„Kelionė“ 2026 m. Nr. III (39)
Sveiki atvykę į Šventųjų polikliniką! Pradėsiu pažadais ateičiai, papasakodama, kas į šį straipsnį netilpo: čia nerasite Priklausomybių skyriaus (alkoholikų ir narkomanų globėjų ar pačių tokiais buvusių), Geriatrijos skyriaus (senukų globėjų ir pačių šimtamečių), taip pat praleidžiu Nevaisingumo kliniką ir Gimdymo skyrių.
Šventųjų, atsakingų už kokią nors negalią – baisi daugybė, tad nors mėginau visus surinkti į vieną polikliniką, tikrai būsiu ką praleidusi.
Dantys
Garsiausia iš visų dantistų globėjų – šv. Apolonija Aleksandrietė, šventė – vasario 9 d., tai ir Tarptautinė odontologų diena. III a. gyvenusi šventoji buvo trečioji tos kankinimų dienos auka (prieš ją kankinti ir akmenimis užmušti senukas ir viena mergina). Apolonijai sulaužė žandikaulį, išrovė visus dantis, gąsdindami sudeginti vertė tyčiotis iš Kristaus, bet ji nesutiko ir kankintojams trumpam nusisukus pati šoko į liepsnas.
Šv. Apolonijos relikvijų turi ne vienas miestas – dažniausiai dantį ar žandikaulio fragmentą. Įdomesnis atvejis – viename Prancūzijos miestelių Arježo departamento bažnyčia kartą per savaitę prisipildo vaikų vežimėlių. Bažnyčia turi šv. Apolonijos danties relikviją – toks dantis ant sidabrinio laikiklio. 15 val. bažnyčios pagalbininkė tuo 1700 metų senumo dantimi gerai išmasažuoja kiekvieno atvežto kūdikio dantenas. Sako, kad tai apramina dygstančių dantų skausmą.
Flamiškoje Ardėnų dalyje šventosios dieną visi valgo „geutelingen“ – gutelinus. Nuo seniausių laikų savaitę prieš šventę šeimos atnešdavo savo tešlą kepyklon, vėliau, kitą savaitgalį, pasišildę skanaudavo. „Geutelingen“ – toks storas blynas, kurį per pirmas dvi vasario savaites suvalgęs visus metus neturės jokių dantų problemų. Belgijoje tai buvo labai populiaru iki 1930 m., o po Antrojo pasaulinio karo jų visai niekas nebekepė, nes neliko tokių malkom įkaitinamų molinių krosnių. Tradiciją atgaivino prieš beveik šešiasdešimt metų kepėjas Johanas De Koekelaere, jo šeimos kepykloje tų dantis gydančių skanėstų galima paragauti ir mūsų laikais.
Gutelinų receptas
4 kiaušiniai, 670 ml pieno, 500 g miltų, 33 g šviežių mielių, druska, cinamonas. Atskirti trynius nuo baltymų. Pašildyti pieną neužvirinant. Sumaišyti šiltą pieną, miltus, trynius, druską ir cinamoną, šlake šilto vandens ištirpdyti mieles, įmaišyti į tešlą. Įmaišyti ir išplaktus baltymus. Leisti tešlai pakilti iki pusantros valandos. Tešla pilama tiesiai ant krosnies pado, krosnis būdavo įkaitinama iki 450 °C karščio, dabar gi galite tam naudoti picos kepimo akmenį. Valgyti su cukrumi, šokoladu, uogiene. Labai sveika dantims!
Akys
Jei vardinčiau pirmuosius už regėjimą atsakingus šventuosius, turėčiau pradėti nuo Arkangelo Rapolo (rugsėjo 29 d.), mat jis Tobijaus tėvui grąžino regėjimą, tad globoja oftalmologus, okulistus, akluosius. Kadangi jo vardas reiškia „Dievas gydo“, tai globoja ir visus medikus bei farmacininkus.
Šv. Hervėjus. Bardų ir gatvės muzikantų, aklųjų vedlių šunų globėjas, galvijų bandų saugotojas. Šaukiamasi akių ligose. Gyvenęs 520–568 m., šventė birželio 17 d., vaizduojamas su vilku už pavadėlio. Baisi jo legenda. Jo motina buvo davusi skaistybės įžadus, bet priversta jų išsižadėti, ką tik gimusį vaikelį prakeikia, tad jis apanka.
Atsiskyrėlis, aklas muzikantas. Legenda sako, kad jo vedlį šunį vilkas suėdė, tad jis vilką už pasaitėlio prisirišo. Šaukiamasi sergant akių ligomis, nuo išgąsčio, nerimo ir depresijos, kad nuvytų demonus ir apsaugotų arklius. Yra legenda, kad tas vilkas jo darbinį asilą suėdęs, o šventajam pasipiktinus vietoj suėstojo vežimaitin įsikinkęs. (Dar yra legenda, kad jis kvarkiančias varles nutildęs, ir legenda apie jo šviečiantį dantį, kuris jam nusičiaudėjus uolose įstrigęs ir šaltinį išskėlęs.)
