs kapitalizmas kilo iš protestantų darbštumo etikos, o štai viduramžiais krikščionių aukštinta askezė ir žemiškų gėrybių atsižadėjimas tik kliudę ekonominiam suklestėjimui. Taip skamba garsioji Maxo Weberio tezė, prieš šimtą metų paskelbta nepajudinamu dėsniu. Dėl tokio tamsuoliškumo esą katalikų ir stačiatikių tradicijos kraštuose iki šiol vyrauja tinginystė ir atsainus požiūris į pelną. Nuo šios ligos nepagyjama net įstojus į Europos Sąjungą, kaip rodo Portugalijos, Airijos, Italijos, Graikijos ar Ispanijos pavyzdžiai (įsiliepsnojus 2007 m. bankų krizei šias „finansiškai nepatikimas“ šalis pažangieji protestantų tradicijos šiauriečiai paženklino iškalbingomis santrumpomis PIIGS ir GIPSI). Kaip paprasta: krikščionybė nesuderinama su kapitalizmui būdingu pelno siekimu, tad siekti pelno visada nuodėminga, o verslo sėkmė – aiškus ženklas, kad verslininkas eina nosies tiesumu į pragarą. Paprasta, bet… klaidinga.
Jėzus savo palyginimuose dažnai mini įvairius verslus ir pinigus neutraliai, jų nesmerkdamas. Ir jei pastarąjį tūkstantį metų Bažnyčios žmonės nebūtų buvę tokie stulbinamai verslūs, šiandien gidai krikščionijos miestuose neturėtų ko parodyti turistams: būtent krikščionys sugebėjo įkurti ir šimtus metų išlaikyti galybę institucijų, milžiniškų nuostabiai išpuoštų pastatų (statybinės medžiagos ir menas visais laikais kainavo baisius pinigus), daugybę didžiulių vienuolynų bendruomenių, ligoninių, prieglaudų, mokyklų, universitetų… Jei visas šis paveldas – tik naivuolių paikumo ir / ar gudragalvių nuodėmės vaisius, tai kodėl tiek daug šventųjų išsiskyrė neįtikėtinu gebėjimu skaičiuoti ir itin pelningai naudoti pinigus? Gal kaip tik dėl to, kad pinigai jiems… „nelipo prie rankų“?
Išankstinių nuostatų ir stereotipų migla
Anot 1993 m. išleisto Dabartinės lietuvių kalbos žodyno, verslas yra „1) užsiėmimas, darbas; 2) smulki gamyba, amatas“. Jei tą žodį iš tiesų taip suprastume, tuomet straipsnio pavadinime įvardinta problema išnyktų kaip dūmas: žinoma, kad katalikas turi būti darbštus. Dar krikščionybei esant vystykluose šv. Paulius griežtai pareiškė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). O jei kas ieško aukštesnio autoriteto, tepažvelgia į patį Dievą: anot Jėzaus, „mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Bet gal čia – ne apie fizinį darbą, kuriuo taip bjaurėjosi laisvieji žmonės senovėje (ir ne tik)? Šią abejonę išsklaidė Vakarų vienuolystės tradicijos tėvas šv. Benediktas (VI a.), savo reguloje įrašęs: „Dykinėjimas yra sielos priešas, todėl tam tikru metu broliams privalu užsiimti rankų darbu, o kitu – atsidėti dvasiniam skaitymui“ (48 sk.).
Čia galime prabėgomis pastebėti, kad Maxas Weberis mažų mažiausiai perdėjo, kai 1905 m. susiejo industrinės revoliucijos atneštą ekonomikos suklestėjimą su vadinamąja „protestantiška darbo etika“. Jo veikalas, 1930 m. Talcotto Parsonso išverstas į anglų kalbą ir 1958 m. tapęs amerikiečių (o netrukus – ir visų kitų šalių) studentų „biblija“, prasideda sakiniu, kuris yra, švelniai tariant… netikslus: „Vien žvilgtelėjus į profesinę bet kurios kelias religijas turinčios šalies statistiką stebėtinai dažnai pastebima, kad <…> tarp verslo lyderių ir kapitalo savininkų, taip pat aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, o dar labiau – svarbesnio techninio ir komercinio modernių įmonių personalo absoliučią daugumą sudaro protestantai.“ Tokio dėsningumo nepastebėjo joks kitas ekonomistas.
