„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
Įsivaizduokite alkstantį žmogų, kuris jau seniai nieko neturėjo burnoje. Kiekvienas paprasčiausio batono kąsnis jam bus saldus kaip paties geriausio konditerio iškeptas tortas. Jis negalvos apie tai, kad gaminyje yra konservantų ir kad apskritai baltus miltus valgyti nesveika. Jei kito pasirinkimo nėra, batono trupiniai atrodys pats vertingiausias dalykas pasaulyje. Panašiai yra ir su toksiniais santykiais, kurie saldūs tiems, kurie alksta meilės. Toks žmogus godžiai lauks to, kas vaikystėje meilės stygiaus nepatyrusiam atrodys tik trupiniai.
Aušra Mockuvienė, psichoterapeutė ir Depresijos įveikimo centro įkūrėja, tvirtina, kad kartais gaunami „apdovanojimai“ suformuoja sudėtingą prieraišumą, iš kurio išsilaisvinti labai sunku. Žiūrint iš šalies viskas gali atrodyti paprasta – jei partneris ignoruoja tavo poreikius, žemina ar netgi imasi fizinio smurto, pats laikas bėgti neatsisukant. Tačiau tikrovėje pabėgimai dažnai netrunka ilgai, nes prasideda atsiprašymai, meilės prisipažinimai ir pažadai pasikeisti. Viskas vėl atrodo gražu ir gerai. Trumpam.
Mes labai mėgstame klijuoti etiketes, pavyzdžiui, partneris narcizas, o santykiai toksiniai, tačiau kaip iš tiesų atskirti santykius, kuriuose yra iššūkių, ir tuos, kurie tikrai yra toksiški?
Kai psichoterapijoje vartojami terminai tampa populiariosios kultūros dalimi, jų reikšmė dažnai išsikreipia. Štai mano kolegė, mobingo specialistė juokauja, kad mobingas dabar – visa, kas man darbe nepatinka. O jei man nepatinka tai, ką daro kitas, arba jei nedaro to, ko aš noriu, gal tai jau reiktų vadinti toksiniais santykiais? Taip iškreipiant sąvokas galima nueiti net į priešingą pusę.
Be abejo, nesistengiu nurodinėti žmonėms, kaip vartoti terminus. Tiesiog labai svarbu suvokti, kad nebūna santykių, kai viskas vyksta taip, kaip aš noriu. Tačiau, kai minime toksinius santykius, pirmiausia kalbame apie tai, kad nuolat pažeidinėjamos ribos ir apie tai, kad nėra galimybės dėl to susitarti. Turiu galvoje labai įvairias asmenines ribas: emocines, psichologines ir fizines (kūno, erdvės, asmeninių daiktų, bendrų susitarimų).
Ar toksinių santykių požymis – tai, kad žmonės nesikalba apie sudėtingesnes situacijas?
Gali būti, kad visai nesikalba. Arba gali būti, kad tie pokalbiai labiau panašūs į smurtą. Jei viena pusė žeria kaltinimus kitai, ko bus vertas tas kalbėjimasis? Ar jis padės ką nors išspręsti? O gal tik labiau sujauks situaciją? Verbalizacija savaime nėra vertybė. Klausimas, kaip mes galime iš tikrųjų išgirsti vienas kitą.
Pavyzdžiui, viena pusė sako: „Man buvo skaudu, kai tu tai padarei“. Kita atsako: „Tau taip tik pasirodė, tu per jautri, tu viską išsigalvoji, nėra čia ko nervintis“. Ir viskas, toliau pokalbis nebegali vykti. Visai kas kita, jei atsakymas būtų: „Tau buvo skaudu, kai aš taip pasielgiau… Bet aš nenorėjau tavęs įskaudinti. Papasakok man, kaip tu viską supratai“. Tai gali būti paprasčiausias nesusipratimas, kai vienas žmogus turėjo galvoje vieną, o antras suprato kitaip. Jei abi pusės geranoriškos, galima sėsti ir išsiaiškinti.
Sakoma, kad susiklosčius toksiniams santykiams ypač ryškūs tie „gerieji“, „laimingieji“ momentai. Tai vadinama „tarpiniu pastiprinimu“ (angl. „intermittent reinforcement“). Ar tiesa, kad kai žmogus vienąsyk sulaukia „apdovanojimo“, o kitąsyk – ne, jo smegenys ima veikti kaip loterijoje?
