„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
Užeikite, čia vyksta viduramžių ekskursija. Užsukite, čia tokie viduramžiai, kur jau mažiau dūmų, mat neseniai, nuo XI a., išrandamas dūmtraukio kaminas, taigi ir židinys, prie kurio gera visiems susirinkus šildytis ir pasakas sekti.
Pasakas sekti po darbo dienos jau linksmiau ne tik nuo židinio šilumos. Tarp X ir XIII a. vis smarkiau įsisuka vandens malūnai. Malūnai šitie atlaisvina moteris, iki tol begalines valandas perdien pririštas prie rankinių girnų.
Languose atsiranda stiklai.
Anderlechto beginažas – mažutis, tik dvi namelių eilės abipus kiemelio su šuliniu. Viena namelių eilė senesnė už kitą. Naujesnės statybos namelių langai didesni. Kodėl?“ – klausia ekskursijos gidas. „Stiklas atpigo? Atšilo orai? Padidėjo pragyvenimo lygis?“ – spėliojame mes. „Taip, – juokiasi gidas, – bet svarbiausias čia Gutenbergas ir jo išradimas: dabar visi gali turėti knygų, o knygoms skaityti reikia daugiau šviesos, reikia didesnių langų.
Žmonės išmoksta skaityti mintyse, tyliai, tad pagaliau smagu triūsti skaityklose ir bibliotekose. Išrandamas gabalinis muilas, įvedamas skaičius 0 ir arabiški skaitmenys labai palengvina skaičiavimą. Galėčiau sakyti „į jaučio odą visų naujovių nesurašysi“, bet ir jaučio (ir kitas rašymui naudotas) odas išstumia popierius.
Mados taisyklės čia griežtokos, gatvėse spalvų nedaug – spalvotai vilkėti gali tik aukštuomenė, turtuoliai, sėkmingi prekijai. Apranga priklauso nuo socialinės klasės ir (kartais) nuo amato (visad balti malūnininkai!) Visi kiti žmonės šmirinėja balkšvi, pilkšvi, rudi – kokia nedažyta bus vilna, kokia nedažyta bus drobė, tokios spalvos ir drabužis.
Ką šiuose viduramžiuose valgysime? Visų pirma – tikrai nėra taip jau įprasta ir aišku, kad valgyti ką turėsi kasdien. Meniu priklausys, kaip ir aprangos atveju, nuo to, kas, tamsta, esate. Mat mėsa skirta tik aukštuomenei, paukštiena taip pat tik jiems. Vienuolynuose mėsa arba išvis draudžiama (benediktinų atvejis), arba draudžiama keturkojų mėsa, nes tie rėpliojo per arti žemės. Gal kokį kartelį ir bus patiekta paukštienos, nes tai lengva, skraidžiusi mėsa, arčiau dangaus. Žuvis yra vienuolių mitybos pagrindas (ypač dėl simbolinių reikšmių). Kaimiečiai žemdirbiai – ne savo noru vegetarai: juoda duona, soros, avižos, rugiai ir daug daug daug daržovių sriubų.
Koks gi dar puikus mūsų dabar apžiūrimų viduramžių išradimas? Banko kortelės! Na, beveik – tamplieriai įveda čekių sistemą, kad piligrimai galėtų ramiai, neapiplėšinėjami keliauti į šventąjį miestą ir tik atvykę Jeruzalėn čekius išsikeisti į grynuosius.
Jau XIII a. visi turtingi, gerai administruojami miestai turi turėti „Hotel-Dieu“ – tai kaip ir ligoninė, kaip ir senelių prieglauda, kaip ir elgetynas, kaip ir piligrimų nakvynės namai (lot. hospes, hospitis – priimti, apnakvydinti, išslaugyti – Dievo viešbučiai, pažodžiui verčiant).
Viduramžių laikais tokių bažnyčios administruojamų ligoninių-viešbučių labai pagausėja. Todėl, kad vienas po kito ima želti Kryžiaus žygiai. Visi vyrai patraukia į žygį arba stoja į vienuolynus. Vyrai žygiuoja, sužeisti ligoninėse guli, nukauti namo negrįžta – miestuose vien tik našlės, gyvanašlės ir „gauja sulaukėjusių merginų“, kaip rašoma Gento Šv. Elžbietos beginažo chartijoje 1354 m. „Flandrijoje atsirado minia jaunų merginų, kurioms nėra kur pasidėti, nes daugybė vyrų žuvo nuo Turkų ir kitų Krikščionybės priešų kirčių.“
Moterys šiais mūsų viduramžių laikais priklauso iš pradžių tėvui, paskui vyrui. Mokytis gali nebent skaityti (bet tik pasiturinčiose šeimose). Greitai ištekinamos, nuo pat paauglystės yra tinkamos santuokai, dažnai prievarta. Santuokos sudaromos dėl politinių, strateginių, finansinių priežasčių. Esi dukra, esi žmona, ir viskas, nebent užsidarai ar esi uždaroma vienuolyne (gana populiarus būdas atsikratyti įgrisusiomis žmonomis ir nepatogiomis dukromis).
