„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
Susitarkime: nepasakosiu apie garsiuosius Lietuvos karo kapelionus (kun. Adolfą Sabaliauską, palaimintąjį Teofilių Matulionį), nes apie juos labai daug jau parašyta – nenoriu kartotis. Ir dar: šiame skaitinyje siūlau daug „neprivalomų“ skaitinukų, kurie gali papildyti pasakojamą karo kapelionų istoriją.
Kareiviai kankiniai
Pirmaisiais Bažnyčios amžiais atsirado nemažai kankinių – kareivių, kuriems netrukus priskirta globoti įvairius kariuomenių dalinius.
Štai pirmasis kankinys – šv. Sebastijonas – globoja kareivius ir karininkus, lankininkus ir fechtuotojus.
Šv. Sebastijonas (sausio 20 d.)
III a. kankinys, nužudytas imperatoriaus Diokletiano laikais. Kai sužinota, kad jis –krikščionis, atiduotas lankininkams sušaudyti, bet šv. Irena jį išgydžiusi. Pagijęs jis vėl žygiuoja pas imperatorių bartis, kam tuos krikščionis taip persekioja. Tada jau mirtinai sumušamas ir įmetamas nuotekų kanalan. Be kareivių, karininkų, lankininkų ir fechtuotojų dar globoja atletus, adatininkus, kalinius, mirštančiuosius. Jo šaukiamasi maro metu.
Tais pat laikais atsiradusi ir visiems lietuviams puikiai pažįstamo šv. Jurgio istorija. Apie jį daug pasakojau straipsnyje apie šventuosius ir jų slibinus, tad nesiplėsiu.
Šv. Jurgis (balandžio 23 d.)
Gimęs 275–281m. Kaiserio apylinkėse (Kapadokija), mirė 303 m. Nors šiais laikais įprasta sakyti, kad jo dobiamas slibinas simbolizuoja bet kokį blogį (ir pagonybę), esama versijos, kad jis, be kitų žygdarbių, nugalėjęs plėšiko Nahfro (vardas reiškia „Drakoną“) gaują. Globėju šv. Jurgį pasirinko Anglija, Portugalija, Turkija, Vokietija, Sakartvelas, Lietuva. Karininkų, kavaleristų, skautų ir parašiutininkų globėjas. Užtaria moteris ir arklius. Taip pat jo šaukiasi sužeistieji ir ligoniai, sergantys herpesu ir sifiliu.
Kankinė, nors ne karė, bet daugelio kareivių globėja yra ir šv. Barbora, deja, iš liturginio kalendoriaus 1969 m. išbraukta, bet apie ją prirašyta tiek puikių pasakojimų (atsiveriančios ir ją slėpdamos užsiveriančios uolos, avys, virstančios skarabėjais, po dukters nužudymo žaibo nutrenktas tėvas (nė dulkelės neliko!). Brauk iš sąrašų nebraukęs, bet katalikai vis tiek ją labai myli. Kariams labiausiai žinoma kaip artileristų globėja.
Šv. Barbora (gruodžio 4 d.)
Apie 273–305 m. gyvenusi ugniagesių, kalnakasių ir kalnakasybos inžinierių, artileristų, sapiorų, patrankininkų, saliutų gamintojų, salietros gamintojų, chemikų, išminavimo specialistų, karo inžinierių, matematikų, naftininkų globėja. Lietuvoje ir Latvijoje ji globoja avis. Jos šaukiamasi nuo žaibo ir audrų apsaugoti, nuo staigios mirties išgelbėti, mirties agonijos sutrumpinimo prašant.
Kareivis Mauricijus atsisako imperatoriui paklusti labiau nei Dievui ir štai – jis kankinys, šventasis, kareivių pėstininkų globėjas.
Šv. kankinys Mauricijus (rugsėjo 22 d.)
III a. kankinys, minimas kartu su bendražygiais. 287 m. imperijos Tėbų (Liuksoras) legiono karininkas iš Egipto. Stovykloje prie Ronos upės jų vadas Maksimijonas Herkulis įsakė aukoti Jupiteriui, bet šv. Mauricijaus padrąsinti atsisakė tai daryti ir buvo nužudyti šventieji Adventoras Turinietis, Aleksandras Bergamietis, Gereonas Kiolnietis, Inocentas, Oktavijus, Solutoras Turinietis, Ursas, Viktoras, Viktoras Soloturnietis, Vitalis. IV a. jų relikvijoms pastatyta bazilika Agaunume (Saint-Maurice-en-Valais), Šveicarijoje, o po 961 m. šv. Mauricijaus relikvijos perkeltos į Magdeburgo katedrą.