Tikrai taip – kai iš vienos pusės yra „apdovanojimai“, o iš kitos – sužeidimai, gali susiformuoti labai sudėtingas prieraišumas. Iš jo būna labai sunku išeiti. Žiūrint iš šalies viskas atrodo paprasta: „Ką tu ten veiki? Tave muša, skriaudžia, žemina, tai ko tu lauki? Atsistok ir išeik.“ Tačiau žmonėms neretai išsilaisvinti būna labai sunku. Ir nebūtinai dėl to, kad šeimoje yra mažų vaikų ar sulaiko finansinė priklausomybė. Tai labiau priklauso nuo sudėtingos emocinės priklausomybės.
Toks santykis – tarsi sūpuoklės. Viena pusė sako: „Aš nebegaliu, viskas, man netinka“. Tada kita pusė siekia susigrąžinti. Prasideda atsiprašinėjimai, gėlės, meilės prisipažinimai, pažadai pasikeisti: „Aš jau viską supratau, atleisk, tu man – svarbiausias žmogus pasaulyje. Užsirašiau pas psichologą ir tikrai nueisiu…“ Staiga vėl viskas tampa gražu ir gerai. Ir tikrai – tuo metu gali būti puikių akimirkų. Bet po kiek laiko vėl prasidės žeminimo, skaudinimo, ignoravimo etapas. Ir tai gali kartotis daugybę kartų. Tie saldūs momentai, kai viskas buvo nuostabu, gali traukti kaip magnetas.
Gal tie momentai dar saldesni, nes jų tiek nedaug, kai santykiai toksiniai? Kai badaujame, skanus kiekvienas maisto kąsnis. Gal tokios retos toksinių santykių meilės akimirkos prilygsta dieviškai patirčiai?
Galime ir taip žiūrėti. Kita vertus, jei kalbame apie vadinamuosius „sveikus“ lygiaverčius santykius, ten niekas tiek daug nesižarsto gėlėmis ir pažadais. Viskas yra daug nuobodžiau: nėra nei staigių nusileidimų, nei didžiulių pakilimų. Pradžioje būna romantinė fazė, tačiau labai greitai atsiranda buitis, kartu su ja – nesusipratimai ir įprastos rutinos… Fejerverkų nėra, viskas daug lygiau, nuobodžiau, įprasčiau. Taigi, reikia pripažinti, kad tas „saldumas“ įsigalėjus toksiniams santykiams gali būti ryškesnis. O emocinės sūpuoklės stipriai mėto pirmyn ir atgal.
Į toksinius santykius neretai patenka alkstantys žmonės. Visi mes jaučiame meilės, rūpesčio, dėmesio alkį. Tačiau kai kuriais atvejais tas alkis didesnis. Ypač tada, kai vaikystėje žmogus patyrė emocinį apleistumą. Tada išdidintas dėmesio rodymas („Aš viską dėl tavęs padarysiu, tu –nuostabiausias žmogus pasaulyje“) gali būti tai, ko žmogus laukė visą gyvenimą. Rodos, turėtų kilti klausimas, kaip po trijų dienų pažinties vyras gali sakyti: „Tu – mano gyvenimo moteris.“ Juk vienas kito žmonės dar nepažįsta. Tačiau kai badaujame, saugikliai nesuveikia. Tai gali pataikyti giliai giliai – tiesiai į tai, ko labiausiai žmogui trūksta.
Panašiai kaip ir su maistu – jei aš badauju, tai ir sugedusį maistą valgysiu, juk apie pasirinkimą tada jau nėra kalbos.
Ar esant toksiniams santykiams visada yra silpnesnė pusė, ar abu partneriai gali manipuliuoti vienas kitu ir kurti nesveiką dinamiką?
Gali manipuliuoti ir abi pusės. Vis dėlto nereta istorija, kai viena pusė labiau manipuliuoja, o kita – neatpažįsta ir įsitraukia. Dažnai toje pusėje būna moteris. Tačiau tai nepriklauso nuo lyties – lygiai taip pat ir moterys gali manipuliuoti, nesiskaityti su savo partneriais.