Niekas (net pats Weberis) nepateikė ir šį teiginį patvirtinančių statistikos duomenų. Tačiau esama gausių liudijimų, kad grynai politiniai suvaržymai, XVI–XVIII a. britų valdomose teritorijose primesti katalikams (jiems drausta studijuoti universitete ar dirbti valstybės tarnybose), kaip tik pastaruosius pastūmėjo žengti pro vieninteles jiems paliktas duris – į privatų verslą. Štai kodėl šiose šalyse tokia didelė dalis turtingiausių šeimų turi katalikiškų šaknų, kaip, pavyzdžiui, Charlesas Carrollas (1737–1832), vienas iš JAV tėvų-įkūrėjų. Regis, iki XIX a. katalikai sugebėjo savo žemiška gerove pasirūpinti nė kiek ne prasčiau už protestantus, nors, žinoma, išgyveno visą krikščionybę persmelkusią įtampą tarp aukštyn traukiančio dangaus siekio ir į medžiagiškumą klampinančios žemės traukos.
Tiesa, nuo XVII a. katalikai ėmė vis dažniau užsidaryti savame „burbule“, atokiau nuo šiapusybėje įsitvirtinusių mąstytojų, kurie save laikė švietėjais ir aiškino, kad šioje žemėje dera gyventi netemdomiems viduramžiškų tamsybių, tai yra be Dievo „hipotezės“. Galiausiai Karlas Marxas trenkė kumščiu į darbastalį ir į Visvaldžio sostą pasodino… istoriją. Ir pirmąkart per ekonominės minties gyvavimo tarpsnį supriešino darbą ir kapitalą: pirmąjį išaukštino, o antrąjį demonizavo ir pasmerkė išnykimui. Kai nė nemirktelėję būtent šitaip pasmerkiame verslininkus ir verslumą, iš tiesų elgiamės kaip kairuolių ideologų, o ne krikščionybės tradicijos paveldėtojai.
Marksistine perskyra tebesiremia dauguma ekonomistų, nepriklausomai nuo to, kuo ir į ką jie tiki. Štai kodėl visų ideologinių stovyklų „ekspertai“ vienbalsiai užsipuolė britų ekonomistę Marjorie Grice-Hutchinson, kai ji 1952 m. Oxforde išleido studiją „Salamankos mokykla: ispaniškoji pinigų teorija 1544–1605 m.“. Sekuliariems žinovams netilpo į galvą, kad pamatus ekonomikos teorijai dviem šimtais metų anksčiau už Adamą Smithą padėjo… dominikonų ir jėzuitų teologai. O katalikams pasišiaušė plaukai nuo minties, kad prieš penkis šimtus metų geriausi ispanų Bažnyčios protai kuo rimčiausiai svarstė apie laisvąją rinką, teisingą kainą, infliacijos priežastis, skirtumą tarp smerktino lupikavimo ir teisėto pinigų investavimo…
Nusiėmus mums įprastų stereotipų akinius, pasipila atradimai. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad „kapitalizmas“ – ne mokslinė, bet… ideologinė sąvoka. Pirmasis ją paminėjo Louisas Blancas 1840 m., kai rašydamas knygą apie darbo organizavimą pritrūko žodžio pasmerkti turto ir privilegijų gviešimąsi, priešingą „socializmui“. Netrukus Karlas Marxas nudžiugino pažangiuosius mąstytojus pažadėdamas, kad istorija tuoj palaidos šią bjaurastį: proletarai (darbininkai) jau kasą duobę kapitalistams (verslininkams). Akivaizdu, kad, „tokią sąvoką panaudoti rimtoje analizėje yra beveik tas pats, kaip paversti socialinių mokslų terminu žodžius „reakcinga kiaulė“, – perspėjo Rodney Starkas.
Gali būti, kad, priešingai nei teigė Marxas, kapitalizmas neatsirado 1735 m. Johnui Wyattui sukonstravus pirmąją audimo mašiną. Pasitelkę neutralų kapitalistinių santykių apibrėžimą aptinkame, kad jau nuo IX ar X a. Europoje egzistavo verslo įmonės, naudojančios, investuojančios ir dauginančios kapitalą (šią sąvoką – kitaip nei žodį „kapitalizmas“ – bent nuo XIII a. kaip visiškai neutralią vartojo teologai). Tos įmonės – dideli vienuolynai, kūręsi kaimo vietovėse (Rodney Stark). Kapitalo judėjimu grįsti ekonominiai santykiai suklestėjo XIII a. miestuose: italų verslininkai išrado iki šiol naudojamą „dviejų stulpelių“ (debeto ir kredito) buhalteriją ir bankininkystę. XIII a. pradžioje vien Florencijoje veikė 38 nepriklausomi bankai, Pizoje tokių buvo 34, Genujoje – 27, Venecijoje – 18… 1231 m. net 69 italų bankai turėjo savo atstovybes Anglijoje ir kita tiek Airijoje.