Šv. Leodegarijus. Gyvenęs 616–679 m., šventė spalio 2 d. Vyskupas kankinys iš Puatjė, rašytojas, benediktinas. Turtingų aristokratų sūnus, po tėvo mirties išsiųstas pas dėdę vyskupą. Nukankintas išplėšus jam akis, išpjovus lūpas ir liežuvį, jo brolis užmuštas akmenimis. Legenda sako, kad miške paliktas jis stebuklingai išgijo badaudamas, o kai jį rado, moterų vienuolyne netgi galėjo vėl pamokslauti. Vėliau vis tiek nukirsdintas. Prie jo kapo vyko stebuklai, tad Vyskupų taryba per 681 m. Velykas jį paskelbė šventuoju. Vaizduojamas kaip vyskupas, laikantis dvišakį kablį, kaip vyras, laikantis savo akis, ištrauktas grąžtu. Prancūzijoje ir Belgijoje yra nemažai jo vardo gyvenviečių, tik vartojama Ležero (Leger) forma. Šaukiamasi aklumo atveju, sergant akių ligomis, turint regėjimo bėdų.
Šv. Odilė. 660–720 m. gyvenusi šventoji, šventė gruodžio 13 d. (Elzase – gruodžio 14). Mergaitė gimė akla, tad tėvas, Elzaso kunigaikštis, liepė ją nužudyti, nes aklas vaikas – nelaimė šeimai. Motina su tarnaitėmis ją paslėpė vienuolyne, kur dvylikos sulaukusią ją pakrikštija vyskupas Erhartas iš Regensburgo. Ir mergaitė praregėjo. Jos brolis Hugas ją radęs namo parveda, o įtūžęs tėvas netyčia skeptru tam kaukšteli per galvą ir užmuša. Vienoje legendos versijų sesuo brolį atgaivina, kitoje – ne. Tik dar vienas brolis vėliau tampa Strasbūro vyskupu.
Mergina vėl nuo tėvo pabėga ir slepiasi uolose, tėvui prisiartinus ima kristi akmenys ir taip tėvą nubaido. Atlyžęs tėvas vėliau dukrai dovanoja pilį ant kalno, ji ten įkuria vienuolyną, kur ateina ir jos sesuo, ir trys dukterėčios. Kadangi į vienuolyną plūsta ir ligoniai, kuriems sunku taip aukštai lipti, šv. Odilė įkuria dar vieną vienuolyną jau papėdėje.
Stebuklų dar gyva būdama padaro: bučiniu raupsuotąją išgydo, tie krintantys akmenys – ištryškęs stebuklingas gydantis šaltinis…
Po tėvo mirties Odilė tiek meldžiasi, kad penktą dieną mato viziją, kaip jos tėvas iš skaistyklos į rojų persikelia. Pačiai Odilei mirus vienuolės benediktinės taip karštai meldėsi, kad prikėlė ją iš numirusiųjų, bet ta papasakojo, koks nuostabus gyvenimas Danguje, priėmė Komuniją ir vėl numirė.
Kultas jos, kaip akių gydytojos, žaibiškai išplito po visą Europą, bet tik 1807 m. popiežius Pijus VII jai oficialiai suteikė šias „pareigas“. Elzaso, oftalmologų, okulistų, aklųjų globėja. Pirmojo pasaulinio karo metu rasta šv. Odilės pranašystė, kad vokiečiai pralaimės karą, bet tai, be abejo, buvo dirbtinai sukurtas atseit senovinis dokumentas. Nors greitai paneigta, ši pranašystė stiprino prancūzų kovinę dvasią dar ir per Antrąjį pasaulinį, – tokia tai buvo gera propaganda.
Popiežius Urbonas V, palaimintasis. Gyveno 1310–1370 m., šventė gruodžio 19 d. Gijomas de Grimardis buvo benediktinas, vėliau – Šv. Viktoro vienuolyno abatas, tapęs popiežiumi pasirinko Urbono vardą. Šaukiamasi nuo aklumo, glaukomos, kataraktos, alpimo ir šalčio. (Dar ir alkoholikus globoja, bet apie tai – kitą kartą.)
Šv. Koletė iš Korbi. Gyveno 1381–1447 m., šventė kovo 6 d. Dailidės duktė, po tėvų mirties apsigyveno pas begines, paskui pas benediktines, galų gale – pas klarises ir tapo atsiskyrėle. Kartą jai apsireiškė šv. Pranciškus ir šv. Klara ir pakvietė pagalbon reformuojant ordiną, tad ji vyko pas Avinjono popiežių, tas leido jai steigti vienuolyną. Tada jai buvo vos 25 metai. Kanonizuota 1807 m. Dailidžių globėja, bet jos šaukiamasi ir sergant akių ligomis.
Šv. Pacifikas iš San Severino. Gyveno 1653–1721 m., šventė rugsėjo 24 d. Italas pranciškonas, kunigas. Našlaitis, augo pas dėdę, žiauriai skriaudžiamas tarnaičių. Septyniolikmetis įstojo pas mažuosius brolius, tapo filosofijos dėstytoju. Bet 35 m. sulaukęs apako, apkurto ir apšlubo, tad turėjo visko atsisakyti, negalėjo aukoti Mišių. Pasakojama, kad per Pakylėjimą pats spindėdavo kaip saulė. Kanonizuotas 1839 m. Aklųjų ir kurčiųjų globėjas, chroniškomis ligomis sergančių globėjas.