Populiarioje terapeutės Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ aiškinama, kad pasirinkdamos emociškai nepasiekiamus partnerius moterys stengiasi „pataisyti“ tai, ko nebuvo vaikystėje – prisitraukdama vyro dėmesį kompensuoti tėvo meilės trūkumą vaikystėje. Sakoma, kad traukia būtent tie vyrai, kurie primena nesveikų santykių su tėvu vaikystėje dinamiką… Mane nustebino autorės patarimas rinktis santykius su tais vyrais, su kuriais net šiek tiek nuobodoka. Ar tikrai stipri trauka prie kito žmogaus yra susijusi su trauminiu ryšiu?
Čia keblus momentas. Viena vertus, sveiki santykiai dažnai tikrai daug nuobodesni ir mažiau emociškai ryškūs negu toksiški. Stengiantis kurti sveikesnius santykius žmonėms neretai tenka mokytis būti tarsi nuobodžiau, kai mažiau dramos, mažiau konfliktų, mažiau susitaikymų, mažiau didelių pažadų. Kita vertus, kažin ar įmanoma laiką leisti su partneriu, kuriam visai nejauti traukos ar susidomėjimo.
Per ankstyvuosius šeimos santykius išmokstame ir to, kaip jaučiasi meilė. Kokius santykius patyrėte, taip ir suprasite, kaip yra mylima. Jei jus glostė, rūpinosi, atjautė, klausėsi – tai bus meilė. Jei kritikavo, žemino, reikalavo siekti vis daugiau, gali būti, kad trauką jausite žmogui, kuris būtent taip elgiasi ir nuolat norėsite jam įtikti. Jei artimieji buvo emociškai neprieinami, įprotis siekti to, kas nepasiekiama, bus taip įsišaknijęs, kad atrodys saugus ir pažįstamas dalykas.
Tad verta mokytis atpažinti tą savo įprastą „stebuklingą“ trauką. Kartais tenka mokytis ją atskirti nuo meilės.
Ar dėl tos traukos žmogus jaučiasi kaip savas ar net Dievo duotas? O jei dar buvo kokių nors mistinių ženklų prieš susitinkant, tikrai gali atrodyti, kad su tuo žmogumi verta kentėti „iki grabo lentos“. Nes juk kito tokio visame pasaulyje nėra.
Tiesa, kad nėra – visi žmonės pasaulyje skirtingi. Tačiau čia jau yra asmeninių ribų klausimas. Kokie turi būti ženklai, sutapimai, sinchronizacijos, kas turi būti tokio ypatingo, kad nepaisyčiau savo ribų? Taip, galima draugauti ir išgyventi ypatingas akimirkas… Tačiau joks ryšys neduoda teisės su manimi elgtis nepagarbiai. Nepagarbus elgesys, žeidžiantis mano ribas, yra raudona linija, kad ir kokio ypatingumo santykis tai būtų.
Tačiau ar nukentėjusioji pusė suvokia, kad su ja elgiamasi nepagarbiai? Tarkim, esu sutikusi moterų, kurios išmoksta pateisinti vyro neištikimybę. Pavyz-džiui, vyras tvirtina, kad nieko čia tokio, „tik seksas“.
Tai jau yra smegenų plovimas ar miglos į akis pūtimas. Jei abiem žmonėms yra priimtinas ėjimas pas kitus partnerius, tai galima laikyti jų susitarimu. Tačiau kodėl kas nors turi mane įtikinti, kad man turi būti priimtina tai, kas man nėra priimtina? Jei nepriimtina – tai nepriimtina.
Kas tada įtikina, kad verta pakeisti nuostatas ir kartais net nepaisyti to, ką giliai širdyje žinai? Ar tai susiję su menka saviverte?
Greičiausiai tai irgi bus susiję su ankstyvos vaikystės patirtimis, kuriose žmogus „išmoko“, kad su savimi galima nesiskaityti. Tada atrodo, kad nesvarbu, kas tinka, kas netinka, kaip aš jaučiuosi… Svarbiausia, kad tik kažkas būtų šalia, kad tik nepaliktų ar kad būtų apie tave geros nuomonės.