Tai ko stebėtis, kad ir šv. Albertas Didysis, ir garsiausias jo mokinys šv. Tomas Akvinietis šiai klestinčiai žmonių veiklai skyrė tiek dėmesio: norint atskleisti joje kylančius moralinius keblumus, pirmiausia reikėjo išsiaiškinti patį procesą.
Teologai ir ekonominės veiklos iššūkiai
Krikščionybėje apmąstymas visada seka paskui tikrovę, nors ją apmąstant pasitelkiami „iš dangaus“ nuleisti principai. Juos apreiškė pats Dievas: kaip šio žemiškojo „turgaus“ kūrėjas Jis tiesiog privalėjo duoti instrukcijas čia paliktiems tvarkytis savo įgaliotiniams – mums, kurie gavome įsakymą „Valdykite!“ (Pr 1, 28). Katekizmas primena, kad būtent šiai pareigai apmąstyti sukurta ir pati „ekonomikos“ sąvoka, atskiriant ją nuo teologijos. Dar daugiau: ekonomika chronologiškai eina pirmiau už teologiją – juk Dievo „parašytą“ kūrinijos knygą mes „perskaitome“ pirmą, tiesiog diena iš dienos gyvendami žemėje, nors tik tada, kai išgirstame Gamintojo žinią apie Jo produktą, perprantame, ką prieš tai esame „perskaitę“.
„Bažnyčios tėvai skiria sąvokas: Theologia ir Oikonomia, pirmąja pažymėdami triasmenio Dievo vidinio gyvenimo slėpinį, antrąja – visus Dievo darbus, kuriais Jis apsireiškia ir perduoda savo gyvenimą. Per Oikonomia mums apreiškiama Theologia; ir atvirkščiai – Theologia mums nušviečia visą Oikonomia. Dievo darbai apreiškia, kas Jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias Jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus Jo darbus“ (KBK, 236). Čia vartojamas graikų kalbos žodis nuo senovės reiškė „namų valdymą“ – pareiga, kurią turi vykdyti net didžiausias asketas, kasryt išsišluojantis savo olą ir prisirenkantis šaknelių. Juk šventumo kelias prasideda žmogui įsisąmoninus, kad jis nėra bekūnis angelas. Tai – krikščioniškojo „pažink save“ esmė, išreiškiama taip dažnai klaidingai aiškinama sąvoka „nusižeminimas“: „Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis“ (1 Kor 15, 46). Būtent apmąstydami žemės dulkes, iš kurių esame sukurti, pažįstame žmogiškąsias savo ribas.
Vis dėlto kartu turime apmąstyti ir tai, koks didis yra mūsų pašaukimas: „Nors Bažnyčia moko, kad pasaulis yra sukurtas kaip Dievo šedevras, tačiau kartu pabrėžiama, jog žmogaus pašaukimas ir pareiga – savo veiksmais ir pasirinkimais tęsti dieviškąją kūrybą“ (Samuel Gregg). Verslininkas šioje kūryboje dalyvauja išskirtiniu būdu, nes jo pašaukimo esmė – burti kitus ir kreipti bendras pastangas įsisavinant ir bendram labui naudojant visada ribotus šio pasaulio išteklius. Todėl Bažnyčios 2012 m. pirmąkart išleistas dokumentas apie verslo lyderio pašaukimą (Vocation of the Business Leader) vadina jį itin kilniu ir reikšmingu.