Šv. Mauricijus – armijų globėjas, Alpių šaulių, slidininkų, alpinistų, kalniečių, šveicarų gvardiečių Vatikane globėjas. Šveicarijos ir Austrijos globėjas, daug šv. Mauricijaus vardu pavadintų parapijų (Šveicarijoje – 50, Prancūzijoje – 70 jo vardo komunų ir 500 globojamų parapijų). Gerbiamas Kiolne, Halėje, Magdeburge, Krokuvoje ir Rygoje. Rygoje Juodgalvių namai – būtent šv. Mauricijaus garbei kadaise taip pavadinti, nes šventasis dažnai vaizduojamas kaip juodaodis karys (ne tiek dėl egiptietiškos kilmės, kiek dėl vardo, reiškiančio „maurą, juodaodį“, reikšmės).
Be viso ko, jo taip pat šaukiasi mirštantieji.
O štai ir pirmasis Vakarų Bažnyčios šventasis ne kankinys – šv. Martynas Turietis. Jis šioje kapelionų istorijoje pats svarbiausias, nes yra ne tik kareivių ir raitininkų globėjas, bet ir kaltas dėl to, kad kapelionai vadinami kapelionais.
Šv. Martynas Turietis (lapkričio 11 d.)
Gimė 316 m. dabartinėje Vengrijoje, romėnų kareivio sūnus, imperatoriaus kavalerijon stojo būdamas penkiolikmetis. Šv. Hilarijaus Puatiečio pakrikštytas 334 m. aštuoniolikmetis vieną žiemos vakarą sutinka sušalusį vargšą ir, nebeturėdamas jam ko duoti, perpjauna savo apsiaustą ir pusę tam elgetai atiduoda. Naktį sapne jam tuo apsiaustu prisidengęs pasirodo pats Jėzus. Palikęs kariuomenę, dešimt metų gyveno kaip atsiskyrėlis, vėliau įkūrė vienuolyną, tapo Turo vyskupu. Be visiems žinomos apsiausto perpjovimo istorijos, kita smagesnė – esą per tuos vyskupo rinkimus šv. Martynas pasislėpė tvartelyje, bet jį išdavusios gagenančios žąsys. Todėl per šventą Martyną valgoma kepta žąsis.
Raitininkų, kareivių, viešbutininkų, vynuogių skynėjų ir siuvėjų globėjas. Jo šaukiamasi prašant pagydyti alkoholikus. Išskirtinai globoja ne tik girtuoklius, bet ir arklius bei… žąsis.
Nuo 679 m. šv. Martyno apsiausto relikvija saugoma Paryžiuje ir nešama į mūšių vietas. Cappa – apsiaustas su gobtuvu (kapišonu), o chape „kapos“ nešėjai pradėti vadinti chapelain, kapelionais.
Kapelionai
O štai ir pirmasis kapelionų globėjas, vienas pirmųjų kapelionų – šv. Sulpicijus Pamaldusis. Tapęs arkivyskupu, turėjo ne tik nešioti šv. Martyno apsiausto relikvijorių, bet ir padalinti kariams karaliaus jiems skirtą išmaldą (prancūziškai kapelionas, dažniau nei „chapelain“, yra vadinamas „aumônier“ – išmaldos dalytoju). Dar vėliau iš šio žodžio išsitrins išmaldos, algos reikšmė, liks tiks maldos, paguodos dalytojo pareiga.
Šv. Sulpicijus Pamaldusis (sausio 17 d.)
Gyveno 576–647 m., dar vadinamas Geruoju arba Geranoriu dėl savo švelnaus būdo. Kilmingų tėvų vaikas, gimęs Burgundijos karaliaus dvare. Anksti aistringai susidomėjo Dievu ir šventosiomis knygomis bei pasibjaurėjo pasaulio malonumais. Mėgdavo pasislėpti bažnyčiose, dvariškio drabužius pakeitęs į atgailautojo ašutinę. Iš apsėstųjų išvydavo piktąjį, maldomis gydė sergančiuosius, daug atvertė tikėjiman, statė bažnyčias ir įrenginėjo ligonines, išlaisvindavo kalinius ir katechizuodavo kaimų pagonis. Merovingų laikais didikai be specialaus karaliaus leidimo negalėjo stoti prie altoriaus, nes nuo gimimo buvo lemta, kad bus skirti žemiškosioms kovoms. Leidimą kunigystei gavo. Išgydė sunkiai susirgusį karalių Klotarą II. 624 m. paskirtas Buržo arkivyskupu ir kariuomenės kapelionu – turėjo saugoti ir priešais karius nešti šv. Martyno apsiausto relikviją į kovos lauką.
Išgydė daug aklųjų, kurčiųjų, nebylių, paralitikų, du prikėlė iš numirusiųjų ir daug gaisrų sustabdė malda. Daugiau nei 300 parapijų Prancūzijoje, Belgijoje ir Šveicarijoje pasivadinusios jo vardu.
