„Kelionė“ 2026 m. Nr. III (39)
Su buvusia manekene, mados renginių organizatore, žaliųjų erdvių ir landšafto kūrėja Renata Mikailionyte (g. 1975) vieną vėlų vakarą atsiduriame Vilniaus Rūdninkų skvere. Lėtai vaikštinėjame tarp augalų, kuriuos ji pati ir sodino. Įkvepiam rožių aromato. Kalbamės apie prasidedančios vasaros žavesį ir tai, kad esame laisvi pasirinkti realybę, kurioje išties norime gyventi. Ne prabėgti, ne užklysti, ne stabtelėti, o būti, kvėpuoti ir jaustis reikalingam. „Man svarbu, kad galiu būti naudinga. Ir man dažnai atrodo, kad meilė kitam iš tiesų yra meilė sau“, – tyliai ištaria Renata šiltos nakties kvepėjime. Man šitie jos žodžiai pražysta rožėmis.
Renata, Tau patinka Vilnius?
Myliu Vilnių, jo senamiestį, tai – mano miestas, bet jame kartais esama kažkokio nejaukumo. Esu buvusi daugybėje pasaulio miestų, negaliu pasakyti, kad Vilniuje per daug žmonių, jis – jaukus, gražus, bet užsidaryti savo sode yra gana pavojinga. Susikuri sodą ir būni jame vienas, nieko neįsileidi. Kuo ilgiau būni, tuo mažiau kitų žmonių tau reikia, nes kiekvienas įėjęs atsineša savo energiją, savo žinias. Būdama sodyboje pasiilgstu miesto erdvių, leisdama laiką mieste ilgiuosi kaimo.
Prieš vienas šventes kalbėjomės su dukra Marija apie tai, kad šventė ateina tik tada, kai ja rūpiniesi – kepi pyragėlius, dengi stalą, dėlioji ant jo maistą. Kuo labiau įsitrauki, tuo šventė didesnė. Ir visur taip – kuo daugiau įdedi jėgų kurdamas, tuo stipriau tą vietą myli ir ja rūpiniesi.
Mano vaikystė buvo labai arti žemės, daug laiko leisdavau su močiute, ji mane mokė būti su augalais, nors pati buvo siuvėja. Ji mėgo pomidorus, turėjo vyšnių ir obelų, gamindavo vyšnių ir obuolių vyną. Buvo gal 150 centimetrų ūgio, tokia drūta. Sakydavo man: „Vaikeli, nuplausi man kojas.“ Atsisėsdavo, pamerkdavo kojas į dubenį, o aš plaudavau. Pamenu, labai patikdavo, rodos, visai suprantama – močiutei kojas nuplauti, grindis išplauti.
Vėliau atsidūriau kitokiame pasaulyje, kuriame taip pat reikėjo labai daug dirbti, nebijoti pokyčių, mokytis paklusnumo, greitos reakcijos. Visa tai formavo mano charakterį.
Dabar visame pasaulyje populiaru mokytis meistrystės. Jei būčiau tai suvokusi anksčiau, juk galėjau po mokyklos mokytis gėlininkystės. Arba galėjau mokytis siūti – daug metų buvau šalia mados, mačiau kitų susiūtas siūles, valandų valandas praleisdavau besimatuodama drabužius, šalia lekalų. Tik tuo metu studijos kolegijoje buvo ne lygis.
Mados pasaulis mane įtraukė, jame susipynė kūrėjai, renginių organizatoriai, televizijos žmonės. Tame gyvenime susimaišė pinigai, populiarumas, blizgesys, autoritetai. Atėjo laikas, kai visu tuo persisotinau. Nenoriu nieko įžeisti, bet iš tiesų talentingų žmonių nėra daug.