Kartu tai – ir ypač sudėtingas bei pavojų kupinas pašaukimas. Tą puikiai suvokė garsiausi XVI a. ispanų teologai dominikonai ir jėzuitai (Franciscas de Vitoria, Tomas de Mercado, Domingas de Soto, Luisas de Alcalá, Martínas de Azpilicueta, Franciscas Suárezas), tad nesibodėjo leistis narplioti ekonominių žmonių santykių kebeknės. Būtent šie mąstytojai išsamiai apibrėžė kiekvieno žmogaus teisę į privačią nuosavybę, nes tai – esminis realios žmogaus laisvės ir kūrybiškumo pamatas. Imdamasi ją ginti Bažnyčia tuo pat metu „gina kiekvieno žmogaus teisę būti savininku“ (Luis Gonzalez Carvajal). Tačiau teologai nepamiršo pabrėžti ir antrosios priesako pusės: žmogui duota teisė nuosavybę valdyti (dominio), bet ne absoliučiai turėti sau (prope, šaknis išlaikyta anglų k. žodyje property – nuosavybė). Galiausiai visa žemė ir jos gėrybės priklauso Dievui, tad – ir visiems Jo žmonėms.
Biblijoje nuolat primenama nuosavybės turėtojų pareiga pasirūpinti silpniausiais bendruomenės nariais: pavyzdžiui, nekliudyti jiems susirinkti nukritusius vaisius ar varpas, taip pat ir kas septintus metus palikti dirvonuoti laukus, kad juose savaime išaugusį derlių susirinktų stokojantieji. Viena tokia varguolė varpų rinkėja Ruta minima paties Jėzaus Kristaus genealogijoje (Mt 1, 5). Siekiant išvengti turto sutelkimo keleto savininkų rankose, buvo numatyta ir kas 50-ais metais atkurti prarastas žemės – tai yra gamybos priemonių – nuosavybės teises (Kun 25, 23). Tačiau žmogaus pirštai taip į save lenkti, kad nė išrinktoji tauta niekada nepajėgė įvykdyti šio priesako ir, anot pranašų, netekęs kantrybės pats Dievas panaikinęs susikūrusias turto „monopolijas“ visus ištremdamas į Babilono nelaisvę.
Paskyręs kiekvienam žmogui bent lopinėlį šio pasaulio, Dievas siekia apsaugoti pasirinkimo laisvę. Būtent ja Salamankos teologai grindė produktų kainos teisingumą: teisinga esanti daikto vertė, laisvai suderama pirkėjo ir pardavėjo (o ne išvedama iš įdėtų darbo valandų ir žaliavų kiekio, kaip mokė K. Marksas). Paradoksalu, kad apie tokį reikšmingą momentą klasikiniai ekonomistai užsimena menkai: K. Marksas „Kapitalo“ tritomyje prekių mainams skiria vos 8 puslapius, o Adamas Smithas garsiajame veikale „Apie tautų turtingumą“ rinką pamini tik viename skyrelyje.
Įteisindami pardavėjo pastangą gauti kuo didesnį užmokestį už savo produktą, teologai kartu „išteisino“ žmogaus siekį gauti naudos. Tad kai tokį siekį iš menamo savo dvasingumo imame vienareikšmiškai niekinti, atskleidžiame esą ne krikščionybės, bet… marksizmo žinios paveldėtojai. Todėl mums, gyvenantiems marksizmo idėjų persmelktame pasaulyje, dar aktualesnė Salamankos teologų žinia: pelnas savaime yra geras, tačiau turi būti laikomas ne tikslu, o priemone. Būtent žmogui teisėtas pelno siekis paskatina protingai valdyti turtą, o gebėjimas jo gauti liudija verslininko darbo kokybę (organizuoti verslą – irgi darbas, kad ir kaip dėl to raukytųsi K. Marksas) ir parodo, kad šis verslas apskritai yra reikalingas. Be to, įvykdyti Jėzaus nurodytas sąlygas išgelbėjimui – pavalgydinti alkstantį, aprengti nuogą… – įstengsime tik pirma patys pasirūpinę žemiškomis gėrybėmis.
