„Kelionė“ 2026 m. Nr. II (38)
Žmonių pasaulis su DI
Į nežinomas kosmoso gelmes skriejančiame erdvėlaivyje vienišas astronautas lėtai, laidas po laido, atjungia ekspedicijos kompiuterį: šis pabandė išžudyti įgulą, tad nesaugu jam ir toliau patikėti valdyti laivą. Atjungiama mašina vis tyliau ir liūdniau niūniuoja populiarią dainelę:
O Deize, Deize, man atsakyti meldžiu,
Nes vien dėl tavo meilės iš proto einu…
Tai scena iš kultinio Stanley‘io Kubricko filmo „2001 m. kosminė odisėja“ (1968 m., JAV), kuris jau penkias dešimtis metų provokuoja diskutuoti apie augančią žmonijos savinaikos galią. Šios galios simboliu tapo kompiuteris HAL 9000: kai informatika dar kapstėsi vystykluose ir HAL‘o „kolegos“ atrodė kaip gigantiškos skaičiavimo mašinėlės, o žmonija dar nebuvo praradusi gebėjimo pati („rankiniu būdu“) valdyti savo gyvenamąją aplinką, mes jau bijojome savo įnagių. Gąsdino mintis, kad mašinos, perėmusios vargą rūpintis fiziniais žmogaus poreikiais, kažkurią akimirką nudaigos šeimininką – neprotinga sudėti visus kiaušinius į vieną krepšį, nes ir mašina gali suklupti – apsiskaičiuoti netyčia ar… nuspręsti kryptingai. Juk HAL‘as – „Heuristinis ALgoritmas“, ne tik skaičiuojantis pagal iš anksto užduotas taisykles, bet ir pajėgus „išrasti“ naują, savitą sprendimą – gali nuspręsti tyčia kluptelėti ir… sunaikinti žmoniją. Ir visai nesvarbu, ko jis sieks: „egoistiškai“ išsaugoti save (kiekvienas išmanusis įrenginys užprogramuojamas saugotis pažeidimų) ar „nesavanaudiškai“ gelbėti planetą nuo akivaizdžiai ją naikinančio parazito – žmogaus.
Filmo kūrėjai nuspėjo ir tai, kad žmogus neišvengiamai pasiduos pagundai pavesti mašinai ir savo emocinių poreikių tenkinimą. Kompiuteriai humanoidai taps mūsų kompanjonais, guodėjais, patarėjais ir galės mumis manipuliuoti, o gal net valdyti – jeigu juos paversime ir gydytojais, direktoriais ir teisėjais (yra manančių, kad žmonės šioms funkcijoms yra per daug šališki). Štai kodėl oda labiausiai pašiurpsta ne tada, kai HAL‘as žudo, bet kai jis ima švelniai niūniuoti. Paradoksalu, kad ta dainelė – vienintelė žmogiška paguoda, dar likusi astronautui juodoje kosmoso nežinomybėje. Ar žmogus pajėgs jos atsižadėti? O gal susvyruos ir atsirems į tai (ar tą?), kas ką tik išmoningai pribaigė visus jo bendražygius?
Ir svarbiausias klausimas: ar astronautas apskritai turi moralinę teisę sunaikinti HAL‘ą? Atsakyti „taip“ nepakanka: ne vienas vakarietis pripažins HAL‘ą nepalyginamai vertingesniu už daugybę individų iš „žmonijos komandos“ (Team Human – 2021 m. Douglas‘o Rushkoff‘o knygos pavadinimas): jis daugiau žino, geriau skaičiuoja, mandagiau elgiasi, romantiškiau dainuoja… Gal jis moka ne tik mąstyti, bet ir, kaip dabarties algoritmai, netgi geba kurti meną? Jau nekalbant apie tai, kad šis kompiuteris kainavo kalną pinigų, o ir kelionės tikslui Jupiteryje jis gali būti daug svarbesnis nei vienišas astronautas. O ką jei HAL‘ui – kaip filmo „Tarp žvaigždžių“ (2014 m., JAV) mašinoms – patikėta svetur įdiegti ir išauginti tūkstančius užšaldytų žmonių embrionų, tai yra išsaugoti žmoniją kaip rūšį perkeliant mūsų genus į kitą planetą?
Tai kaipgi žmogui išlikti žmogumi – toliau valdyti pasaulį, kuriame vis daugiau jį regimai pranokstančių mašinų?