Ir kas gi dar šiame mūsų nusitapytame viduramžių paveiksle atsiranda? Štai: beginės – nei žmonos, nei vienuolės (nei žuvis, nei mėsa – piktai prasivardžiuoja beginių priešininkai).
Nuo XII a. pabaigos beginių judėjimas – karštligiškas religinis potvynis, užliejęs žemąsias Nyderlandų žemes, vokiškąsias teritorijas, Italiją, Prancūziją, Šveicariją ir surinkęs (visokio plauko) moteris.
Šios moterys renkasi likti vienatvėje arba telktis bendruomenėse, glaustis prie ligoninių ar vienuolynų šešėliuose. Apsigyvena kaip atsiskyrėlės prie bažnyčių arba vienos ar grupelėmis prie vyrų vienuolynų. Pasišvenčia ligonių slaugai, maldai ir apmąstymams, bet neduoda amžinųjų įžadų. Renkasi gyventi skaistybėje, bet be vyskupiškos ar vienuolijos priežiūros.
Vienuolynuose labiau laukta aristokračių – jos atsineša pinigų. Paprastos moterys vienuolynuose teatlikdavo kilniųjų vienuolių tarnaičių vaidmenį. Moterys, neduodančios amžinųjų įžadų, taip pat galėdavo būti trumpam priimamos vienuolynan – toks „tramplinas į santuoką“, bet šis variantas taip pat tik pasiturinčių šeimų dukroms.
Ir staiga – stojas laikai beginių. Pirmą kartą moterys gali socialiai egzistuoti nebūdamos nei žmonos, nei vienuolės. Santuoka reiškė, kad moteris vyrui turi visiškai paklusti. Vienuolės visiškai priklausomos nuo dvasinių valdytojų – vyrų. Beginės tokį vyrų dominavimą tiesiog peršoko. Jos nepriklausomos nei instituciškai, nei ekonomiškai. Dėl šių priežasčių jos labai dažnai pristatomos kaip „pirmas feministinis judėjimas“ Vakarų istorijoje.
Daug kur išgirsime, kad beginėms vardą davė šv. Bega (sainte Begga, daugelio beginažų bažnyčiose rasim jos atvaizdų).
• Stabtelėkime prie šv. Begos.
Našlė, būsima Karolio Didžiojo prosenelė, vienuolyno Andeneso mieste įkūrėja. Vienuole tapo likusi našle, našle tapo, nes šeimos įsūnytas vaikis nužudė tėvą norėdamas vesti įmotę. Nelabai žymi šventoji, užrašyti tik trys stebuklai, bet labai išgarsėja nuo XV a., kai žūtbūt prisireikia beginių globėjos. Bet tai tik vardo ir pavadinimo sutapimas. Lygiai kaip ir besimeldžiantieji prie jos relikvijų: ypač daug tikėdavosi mikčiojantys (begaiement prancūziškai – mikčioti). •
Tačiau šv. Bega, abatės šv. Gertrūdos Nivelietės sesuo, mirė 695 m., kiek per anksti mūsų pasakojimui.
Dauguma mokslininkų sutaria, kad šio judėjimo židinys – Lježo parapija. Kai kurie beginių istorijos pradžią kildina iš prelato Lambero de Begė (Lambert le Bègue, +1187) – jis aplink šv. Kristoforo bažnyčią pastatė namukų norinčioms nuo pasaulio atsitraukti moterims arba, kaip tikslina kiti, – senelių prieglaudą vienišoms moterims, Kryžiaus žygių našlėms.
• Stabtelėkime prie Lambero.
Lamberas buvo Lježo dvasininkas. Reiktų paminėti, kad ne jis davęs vardą beginėms, o pats gavęs Begino pravardę dėl to, kad beginėmis rūpinosi. Ir dėl to, kad pats ir jo mokytiniai vilkėjo natūralios vilnos (bege) spalvos drabužius. Už tai, kad pamokslavo prieš bažnyčiose vykstančius simonijos ir pasaulietiškai gyvenančių kunigų skandalus nusiųstas į Romos kalėjimą. Kalintas ir dėl to, kad į šnekamąją kalbą išvertė Apaštalų laiškus (versdamas juos dar ir surimavo, kad beraščiams būtų lengviau išmokti mintinai), išvertė keletą Naujojo Testamento tekstų ir šv. Agotos gyvenimo pasakojimą. Popiežiaus Kaliksto III teišlaisvintas, grįžta į Lježą ir netrukus miršta. •
Vieni teigia, kad Lamberto gyvenimo metais Lježe beginės negyveno, kad tai dar viena teorija, pagal kurią ir beginėms pradžią davė vyriškis. Kitur skaitome, kad jau 1175 m. Lježo beginės būrėsi aplink Šv. Kristoforo ligoninę ir dėl jų apdaro spalvos vadintos „pilkosiomis seserimis“.