Palaimintoji Elžbieta Roza Czacka. Gyveno 1876–1961 m., šventė gegužės 19 d. Vienuolė, aklųjų globėja. Gimė dab. Ukrainoje, lenkų aristokratų šeimoje. Nuo vaikystės turėjo regos problemų, o 22 m. sulaukusi visiškai apako. Išmoko Brailio rašto ir daug keliavo po Europą. Dar būdama pasauliete savo lėšomis Varšuvoje 1910 m. įkūrė aklųjų prieglaudą, moteris mokė Brailio rašto. 1917 m. tapo Šv. Pranciškaus ordino vienuole, po metų įkūrė Kryžiaus tarnautojų pranciškonių seserų kongregaciją, kurių misija – tarnauti akliesiems ir atlyginti Dievui už žmonių dvasinį aklumą. Pirmoji Lenkijoje įsteigė darželį, pradinę mokyklą, biblioteką ir slaugos namus akliesiems. Vedė seminarus ne tik moterims, bet ir vyrams, įkūrė Aklųjų globos centrą. Beatifikuota 2021 m. rugsėjo 12 d.
Galvos skausmas
Šv. Dionizas. Gyveno 250–272 metais, gimė Italijoje, mirė Paryžiuje, šventė spalio 9 d.
Garsiausias iš visų cefaloforų (savo galvas po nukirtimo nusinešančių). Pirmasis Paryžiaus vyskupas, kankinys. Atvyko su šešiais kompanjonais evangelizuoti Galijos. Legenda sako, kad buvo šv. Pankrato dėdė. Nukirsdintas kartu su kunigu Rustiku ir diakonu Eleuterijumi Monmartre (kas reiškia kankinių kalvą). Dionizas pasiėmė savo galvą ir angelo lydimas lipo kalva aukštyn, kol prilipo šaltinį ir jame tą galvą apiprausė, tada ėmė leistis žemyn ir mirė nuėjęs dar kokius šešetą kilometrų. Skaudant galvą prisimenamas pirmiausiai.
Šv. Pankratas. Keturiolikmetis kankinys, mirė 304 m., šventė gegužės 12 d. Jam nukirsta galva, tad kreipiamasi skaudant galvą, taip pat mėšlungiui sutraukus, dėl reumatinių skausmų, nušalimų, apsaugo nuo melagingų liudijimų, yra ir vaikų globėjas.
Šv. Bibijana. Gyveno 347–362 metais, šventė gruodžio 2 d. Viena seniausių Romos šventųjų. Kankinė. Tėvai buvo krikščionys, tėvas ištremtas ir tremtyje miręs, motina taip pat pasmerkta mirčiai. Bibijana atiduota perauklėti kaip prostitutė, nepavykus – uždaryta beprotnamin. Nuplakta švininiais rimbais, numesta šunims suėsti (tie jos nelietė). Virš jos kapo vėliau pastatyta bažnyčia, kurios sode augo vaistažolės nuo galvos skausmo ir epilepsijos (net ir nuo pagirių!).
Šv. Petras Damijonas. Gyveno 1007–1072 m., šventė vasario 21 d. Bažnyčios mokytojas ir taikintojas. Studijavo ir dėstė, įstojo į kamaldulių vienuolyną. Gerbtas kaip šventasis, nors tik 1828 m. popiežius Leonas XII patvirtino kultą ir paskelbė jį bažnyčios daktaru. Šaukiamasi migrenos ir protinio nuovargio atvejais. Taip pat garsėja kaip nemigos kankinamų globėjas.
Odos ligos
Šv. apaštalas Baltramiejus. Šventė rugpjūčio 24 d., vaizduojamas laikantis savo nudirtą odą, tad jam priskiriamos odos ligos, dermatologai ir konvulsijos.
Šv. Ulrikas Augsburgietis. Gyveno 890–973 m., šventė liepos 4 d. Gimęs netoli Ciuricho. Kilmingas. Vyskupas. Pastatė daug bažnyčių. Po jo mirties prie jo kapo – daug stebuklų, tad kanonizuotas 993 m. liepos 4 d., popiežiaus Jono XV. Pirmas šventasis, kurį šventu paskelbė popiežius, o ne vietos vyskupai. Kai kur sakoma, kad yra šv. Liutgardos brolis. Gydė niežus ir kitas odos ligas, šauktasi prie jo šventų šaltinių dėl reumato, tuberkuliozės ir isterijos. Legenda pasakoja, kad kartą buvo žąsies šlaunimi penktadienį pavaišintas, tai ta žąsiena į žuvį pavirto. Saugo nuo gimdymo komplikacijų, karščiavimo, gali nubaidyti peles ir kurmius! Taip pat jo šaukiamasi įkandus šuniui.
Šv. Jurgis. Šventė balandžio 23 d., pasakojau „Slibinų“ straipsnyje. Jam priskiriamas pūslelinės – herpeso gydymas, nes „herpes“ skamba panašiai kaip „šliužas, gyvatė“, kurią jis nukovęs.
Pilvo, skrandžio skausmai, žarnyno diegliai
Šv. Timotiejus. 97 m. užmuštas akmenimis, apaštalo Pauliaus mokinys, pirmas Efezo vyskupas, šventė sausio 26 d. Jam šv. Paulius laiškuose pataria negerti vien vandens, o išgerti ir šiek tiek vyno dėl virškinimo sutrikimų.
Šv. Emerencijana. Mirė apie 304–305 m., šv. Agnietės žindyvės duktė. Eidavo kasdien prie nukankintos savo pieno sesers kapo, ten ir pati patykota užmušant akmenimis. Legenda sako, kad karalius Liudvikas XI kartą medžiojo ir jam taip pilvą diegliai varstė, kad šaukėsi šv. Emerencijanos pagalbos ir išgijęs jai koplyčią pastatė.