Lutecija puldinėjama barbarų, daug vyskupų stveriasi ginklų savo miestui apginti. Ilgainiui dvasininkai pasidaro pernelyg… aršūs.
742 m. Vokietijos tarybai vadovaujantis būsimasis šv. Bonifacas, popiežiaus legatas Galijoje ir už Reino ribų, įsijautusius į kovas vyskupus bando sudrausminti: „Mūsų popiežius Zacharijas primygtinai primena, kad dvasininkai turi susilaikyti nuo kariavimo. Praeities konfliktai kai kuriems sukūrė apgailėtinus įpročius.“
Šv. Bonifacas (birželio 5 d.)
Gyveno 673–754 m. Benediktinų vienuolis, iš Anglijos atvykęs Vokietijon. Taisė gramatikos vadovėlius, rašė poemas. Hesene įkūrė vienuolyną, popiežius Grigalius II 722 m. lapkričio 30 d. jį paskiria vyskupu. Įkuria dar vienuolynų ir nukerta šventąjį ąžuolą, skirtą dievui Donarui (Torui, Jupiteriui). 732 m. popiežius Grigalius III jį pakelia arkivyskupu. 754 m. birželio 5 d., per Sekmines, pagonių frygų banditų nužudomas (kartu su 52 jį lydėjusiais žmonėmis) Dokumo mieste. Plėšikai tikėjosi aukso, o rado rankraščius, norėjo sidabro indų, o rado tik šventųjų knygų. Vaizduojamas kaip vyskupas, laikantis kalaviju pervertą knygą, kartais šalia ir ąžuolo strampas. Viena legendų sako, kad iš to kelmo išaugo Kalėdų eglutė. Globoja Vokietiją. Atsivertėlių, viengungių ir aludarių globėjas. Šaukiamasi pritrūkus kantrybės ir atkaklumo.
Pirmoji organizuota karo kapeliono tarnyba istoriškai skaičiuojama nuo pirmojo Karolio Didžiojo kapituliarijaus, kur rašoma, kad dvasininkams primygtinai draudžiama ginkluotis, kautis ir būti kovos lauke, išskyrus tuos, kurie dėl dvasinių paslaugų tam specialiai atrinkti. „Princą ir jo karo vyrus turi lydėti vienas ar du vyskupai su savo kunigais kapelionais. Jie turi būti ne tik atsakingi už mūšin nešamas relikvijas, bet ir būti kareivių nuodėmklausiais.“
Dar vienas kapelionų globėjas – šv. Porkarijus, benediktinas, 731 m. Šv. Honorato vienuolyne nužudytas saracėnų (kartu su dar 500 vienuolių).
Šv. Porkarijus (rugpjūčio 12 d.)
Kapelionų, klebonų ir atsivertusiųjų globėjas.
Betgi didžiausias kapeliono pareigas gauna šv. Jonas iš Kapestrano, kurį Jonas Paulius II paskelbia viso pasaulio karo kapelionų globėju!
Šv. Jonas iš Kapestrano (spalio 23 d.)
1386 m. gimęs Italijoje, jaunystėje baigęs teisės mokslus ir dirbęs teisininku, netgi buvo vedęs, tik po ankstyvos žmonos mirties 1416 m. stoja į pranciškonų ordiną, po metų – amžinieji įžadai. (Atsiprašau, nelabai jį mėgstu, nes, be viso kito, garsėjo kaip aršus žydų iš miestų varytojas). Labiausiai išgarsėjo savo, kaip karo kapeliono, paskutiniame mūšyje prie Belgrado 1456 m. liepą. Legenda sako, kad kontratakai jis vadovavo ginkluotas tik mediniu kryžiumi ir kartodamas kariams: „Ar puldami, ar besitraukdami, ar smogdami priešui, ar patys jo smūgius atlaikydami, visada šaukitės Jėzaus vardo. Tik jis gali išgelbėti.“ Praėjus keliems mėnesiams po turkus (osmanus) sustabdžiusio mūšio jis miršta užsikrėtęs maru. 1514 m. Leonas X Joną paskelbė palaimintuoju. 1690 m. Aleksandras VIII paskelbia jį šventuoju. 1984 m. Jonas Paulius II paskelbia šv. Joną iš Kapestrano viso pasaulio karo kapelionų globėju.
Mergelė karingoji
Kadangi jau papasakojau apie keletą šventųjų karių globėjų, niekaip negalima nepaminėti šventosios mergelės ir kankinės Joanos Arkietės (Žanos d‘Ark), kuri kas rytą išklausydavo savo kapeliono laikomas Mišias, o prieš kiekvieną mūšį ne tik pati būtinai atlikdavo išpažintį ir priimdavo šv. Komuniją, bet ir kitiems riteriams taip daryti prisakydavo.
Šv. Joana Arkietė (gegužės 30 d.)