Viena grupė moterų ima telktis aplink Mariją iš Uanjė (Marie d‘Oignies) – tai pirmoji istorijoje įvardinta beginė. Kartu su savo vyru penkiolika metų slaugiusi raupsuotuosius, vėliau pasitraukusi į Uanjė.
• Stabtelėkime. Šv. Marija iš Uanjė (117–1213).
Mergaitė gimė pasiturinčioje šeimoje, Nivelyje. Sulaukusi keturiolikos tėvų ištekinama už turtingo prekijo iš to paties miesto. Abu su vyru vienas kitam labai tinka: abu sutaria gyventi santūriai, turimais turtais nesinaudoti, gyventi kaip brolis ir sesuo. Paskiria savo gyvenimus apaštalavimui, pasišvenčia raupsuotųjų slaugai, taip dirba 15 metų. Šventumu pagarsėjusios Marijos pamatyti traukia minios. Tad Marija pasitraukia į Uanjė ir priimama į vienuolyną, ten užsidaro celėje kaip atsiskyrėlė. Badaudama (be vandens) išbūna iki 53 dienų. Mistikė, jos „Gyvenimą“ užrašė Jokūbas Vitrietis. Nemini tik likus metams prieš mirtį jai atsivėrusių stigmų. Miršta 36 metų, užrašyta kaip pirmoji beginė. •
Nuo 1208 m. Nivelyje randame septynias pamaldžias kartu gyvenančias moteris. Jų dvasinis vadas – Jonas iš Nivelio (Jean de Nivelles), jos susijusios su Vilerso abatijos cistersiečiais.
Bet vis tiek dažniausiai teigiama, kad beginės neturėjo nei įkūrėjo, nei įkūrimo datos, taigi jų judėjimas negali būti priskirtas vienam kuriam asmeniui.
Be įkūrėjos, be kilmės vietos ir laiko, taip pat ir be konkrečios regulos, nes kiekvienas beginažas turi savo taisykles, nors vėliau skirtingos bendruomenės sau prisitaikys ir pranciškonų, ir dominikonų, ir augustinijonų pavyzdžius.
• Stabtelėkime.
Kiekvienas beginažas turi savo taisykles ir kiekviena beginė turi paklusti tik savo beginažo taisyklėms. Beginažui vadovauja „Didžioji dama“, „Didžioji mokytoja“ ar „Magistra“, kartais vadinama Morta. •
Valdytoja yra renkama beginių metams ar keliems, bet ne visam gyvenimui. Dideliuose beginažuose valdžią sudaro trys keturios Didžiosios. Jų pareigos (dvasinė vadyba, viešųjų valgyklų ir ligoninių bei mokyklų priežiūra) yra rotuojamos. Didžioji turi būti išsilavinusi, mokėti lotynų ir vietines kalbas, rūpintis ir religiniu bendruomenės švietimu. (Agnės de Orši (Agnes d‘Orchies), Paryžiaus beginažo Magistrės, pamokslai taip visus žavėjo, kad jų ištraukos buvo kaip pavyzdys rodomos Sorbonos studentams.)
Ko reikia, kad tave į beginažą priimtų? Reikia būti mažiausiai aštuoniolikos metų, pageidautina iš garbingos ir doros šeimos, nesirgti ir nebūti įsiskolinusiai, būti pasiruošusiai save išlaikyti. Bet iš tikro į beginažą atvyksta paties įvairiausio amžiaus, taigi, ir išgyventų istorijų kaupinos moterys. Pavyzdžiui, priimamos našlės, turėjusios šeimą, tad ir jų vaikai kartu priimami į beginažą. Berniukai tik iki 7 (retais atvejais iki 10) metų amžiaus.
(Netgi pats rečiausias atvejis, kai beginažan ateina ištekėjusi moteris, ne našlė, yra galimas: šv. Marija iš Uanjė begine tapo dar jos vyrui gyvam esant – jis pats ir leidimą davęs).
Pradžioje reikės patikrinti pasirinkimą: pirmaisiais metais gyvensi su patyrusia begine, ji tau išaiškins visas naujojo gyvenimo taisykles ir tradicijas. Antraisiais metais, pasižadėjus paklusnumui ir skaistybei, tapsi novice, dar po dvejų metų jau būsi beginė, bet dar dvejus metus būsi prižiūrima vyresnės beginės, ir tik tada galėsi pateikti prašymą gyventi viena savo beginažo namelyje. Kartais ši visa procedūra galėjo išsitęsti iki šešerių metų. Naujoji beginė, kad galėtų gyventi viena, turi būti sulaukusi bent 30 metų.
Beginė turi dirbti ir užsidirbti – neturto jos pažaduose nėra. Bet yra tam tikros uždarbio lubos: jei uždirbi daugiau nei leidžiama, perviršis paskirstomas ligoninei, vargšų valgykloms, bažnyčios priežiūrai.