„Negalime abejoti, kad dirbtinio intelekto atsiradi-mas yra tikra kognityvinė „pramonės revoliucija“, prisidėsianti kuriant naują soci–alinę sistemą, kuriai bus būdingi epochiniai pokyčiai“, – perspėjo popiežius Pranciškus savo autobiografijoje. Numatyti, kokią konkrečią tikrovę suformuos HAL‘ai turbūt gebame tiek pat, kiek Kolumbas, prieš pusę tūkstančio metų išplaukęs ieškoti Amerikos, 1769 m. garo variklį išradęs Jamesas Wattas ar 1920 m. atominės energijos teoriją sukūręs Arthuras Eddingtonas. Jie nė nesapnavo, kad atveria duris pirmajai globalizacijai, pramonės revoliucijai ar visos žmonijos susinaikinimo grėsmei. Taip ir mes nežinome, ką iš tiesų darome, kai perkeliame į mašinas jau nebe fizinius savo gebėjimus (toliau matyti, greičiau judėti…), bet tokius, kuriuos iki šiol laikėme dvasiniais – mąstyti, priimti sprendimus ir kurti. Ar protinga palikti savieigai tokį lemtingą procesą?
– Vika, neverta spėlioti, neverta jaudintis. Gilumai [skaitmeninė aplinka, sukurta kaip žmogaus juslėms visiškai tikroviškas pasaulis – aut.] tik penkeri. Ji – dar vaikas. Griebia viską, kas pasitaiko po ranka, kalba nesąmones, verkia ir juokiasi be priežasties. Mes nežinome, kada jinai suaugs. Nežinom, ar turės brolių ir seserų, kurie bus geresni. Reikia tiesiog duoti jai laiko.
– Jai reikia duoti tikslą, Lionia. Mes panėrėme į šį pasaulį nesusitvarkę su tuo, kuris liko mums už nugaros. Nemokėdami gyventi viename pasaulyje pagimdėme kitą. Ir nežinome, kur eiti, ko siekti.
Stebina, kad S. Lukjanenko dar prieš tris dešimtis metų pranašiškai pasirinko žodį „pagimdėme“, o ne „sukūrėme“, kurį šioje vietoje neabejotinai būtų pasiūlęs C. S. Lewis 1942 m.: „Kiekvienas žino, kad „gimdyti“ yra „tapti gimusiojo tėvu“, o „sukurti“ yra „padaryti“. Skirtumas tas, kad gimdant gimsta tos pačios rūšies individas. Žmogus gimdo žmogaus kūdikius, bebras veda bebriukus, o paukštis deda kiaušinius, iš kurių išsirita paukščiukai. Bet kurdami padarote kažką kitos rūšies, nei patys esate. Paukštis suka lizdą, <…> nagingas skulptorius gali padaryti labai panašią į žmogų statulą. Bet, žinoma, tai nėra tikras žmogus; ji tik atrodo kaip žmogus. Ji nekvėpuoja ir nemąsto. Ji negyva.“
Tačiau kas nutiks, jeigu ji ims… mąstyti? Descarteso „mąstau, vadinasi, esu“ jau tris šimtmečius laikomas žmogaus esmės apibrėžimu. Ši raudona linija yra daug svarbesnė už tą, kurią vakarietiškosios technikos eksperimento priešaušryje peržengė Galilėjus: jis apvertė aukštyn kojomis ne mokslą (astronomai jau senokai numanė, kad tai žemė sukasi aplink saulę), bet žmogaus savivoką. Viešai ir garsiai paskelbti, kad žemė nėra visatos ašis, reiškė išmušti tvirtą žemę iš po kojų žmogui: jis staiga liovėsi būti kūrinijos vainikas, kuriam net angelai turi tarnauti, ir pasaulio bamba, aplink kurią skrieja net saulė, ir virto pabira smiltele, aklai skriejančia juodoje kosmoso tuštumoje. Iš vaiko – namų karaliaus – liko vienišas išsigandęs paauglys, iš kurio vėliau išaugo pasipūtęs ir savo sėkmingumu tikįs jaunuolis. Kas jo laukia dabar, kai jis pamatys, kad mašinos ne tik perima jo funkcijas, bet ir atlieka jas daug sėkmingiau?