Šv. Bricijus. V amžiuje gyvenęs šv. Martyno iš Tūro mokinys, taip pat vyskupas, tik skirtingai nuo Martyno – rodos, pasipūtėlis išlaidūnas, bet jo šaukiamasi dėl skrandžio ir pilvo skausmų.
Šv. Eteldreda (Odrė?). Gyveno 630–679 m., šventė birželio 23 d. Dėl politinių priežasčių turėjo ištekėti, bet liko skaisti (kitur rašoma, kad tekėjo net dukart), paskui tapo vienuole ir Ylio vienuolyno abate. Net po pusės tūkstančio metų jos kūnas rastas nepakitęs.
Šv. Bonaventūras. Gyveno 1221–1274 m., šventė liepos 15 d. Kartu su Tomu Akviniečiu – Paryžiaus universiteto teologas. Jis įvedė tradiciją kasdien bažnyčių varpams skambinti „Viešpaties angelą“. Popiežius Sikstas IV kanonizavo jį 1482 m., popiežius Sikstas V 1588 m. jį paskelbė „angeliškuoju“ Bažnyčios daktaru. Legenda pasakoja, kad Bonaventūru jis pavadintas po to, kai jo motina meldėsi šv. Pranciškaus pagalbos, jam buvo ketveri metukai, kai tų motinos maldų buvo išgydytas. Kai kuriose šalyse jo šaukiamasi būtent dėl pilvo negalavimų (nors šiaip jis biografų ir istorikų globėjas).
Šv. Karolis Boromiejus. Gyveno 1538–1584 m., šventė lapkričio 4 d. Milano vyskupas, kardinolas. Maro epidemijos metu slaugė kitus, savęs nežiūrėdamas. Šaukiamasi skrandžio skausmų ir pilvo dieglių atvejais.
Dietologai
Šv. Morta. Šventė liepos 29 d., ją aprašiau, pasakodama apie Slibinus.
Anoreksija
Šv. Liudvina. Pasakojau apie ją „Šventųjų valgiaraščiuose“. Gyveno 1380–1433 m., Nyderlanduose, netoli Roterdamo. Šventė balandžio 14 d., bet 1974 m. perkelta į birželio 14 d., kada jos relikvijos Reformacijos metu buvo perkeltos iš Belgijos į Nyderlandus. Penkiolikmetė devynių brolių sesuo slidinėdama ant ledo parkrito, susižeidė ir jau niekada nebepasveiko. 38 metus gulėdama lovoje tvirtino, kad yra „laimingiausia moteris pasaulyje“. Matė vizijas. Sakoma, kad paskutinius 19 metų maitinosi tik ostija. Kanonizuota 1890 m.
Hemorojus
Šv. Fiakras. Šventė kovo 25 d., jį aprašiau pasakodama apie šventųjų žvėris ir gyvuliukus.
Psichiatrijos skyrius
Šv. Matūrinas. III a. pabaigos kunigas, kitur rašoma, kad IX amžiuje išgalvotas šventasis, bet labai jau daug bažnyčių jo vardu pavadintų. Šventė lapkričio 1 d., anksčiau buvo 9 d. Dvidešimtmetis kunigas savo tėvus krikščionybėn atvertė, vėliau, iškviestas Romon, imperatoriaus dukrą Teodorą nuo demono apsėdimo išlaisvino. Viduramžiais labai populiarus kaip išgydantis pamišėlius (ir nepakenčiamus sutuoktinius!) yra neurologinių sutrikimų reikalų globėjas. Kadangi jo šaukiamasi beprotybės atvejais ir sergant proto ligomis, jam kaip globėjui dar paskirti ir komikai, juokdariai, klounai. (Analizuoti tokius paskyrimus atsisakau, nes mums žinoma, kad Dievo keliai nežinomi.)
Šv. Dimfna. Gyveno VII a., šventė gegužės 30 d. Pagonio airių karaliaus ir gražuolės krikščionės duktė. Motinai mirus, tėvas neranda kitos tokios dailios moters, tad susigalvoja vesti savo paties dukterį. Dimfna su savo nuodėmklausiu šv. Gerebernu pabėga Europon, atvyksta Flandrijon, ten rūpinasi vargšais. Tėvas ją atsiveja, randa ir vėl nori vesti, bet dukrai atsisakius, pats nukerta jai galvą. Tai įvyksta Gelio mieste. Gelis nuo XIII a. – psichinių ligonių prieglobstis, nes Šv. Dimfnos bažnyčia tapo tokių prieglobsčiu ir ligonine. Vietos gyventojai ateidavo padėti slaugyti ligonių ir, trūkstant vietos, priimdavo pacientus pas save į namus. 1349 m. į šv. Dimfnai pastatytą bažnyčią taip plūstelėjo piligrimai iš visos Europos, kad trūkstant kur jiems nakvoti, vietiniai pas save į namus dalį jų pasikvietė. Ligoniai taip gausiai nuolatos kraustėsi į miestą, kad, pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą ten gyveno 3736 sergantieji. Dar ir dabar, mūsų laikais, miesto šeimose gyvena apie 500 negaluojančių, jų ligoniais nevadina, tik nuomininkais, svečiais, šeimos nariais. Gyvena jie ir po porą mėnesių, ir po porą dešimtmečių, ir visą gyvenimą būna, kad nugyvena švelnioje globoje, globojančioje šeimoje, pagarboje. Ši Gelio miesto šv. Dimfnos tradicija UNESCO įrašyta į gerųjų paveldo patirčių sąrašą.