Namelyje, pačios pasistatytame, išsinuomotame ar nusipirktame iš beginažo, gali gyventi viena, pati gamintis maistą ir saviškai tvarkytis iki pat gyvenimo galo, bet negali namelio parduoti ar palikimu kam palikti. Negali be leidimo savo namelio palikti ir iškeliauti gyvent už tvoros. (Jei esi neištikima beginė, esi laikoma mirusia ir tavo turtas yra parduodamas.) Jei neturi pinigų nameliui, gyvensi bendrame dideliame name su 5–6 beginėm, čia jau katilas bendras: ir valgysite kartu, ir už šildymą ir šviesą kartu mokėsite. Visoms beginėms bendri pastatai – tik bažnyčia ir ligoninė.
Beginių uniforma? Viduramžiais jos rengiasi kaip paprastos moterys, be prabangos, be papuošalų. Po truputį apdaras ima panėšėti į vienuolių. Visos beginės rengiasi vienodai ir taip nesimato jokio skirtumo tarp turtingesniųjų ir vargšių, tarp vyresniųjų ir tarp naujokių. XV a. Lježo beginažo moterims liepiama rengtis baltai, juodai ar pilkai, dėvėti galvos apdangalą ir vengti papuošalų. 1572 m. Mecheleno arkivyskupas kardinolas Granvelis (Granvelle) patvirtina sprendimą: beginės pilką spalvą turi pakeisti į juodą gedulo dėl Reformacijos nusikaltimų prieš katalikų tikėjimą vardan. Juoda suknelė ir balta skarelė – to laikmečio neturtingų moterų apranga.
Nors beginių grupės yra labai įvairios, visas vienija tai, kad jos telkiasi miestuose, meldžiasi, dirba pasišventusios ir yra mistikos paieškose, kartais asketės.
Jokūbas iš Vitri (Jacques de Vitry), kruopščiausias beginių metraštininkas, cituoja Lježo pavyzdį, kai 1212 m. per miesto apsuptį beginės sušoka į Mezės upę, kad nebūtų užgrobėjų išprievartautos (toks jų skaistybės įrodymas).
Kur beginės gyveno? Galimi keli variantai:
• Likti savo šeimoje pasišventus maldai ir darbui.
• Gyventi vienai savo namuose arba kaip at-si-skyrėlei.
• Gyventi drauge beginažuose.
• Klajoti (šis būdas buvo skubiai uždraustas).
Iki mūsų dienų išliko žinomiausias beginių gyvenimo būdas: mieste ar jo pakraštyje mažų namukų eilių kvadratai, beginažas apsuptas sienomis, kartais ir apsauginiu grioviu, įėjimas rakinamas nakčiai tam tikrą valandą. (Viename pasakojimų radau „tikslią valandą“ – kai taip sutemsta, kad neatskirsi Tūro mieste kaldintos monetos nuo paryžietiškos). Žinoma, kad beginaže nuolat nebūni, išeini iš jo į darbus, į turgų. Tačiau turi vaikščioti bent po dvi. Gali išvykti ilgesniam laikui, jei slaugai ligonius jų namuose, bet šventės dieną turi likti beginaže.
Beginės dirba trijų rūšių darbus: rankų – verpimas, audimas (Gentas), skalbimas, lyginimas – dauguma beginažų pastatyti išilgai upių (Levenas), nėrinių (Briugė), liturginių rūbų gamyba ar taisymas (Anderlechtas), darbas ūkyje (Sint Treidene), lieja žvakes (Kortreikas), kepa ostijas (Tiurnhautas), verda alų.
Švietimo darbai: jaunų merginų ir vargšų vaikų mokymas. Nuo pat 1230 m. tai labai svarbi beginių darbo dalis. Mokoma nuo moralės normų iki užsienio kalbų, nuo biblinių tekstų iki teologijos. Dažnai beginės pas save priima iki dviejų mergaičių 6–16 m. amžiaus ir jas už užmokestį lavina. Berniukai vakarais turi grįžti į savo namus. Vargšų vaikams mokslas nemokamas. Vėliau jos įsiskverbia į viešąsias miestų mokyklas – trys iš penkiolikos mokytojų bus beginės.
Gailestingumo darbai: pagalba seneliams, slaugymas ligoninėse ar užkrečiamų ligų atvejais – tokie nebūdavo priimami į ligonines – ligonių namuose. Mirštančiųjų palydėjimas, laidotuvių organizavimas.
Darbas Šventosios Dvasios valgykloje, kur maitinami vargšai ir nepasiturinčios beginės.
• Stabtelėkime prie langelio į rojų.