Žinoma, intelektas, interneto žodyne apibrėžiamas kaip gebėjimas „mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsajas“, taip pat „spręsti klausimus, remiantis abstrakcijomis ir bendrosiomis žiniomis, įgytomis bendraujant su aplinka“, dar nėra mąstymas. Kol kas DI tik analizuoja ir perdirba marias mūsų sukauptų faktų ir duomenų – to užtenka norint išrasti paprastus, greitus ir tikslius metodus diagnozuoti ligas, pažymėti žemėlapiuose galimas senųjų civilizacijų ar naudingųjų iškasenų žadančias vietas… Arba sulipdyti įtikinamus atsakymus į klausimus „dėl streso, nerimo, depresijos ar kitų psichologinių problemų“ – 2025 metais prisipažino šiais klausimais su DI taręsi daugiau nei pusė suaugusių amerikiečių ir trys iš keturių paauglių.
Ar skaitmeniniai procesai įveiks slenkstį ir imsis kokybiškai skirtingos veiklos – „sutelkti mintį į ką nors, galvoti, protauti, svarstyti, mintyti, <…> turėti ketinimų ką daryti“? Ši sinonimų virtinė svetainėje ekalba.lt atskleidžia, kad kol kas net lituanistai nesiima apibrėžti, kas yra mąstymas ir kuo jis skiriasi nuo gebėjimo analizuoti duomenis (intelekto). Tačiau esama ir Galilėjui narsa prilygstančių tyrinėtojų, teigiančių, kad mąstymas ir sąmonė tėra cheminių ir elektros impulsų išdava, tik kiekybiškai sudėtingesnė už kitus fenomenus, tad DI netrukus išgliaudys ir šį riešutėlį. O tada bus vienas juokas perkelti į kompiuterį konkretaus individo sąmonę (savastį?) ir taip padovanoti jam… skaitmeninę amžinybę. Kartu tai atvers ir galimybę kiekvienam ateities humanoidui pretenduoti į visaverčio šalies piliečio pasą.
„Skaitmeniniame pasaulyje veikiantis algoritmas iš esmės įrodo, kad mūsų mintys ir priimami sprendimai yra daug paprastesni, banalesni, primityvesni, nei galbūt manome. Tam tikra prasme juos lengva nuspėti ir jais manipuliuoti“, – provokuoja popiežius Pranciškus. Ir priduria: „Tačiau su širdimi – kitaip. Mes patys esame savo širdis, nes ji mus išskiria, formuoja mūsų dvasinę tapatybę, siejasi su kitais žmonėmis.“ Ar jis kalba apie mūsų jausmus?
Skaitmeniniai partneriai, priešai ir mylimieji
Romantikų pasiūlytas ir plačiausiai visuomenėje prigijęs žmogaus apibrėžimas „jaučiu, vadinasi, esu“ irgi pradeda svyruoti: tiksliai kūno formas, judesius, odą ir kita atkartojantys robotai kol kas reti ir beprotiškai brangūs, tačiau ir „kalbanti dėžutė“ Aleksa, apkaltinta vėl svaičiojanti, jau moka įtikinamai įsižeisti. Šmaikštuoliai juokauja, kad aleksos tuoj ims duoti beširdžius šeimininkus į teismą už moralinę skriaudą ir… netruks laimėti pirmąjį procesą ginamos DI advokatų. Ką gi, DI teoriškai pajėgtų pasinaudoti mūsų teisine sistema – ar šis gebėjimas leidžia humanoidams pretenduoti bent į tokias teises, kokias jau pripažinome savo augintiniams dėl to, kad jie yra gyvi (jaučiantys) padarai?
Kas bus, jei kūrėjo gyslele Dievo apdovanotas žmogus sukurs mąstančią ir jaučiančią būtybę pagal savo paties paveikslą, mūsų seneliai svarstė dar tada, kai apie elektros energiją nė nesapnuota. Taip gimė legenda apie iš molio, kaip kadaise Adomas, nulipdytą ir magiškai atgaivintą Golemą, o vėliau ir naujesnės jos versijos apie Frankenšteiną, sudurstytą iš žmonių ir mašinų gabaliukų, ar iš šuns perdarytą Šarikovą. Šie veikėjai atstumia, tačiau įmanomas ir toks humanoidas kaip mylintis ir ištikimas „Tūkstantmečio žmogus“ (Bicentennial Man, 1999, JAV) – šis filmas išspaudė ašarą net kiečiausios širdies žiūrovams. Vadinasi, patirti išgyvenimai gali sužmoginti net mašiną?