Gimė Lotaringijoje 1412 m. sausio 6 d., vaikystė – besitęsiant Šimto metų karui. Ganė tėvo avis. Trylikme-tė jau girdėjo balsus. Trejetą metų archangelas Mykolas, šv. Kotryna Aleksandrietė ir šv. Margarita iš Antiochijos prašo jos gelbėti Prancūziją. Šešiolikmetė prisistato būsimam Karoliui VII ir viską papasakoja. Ją kamantinėja teologai. 1429 m. ji, šarvuota ir kalaviju ginkluota, per 8 dienas išlaisvina Orleaną, apsuptą jau 7 mėn. Karolis tampa karaliumi. Joanai nepavyksta išvaduoti Paryžiaus. 1430 m., apleista karaliaus, įkalinama Kompjenėje, vėliau parduodama anglams. Metus kalinama. Išsaugo savo skaistybę, nepaisant kareivių puldinėjimo. 1431 m. teisiama. Apkaltinta, kad yra ragana ir nuteisiama kaip eretikė. Sudeginama gyva ant laužo Ruano mieste gegužės 30 d. Po 25 metų, prašant jos motinai ir popiežiui Kalikstui III, reabilituota. Beatifikuota 1909 m., kanonizuota 1920 m. Benedikto XV, praėjus 500 metų po mirties.
Kareivių ir pagrobtųjų, Kanados ir Prancūzijos globėja. Jos šaukiamasi, kad palengvintų nudegimų skausmus ir norint atgauti tikėjimą.
Truputis vandens
Henrikas II net du kartus (1555 m. ir 1558 m.) įsakė: „Kiekvienas būrys ir pulkas turi turėti po kunigą.“ „Vienas pamokslininkas tegul būna mūšyje, o kitas – avangarde.“ Jo valdymo laikais, kai prancūzai ima tyrinėti pasaulį, laivai pilni ir kunigų. Vieni plaukia į misijas, o kiti – nes yra laivo įgulos kapelionai – globoja kareivius ir jūreivius.
Tikrasis jūrų kapelionų pirmtakas, žinoma, buvo ponas Vincentas, būsimasis šv. Vincentas Paulietis, Liudviko XIII paskirtas galerų generaliniu kapelionu ir stengęsis gerinti gyvenimo sąlygas šiuose laivuose įkalintiems galerininkams.
Šv. Vincentas Paulietis (rugsėjo 27 d.)
Kun. K. Matulaičio „Šventųjų gyvenimuose“ rašoma, kad jaunystėje ganė kiaules, o 1605 m. plaukdamas į Marselį pateko jūros plėšikams turkams ir parduotas vergijon į Afriką, bet toje knygoje ir šventės data nurodyta liepos 19 d., tad šia versija leisiu sau (ir jums) netikėti.
Gimė 1581 m. Gaskonėje. Pranciškonas, 1600 m. įšventintas kunigu. Steigė ligonines, pamestinukų prieglaudas. 1625 m. Paryžiuje įsteigė misionierių, 1633 m. – Gailestingumo seserų kongregacijas, 1642 m. – pirmąją dvasinę seminariją Prancūzijoje, vėliau – dar 17. 1660 m. rugsėjo 27 d. mirė Paryžiuje.
Labdaringų organizacijų, vargšų, kalinių, Madagaskaro ir arklių globėjas. Šaukiamasi prireikus dvasinės pagalbos.
1627 m. kardinolas Rišeljė, užimdamas paskutinę hugenotų tvirtovę La Rošelį, liepia padvigubinti kapelionų skaičių.
1742 m. sumaištis vis didėja. Tais laikais tik generolas sprendžia, kuriuos kapelionus jis pasirinks. Be to, kuo daugiau kapelionų, tuo daugiau ir įtampėlių. Keliaujantis kunigas, norėdamas aukoti Mišias, turėjo gauti įvairių vyskupo ir vietos parapijos kunigo leidimų. O karo kapelionai karaliaus kariaunoje nė nesivargina prašyti vietinių leidimo aukoti Mišias stovyklavietėje. Karaliaus kariauna stovyklą ne tik vyskupo žemėse įsirengia, bet ir bažnytinių paslaugų negeidauja, nes turi savo vietinių – kilnojamų kunigų.
Visi pykstasi. Nebe tiek ir liko iki Prancūzijos revoliucijos, kai kunigai bus persekiojami ir žudomi, kai iš karo lauko paveikslų bus trinami kapelionai (hmm hmm, ką gi nutapius palinkusį prie mirštančiojo, jei nebegali tapyti tokiuose paveiksluose įprasto kapeliono? Kitą kareivį, mūšio draugą? Hmm hmm). Ir tikrai – jei kituose karo muziejuose rasim ne vieną kapeliono skrybėlę ir visokiausio dydžio kareiviš-kų maldaknygių, tai visame milžiniškame Vaterlo mū-šiui skirtame muziejuje nemačiau nė mažiausio kapeli-ono ženkliuko, nė paties liūdniausio kryželio.