Pačių beginių švietimasis ir kultūrinis lavinimasis – labai svarbi gyvenimo dalis. Jos ne tik skaito į savo kalbas išverstus šventuosius tekstus, bet daro tai ir gatvėse. Joms nesvetimi jokie menai (išskyrus šokį). Jos muzikuoja, užsako šventovėms meno kūrinius, vitražus ir pačios kuria. Visuose beginažuose klesti „uždaro sodo“ menas: troškimas sukurti mažą rojaus sodelį: įstiklintose spintelėse ar rėmelių vitrinose jos įdeda šventųjų relikvijų gabaliukus, šventųjų skulptūrėles, išpuošia dirbtinėmis gėlėmis ir kitais rankdarbiais. •
• Stabtelėkime maldai.
Šv. Elžbietos Gento beginaže privaloma kasdien sukalbėti rožinį (tris kartus) ir dalyvauti Mišiose. Kas sekmadienį – dominikonų pamaldose ir trejose Mišiose, kas mėnesį – pamaldose už mirusiuosius. Lježo beginažas liepia penkis kartus per metus eiti išpažinties.
Tais laikais pasauliečiai Komuniją priima kartą per metus – per Velykas. Vienuolynuose Komuniją gauni tris kartus per metus. Beginės prašo, kad joms leistų sakramentą priimti kartą per savaitę ar net dar dažniau). •
Tai kuo gi beginės taip jau skiriasi nuo vienuolių? Vienuolės – duoda vienuolinio gyvenimo įžadus, pasižada. Beginės – tik pažada.
• Stabtelėkime prie nusikaltimo ir bausmės.
Pažadus sulaužiusios beginės baudžiamos. Baisiausia bausmė – tremtis iš beginažo – esi mirusi ir tavo turtas išparduodamas. Dauguma regulų skiria mažas nuodėmes nuo didžiųjų. Didžiosios klaidos: netyrumo nuodėmė, be leidimo praleisti naktį lauke, nakčiai parsivesti vyriškį, maištauti prieš Didžiąją damą. Lježe draudžiama nameliuose apgyvendinti gyvūnus, dainuoti nereligines dainas, ginčytis, bartis, galvoti apie bet kokį vyrą bei tokį parsivesti namo.
Bausmes paskirdavo Didžioji dama ir jos taryba. Dažniausiai bausmę atlikdavo pačios seserys viešai, stebint visai bendruomenei. Bausmės buvo tokios neretos, kad iš tų laikų liko posakis „dar vieną beginę plaka“, reiškiantis didelį rėksmingą sambūrį.
Mažajame Anderlechto beginaže pastogėje randame ankštą belangę, bausmės kambariuką. •
Beginažai virsta moterų miestais miestuose, turi savo mokyklas ir ligonines, o visko viduryje – bažnyčia – tokia privati parapija.
Pirma nepriklausoma beginių parapija – didysis Leveno beginažas (1250 m.).
Vokietijoje pirmasis beginių buvimo liudijimas 1223 m. Kelne, prie Šv. Gertrūdos vienuolyno.
1233 m. beginažas prie Kambro; 1234 m. Gento Šv. Elžbietos beginažas;1235 m. Namiūre; 1239 m. Valensjene, o nuo 1240 m. beginių rasime visuose didžiuosiuose miestuose dabartinės Belgijos teritorijose. 1243 m. Kelne kronikų autorius randa 1000 beginių, tai 6 proc. visų to laiko gyventojų. XIV a. ten minimi 169 beginažai su 1170 beginių ir 85 beginažai Strasbūre. Iš pop. Jono XXII laiško Strasbūro vyskupui, rašyto 1321 m., sužinome, kad vien Vokietijoje beginių 200 000.
Briuselyje 1372 m. gyvena 1300 beginių (iš 30 000 viso miesto gyventojų).
Šis religinis judėjimas plyksteli Europoje kaip gaisras: nuo Nyderlandų iki Italijos, nuo Prancūzijos iki Lenkijos ir Vengrijos.
Kalbama apie maždaug milijoną XIII a. beginių.
Pačioje pradžioje šios moterys aukštinamos kaip „Bažnyčios motinos“, Jokūbas iš Vitri 1216 m. pats vyksta į Romą ginti beginių bylos pas Honoracijų III, ir jų apsaugos bulės nukeliauja į Lježą, Kelną, Kambrą, o vėliau, jau greitai, susižavėjimą keičia įtarinėjimai ir pašaipos. Deja, bet hierarchiškai vyriškai struktūruotai Bažnyčiai toks šių neužsidariusių, taigi, nekontroliuojamų moterų dvasinis gyvenimas yra anarchija.
Iš kur toks pavadinimas?
Beginių pavadinimo kilmė mums neaiški, bet žinoma, kad tai pravardė, įžeidus epitetas. Terminas atsiranda XII a. pabaigoje ir iki XIII a. yra erezijos sinonimas. Jokūbas iš Vitri viename savo pamokslų mini, kad pasauliečių mergelių priešininkai šmeižia jas vadindami beginėmis. Galų gale moterys susitaiko su tokiu pavadinimu ir dokumentuose rasim: „Religingos moterys, vadinamos beginėm.“ Dėl vardo kilmės besiginčijantys mokslininkai kartu sutaria dėl vieno: pavadinime yra niekinamo atspalvio ir kaip įrodymą cituoja garsųjį Rutbefo (Rutebeuf, 1245–1285) eilėraštį:
Pasaka Beginių
Ką bekalbėtum apie Beginę
rinkis gražesniąją pusę:
kas tiktai jai benutiktų
viskas yra religija.