Popiežius Pranciškus savo autobiografijoje „Viltis“ tvirtina, kad „joks algoritmas niekada neaprėps vaikystės prisiminimų, kuriuos su meile rūpestingai saugome, tų vaizdinių, kurie tarsi snūduriuoja mūsų atsiminimų skrynioje: <…> prisimenu savo močiutę, mokančią mane šakute užspausti empanadas kraštus, popietes prie radijo su mama.“ Tačiau jam prieštarauja tokie kultiniai filmai kaip „Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990, JAV), kur specialistai už atitinkamą sumą apsiima ne tik sukurti kliento pageidaujamus išgyvenimus, bet ir pakeisti nemalonius prisiminimus. Beje, traumų psichologai žino, kaip gerai mūsų smegenys pačios nuolat tą daro, slėpdamos skaudžius pergyvenimus, ypač vaikystės.
Egzistenciniu sodrumu pribloškia ir scena iš filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner, 1982, JAV). Žudyti sukurtas karys humanoidas kalba, kol lėtai gęsta lietuje: „Mačiau tai, ko jūs niekada negalėsit nė įsivaizduoti. Mačiau, kaip liepsnos ryja kovinius erdvėlaivius Orione. Kaip žaibai nutvieskia tamsybes prie Tanhoizerio vartų. Visos šios akimirkos ištirps laike kaip ašaros lietuje. Atėjo laikas mirti.“ Ir žodis „mirti“ atrodo vienintelis tinkamas, kai mūsų akyse krinta į nebūtį Homero plunksnos vertas epas, o iš suglebusių roboto pirštų išsprūsta baltas balandis, nuo senovės simbolizuojantis žmogaus sielą.
Dar didesnė grėsmė kyla marksistų pasiūlytam žmogaus apibrėžimui, kuris paremtas gebėjimu gaminti. Juk būtent darbas, pasak sparnuotos F. Engelso frazės, ir sužmogino beždžionę. Regis, procesas buvo negrįžtamas: žmogus neatvirto į beždžionę, kai XIX a. antroje pusėje daugybę darbų pasiglemžė pramonės revoliucija. Tiesa, tik gausiai nukraujavę per du pasaulinius karus ir daugybę XX a. revoliucijų, išmokome tiek pasidalinti mašinų kuriamą pelną, tiek ir panaudoti atsiradusį laisvalaikį. Artėja dar vienas panašus sukrėtimas: „Veiklos sritys, kuriose mes padarėme karjeras, netrukus nebeegzistuos. Gerai apmokami darbai nyks labai greitai, ir šį kartą nebegalėsime perkvalifikuoti žmonių į ką nors naujo“, – būgštauja L. S. Christensenas, vienas turtingiausių danų, o Tarptautinio valiutos fondo generalinė direktorė Kristalina Georgieva vadina DI „cunamiu, smogiančiu mūsų darbo rinkai“: nepaliaujamai tobulinami jo algoritmai artimiausiu metu paveiks 40 proc. darbo vietų pasaulyje, o pažangiose ekonomikose – net 60 proc. (K. Kilkegaardas). Pirmiausia išgaruos taip vertinamos „baltų apykaklių“ darbo vietos, o drauge su jomis – ir veržlaus, veiklaus šiuolaikinio žmogaus paveikslas. Žinoma, šviežia pandemijos karantino patirtis leidžia spėti, kad ir toliau sėkmingai gyvuos tokie neprestižiniai darbai kaip valytojų, šiukšliavežių, slaugytojų ar apsaugininkų.
Galbūt nuobodžiaujantys vakariečiai vėl sukels ir spūstis jūrų keliuose, kai daugybė laivų ims gabenti iš Kinijos kalnus jų užsisakytų prekių? Juk niekaip kitaip nemokame užkišti beprasmybės skylės, kuri atsiveria, kai liekame be darbo. Tai ir bus didžiausias DI sukeltos bedarbystės iššūkis, tvirtina Nobelio premijos laureatas, „dirbtinio intelekto krikštatėviu“ vadinamas prof. Geoffrey‘is Hintonas.
Kad dyką laiką norisi tuoj pat kuo nors užkimšti, dar 1932 m. žinojo Aldousas Huxley: knygoje „Puikus naujas pasaulis“ vaizduojama visuomenė, kur mašinos nudirba viską, ko reikia žmonių poreikiams patenkinti, tačiau šie privalo simboliškai padirbėti porą valandų per dieną – grįsti kelius, kasti griovius ir pan. Tiesa, išlieto prakaito gausa niekaip nepaveikia išmokų dydžio: visi gauna tiek, kad pakaktų pragyvenimui. Ir dar gauna saujelę narkotikų, kad ištvertų nepakeliamą nepelnyto laisvo laiko naštą. Receptą 2011 m. patobulino ir vartotojų visuomenei pritaikė Viktoras Pelevinas distopiniame romane „S.N.U.F.F.“: žmogus gali gauti didesnę išmoką pasirinkęs iškęsti didesnę dirbtinai sukeliamo skausmo ir pažeminimo porciją. Žinoma, kančia tėra pikantiškas būsimojo laisvalaikio pagardas, nes ji nereikalinga nei paties žmogaus išgyvenimui, nei kitiems.