Šv. Ubaldas. Gyveno 1084–1160 m., šventė gegužės 16 d. Italijos vyskupas, kuris elgėsi kitaip nei kiti to meto vyskupai: nei brangių žiedų, nei prašmatnių drabužių. Pats Dantė savo Dieviškojoje komedijoje jį apdainavęs. Šaukiamasi nuo demonų apsėdimo, obsesinio kompulsinio sutrikimo, migrenos, neuralgijos, autizmo ir vaikams sergant.
Šv. Kristina Nuostabioji. (Nepainioti su šv. Kristina iš Bolzano – lietuviškuose šaltiniuose dažna klaida). Gyveno 1150–1224 m., dabartinėje Belgijoje, šventė liepos 24 d. Jos legenda visiškai pasakiška. Jauniausia iš trijų seserų, piemenė. Gana anksti mirė. Bet prisikėlė per savo laidotuves! Ir ne tik prisikėlė, bet dar ir pakilo iki pat bažnyčios lubų! Vėliau pasiaiškino, kad negalėjusi pakęsti bjauraus nuodėmingųjų kvapo prie savo karsto susirinkusių, tai pabudo ir pakilo. Pasakojo, kad angelai ją panešiojo ir parodė skaistyklą, pragarą ir Dangų. Kad grįžo gyveniman tik todėl, kad sielas iš skaistyklos trauktų. Įtarta esanti apsėsta, įkalinta. Paleista visur ieškojo kančios – šokdavo į degančias krosnis, bet išeidavo nenudegusi. Žiemą į ledinę Mezės upę lįsdavusi ir į vandens malūną pakliūdavusi – tas ją sumaldavęs, bet ji vėl sveika ir nesulaužyta krantan išlipdavo. Šunys ją draskė – ir vėl ji kaip niekur nieko. Po pirmosios mirties dar nugyveno 42 metus. Vaizduojama kaip vienuolė su sparnais. Kaip šventoji, atsakinga už psichikos ligas, psichiatrijos darbuotojus, užkrečiamas ligas ir lengvą mirtį.
Šv. Angelė iš Folinjo. Gyveno 1248–1309 m., šventė sausio 4 d. Ištekėjo jauna, turėjo daug sūnų, mėgavosi gyvenimu, melavo per išpažintį, kol kartą jai pasirodęs šv. Pranciškus ir taip subaręs, kad Angelė atsivertė, visus pinigus išdalino vargšams, visi galvojo, kad ponia išsikraustė iš proto. Staiga mirė jos motina, vyras ir visi vaikai. 1291 m. įstojo į Pasauliečių pranciškonų ordiną. Mistikė, popiežiaus Pranciškaus kanonizuota 2013 m. Našlių globėja, šaukiamasi esant pagundoms ir depresijai.
Šv. Makarijus Jeruzalietis. Vyskupas, Šventojo Kapo bažnyčios statytojas, 325 m. lydėjo šv. Eleną ieškant kryžiaus. Šaukiamasi esant depresijai.
Šv. Menulfas, Menu. Gyveno VI a., šventė liepos 12 d., oficialiai Katalikų Bažnyčios nepripažintas, tačiau yra ir gyvenviečių jo vardu, ir Aljė, Saint-Menoux bažnyčioje, yra jo relikvijorius – sarkofagas su langeliu, panašiu į skliautuotą duonkepę. Ten kišdavo silpnapročių vaikelių galveles, iki dabar ten vežami atsiliekantys nuo bendraamžių ar apsigimę vaikeliai. Menulfas todėl dar vadinamas psichoanalizės pradininku.
Paralyžius
Šv. Julija Bijar. Šventė balandžio 8 d., apie ją esu pasakojusi vien jai skirtame straipsnyje.
Šv. Volfgangas Regensburgietis. Gyveno 934–994 m., šventė spalio 31 d. Vyskupas, šv. Henriko II mokytojas, gyvenimo pabaigoje – atsiskyrėlis. Yra legenda, kaip jam velnias bažnyčią pastatė už pažadą, kad kas pirmas gyvas pastatyton bažnyčion užeis – atiteks velniui. Gudrus šventasis ten įleido vilką. Atsakingas už paralyžių, apopleksiją, skrandžio skausmus, insultą.
Epilepsija
Šv. Valentinas. Miręs 269 m., šventė vasario 14 d. Epileptikų globėjas. Yra tokia Elzaso miestelio Rouffacho legenda: 1001 m. trys benediktinai iš Romos gabenosi šv. Valentino relikviją – jo galvą. Netoli Rouffacho sustoję poilsio, o pailsėję ryte negalėjo relikvijos pajudinti iš vietos. Visi apylinkių gyventojai atėjo tuo pasidžiaugti. Kiek tarp jų buvo epileptikų – visi pasveiko. Tad nuo XI a. miestelis tapo epileptikų piligrimystės vieta. Valentinas vokiškai tariamas „Falentine“, o epilepsija – „fallendes weh“ – liga, kuri parverčia ant žemės, nyderlandiškai „sint velten“ buvo epilepsijos sinonimas.
Šv. Vilibrordas. Gyveno 658–739 m., šventė lapkričio 7 d. Belgijos ir Nyderlandų apaštalas, pirmasis Utrechto vyskupas. Atsakingas už konvulsijas, epilepsiją, ypač vaikų epilepsiją.