Net idealisto Don Kichoto palydovas „žemiškasis“ Sanča Pansa salos gubernatoriaus vietą sutiko priimti tik kaip galimybę laimėti nepalyginamai vertingesnį apdovanojimą, kai kunigaikštis savo pasiūlymą suformulavo taip: „Duodu jums tai, ką galiu, o tai yra gera ir solidi sala, apvali ir tinkamiausio didumo, ypatingai derlinga ir dosni, kur jūs, jei tik mokėsite suktis, galėsite pasitelkęs žemės turtus laimėti dangų.“
Salamankos teologų idėjos „apėjo“ anglikonų paskelbtą blokadą katalikų minčiai ir per olandą Hugą Grocijų pasiekė ekonomikos mokslų tėvą Adamą Smithą (1723–1790). Vėlesni mąstytojai jas išskleidė savaip: apsisprendę apsieiti be Dievo, į tuščią sostą pasodino sekuliarią ekonomistų „trejybę“: privačią nuosavybę, žmogaus valiai (ir savivalei) atiduotą rinką ir kuo didesnio pelno siekį. Ši trejybė, žinoma, dieviškai suabsoliutinta ir išvaduota iš visų teologų pabrėžtų „bet“, pagimdė anarchinį XIX a. kapitalizmą, kurį tikrai pagrįstai pasmerkė ne tik K. Marksas, bet ir Bažnyčia. Visgi mažiau suklysime, jeigu jį laikysime ne nauja ekonomine tvarka, bet ankstesniosios išsigimimu. Tai – svarbi išvada, nes leidžia mums sugrįžti prie krikščioniškosios ekonomikos teorijos, kuri ką tik išvardintus verslo dėmenis vertina neutraliai: nei sudievina (kaip sekuliarūs neoliberalai), nei paskelbia velnio įrankiais (kaip kairuoliai idealistai).
Kilnus verslo lyderio pašaukimas
Kai šv. Teresės Lizjietės tėvas, dabar jau irgi šventuoju paskelbtas Liudvikas Martenas, nutarė savo laikrodžių parduotuvės neatidaryti sekmadieniais – turgaus dienomis, kai miestelį užplūsdavo būriai klientų, ir net nuodėmklausys jį perspėjo tokią progą išnaudoti nebūsiant nuodėme, jis, regis, pasielgė neprotingai. Tačiau Marteno verslas nesiliovė klestėjęs, kaip klestėjo ir jo žmonos Zelijos (dabar jau irgi šventosios) nėrinių įmonė su keliolika samdomų darbininkių. Todėl būsima misionierių globėja ir didžiausia naujųjų laikų šventoji Teresė Marten į Lizjė Basųjų karmeličių vienuolyną galėjo įžengti su puošniausia gulbių pūkais ir brangiais nėriniais apkraštuota nuotakos suknia: juk šventė yra šventė, ir ją privalu švęsti su tokia pat prabanga, kokią parodė nusidėjėlė, Jėzui ant galvos išliejusi aukso vertės nardo kvepalus (Mk 14, 3). Neatsitiktinai jos poelgį pasmerkė būtent Judas: susigūžusi jo širdis neįstengė suprasti begalinio Dievo dosnumo stebuklo. O Jėzus suprato, pateisino ir pagyrė moters poelgį: „Vargšų jūs visuomet turite su savimi, <…> o mane turėsite ne visuomet“ (Mk 14, 7). Taip Jis nurodė teisingą eiliškumą: tik pirma atsigręžęs į Dievą ir padėkojęs už visa, ką iš Jo yra gavęs, žmogus pajėgia pats tapti dalintoju. Tai ir yra tikroji sekmadienio prasmė – verslininkai Martenai tą žinojo, nors gyveno XIX a. antroje pusėje, klestėte klestint anarchiniam kapitalizmui.
Stebina verslumu ir šventieji Salamankos teologų mokyklos amžininkai: šv. Ignacas pagarsėjo neįtikėtinu gebėjimu steigti ir aprūpinti socialinės šalpos įstaigas, o renkantis kandidatus į Jėzaus draugiją patarė atsižvelgti į jų gebėjimą suktis pasaulietiniame gyvenime. Šv. Teresė Avilietė suorganizavo tokį užtarimo maldos „verslą“, kad per 20 metų palei ekonominį Ispanijos karalystės „stuburą“ – prekybos kelią tarp Burgoso ir Sevilijos (nusitęsiantį iki Anglijos, Olandijos ir Amerikos žemyno) įsteigė net septyniolika to „verslo filialų“ – sėkmingų vienuolynų, kuriems nupirko namus, sutvarkė juridines kebeknes, suremontavo ir įrengė pastatus, surentė ir išpuošė bažnyčias, pasirūpino šimtų uždarai gyvenančių seserų išlaikymu.