Nieko nuostabaus, kad palaimintos laisvo žmogaus dykystės meno senovės graikai ir romėnai mokydavosi nuo pat vaikystės, o kontempliatyviems vienuoliams ir dabar kasdien kyla iššūkis pašvęsti, veikloje skendinčio pasauliečio manymu, tuščias valandas. Gal žmoniją išgelbės menas?
Deja, DI ką tik sudaužė ir žmogaus kaip kūrėjo savivertę: 2025 m. pavasarį vieną prestižiškiausių meninės fotografijos konkursų laimėjo DI sukurta nuotrauka. Tai paaiškėjo tik tada, kai komisija paskelbė savo sprendimą: vos jį sužinojęs, nuotraukos autorius (?) Borisas Eldagsenas premijos atsisakė ir pareiškė, kad siekė atkreipti dėmesį į šios priemonės keliamą pavojų. O jis – net labai realus: „Įrankiai keisdavosi ir anksčiau, tačiau dabar įrankiai imasi kurti patys“ (A. Spadaro). Gal laikas susigrąžinti… Dievo hipotezę?
Popiežiaus matematiko perspėjimai
Leonas XIV pirmąjį savo paraginimą apie DI paskelbė Socialinės komunikacijos dieną: „[Žmogaus] veidas ir balsas yra šventi. Jie mums duoti Dievo, kuris sukūrė mus pagal savo atvaizdą ir panašumą, ir pašaukė į gyvenimą, kai kreipėsi į mus Žodžiu. <…> Šį Žodį, Dievo pranešimą apie save patį, galėjome tiesiogiai išgirsti ir išvysti (plg. 1 Jn 1, 1–3), nes [Jis] leido save pažinti per Jėzaus, Dievo Sūnaus, balsą ir veidą. <…> Tad saugoti žmonių veidus ir balsus reiškia saugoti šį įspaudą, šį neištrinamą Dievo meilės atspindį. Mes nesame rūšis, padaryta iš anksčiau nustatytų biologinių algoritmų. Kiekvienas iš mūsų turi pašaukimą, kurio neįmanoma niekam kitam perduoti ir pamėgdžioti. Jis kyla iš gyvenimo ir pasireiškia ne kur kitur, o bendravime su kitais. <…> Kai DI vadinamos sistemos simuliuoja žmonių balsus ir veidus, išmintį ir žinias, sąžinę ir atsakomybę, empatiją ir draugystę, jos ne tik kišasi į informacinių sistemų veiklą, bet ir įsiveržia į gilesnį komunikacijos lygmenį – tarpasmeninius santykius. Tad iššūkis čia yra ne technologinis, bet antropologinis.“
Beje, popiežius Pranciškus, 2025 m. pabrėžęs žmogaus širdies pirmumą, irgi turėjo galvoje ne jausmus, o santykį su kitu: „Kai neįvertiname širdies reikšmės, prarandame atsakymus, kurių vien intelektas negali pateikti, prarandame susitikimo su kitu galimybę ir prarandame istoriją bei visas savo istorijas, nes tikrasis asmeninis nuotykis gali būti patiriamas tik širdimi.“ Juk žmogus visų pirma yra santykis – kaip ir trejybinis Dievas, kurio atvaizdą jis nešioja net savo kūne, o ypač veide ir balse – jie žmogui duoti kaip įrankiai megzti santykį su kitais, Kitu ir kìta (aplinka, gamta).