Be to, dažnai gyvenama ateities viltimi: „Jis tuoj pasikeis.“ O tikima dėl to, kad kažkada juk buvo gerai. Todėl vienas patarimų gyvenantiems tokia viltimi – žvelgti į visumą.
Ar bendras vaizdas „kalba“ apie tai, kad iš esmės viskas yra gerai? Greičiausiai ne. Nors kartais būna gerai, bet nuolatos yra skausmingoji dalis: žeminimas, nesiskaitymas…
Ar gali būti, kad nukentėjusioji pusė taip pat ima elgtis toksiškai – rėkti, netgi muštis? O paskui dėl to kaltinti save.
Be abejo, esant toksiniams santykiams gali užsisukti tokia dinamika. Žmogus gali pradėti elgtis sau neįprastais būdais. Gali būti, kad kitose gyvenimo srityse nėra tokių reakcijų. Tačiau žeidžiantis santykis gali sukelti didelę sumaištį.
Kai prisirišimas yra trauminis, apskritai sunku kelti klausimus apie meilę. Žmogus taškomas pirmyn – atgal. Tai labai stiprūs išgyvenimai. Ką mes vadiname meile? Man asmeniškai meilė neatskiriama nuo pagarbos ir ribų paisymo. Taip pat – nuo pagrindinių rūpinimosi savimi ir kitu žmogumi elementų. Čia eitų kalba ne tik apie meilę kitam, bet ir sau.
Tačiau net kai kurie krikščionys neretai mano, kad kentėti yra gerai, nes taip tobulėjame dvasiškai. Ir atvirkščiai: kad rūpinimasis savimi – egoizmas, o štai leidimas kitam nepaisyti ribų – aukštesnės formos meilė.
Čia kalbėčiau apie autokratinių režimų pasekmes. Pagrindinė autokratinio režimo sąlyga yra paklusti ir nusileisti. Tai yra išgyvenimo sąlyga. Liksi gyvas ar mažiau nukentėsi tada, jei nesakysi savo nuomonės, prisitaikysi, būsi mažesnis, tylesnis, kuklesnis, susitaikysi su ribų pažeidimais. Tačiau tuomet nutinka taip, kad visa ta sistema tarsi persikelia į tavo vidų. Išoriškai tu išgyveni – lieki gyvas ir nenuskriaustas. Tačiau pats tampi šios smurtinės sistemos nešiotoju. Tada jau ir savo vaikus mokai, kaip išgyventi su agresoriumi.
Kai sistemos yra smurtinės, dažnai ir sąvokos būna apverstos aukštyn kojomis. Tarkim, populiari frazė „muša, nes myli“. Vis dėlto labai svarbu nesupainioti meilės su smurtu. Savo ribų nepaisymas ir negebėjimas savimi pasirūpinti neturi nieko bendro su meile. Priešingai, iš tiesų mylėti ir kurti sveiką santykį galiu tik tuomet, kai gebu suprasti save, pasirūpinti savo poreikiais ir savo ribomis.
Kartu su vyru įkūrėte Depresijos įveikimo centrą. Veikiausiai teko girdėti daug istorijų, kai prasti santykiai šeimoje ir užgniaužtos emocijos atveda ir iki depresijos epizodų.
Taip, tokių istorijų pasitaiko neretai. Kartais žmonės aiškiai suvokia, kad sudėtingi santykiai yra tiesiogiai susiję su sunkia jų būsena. Tačiau dažnai tam ryšiui pamatyti prireikia laiko.
Kaip išeiti iš nesveikų santykių ir kodėl iš jų išeiti taip sunku? Kodėl labai dažnai netgi vienos pusės pareiškimas, kad nori skirtis, dar ne pabaiga?
Dažnai abi pusės į santykį yra įsikibusios ir motyvuotos jį išlaikyti. Tam, kuris dažniau atlieka agresoriaus vaidmenį, išlaikyti tokį santykį yra patogu – jis gali kitu žmogumi naudotis ir jam tai leidžiama. Todėl jis nebūtinai lengvai paleidžia antrą pusę.