Net šv. Kryžiaus Jonas, dangiškasis poetų globėjas, laikomas griežtu ir pasauliui svetimu asketu, vaizduojamas tik pamaldžiai sudėtomis rankomis ir aukštyn pakeltomis akimis (ar apskritai angelų ant rankų nešamas), iš tiesų puikiai sukosi itin žemiškuose reikaluose: ne tik buvo įgudęs mūrininkas, bet ir puikus statybų organizatorius, sugebėjęs gauti leidimus, statybinių medžiagų, darbininkų ir pinigų jiems užmokėti – šis poetas surentė net du didžiulius vienuolynus su bažnyčiomis Granadoje ir Segovijoje.
Šventųjų gyvenimai patvirtina, kad Dievo paskirtas valdyti kūriniją „kiekvienas žmogus yra potencialus verslininkas, nesvarbu, ar jis dirba savarankiškai, ar yra kieno nors samdomas. Svarbu įsisąmoninti, kad ekonomikos šerdyje yra žmogaus protas, laisva valia ir kūrybiškumas. Aišku, svarbu ir pinigai, ir technologijos“ (Samuel Gregg), tačiau tik tuomet, kai žmogus juose išskleidžia anas tris galias. Beje, ar pastebėjote, kad straipsnio pradžioje cituota krikšto formulė irgi liepia atsižadėti ne materialinių dalykų, bet „materialistinių kriterijų ir elgsenos“ – perspėja nesodinti į sostą to, kas tėra įrankis ir priemonė: pinigų, malonumo, pelno, vien savo gerovės.
Žinoma, „praktiškai visi katalikų autoriai, kurie per visą Bažnyčios istoriją rašė apie prekybą, būtinai perspėdavo dėl didžiulės moralinės rizikos, su kuria susiduriame versle. Tai ir pagunda tapti materialistu, pasidaryti godžiam, pelną pradėti vertinti labiau nei žmogaus orumą“ (Samuel Gregg). Tačiau dar šv. Tomas Akvinietis yra pabrėžęs, kad būtent iš godišių neverta tikėtis verslumo: „Motyvuojamas saiką praradusios pinigų meilės, žmogus, paradoksalu, paprastai bijo rizikuoti ir renkasi saugesnes investicijas, kurios, svarbiausia, garantuoja, kad bus išsaugota pradinė suma. Jis pernelyg mėgsta komfortą ir bijo rizikos, kad ryžtųsi drąsiems, dideliems projektams. Ir tik didingas žmogus, kuriam būdinga narsos dorybė, kuris nuosaikiai vertina pinigus, gali ryžtis tikrai rizikai, kuri galiausiai gali būti naudinga ne tik jam, bet ir bendrajam gėriui“ (Anthony G. Percy, cit. Samuel Gregg). Ar tik nebūsime užčiuopę rakto į Jėzaus palyginimą apie tris „talentinguosius verslininkus“?
Ir priešingai: į teisingą tikslą nukreiptas verslas – mainai ir prekyba – anot šv. Jono Pauliaus II, skatina išsiugdyti tokias svarbias dorybes kaip „sąžiningumas, darbštumas, protingumas imantis pagrįstos rizikos, patikimumas ir ištikimumas tarpusavio santykiuose, atkaklumas įgyvendinant sunkius ir skausmingus sprendimus, būtinas bendram įmonės darbui, užkertant kelią galimoms katastrofoms“ (Centesimus annus, 32). Visas šias savybes parodė gavusieji dešimt ir penkis talentus: nepabūgo rizikuoti, protingai pasirinko, kur investuoti, sąžiningai atnešė šeimininkui ką laimėję…
Trimis dešimtmečiais vėliau išleistas „Verslo lyderio pašaukimas“ žengia dar toliau: jame „verslas netraktuojamas nei kaip savaiminis blogis, nei kaip paprasčiausia priemonė kitiems tikslams pasiekti. Priešingai, galbūt pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje Romos kurija pateikia išsamius ir pozityvius svarstymus apie verslo prigimtį ir tikslą“ (Samuel Gregg). Jau matėme katalikų teologus tą išsakius ir anksčiau, bet iš Vatikano tai nuskamba… svariau: „Verslas sukuria daug svarbių sąlygų, kurios prisideda prie visos visuomenės bendrojo gėrio. Verslo produktai ir paslaugos, darbo vietos, kurias verslas sukuria, taip pat ekonominis ir socialinis pridėtinis produktas, kuris pasiūlomas visuomenei, yra pamatinės svarbos geram tiek tautos, tiek visos žmonijos gyvenimui“ (37). Verslo įmonė kaip žmonių bendruomenė tampa erdve susitikti žmonėms iš skirtingų šeimų, kraštų, socialinių „burbulų“. Tai – galimybė skatinti viso žmogaus augimą ir klestėjimą, kitaip tariant, „verslas prisideda nepamainomu indėliu į materialinę ir net dvasinę žmonijos gerovę“ (2. Kursyvas J. M.).