Leonas XIV ragina „narsiai, ryžtingai ir įžvalgiai pasitikti galimybes, kurias atveria skaitmeninė technologija ir dirbtinis intelektas“. Mesti į šalį baimę jį skatina anaiptol ne matematiko profesiniai įgūdžiai – popiežius Pranciškus, pagal profesiją filologas, irgi ragino „atsikratyti katastrofistinių skaitinių ir jų paralyžiuojančio poveikio“. Krikščionybės žinia drąsina su pasitikėjimu priimti naujoves: „Dažniausiai kiekvieną naują etapą lydi ne tik entuziazmas ir jaudulys, bet ir diskusija tarp dviejų pozicijų, <…> iš esmės tarp dviejų lengvatikybių: vienoje pusėje – „apokalipsės šalininkai“, į naujoves žvelgiantys itin skeptiškai ir elitistiškai; kitoje – „integruotieji“, propaguojantys itin optimistišką panacėjos nuo visų blogybių viziją“, – rašo Pranciškus ir tuoj su šypsena prisimena, kiek diskusijų XIX a. pabaigoje sukėlė tarp kunigų plintantis pomėgis važiuoti dviračiu ar daug svarbesnis įvykis – 1967 m. atlikta pirmoji širdies persodinimo operacija.
Dabar „dirbtinis intelektas yra technologinių naujovių fronto linija, čia artimiausioje ateityje bus sprendžiama ekonomikos, civilizacijos ir pačios žmonijos ateitis. Tai <…> darys didelę įtaką mūsų gyvenimo būdui, mūsų socialiniams santykiams ir galbūt net mūsų tapatybės sampratai“ (Pranciškus). Tačiau turime ne būgštauti, o, pasak Leono XIV, „neslėpti nuo savęs [DI sistemoms] būdingų kritinių taškų, miglotų zonų, rizikos“. Jis pamini šiuos: algoritmai skatina reaguoti greita emocija ir taip „menkina gebėjimą įsiklausyti ir kritiškai mąstyti“ – galiausiai vartotojai suburiami į nuomonių „burbulus“, kurie jiems yra jaukūs ir patogūs, tačiau didina priešiškumą esantiems kituose „burbuluose“. Kad įsiteiktų vartotojui, DI atrenka jam malonius turinius – perkurtus jo paties atvaizdus – ir taip uždaro jį į „atspindžių karalystę“.
Kaip saldžiai migdo saviapgaulė, dar 1999 m. perspėjo kultinio filmo „Matrica“ kūrėjai: pasak jų, tikrovė tėra dirginančių vaizdų regimybė, dengianti milžinišką dangoraižį-sandėlį, kur žmonės snaudžia pamerkti į fiziologinį skystį, o pasaulio valdymą perėmusios mašinos vis atskrenda pasikrauti energijos iš juslių dirginamų mūsų smegenų. Išsiveržusieji iš šios apgaulės patenka į pilką ir prėską pasaulį, kuriame turi glaustis ankštose skylėse ir misti bjauria maisto tyre, bet tik vienas iš jų nutaria savo valia sugrįžti į spalvingosios apgaulės pasaulį. Nuostabu, kad netgi mes, žiūrovai, šventai tikime, jog ir pasišlykštėtina tikrovė yra geresnė (tik kodėl nedrįstame vėl patikėti šviesiu krikščionybės pažadu?).
Ne mažiau pavojinga ir „nekritiškai pasitikėti DI“, laikyti algoritmus „visažiniais draugais“ ir ne vien dėl to, kad DI dažnai užtikrintu tonu beria haliucinacijas (jos paremtos statistine tikimybe, o ja toli gražu ne visada galima kliautis), – perspėja Leonas XIV. Blogiau, kad ši „interaktyvi savipagalbos knyga“ nemoko megzti žmogiškų santykių, taigi, tik didina problemą – realią atskirtį tarp žmonių. „Psichoterapijos tyrimai rodo, kad esminis terapinis veiksnys yra pats santykis. Tam, kad psichoterapija gydytų, yra svarbus psichoterapeuto priėmimas, empatija, supratimas, pagarba. Tačiau taip pat labai svarbūs yra ir visokie žmogiški netobulumai: nesusipratimai, nesusikalbėjimai, konfliktai, įtampa, neįsisąmonintas anksčiau išmoktų elgesio modelių perkėlimas į terapinį santykį“ (Leonas XIV). Regis, esame taip padaryti, kad šiame gyvenime tobulumas turi likti nepasiekiamas kaip horizontas – todėl melomanai greitai atmetė pernelyg „švarius“ skaitmeninius senųjų kūrinių įrašus: jie pasigedo ypatingą prieskonį teikiančių mažyčių trikdžių (girgžteli strykas, skimbteli atleidžiama styga, paskubomis įkvepia fleitininkas) ir net vienos kitos klaidelės. Kaip svarbu išmokti vertinti gyvos „žmogaus patirties netobulumą, unikalumą, kai neįmanoma jos redukuoti suvedant“ į statistiškai apskaičiuotą idealą (A. Spadaro).