Jei kalba – taigi pranašauja,
jei juokias – vadinas, bendrauja,
jei verkia – tai nes pamaldi,
jei miega – vadinas, ekstazėje
jei sapnas – vadinasi, vizija,
o jeigu meluoja, niekuo netikėkit.
Jeigu Beginė išteka,
tai toks jos gyvenimo būdas:
jos įžadai, kaip ir darbai,
ne gyvenimui – tik laikinai.
Šita štai verkia, šita štai meldžiasi,
o šita jaunikį prie altoriaus tempiasi.
Čia ji Morta, čia Marija,
čia ji saugos, čia už vyro.
Bet kalbėkit tik gerai:
Kitaip karalius pyks tikrai.
• Stabtelėkime prie karaliaus.
Šv. Liudvikas IX (1214–1270) Prancūzijos karaliumi tapo būdamas 12 m. amžiaus. Vadovavo septintam ir aštuntam kryžiaus žygiams. 1260 m. įkuria didįjį Paryžiaus beginažą, skiria jam visą savo apsaugą ir flamandę Agnę de Orši, garsiąją pamokslininkę, Magistrės vieton. Beginaže tilpo apie 400 moterų, uždarytas jis bus 1471 m. •
Dėl žodžio „beginės“ kilmės mokslininkai nesutaria. Vieni kildina iš sektantų eretikų albigiečių, nes pavadinimai yra painiojami, dokumentuose Langedoko albigiečiai užrašomi „beggini“ vardu. Kiti sako, kad dėl apdaro spalvos – natūrali nedažyta vilna prancūziškai „beige“. Dar kiti žodį kildina iš viduramžių nyderlandų „Beggan“ – „deklamuoti, giedoti maldas, garsiai kalbėtis“. Taip pat mini senosios vokiečių „beggan“ – melsti, prašyti išmaldos, ar sen. prancūzų „bagart“, per anglų kalbą virtusiu „to beg“ – murmėti, miknoti maldas. Ir paskutinė interpretacija – prancūziškas „begue“ ar „beguelle“, mikčiotojas, miknius – kvailys, fanatikas.
Ir nieko, kas bent kiek religiškai skambėtų šiame spėlionių sąraše.
Jokūbas iš Vitri, beginių gynėjas, šv. Marijos iš Uanjė (dėl jos metė akademiko karjerą Paryžiuje) patarėjas, o vėliau ir jos biografijos autorius, savo 1229–1240 m. parašytuose pamoksluose mini, kaip šios „netipiškos“ moterys vadinamos kitur:
Mulier religiosa – lotyniškai,
Begijn – flamandų kalba,
Papelarde – prancūzų,
Coquennunne – vokiškai,
Humiliatu – Lombardijoje,
Bizzoca ar Pinzochera centrinėj Italijoj ir
Beatas Iberijos pusiasalyje.
• Stabtelkime prie vyriškių, begarų.
Taip, būta ir vyriškojo beginių atitikmens. Begarai. Viskas būtų panašu, bet: jie neturi jokios privačios nuosavybės: kiekvienoje bendruomenėje broliai turi bendrą sąskaitą / piniginę, gyvena po vienu stogu ir valgo prie vieno stalo. Dažniausiai jie kuklios kilmės: audėjai, dažytojai, vilnos karšėjai ir labai susieti su miesto korporacijomis. Žinoma, kad joks vyras negalėjo būti priimtas į Briuselio begarų vienuoliją, jei nepriklausė Audėjų kompanijai. Begarai – tikri nelaimėliai, vyrai, praradę šeimą, šeimos dėl kokios nelaimės atstumti arba dėl amžiaus ir silpnos sveikatos nesugebantys išgyventi po vieną.
Istorikai juos mini 1220 m. Belgijos Levene ir 1292 m. Bazelyje, Šveicarijoje. Palyginus su beginėmis, jie atsirado vėliau ir jų nebuvo tiek daug. Koks dešimt vienuolijų Nyderlanduose, daug jų Briugėje, daugiausia – Briuselyje. Pasauliečiai broliai audėjai (lot. fratres laici et textores). Kai Vienos konsiliume jie pasmerkti kaip eretikai, didžioji dalis šių briuseliškių perėjo pas pranciškonus.