Šiame dokumente paneigiamas ir daugeliui būdingas įsitikinimas, kad verslininkas laimi tik kitų sąskaita (vadinamasis „nulinės sumos žaidimas“). Nusiėmę ideologinius akinius pamatysime, kad „verslininkas kūrybiškai panaudoja darbo talentus ir energiją, kuriuos sujungia su kapitalo teikiamomis galimybėmis ir žemės teikiamais ištekliais, kad atsirastų naujos gėrybės ir paslaugos. Kai visa tai daroma veiksmingai, kuriamos gerai apmokamos darbo vietos, gaunamas pelnas sąžiningai padalijamas tarp investuotojų, laimi visi“ (54. Kursyvas J. M.). Net popiežius Pranciškus, garsėjantis rūpesčiu visuomenės atstumtaisiais, pareiškė, kad „verslininko pašaukimas yra kilnus darbas“, nors tuoj priminė, kaip svarbu jį dirbant neišleisti iš akių kitų žmonių gėrio (Evangelii gaudium, 203).
Nuostabiausia, kad katalikų teologams teisingumas nereiškia lygiavos. Kolektyvistinę socializmo ekonomiką pažinęs šv. Jonas Paulius II perspėjo, kaip pražūtinga vienareikšmiškai pasmerkti bet kokį pelno siekį: šitaip slopinama teisė „į ekonominę iniciatyvą <…> dėl tariamos visų „lygybės“, mažina (jeigu faktiškai nepanaikina) savaveiksmiškumą, t. y. piliečio kūrybiškumą. Iš to išplaukia, jog tai nėra tikroji lygybė, o tik „niveliavimas iš apačios“. Vietoj kūrybinės iniciatyvos įsigali pasyvumas, priklausomybė ir paklusnumas biurokratiniam aparatui“ (Sollicitudo rei socialis, 15).
Lygiavos nereikia siekti ir perdalijant verslininkų pelną: „padalinimas turi būti ne lygiavinis, bet teisingas“ (Vocation…, 59). Pasirodo, krikščioniškas „socialinis teisingumas reikalauja pripažinti ir priimti skirtumus ir netgi nelygybę, be kurios neapsieina nė viena visuomenė“ (Samuel Gregg). Būtent dėl to Jėzus taip nelygiai padalino talentus ir gyrių už juos gavusiųjų pastangas. Katekizme randame apibendrinta: „Atsiranda skirtumų, susijusių su amžiumi, fizinėmis galimybėmis, intelektualiniu ar moraliniu pajėgumu, bendraujant su kitais įgytu pranašumu, turto pasiskirstymu. „Talentai“ nėra išdalyti vienodai. Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais“ (KBK, 1936–1937). Toliau cituojama mums šv. Kotrynos Sienietės perduota Dievo žinia: „Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.“
Vadinasi, Dievas duoda kiekvienam iš mūsų daugiau ar mažiau gėrybių, kad jas pasitelkę kurtume bendrystę tarp žmonių. Būtent šį pamatinį įsakymą ignoravo tarnas, nutaręs vienintelį savo talentą pakišti po čiužiniu. Ką gi, regis, Jėzus jį pasmerkė teisingai.
Šaltiniai:
Pontifical Dicastery for Promoting Integral Human Development. Vocation of the Business Leader: A Reflecion. Vatican City, 2018 (pirmasis leid. 2012 m.)
Gražiausi Liudviko ir Zelijos Martenų laiškai. Magnificat leidiniai, 2023.
Samuel Gregg. Katalikybė ir laisvė. Aštuntoji diena, 2018.
Rodney Stark. Bearing False Witness. Debunking Centuries of Anti-catholic History. Templeton press, 2016.
Luis González Carvajal. El hombre roto por los demonios de la economía. Madrid: San Pablo, 2010.
Viršelis – Varpų rinkėjos. Jean François Millet. 1857. Google Art Project