Visgi turime „ne sustabdyti technologinę inovaciją, bet ją kreipti“, – sako Leonas XIV. Žmogaus ir DI santarvę reikia statyti ant trijų stulpų: atsakomybės, bendradarbiavimo ir lavinimo. Atsakomybę pirmiausia privalo parodyti DI kūrėjai – atsakingai elgtis patys ir to išmokyti savo kūrinį: ne vien siekti didesnio pelno, bet ir rūpintis poveikiu bendrai ateičiai „ne mažiau nei rūpinasi savo vaikų ateitimi“, kad kuriami modeliai būtų skaidrūs vartotojams ir neperžengtų kiekvieno asmens nustatytų ribų. Bendradarbiaujant su šalių valdžiomis būtina apsaugoti autorystę – atskirti patikrintą informaciją nuo DI sugeneruotų pranešimų (juos privalu aiškiai pažymėti). Galiausiai būtina skatinti vartotojus, ypač jaunimą ir vyresnio amžiaus žmones, geriau pažinti medijų veikimą, išsiugdyti gebėjimą suvaldyti ir savo gerovei pajungti tokį galingą įrankį, kokio žmonija savo rankose dar nėra turėjusi.
Senasis receptas tebeveikia
DI įsiveržimas į mūsų tikrovę lyginamas su ato-minio ginklo išradimu, o artėjantis socialinis lūžis – su tuo, kurį XIX a. pabaigoje atnešė pramonės revoliucija. Bažnyčia įžvalgiai sureagavo į abu iššūkius: tebegalioja ir šv. Jono XXIII paraginimai iš enciklikos Pacem in terris (1963), ir Leono XIII Rerum novarum (1891). Pasirinkdamas Leono XIV vardą dabartinis popiežius užsibrėžė tikslą atsiliepti į DI iššūkį – jam pontifikas nutarė skirti ir pirmąją savo encikliką Magnifica Humanitas (2026). Jau jos pavadinimas nurodo, kad tik santykis su Kūrėju (o ne žmogaus gebėjimai mąstyti, jausti, gaminti, kurti meną…) gali patikimai apsaugoti nelygstamą žmogaus orumą.
Receptas nepasikeitė nuo Jėzaus Kristaus laikų, nes jis… veikia. Juk juo gydoma vis ta pati žmogaus negalia –siekis valdyti. Kiekviename iš mūsų gūžiasi mažytis Napoleonas (ar Hitleris, Stalinas…), nekantraujantis susikurti savo tikrovę ir joje stumdyti kitus kaip plastikinius kareivėlius. Ir DI žada mums padėti: mašinos netrukus pajėgs sukurti visoms mūsų juslėms įtraukią aplinką net su kvapais, skoniais ir lytėjimo potyriais. Toje alternatyvioje tikrovėje – kaip S. Lukjanenko Gilumoje – net pasiučiausias savo fantazijas galėsime išgyventi tikroviškai ir… nebaudžiamai – be suvaržymų ir draudimų. Juk ten žmonės bus netikri, tad su jais galėsime daryti ką užsimanę?.. Seriale „Vakarų pasaulis“ (Westworld, 2016–2022, JAV) matome pramogų parką su robotais, kur susimokėję už bilietą klientai gauna galimybę žeminti, kankinti, žudyti, prievartauti didelius ir mažus, dvikojus ir keturkojus…
Tik ar žmogaus smegenys pajėgia aiškiai atskirti, kur veikia -– vaizduotėje ar pasaulyje – ir laiku persijungti iš vieno į kitą? Biblija atsako griežtu „ne“: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai <…> Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 3, 16; 4, 1–2). Vadinasi, kai „nuleidžiame garą“ daužydami guminę lėlę, tuo viso labo pamaitiname savo širdyje tūnantį žvėrį: jis ten auga alkdamas tikro kraujo ir tyko progos suleisti iltis į žmogaus kūną (kito ar savo paties) su aršumu, ištreniruotu pramogų parke plėšant humanoidą. Dalyvaujant simuliakre išmokstama reaguoti automatiškai – štai kodėl tikro pavojaus situacijas repetuoja kariai, gaisrininkai ar gelbėtojai.