1854 m., per Krymo karą, prancūzai jėzuitai pasisiūlo būti kapelionais. Daug jų miršta kovos lauke, bet ne tik nuo sužeidimų, o ir nuo choleros, nuo šiltinės… atvyksta dar 600 savanorių kunigų. 1855 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje, pergalės eisenoje, grįžę iš Krymo kapelionai žygiuoja pirmose linijose kartu su sužeistaisiais.
Vienas tokių Krymo kapelionų jėzuitų – Anatolis de Bengy.
Anatolis – trečias iš keturiolikos vaikų, gimė 1824 m. rugsėjo 19 d., mokslus baigė pas belgų jėzuitus, 1845 m. pats tampa jėzuitu, į kunigus įšventintas 1854 m. ir iš karto – į Krymą. Vėliau, 1870 m., pasisiūlo savanoriu kapelionu Prancūzijos ir Vokietijos kare, dar vėliau skuba į pagalbą Paryžiaus apgultin ir slaugo sužeistuosius. 1871 m. balandžio 3 d. įkalintas, gegužės 10 d. rašo: „Nenuobodžiauju. Prie kalėjimo duonos esu puikiai įpratęs, gerai miegu savo hamake. Esu ramus ir susitaikęs.“ Gegužės 26 d. komunarų sušaudytas kartu su kitais 49 įkaitais. („Kruvinoji savaitė“ – 20 tūkst. užmuštų, 38 tūkst. suimtų). Beatifikacijos procesas pradėtas 1897 m.
Anatolio manta – kareiviška kuprinė, terbelė, lempa (naktį skubėti prie sužeistųjų), stula, maldynas, dėžutė su šventais aliejais. Prancūzų ir vokiečių kare jaunutę vienuolę ištinka isterija, o jis į ją kreipiasi: „Nagi, brangi sesute, neabejoju, kad kas rytą maldoje tikriausiai meldžiate kankinės palaimos vainiko, o štai čia tam puiki proga, kurios jūs staiga nebepageidaujate?“ (Visi girdėję užsiprunkščia, sesutė taip pat, kiek susigėdus, nurimsta.)
Anatolis rašo laiškus, viską smulkiai fiksuodamas, tą savotišką dienoraštį savo draugui vis siunčia aeronautiniais balionėliais (gali sakyti – dronų pirmtakais).
Jaunutis karininkas žvilgančiom nuo ašarų akim skundžiasi: „Be abejo, tikėtina, kad karas yra didis ir gražus dalykas, bet koks siaubas yra karo lauko ligoninė!“ Anatolis aprašo ligoninę: kelios valstiečių paskolintos lovos itin sunkiai sužeistiems, kitiems – bet kaip ant žemės sumėtyti šiaudų čiužiniai, tenka bristi per kraują bandant prasibrauti pro suniokotus kūnus. Vietos taip nedaug, kad bandai kone užsigulęs ant kito sužeistojo klausytis šalia mirštančiojo išpažinties, kol užgultasis mandagiai užsikemša ausis. „Tai tikrai graudinantis reginys. Bet kiek smarkiai labiau širdį vertų, jei iš jo ši krikščioniška paguoda būtų visai atimta? Turiu pripažinti, kad lygiai taip pat ir Bavarijos kunigai skubėjo prie savo tautiečių. Jaunam benediktinui paskolinau savo šventintų aliejų dėžutę, kad paskutinio patepimo sakramentą suteiktų vargšui vokiečių šauliui, kurį dieną prieš tai į galvą pakirto mūsų būrio kulka.“
„Tikėjimas, ak, ponai! Jis gali užmigti gyvenimo rūpesčių ir malonumų užliūliuotas, bet kaip jis pabunda mirties akivaizdoje! Koks tikėjimas gyvas prieš kapą! Kas gi, stovėdamas prie kruvino brolio ar draugo kūno, turėtų siaubingos drąsos su panieka atstumti šiuos šaltus palaikus pareikšdamas, kad tik tai ir yra žmogus, kad jis nebuvo pakylėtas nemirtingos sielos, kad gimęs iš atsitiktinumo ir yra pasmerktas žeminančiai nebūčiai? Tad pažadinkime savo tikėjimą, prisimindami tuos, kurių netekome; su visais krikščioniškais amžiais skelbkime gyvenimą, kuris niekada nesibaigs, kartokime su šventąja liturgija: „Žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad savo kūne regėsiu Dievą.“ Tatgi duokime iškilmingą pamoką daugeliui paviršutiniškų protų, kurie mano save išaukštinantys trypdami švenčiausius įsitikinimus ir nesuvokia taip nuo savo kaktos nusibraukiantys gražiausią aureolę, kad atima iš savo proto tyriausią šviesą, kad jie vagia iš savo širdžių saldžiausią iš paguodų.“
Šio kapeliono laiškus skaityt gera, nes jie ne tik sklidini karšto pamokslavimo, kurį ką tik atpasakojau. Juose jis pasakoja ir kurioziškas situacijas, kai nemokėdamas bretonų kalbos turi prašyti bretono kareivėlio, kad pavertėjautų mirštančiam išpažinties metu. Juose jis pasakoja apie „nuo ausų iki uodegos“ suvalgytą arklį. O skaitydamas jam pačiam skirtas išslaugytųjų padėkos žinutes matai, kad ne vien žaizdomis ir sielos ramybe jis rūpinosi: beveik visi dėkoja už dovanotas pypkutes, tabaką (ir nedrąsiai paprašo atsiųsti dar).