Bazelyje buvo du begarų namai: vienas 1350 m. prie dominikonų vienuolyno, kitas 1377 m. (tik septyni broliai). Du namai Strasbūre – viename 84 begarai, vienas Maince – 30 narių. Begarai niekada nebuvo turtingi. Išnyko palaipsniui viduramžių pabaigoje priblėsus prekybai audiniais. Istorinių šaltinių apie juos nedaug, o jeigu randame – tai yra inkvizicijos teismų raštai. Jie keliskart pasmerkti šv. Sosto, vyskupų ir inkvizicijos, nors Grigalius XI ir Bonifacijus IX ir skiria Nyderlandų ir Vokietijos vyskupams begarus ginančias bules. •
• Stabtelėkime erezijų pasiaiškinti.
Reikia nepamiršti, kad viduramžiais griežtai draudžiama pasauliečiams viešai komentuoti šventuosius raštus, o jei vis tiek taip elgiesi – jau esi eretikas. (Sakoma, kad pranciškonai, iš pradžių nei kunigai, nei vienuoliai, turėjo išsiskusti tonzūras, kad skirtųsi nuo eretikų ir galėtų viešai pamokslauti.) Bažnyčios kalba – lotynų, jei vartosi kitą kalbą, bus blogai (dėl to Lamberas patenka kalėjiman). O beginės savomis kalbomis rašo tekstus, evangelizuoja liaudį. Įžūlumas, pasipūtimas tų moteriškių!
Eretikės?
Viena iš beginių judėjimo tezių ypač neduoda ramybės inkvizicijai. Beginės teigia, kad žmogus jau šiame gyvenime gali pasiekti ypatingą didžiausią šventumą. Vien tik laisvės taisyklė yra svarbiausia, paklusnumas ir taisyklės tik trukdytų tobulėjimo kelyje. Idėja, kad kiekvienas gali tapti tobulas ir netgi panašus į Dievą, Bažnyčiai visiškai nepriimtina. Nors XIII a. kai kurie vyskupai stoja beginių ginti ir net dvi popiežių bulės (Grigaliaus IX 1233 m. ir Urbono IV 1269 m.) jas saugančios Belgijos teritorijose išleistos, visur kitur beginės persekiojamos. Inkvizicija jas pasmerkia laužui. Garsiausios sudegintos beginės yra…•
• Stabtelėkime: Liutgarda de Treves (Liutgarde de Trèves), 1231 m.
Liutgarda sudeginta dėl to, kad manė, jog labai pamaldžiai gyvenant galima netgi patį Liuciferį atgal į Dangų užtraukti. Toks mąstymas tikrai labai arti Kelne gyvavusios Laisvosios Dvasios sektos pranašysčių, kad šėtonas vėl transformuosis į gerąjį angelą. •
• Aleydis iš Kambrės (Aleydis de Cambrai), 1235 m.
Aleydis sudeginta su kitomis moterimis, bet jos vardą žinome tik iš poetės ir mistikės beginės Hadewijch (+1250) poemos „tobuli mylimieji“, kur ji išvardina 106 tobulus žmones, šventuosius, žinomus ir mums negirdėtus, kaip kad ši beginė Aleydis, apie kurią žinome tiek, kad ją nužudė Meistras Roberas – garsusis inkvizicijos budelis.
Margarita Poretė (Marguerite Porete) – už knygą „Paprastų ir sunaikintų sielų veidrodis“, 1310 m.
„Dievas yra Meilė ir Meilė yra Dievas“, – rašo Margarita.
(Margaritos idėjas, kurias inkvizicija apšaukia eretiškomis, vėliau pakartoja šv. Kryžiaus Jonas – ir viskas jam yra gerai.) Mūsų laikų teologai skaito Margaritos Poretės knygą ir patikina, kad jos tekstuose viskas ortodoksiškai tinkama. •
Pranciškonas Giberas iš Turnė (Guibert de Tournai) kaltina: „Esama pas mus moterų, vadinamų beginėmis, ir kai kurios jų didžiuojasi savo subtilumu ir džiaugiasi naujais dalykais. Jos aiškinosi Šv. Rašto paslaptis ir išvertė jas į prancūzų kalbą, kai tie, kurie yra tikri tyrinėtojai, vos jas perpranta. Jos skaito Šv. Raštą kartu, be pagarbos, įžūliai, susibūrimų salėse, tamsiose celėse, viešai, aikštėse.“ Popiežius Klemensas V rašo: „Mums pranešta, kad kai kurios moterys, kurias vadina „beginėmis“, yra apimtos savotiškos beprotybės, jos diskutuoja apie Švč. Trejybę ir dieviškąją esmę bei išpažįsta tikėjimo ir sakramentų doktrinas, prieštaraujančias katalikų tikėjimui, taip suklaidindamos daugelį paprastų žmonių. Kadangi jos nepasižadėjusios niekam paklusti, neatsižada savo turto, nepriklauso jokiai patvirtintai vienuolijai, jos neturi nieko „vienuoliško“, nepaisant jų dėvimo abito <…> tad jų gyvenimo būdą amžiams uždraudžiame, jos turi būti atskirtos nuo Dievo ir Bažnyčios.“
Judėjimą uždrausti, turtus atimti. Stojasi sunkūs laikai. Vokietijoje liepsnoja inkvizicijos laužai. Strasbūre iš 85 beginažų XVI a. likę tik 7. 1411 m. Bazelyje vyskupo įsakymu visos beginės ištremtos be pasigailėjimo. Kelne XIV a. buvo 169 beginažai su 1170 beginių, o 1452 m. liko 93 beginažai su 637 beginėm. XV a. beginažai dažniausiai virsta į leidžiamą tretininkių ordiną.