Šv. Kornelijus. Mirė 253 m., šventė rugsėjo 16 d. Popiežius, kankinys. Belgijoje ir Nyderlanduose labai gerbiamas kaip vaikų epileptikų pagydytojas. Visur kitur jo šauktasi ergotizmo – apsinuodijimo rugių skalsių alkaloidais atveju. Šventajam ligoniai turėdavę paaukoti savo kūno svorio auką – vaško, lino, miltų, sidabro ar aukso. Šv. Kornelijaus relikvijoriai dažniausiai – išpuoštas ragas. Stebuklų aprašymuose minimi išgijimai suvalgius palaimintos duonos, rago formos relikvijoriumi trinamos skaudamos vietos, arba duodama gerti stebuklingo vandens, kuriame pamerktos relikvijos. Šv. Kornelijus nuo šios ligos taip pat garsus kaip ir šv. Antanas, šv. Genovaitė, šv. Bernardas.
Vaikai
Šv. Rikarijus. Gyveno 570–645 m., šventė balandžio 26 d. Galų vienuolių atverstas krikščionybėn, iš pradžių slaugė raupsuotuosius, vėliau vyko Anglijon kaip misionierius, grįžęs Prancūzijon baigė gyvenimą atsiskyręs miške. Valgė tik duoną (miltai su pelenais maišyti) ir vandenį tegėrė. Mažų vaikelių globėjas.
Šv. Justina Paduvietė. Mirusi 304 m., šventė spalio 7 d. Sergančių vaikų globėja. Monrealyje yra Šv. Justinos vardo vaikų ligoninė, didžiausias toks centras visoje Kanadoje. Mergelė kankinė, jos gyvenimo istorijos aprašomos labai skirtingai, painiojamos panašiu metu gyvenusios kelios šv. Justinos.
Ausys, nosis ir gerklė
Šv. Blažiejus. Mirė Sebastėje (Armėnija) 316 m., šventė vasario 3 d. Dar dabar jo šventės dieną gerklės paliečiamos dviem sukryžiuotom žvakėm ar patepama švęstu aliejumi, prašant užtarimo. Apie Blažiejų pasakojau „Gyvuliukų“ straipsnyje.
Šv. Kvintinas. Miręs 287 m., kankinys, šventė spalio 31 d. Baisiai kankintas, dailėje vaizduojamas su vinimis kojų naguose, durklais tarp menčių, baigiant kankinimus jam nukirsta galva ir įmestas Somos upėn. Be daug kitų pareigų, yra ir greitosios pagalbos globėjas, šaukiamasi kosulio, slogos ir edemos (vandenligės) atvejais.
Šv. Polikarpas. Gyveno 69–156 m. Smirnoje (dab. Turkija), šventė vasario 23 d. Šv. Jono evangelisto mokinys, Smirnos vyskupas. Už ausis atsakingas, nes pasakė, kad geriau jau apkursti, nei klausytis erezijų.
Šv. Pranciškus Salezas. Šventė sausio 24 d. Apie jį daug nepasakosiu, nes šiaip jis yra žiniasklaidos globėjas, tačiau kadangi išmoko gestų kalbą, kad ir kurtiesiems apie Dievą papasakotų, jam priskiriami ir kurtieji globotiniai.
Epidemijos
Šv. Rokas (rugpjūčio 16), šv. Antanas Didysis (sausio 17) yra gelbėtojai epidemijų atveju, bet apie juos jau esu pasakojusi.
Šv. Rozalija iš Palermo. Gyveno 1140–1170 m., šventė rugsėjo 4 d. Keturiolikmetė pabėgo nuo vestuvių ir pasislėpė kalno grotoje. Gyveno kaip atsiskyrėlė, besimelsdama. 1630 m. popiežius Urbonas VIII ją įtraukė į šventųjų sąrašus, nes po to, kai 1623 m. buvo rasti jos palaikai, daug stebuklų nutiko jos užtarimo šaukiantis, kai Palermą siaubė maras.
Vėžys ir kitos baisybės
Šv. Aldegunda. Gyveno 639–684 m., šventė sausio 30 d. Benediktinė. Kai šv. Amandas ją įtraukė krikščionybėn, ta atsisakė tėvų parengtų vestuvių ir išvyko į Monsą pas seserį vienuolę (taip pat šventoji, Valdetrūdė, Monso miesto globėja). Šaukiamasi nuo staigios mirties, užkrečiamų ligų, galvos skausmo, mėšlungio, vėžio, taip pat – kad vaikai atsistotų ant kojų. Yra tradicija, kad pradėję vaikščioti vaikai apeitų Šv. Aldegundos koplyčią Mobeže. Yra ir Aldegundos vardo asteroidas!
Šv. Egidijus. Gyveno 640–721 m., šventė rugsėjo 1 d. Neįgaliųjų globėjas. Taip pat jo šaukiasi vėžio, krūtų vėžio, psichiniai ligoniai. Užtaria žindyves, epileptikus, saugo nuo naktinių košmarų, vaikų baimių (išgąsčio), traukulių, depresijos atveju. Vienintelis ne kankinys, kurio pagalbos prašoma nuo juodojo maro. Sen-Žilio vardu vadinasi vienas Briuselio rajonas, yra ir miestų. Apie jį ir jo stirną pasakojau „Valgiaraščiuose“.
Farmacininkai
Šv. Anastazija iš Sirmijos. Mirė 304 m., šventė gruodžio 25 d. (ortodoksų – 22 d.) Farmacininkų, gydytojų, vaistininkų globėja, dar vadinama Gydytoja ir apsaugotoja nuo nuodų.