Kol Anatolis de Bengy ramiai rūkydamas laukia būsimų šventųjų laukiamajame, papasakosiu apie jau ant palaimintųjų laiptelio užlaipintą Danielį Brottier‘ą.
Danielis Brottier‘as
1916 m. kovo pabaiga. Mūšiuose prie Verdeno – visiška karo mėsmalė. Ir po tą mėsmalę malasi barzdotas kapelionas. Kiek iš apšaudymų išnešė sužeistųjų, naktį ir dieną nardo tarp bombardavimų dūmų, skeveldros suplėšo jo sutaną į skutus, bet kas kartą jam – jokio įbrėžimo, tad kareiviai jam net duoda pravardę – Lakuotas, nulakuotas apsauginiu sėkmės laku. Ką jis veikia priekinėse linijose, kai pagal to meto įstatymus kapelionai lieka užnugaryje, dirba ligoninėse?
1914 m. rugpjūčio 20 d. jis pats nusprendžia įkurti savanorių kapelionų, dirbančių pirmosiose linijose, pareigybę. Įtikina valdžią, kad būtina kunigą turėti pačiame fronte tam, kad guostų ir stiprintų kovotojus. Valdžia kiek pasispyrioja, bet leidžia, nes visi yra įsitikinę, kad karas baigsis jau po trijų mėnesių.
Kapelionas dėl ligos, slegiančios jį nuo pat vaikystės (siaubingi galvos skausmai), yra ne tik atleistas iš misijų (8 metus jis darbavosi Senegale), bet ir nuo karo tarnybos. O viską susitvarko taip, kad visada būtų pačiame priekyje – ir apkasuose prie Somos 1916 m. liepą–lapkritį, ir 1917 m. gegužę prie Mezės. Fronte ne tik gelbsti sužeistuosius, bet ir juos fotografuoja, sakydamas, kad vaizdai yra paveikesni nei žodžiai. Įkuria UNC, Nacionalinę karių sąjungą, kuri turėtų padėti po karo likusioms našlėms, našlaičiams ir dėl karo neįgaliais tapusiems kareiviams. 1918 m. gegužę nuvyksta pas patį Georgesą Clemenceau ir įtikina ne tik tokią organizaciją patvirtinti, bet ir gauna pirmąjį įnašą. Vadinamas komunikacijos genijumi, nes moka įtikinti, rodos, neįtikinamus asmenis.
Po karo, 1919 m., susitinka savo Senegalo vyskupą ir jam pasakoja, kaip stebuklingai likęs gyvas. Vyskupas Jalabertas šypsodamasis į ūsą iš maldaknygės išsitraukia Teresėlės iš Lizjė paveiksliuką, kurio kitoje pusėje įklijuota Danielio nuotrauka. Vyskupas prašė, kad Teresėlė išlaikytų jam šį kunigą gyvą. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė paskelbta palaimintąja 1923 m., kanonizuota 1925 m. gegužės 29 d., bet dar iki tol kaip reikiant pasirūpino Danieliumi. Jis sakydavo: „Šv. Teresė žadėjo po mirties atsiųsti rožių žiedlapių lietų, o aš po mirties jums atsiųsiu pinigų banknotų lietų.“
Palaimintasis Danielis Brottier‘as (vasario 28 d.)
Gimė 1876 m. rugsėjo 7 d. Kunigu tampa 1892 m. gruodį. Įstoja į Šventosios Dvasios kongregaciją. 1903 m. lapkritį kaip misionierius atvyksta į Senegalo Šv. Liudviko parapiją. Po pirmųjų su sekuliarizmu susijusių įstatymų Šv. Liudviko vienuoliai turėjo atsisakyti savo pareigų mokyklose ir ligoninėse 1904 m. liepą. Vienuolių įprastinė veikla uždrausta. Bet Danielius sako: „Įstatymai gali uždrausti esamus dalykus, bet negali uždrausti ką tik sugalvotų naujų dalykų“ ir įkuria mecenatų organizaciją, vaikų darželį, vaikų apsaugos komitetą, parapijos laikraštį ir chorą (kuris veikia iki šiol). Paskiriamas Šv. Joanos Arkietės būrio direktoriumi.