Nyderlanduose po 1648 m. visi beginažai, išskyrus Amsterdamo ir Bredos, dingsta. Po 1753 m. beginažai dėl didelių mokesčių buvo priversti parduoti dalį pastatų.
Neįmanoma viename straipsnyje papasakoti apie visas garsiausias begines: tarp jų daug mistikių, vizionierių, mažiausiai šešios stigmatikės, būta ir levituojančių, ir kitokius dvasinius triukus demonstruojančių.
• Stabtelėkime prie:
Julijonos Monkornijonietės, dažnai vadinamos Julijona iš Lježo.
Julijona iš Kornijono (1193–1258), vadinama „jaunystės begine“, nes buvo augustinijonų vienuolė, turinti gydymo ir pranašavimo dovaną. Po vizijos, padedant beginei Izabelei iš Hiuji (Isabelle de Huy), įkalba vyskupą paskelbti Dievo Kūno šventę, Devintines. Ir nuo 1264 m. visa Bažnyčia švenčia šią šventę.
Paskutinių beginių.
Marcela Van Hokė (Marcella Van Hoec-ke,1908–2008) buvo paskutinė Gento beginažo, gyvavusio 800 metų, beginė.
Marcela Patėn (Marcella Pattijn, 1920–2013) buvo paskutinė beginė pasaulyje. Prieš mirtį jau beveik apakusi, ji grojo pianinu ir vargonais, tampė akordeoną ir visada buvo juki humoristė. Savo „pažadą, bet ne įžadus“ ji tesėjo 71 metus. •
Mūsų laikais beginažų kaip pastatų rasime Nyderlanduose – Amsterdame ir Bredoje, o Belgijoje jų liko bent trisdešimt, iš kurių trylika – UNESCO saugomas paveldas. Joks beginažas neišliko nuo XIII a., nes tvirti, nesudegantys pastatai pradėti statyti tik XVII–XVIII a., tokius juos galima ir dabar pamatyti, po kai kurių kiemus pasivaikščioti.
Galima sakyti, kad beginių istorija baigėsi, bet galima sakyti, kad ji tik dabar vėl iš naujo prasideda. Beginažai vėl dygsta kaip grybai po lietaus – sako viena mokslininkė. Kartais tai tik vardas vietai, kur renkasi moterys pakalbėti ir pasimokyti apie vaistinius augalus, kaip Eterbeko beginažo sodas, ar Berlyno Beginenhof. Netoli Leveno įsteigtas „Mažasis Lozelio beginažas“, kur gali apsigyventi senukai, vieni ar poromis, ne jaunesni nei 65 metų asmenys. Vienoje Briuselio komunų prieš dešimtmetį įkurtas Betelio beginažas, kur priimamos visų tautybių ir religijų moterys, reikalingos užuojautos ir užuovėjos. Vokietijoje yra jau trisdešimt tokių beginažais vadinamų vietų. Ir Prancūzijoje, Perpinjane, rasime keliolika butų, išpirktų tokiam reikalui, ir Burgundijoje, ir Lilio mieste projektas „Synodie“ – tiek religingiesiems, tiek pasauliečiams. Italijoje 1996 m. įkurta seserija „Sororita“.
Visiems naujoviškiems beginažų dvasios judėjimams būdinga tai, kad priimamos ir kitų tikėjimų, ir niekuo netikinčios moterys. Yra tokių „beginių stiliaus“ gyvenviečių ir Airijoje. Australijoje viena moteris apsiskelbė esanti begine, gamina žvakes, meldžiasi išskirtinai už seksualinės prievartos aukas. JAV įsikūrusi Klaros draugija, eksperimentinis beginažas, kartu ir sūrinė, įtraukianti vietinius pieno ūkius. Kalifornijoje dvi seserys augina medicininę marihuaną ir pardavinėja onkologiniams ligoniams. Atsisako priklausyti bet kokiai religijai, bet vis tiek nori vadintis „atgimusiomis beginėmis“.
Šaltiniai:
• Silvana Panciera, Les Beguines. Une communaute de femmes libres. 2022.
• Aline Kiner. La nuit des beguines. 2017 (grožinė istorinė, romanas).
• Hadewijch d‘Anvers, Ercrits mystiques des Beguines. 1954.
• Youtube: filmukas The Beguines arba Les Beguines (keturiomis kalbomis).
Viršelis – Šv. Kotryna Mecheleno beginažo bažnyčios nišoje. A. Žagrakalytės nuotraukos fragmentas