Apaštalas Jokūbas taip pat globoja farmacininkus.
Visų gydytojų ir slaugytojų bei lgonių globėjai
Suprantu, kad pavadinimas labai gremėzdiškas, bet yra tokių darbščių ir darbais apkrautų šventųjų, kad jų į vieną skyrių nesutalpinsi.
Šv. Kozmas ir Damijonas. Mirė 303 m., šventė rugsėjo 26 d. Dažnai vaizduojami ligoniui ką tik prisiuvę (kitos spalvos nei ligonis) koją. Visus ligonius gydė nemokamai ir griežtai bet kokio užmokesčio atsisakydavo. Kartą tokia Paladija, brolių nuo kraujoplūdžio išgydyta, dovanojo jiems tris kiaušinius. Tie, kaip visad, atsisakė. Tada ji kreipėsi į Damijoną: „Na, vardan Kristaus, paimk!“ Damijonas ir palūžo. O Kozmas taip dėl tų trijų kiaušinių supyko, kad viešai pareiškė po mirties norįs būti atskirai nuo brolio dvynio palaidotas! Aukso legendoje rasim, kad kankinami broliai iš ugnies išėjo nenudegę, į juos mesti akmenys nukrisdavo jų nepasiekę, lankininkų paleistos strėlės pačius budelius sužeidė. Kai galų gale jiems nukirto galvas, kupranugaris, kuriuo gabeno Damijono kūną, prašneko žmogaus balsu: „Tegu kape jie nebūna atskirti.“
Sicilijoje palaidoti, bet VI a. popiežius Feliksas IV liepė jų relikvijas pargabenti į Romą ir forume jiems baziliką pastatė. Konstantinopolyje taip pat yra jiems pašvęsta bazilika. Tikintieji nakvodavo bažnyčioje ant grindų ir ryte pabusdavo pagiję, su chirurginių operacijų randais. Užtat broliai globoja ligonines ir medikus, chirurgus, ortopedus, odontologus, vaistininkus, akušeres, na, dar ir kirpėjus su barzdaskučiais.
Šv. Ilarijus iš Puatjė. Gyveno 310–367 m., šventė sausio 13 d. Gimęs pagonimi, labai jaunas vedė, susilaukė dukters Abros (Afros) – šventoji, kurios egzistavimu abejojama. Puatjė vyskupas, teologas, dar vadintas Arijonų Kūju, vienas pirmųjų krikščionių, rašiusių lotyniškai. 1851 m. popiežius Pijus IX jį paskelbė Bažnyčios daktaru. Teisininkų, motinų, neįgalių vaikų, ligonių globėjas, jo šaukiamasi įgėlus gyvatei.
Šv. Germana. Gyveno 1579–1601 m., šventė birželio 15 d. Visų nusilpusių, ligonių, piemenų, neprižiūrimų vaikų ir tų, kuriuos išbraukė iš testamento, globėja. Našlaitė, sirgo skrofulioze, turėjo vieną nudžiūvusią ranką. Skriaudžiama pamotės, tėvo pasiprašė, kad leistų avis ganyti ir taip ramiai rožinį kalbėti neužgauliojama. Kasdien eidavo į Mišias ir savo paskutinę duoną atiduodavo vargšams. Verpstę įbesdavo žemėn ir ta verpstė avis ganė. Nei ėriukas nepabėgo, nei joks vilkas nepriėjo artyn. Bažnyčion eidavo kirsdama upę – vanduo prasiskirdavo taip, kad ji nė suknelės nesušlapdavo. Pamotė ją mušė, kad tą duoną vargšams pavogusi, bet prijuostė buvo pilna ne duonos, o rožių. Sulaukusi 22 metų mirė viena ganyklos trobelėje. 1644 metais žmonės kasė duobę kitam kapui ir rado jos kūną – ne tik nesuirusį, bet ir jos laikomos gėlės buvo tik vos pavytusios.
Šv. Renė Gupilas. Gyveno 1608–1642 m., šventė rugsėjo 26 d. Pirmas Šiaurės Amerikos kankinys. Buvo jėzuitas, gydytojas, chirurgas. Dirbo Kvebeko misijoje, kai irokėzo tomahauku (kirvuku) kirstas galvon už tai, kad bandė peržegnoti jų vaikus. Anesteziologų globėjas. Kanonizuotas 1930 m.
Šv. Julijona iš Nikomedijos. Mirė 305 m., šventė vasario 16 d. Mergelė kankinė. Buvo prefekto sužadėtinė, bet atsisakė už pagonio tekėti. Kankinta, už plaukų medy pakabinta, lydytą šviną ant galvos pilant, ant rato plėšoma, verdančiu aliejum plikoma, galiausiai nukirsdinta. Kartais vaizduojama laikanti velnią (slibiną) už grandinės. Ligonių globėja.
Šv. Aloyzas Gonzaga. Gyveno 1568–1591 m., šventė birželio 21 d. Prieš tėvo valią pasirinko Jėzaus Draugijos kelią. Maro epidemijos metu slaugė ligonius ir pats užsikrėtęs mirė, vos 23 metų sulaukęs, tad yra studentų ir jaunimo globėjas, bet dar jam paskirta būti sergančiųjų AIDS ir jų slaugytojų globėju.