Dėl ligos grąžintas Prancūzijon, netrukus, 1907 m., vėl grįžta ir įkuria pučiamųjų orkestrą. Kad gautų lėšų, griebiasi sodininkystės (jo vardu pavadinta viena mangų rūšis), pardavinėja rožes, spausdina atvirukus ir leidžia knygas. Ligai vėl prigriebus, turi grįžti Prancūzijon.
Yra paskiriamas vyskupo Hyacinte-Josepho Jalaberto vikaru Dakare. Pasibaisėjęs, kad Mišios laikomos pusiau daržinėje, pusiau sandėlyje, jis sugalvoja lėšų rinkimo sistemą ir imasi statyti Dakaro katedrą, vadinamą „Afrikietiškais prisiminimais“ ir skirtą atminti visiems prancūzams, toje Afrikoje galvas padėjusiems.
Prasidėjus karui, nors nuo tarnybos dėl sveikatos atleistas, jis savanoriškai tapo karo kapelionu. Buvo priskirtas 26-ajai pėstininkų divizijai ir tarnavo Lotaringijoje, Somoje, Verdene ir Flandrijoje. Visą karą pirmose fronto linijose, bet stebuklingai nė karto nesužeistas. Paaukštinamas Garbės legiono karininku ir apdovanojamas Karo kryžiumi (iš viso šešiais apdovanojimais, įskaitant tris palmės šakeles).
1923 m., kai Šventosios Dvasios kongregacijos buvo paprašyta perimti Otejyje esančio našlaičių mokinių fondo valdymą, būtent į jį buvo kreiptasi administruoti šią įstaigą. Tuo metu ten buvo septyniasdešimt vaikų, skurdi organizacija braškėjo nuo skolų svorio. Pirmiausia jis pradeda rinkti aukas šv. Teresės Lizjietės šventovei įkurti. Prirašo galybę reklaminių straipsnių, kalnus laiškų geradariams, organizuoja koncertus, ir šventovė 1930 m. spalį jau pašventinama.
Našlaičius globojanti organizacija išsišakoja dar dešimtyje vietovių ir auklėja daugiau nei 4200 vaikų. Be to, nepamiršta savo Dakaro katedros projekto, tik kai katedra pagaliau ne tik pastatyta bet ir šventinama, 1936 m. vasario 2 d., jis negali dalyvauti iškilmėse, nes vėl pakirstas ligos. Miršta vasario 28 d., palaidotas Kūdikėlio Jėzaus Teresės šventovėje Paryžiuje. 1984 m. lapkričio 25 d. Popiežiaus Jono Pauliaus II skelbiamas palaimintuoju.
Sielų keltininkas
Franzas Stockas vadinamas sielų keltininku, nes dirbo patį liūdniausią darbą. Jis buvo kalėjimų kapelionas, bet jo istoriją prie karo kapelionų prijungiu todėl, kad jis buvo karo nusikaltėlių kapelionas. O kas kare vieniems yra nusikaltėlis, kitoje pusėje gali būti laikomas didžiausiu iš didvyrių.
Gimė 1904 m. rugsėjo 21 d. Vokietijoje. Vyriausias iš devynių vaikų. Jau dvylikos pareiškia norą būti kunigu. 1928 m. atvyksta mokytis į Paryžiaus katalikų institutą. Vokiečio šioje seminarijoje nieks nebuvo matęs nuo pat viduramžių. Prieš šventimus rašo tėvams: „Šiomis dienomis žengiu ryžtingą žingsnį kunigystės link. Suprantu visą savo silpnybę, tačiau labai pasitikiu Tuo, kuris mus stiprina, ir kiek galėdamas įrodysiu, kad esu Jo vertas.“
1932 m. kovo 12 d. jis jau kunigas. 1934 m. buvo paskirtas Vokietijos katalikų misijos Paryžiuje rektoriumi. 1939 m., kelios dienos prieš plykstelint karui, Vokietijos ambasadai įsakius, turi grįžti Vokietijon, ten poroje parapijų vikarauja. Po metų jis vėl pakviečiamas atgal į Paryžių. Nuo 1941 m. pradžios pradeda lankyti kalinius trijuose kalėjimuose.