Istorijų būna kuo įvairiausių – gali prasidėti ir realus persekiojimas, grasinimai paviešinti kokias nors asmeninio gyvenimo detales, paskambinti į darbovietę, siuntinėti kitiems žmonėms laiškus ar tiesiog skambinti daugybę kartų per dieną… Tačiau net ir tada, kai kitas žmogus taip terorizuoja, nukentėjusioji pusė neretai būna dar neapsisprendusi iš tiesų išeiti. Svajonė, kad vis dėlto gali būti gerai, dar ilgai lieka gyva. Dar yra viltis, kad jis viską supras ir pasikeis. Ir gal net slapta svajonė: „Dabar, kai jį palikau, jis supras, ko neteko, o tada viskas pasikeis ir bus, kaip noriu aš.“
Kada įvyksta lūžis? Kai žmogus suvokia, kad tokia viltis – tik fantazija?
Aš pirmiausia žmogaus klausiu, ar ta viltis turi realų pagrindą. Dažnai girdžiu atsakymą, kad „sunku pasakyti“. Tačiau ar tikrai sunku pasakyti? Ar yra kokio nors realaus pagrindo tikėtis, kad bus kitaip? Kokius realius žingsnius daro kita pusė? Nuėjo į ilgalaikę terapiją, dirba su savimi, iš tiesų pripažįsta, atgailauja ir atsiprašo už tai, ką padarė?
Kai santykis toksiškas, paprastai nėra už ko užsikabinti. Niekas tavęs neatsiprašė. Tik kaltino tave ar sakė, kad esi per jautri… Iš jau įvykusios istorijos dažnai nėra sunku numanyti, kad niekada nebus kitaip. Tačiau žmogui dar norisi tikėti.
Ar reikia laiko, kad tą fantaziją žmogus apraudotų ir susitaikytų su realybe? Laiko gedėti?
Gedulo darbas yra labai svarbus. Reikia išpykti, išliūdėti, išskaudėti… Įsivardinti tai, kas įvyko, ir tai, kas negalėjo įvykti. Gedulas iš tiesų yra kelias į laisvę.
Kaip reaguoti į aplinkinių nuomonę? Juk dažnai aplinkiniams atrodo, kad viskas buvo gerai. O dar jei šeimoje yra vaikų, dauguma tikrai stengsis įtikinti, kad skyrybos – prasta išeitis.
Neretai aplinkiniai nežino apie tas toksinių santykių baisybes. Tada jie vienu balsu gali sakyti: „Viskas buvo gerai, tai kas tau pasidarė?“ Tokiu atveju labai svarbu turėti bent vieną artimą žmogų, kuris gali tave iš tikrųjų suprasti. Pabūti kartu, kai liūdna, vieniša, baisu ir ilgu. Priminti tai, kas iškrinta iš galvos, kai atrodo, kad viskas gal buvo gerai… Žmogų, kuris paklaus: „Bet ar tu dabar prisimeni, kaip viskas iš tikrųjų buvo? Juk vakar viską kitaip pasakojai negu šiandien.“
Esu girdėjusi, kad galima pasidaryti visų blogų dalykų, kurie nutiko per santykius, sąrašą. Ir kai norisi grįžti į nesveiką santykį, paskaityti tą sąrašą, kad nebekiltų pagunda… Ar tai tikrai yra veiksmingas būdas?
Kaip jau sakiau, labai svarbu matyti visumos vaizdą. Paprastai žmonės mėtosi nuo balto iki juodo. Vieną akimirką kalba apie tai, kad viskas buvo tobula, kad tai buvo vienintelis išrinktasis. Paskui viskas persikeičia į tamsiąją pusę, ir štai – jis jau monstras, niekšas, sugriovė mano gyvenimą, dabar viskas dėl jo yra blogai… Kai juoda, norisi pasikasti po žemėmis, o kai balta – grįžti atgal…
Tačiau kaip išties atrodė santykis? Koks realus vaizdas? Kai pakrypstama į „baltąją“ pusę, susirašyti neigiamų dalykų sąrašiukai gali padėti sugrįžti į tikrovę. Be to, svarbu paklausti savęs, kaip visi tie dalykai „įsipaišo“ į tobulą santykį. Didelis darbas – nuolat matyti visumą.
Svarbu nepradėti plauti savo smegenų: „Gal geriau buvo atsukti kitą skruostą ir pakentėti?“ Smurtas nėra būdas sumažinti egoizmą.
Kalbino Ginta Gaivenytė