Šv. Marija Soledad. Gyveno 1826–1887 m., šventė spalio 11 d. Ligonių globėja, nes nuo vaikystės jais rūpinosi. Įkūrė Marijos tarnaičių vienuoliją Ispanijoje. Choleros epidemijos metu slaugė ligonius ir neužsikrėtė.
Šv. Ričardas Pampuri. Gyveno 1897–1930 m., šventė gegužės 1 d. Gydytojų, slaugytojų, karo kapelionų globėjas. Gydytojas, chirurgas, Šv. Dievo Jono (bonifratų) ordino vienuolis. Baigęs mediciną, tarnavęs sanitarų korpuse, įstojęs vienuoliu tepabuvo porą metų ir mirė nuo plaučių ligos, o tada pasipylė stebuklai.
Šv. Januarijus. Gimė 270 m. Neapolyje. Vyskupas kankinys. Kraujo banko globėjas! Pasmerktas mirti nepažeistas iš laužo išėjo, tada nuplaktas iki kraujo ir žvėrims sudraskyt atiduotas, bet liūtai, tigrai ir hienos sugulė jam prie kojų. Budeliui jo kraujo lašas į akis ištryško ir tas apako, bet Januarijus anam grąžino regėjimą. Tai matę 5000 (o kai kuriuose legendos variantuose tų tūkstančių ir daugiau) žiūrovų pasiprašė pakrikštijami. Tada Januarijus buvo nukirsdintas. Pirmas išgijęs paralitikas jo kraują surinko kempine (kitur tą kraują moteris surinkusi ir į stiklo ampulę supylusi). Iki mūsų dienų tris kartus per metus kraujas toje ampulėje suskystėja: pirmo gegužės sekmadienio išvakarėse, rugsėjo 19 d. ir gruodžio 16 d.
Visų ligoninių ir ligonių oficialiausi globėjai yra du
Šv. Dievo Jonas. Gyveno 1495–1550 m. šventė kovo 8 d. Pagal jo gyvenimą galima susukti visą serialą. Vaikystėje pabėgęs iš namų Portugalijoje su užklydusiu piligrimu pasiekia Ispaniją, ten gero žmogaus priimtas ir mokomas gano jo avis, užaugęs veda jo dukrą ir vėl sprunka. Tampa kareiviu, kovoja su prancūzais, ten jam nesiseka (arklys jį numeta, karo grobio nuo vagių nenusaugo, mirties bausmė jam skiriama ir vėl dovanojama). Grįžta prie savo avių, bet vėl nenustygsta ir vėl eina kariauti – dabar prieš turkus. Vėl grįžęs gano avis, vėl veržiasi kariauti, bet ima skaityti dvasinę literatūrą ir tampa knygų pirkliu. Išgirdęs šv. Jono Aviliečio pamokslą, galutinai atsiverčia ir šaukdamas Dievo pasigailėjimo daužo galvą į sienas, raunasi plaukus, išdalina visą savo turtą, uždaromas beprotnamin. Ten apsiraminęs (ir skaudžiai apramintas) imasi kitus ligonius globoti. Išėjęs laisvėn pamažu pats įkuria savotišką prieglaudą – ligoninę, kuri tiems laikams neįprastai buvo ne tik suskirstyta į skyrius, bet ir švari. Daugybę gerų dalykų per savo paskutinius dešimt metų padaręs, sunkiai susirgo (vienur rašoma, kad gelbėdamas upėn įkritusį berniuką, kitur – kad malkas traukė iš upės). Po jo mirties įsteigtas Šv. Dievo Jono hospitalierių ordinas, mūsuose labiau žinomas Bonifratų vardu. Nuo 1886 m. visų ligonių ir ligoninių, nuo 1930 m. ir visų slaugytojų globėjas. Taip pat į jį kreipiasi ir spaustuvininkai, knygynų savininkai ir alkoholikai.
Šv. Kamilis de Lelis. Gyveno 1550–1614 m. šventė liepos 14 d. Kartu su Dievo Jonu – visų ligoninių ir ligonių, slaugytojų globėjas (kreipiasi į jį ir lošėjai). Karininko sūnus, jaunystėje pats kareivis, pradėjęs lošti ir dažnai prasilošdavęs iki paskutinio siūlo. Siautėja ir blaškosi panašiai kaip Dievo Jonas. Romoje įsidarbina nepagydomų ligų ligoninėje (tikisi ten pasigydyti savo kojų opas), bet iš ten už aršų būdą ir nuolatinius lošimus iš pinigų išmetamas. Vėl tampa kareiviu. Paskui įsidarbina pas kapucinus statybose, bet toliau lošia, kol vienuolyno sargas jį gerokai papurto. Vėl grįžta Romon, vėl įsidarbina ligoninėj, bet jau yra pamaldus ir kruopštus slaugas, tad netgi paskiriamas ligoninės direktoriumi. Nusprendžia tapti kunigu. Studijuoja. Įsteigia Gerosios Mirties brolių vienuoliją. Gyvenimo pabaigoje jau įkūręs daugybę slaugos namų visoje Italijoje, pats vis labiau silpstąs dėl savo ligos. Dar ir dabar veikia vadinamasis kamilijonų ordinas, yra ir vienuoliška, ir pasaulietinė jo versijos.
Labai linkiu, kad nė į vieną iš šių papasakotų šventųjų jums nereikėtų kreiptis, bet jei taip nutiktų – būkite pažįstami.
Viršelis – Šv. Germana. Raoul de Pibrac. 1910. Wikimedia commons