Nors turi savo parapiją, dar dirba su jaunimu, bet birželį Vokietijos karinė valdžia jį paskiria ir kapelionu. Bus atsakingas už kalinių priežiūrą kalėjimuose ir teiks jiems dvasinę paguodą. Jis ruošė ir lydėjo mirties bausme pasmerktuosius į egzekucijos vietą. 1941–1944 m. Paryžiaus kalėjimuose – 11 000 suimtųjų. Grįžęs namo po visų darbų jis priiminėja suimtųjų motinas ir žmonas, taip būdamas nematomu telegrafu tarp kalinčiųjų ir jų artimųjų.
Be to, 1942–1944 m. rašo dienoraštį, kuriame užfiksuoja paskutinius egzekucijon atvestųjų žodžius prieš mirtį. Ką šaukia mirtininkas prieš šūvį? „Aš atleidžiu visiems savo priešams be išimčių!“ „Tegyvuoja Prancūzija!“ „Pasimelskime kartu, paskutinįkart!“ „Tegyvuoja Stalinas!“
Franzas vienodai palydi visus: krikščionis, žydus, komunistus, vyrus ir moteris. Jis palydi daugiau nei tūkstantį sielų. Jo siela nuo šitiekos sielvarto randuota, o širdis iš tikrųjų įplyšusi. 1944 m. rugpjūčio 25 d., kai generolas de Golis įžengia Paryžiun, kunigas Stockas yra atsidūręs ligoninėje kartu su 600 sužeistų ir negalimų išvežti vokiečių kareivių. Kai amerikiečiai užima ligoninę, kunigas taip pat tampa karo nusikaltėliu ir uždaromas į stovyklą Šerbūre.
Kalėdamas (padedamas laisvėje esančių kunigų) jis įsteigia kalinčiųjų seminariją, kad Vokietija neliktų be kunigų. 1945–1947 m. toje seminarijoje dirbo 949 seminaristai, mokytojai, kunigai, vienuoliai. Jį labai palaiko ir kelis kartus seminarijoje lanko apaštališkasis nuncijus Roncallis, būsimasis popiežius Jonas XXIII. 1949 m. vasarį jis staiga užspringsta ir dėl plaučių edemos paguldomas į ligoninę, kur vasario 24 d., nesulaukęs nė 44 metų, miršta. Prie amžinybės vartelių palydėjęs šitiek sielų, miršta visiškai vienas.
Kadangi Franzas vis dar karo kalinys, draudžiama pranešti apie jo mirtį laikraščiuose, net jo šeimai į laidotuves atvykti draudžiama. Nuncijus Roncallis prie jo kapo ištaria tai, ką dar kelis kartus pakartos net jau būdamas popiežiumi: „Kunigas Stockas – tai ne vardas, tai – programa.“ Dar popiežius sakė: „Karo metu šiame pragaro prieangyje jis atstovavo tikrajai meilei, kuri nepažįsta nei rasių, nei tautų, nei sienų.“
Franzas Stockas (1904–1948) Prancūzijoje dar vadinamas „pragaro kapelionu“ ir „kalėjimų arkangelu“. Jonas Paulius II, 1981 m. lapkričio 18 d. per vizitą Vokietijoje perskaito jo vardą šalia kitų didžiųjų vokiečių istorijoje šventųjų.
Prašymas dėl beatifikacijos Vatikanui buvo išsiųstas 1993 m. birželio 13 d., praėjus trisdešimčiai metų po Franzo Stocko galutinio perlaidojimo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje; šis prašymas buvo pateiktas prancūzų ir vokiečių kalbomis. Beatifikacijos procesas pradėtas 2009 m., tačiau 2022 m. birželio 30 d., Vatikanas jį sustabdė, teigdamas, kad beatifikacijos sąlygos nebuvo įvykdytos.
Šaltiniai:
Mémoires du R.P. de Benguy de la Cie De Jésus, Aumonier de la 8ambulance pendant la guerre 1870–71; Paris, Adolphe Josse, éditeur. 1871.
Mgr. Paul Guerin, Les Petits Bollandistes, Vies des Saints. T. IX; Bloud et Barral, Paris. 1878.
Šventųjų Gyvenimai kiekvienai metų dienai. Kun. K. A. Matulaitis, išleido Marijonų vienuolija Amerikoje. 1949.
Brunor&Duphot. Daniel Brottier. Remuer Ciel et Terre. Mame, Paris, 2013.
Guillaume Berteloot, Michel de Peyret. Avec le Padre. Les aumoniers catholiques dans l‘Armee francaise. Editions du Triomphe. 2015.
Jean -Francois Vivier, Denoel. Franz Stock, passeur d‘ames. Artege, 2016.
Caroline Gauthier. Les saints protecteur et guerisseurs. Decouvrez leurs pouvoirs. Editions Ambre. 2017.
Viršelis – Johann Gotthard Berchhoff. Šventoji šeima su šventaisiais (fragmentas). 1690. Vilniaus Šv. vyskupų Stanislovo ir Vladislovo katedra bazilika. Bažnytinio paveldo muziejus