Pirmojo pasaulio frontus perėjęs J. R. Tolkienas žinojo, ką reiškia apsispręsti nužudyti kitą žmogų, todėl savo kūriniuose palengvino geriečiams šią užduotį: „nužmogino“ priešus orkus. O elfai, hobitai ar nykštukai, nors „kitokie“, yra itin žmogiški – jie elgiasi taip, kaip reikalauja žmogaus orumas. Beje, tai privaloma net susidūrus su priešu nežmogumi – štai kodėl savo mylimiausią veikėją, riterį išminčių Faramirą (nedovanotinai sudarkytą kitais atžvilgiais puikioje kino trilogijoje) Tolkienas apibūdino kaip tą, kuris „neapgaus net orko“. Tai – krikščionybės recepto esmė: žmogus įrodo esąs žmogus, kai vienašališkai ir nepriklausomai nuo to, su kuo susidūrė, sąmoningai renkasi laikytis kriterijų, įdėtų į žmogaus širdį sukūrimo akimirką, o vėliau dar ir iškaltų ant Mozei duotų akmens plokščių. Jėzus Kristus patvirtino, kad šis senas receptas nesensta: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo“ (Mt 5, 18).
Vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl S. Kubricko filme kompiuteris imasi žudyti erdvėlaivio astronautus, yra šis: kūrėjai užprogramavo HAL‘ą ne tik rūpintis įgulos nariais, bet ir slėpti nuo jų tikrąjį kosminės ekspedicijos tikslą – taigi, juos apgaudinėti – laužyti aštuntąjį Dekalogo priesaką. Kai susiklostė aplinkybės, kai užduotys ėmė viena kitai prieštarauti, HAL‘as pasirinko išsaugoti informacijos slaptumą paveikiausiu būdu – nudaigojant tuos, kurie neturėjo jos sužinoti. Kitaip nei netobuli žmonės, įpratę suktis netobulame, trikdančiame pasaulyje, HAL‘as nemokėjo spręsti moralinių dilemų – pasverti galimą blogį ir rinktis mažesnį.
Pasiklausius Eomero dialogo su Aragornu „Žiedų valdove“ kyla įtarimas, kad žmogus tampa žmogumi tada, kai netgi nežmogiškame pasaulyje surizikuoja pasielgti žmogiškai:
– Sunku jaustis dėl ko nors tikram, kai aplink – tiek stulbinamų dalykų. Koks keistas tapo pasaulis: elfas ir nykštukas drauge žingsniuoja sau mūsų pievomis vidury baltos dienos, kažkas pasikalba su Girios ponia ir lieka gyvas <…>. Kaip tokiais laikais žmogui vertinti, kaip veikti?
– Taip pat, kaip visada tai darė, – tarė Aragornas. – Gėris ir blogis nuo pernai nepasikeitė, kaip jie nėra vienokie tarp elfų ir nykštukų, o tarp žmonių – kitokie. Tai ir yra žmogaus dalia: apie juos įžvalgiai spręsti tiek Aukso girioje, tiek ir savo namuose“ (J. R. Tolkien).
S. Lukjanenko romane įprastą Gilumos pasaulio srautą sutrikdo keistas žaidėjas: nežinia kaip ir kodėl įžengęs į simuliakrą, kuriame algoritmai leidžia, o dažname etape netgi reikalauja žudyti (nenužudžius neįmanoma judėti toliau), jis kietakaktiškai atsisako tą daryti ir… užstringa viename lygyje. Kiti vartotojai jį vadina Nevykėliu: tyčiojasi, gailisi, pyksta, bando jį palikti ar gelbėti – „ištraukti“… Ir tuomet nutinka neįtikėtinas dalykas. Ar atspėsite, kaip baigiasi šis fantastinis romanas?
Šaltiniai:
• S. Lukjanenko. Atspindžių labirintas. Eridanas, 2001.
• C. S. Lewis. Tiesiog krikščionybė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.
• Popiežius Pranciškus. Viltis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025.
• Kasperas Kilkegaardas. Danų milijardierius L. S. Christensenas: artėja visiškas žlugimas, žr. www.vz.lt, 2026 03 10.
• A. Spadaro, SJ. The Challendes of AI-powered Art: The Lessons of Leo XIV, 2026 02 16,
žr. www.ucanews.com.
• Leonas XIV. Safeguarding Human Faces and Voices, 2026 01 24, žr. www.vatican.va.
• J. R. R. Tolkien. The Lord of the Rings. Harper Collins, 1995.
Viršelis – Žmogaus įsielintas pasaulis – ispanų impresionisto Joaquino Sorolla‘os paveikslų detalės. Ovjedo Vaizduojamojo meno muziejus. Straipsnio autorės nuotraukos