Visai neseniai kažkur išskaičiau panašią mintį: pasaulyje yra tik saujelė talentingų žmonių, visi kiti buriasi aplink juos…
Kai ilgus metus praleidi vienoje srityje, pradedi atpažinti tendencijas, matyti, iš ko susideda talentas – kokybė, medžiagiškumas, pateikimas. Daug kas pradeda kartotis, darosi nebeįdomu, nebejaudina. Jaudina tik iš tiesų labai talentingi, išskirtiniai žmonės, gimstantys su sėkmės marškinėliais. Su jais – visada įdomu, norisi jiems padėti, ištransliuoti jų mintis, jų darbo prasmę. Tik jų – nedaug. Ir tai – viena iš priežasčių, kodėl mados pasaulyje nebedirbu tiek, kiek dar galėčiau.
Ar Tavo posūkis į augalų pasaulį buvo tam tikras išsigelbėjimas?
Žinai, kaip būna: bėgi nuo žmonių, atbėgi pas žmones. Kam gi aš kuriu sodus? Žmonėms. Jau šešioliktus metus dirbu apželdinime, čia irgi visokių žmonių sutinku.
Tai, kad esu tikinti, man labai padeda, stengiuosi į kiekvieną žvelgti su meile. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad turime vieni kitus mylėti. Ir nesvarbu – pažįstami, nepažįstami. Vienam – miškas, kitam – prabangus balkonas Turniškėse, vienam sena vilnonė antklodė, kitam – apklotas iš šinšilos kailio, visai nesvarbu.
Turiu svajonę Vilniuje sukurti bendruomeninį daržą. Galbūt kada nors pavyks – jam reikia didelės erdvės, nemažai finansų, tačiau ir miestui nauda būtų didžiulė: daugybė vienišų, sunkiai judančių senjorų labai domisi augalais, turintiems priklausomybių darbas sode yra terapija, žmonės galėtų sukurti bendruomenę, vieni su kitais susipažintų, galėtų vykti mainai, diskusijos, bendra maisto gamyba, kuri taip pat suartina žmones.
Negalima vertinti žmogaus gylio. Mes niekada nežinome, kur ir kaip jis atsiskleidžia – tikėjime, dėmesyje, meilėje. Pastebėjau, kad žmonės labai vertina meilę, jie ją jaučia, gal tik ne visada parodo. Patyriau ir tai, koks svarbus yra pasitikėjimas. Ypač šiais apgavysčių laikais. Nepaisant visų apsaugos priemonių – filmavimo kamerų, lazerių, spynų, svarbiausia tai, kas yra tavo širdyje. Tampa nesvarbu, kiek kamerų pristatyta, jei atneši savo mintį, savo matymą, savo patirtį ir esi nuoširdi. Žmonės pajunta.
Per tuos šešiolika metų, kai dirbu su augalais ir žeme, viskas nusibraukė. Liko tik žmogiškumas. Ir kai apie jį kalbame, man atrodo, visada čia veikia Šventoji Dvasia. Ateini į kiemą, klausi, ką žmogus jame norėtų matyti, o jis prisimena savo vaikystės kiemo gėles…
Turbūt tai ir yra gebėjimas paprastuose dalykuose įžvelgti stebuklą?
Sutikau nuostabiausių žmonių – ir milijonierių, ir profesorių, mokslininkų, verslininkų. Kaip smagu, kai matai, kad ir juos jaudina paprasti dalykai, tam tikri momentai. Ir tada mes kalbame apie paukščius, samanas, žiūrėk, tas žmogus apsimauna kitus batus ir keliauja kartu su manimi. Tokių ponų yra buvę, kurie sakė: kasiu kartu su tavim.
Nors visi esame lygūs, mūsų nardymo gylis skiriasi. Nenoriu nieko įžeisti, nemanau, kad vieni esame viršesni už kitus, bet žmonės visaip gyvena. Kasdien lenkdama nugarą prie augalų ir žemės juk galiu skųstis, kaip vakare viską skauda, bet galiu ir galvoti, kad šis darbas yra mano gyvenimo variklis, kad jis mane verčia judėti, neleidžia sustingti. Man labai baisu sustingti. Visomis prasmėmis.
Pasaulis nestovi vietoje, gaila, žinoma, bet drauge ir gera. Po šaltos žiemos lauki pavasario, žiūri – jau kaštonai žydi, čia pat – vidurvasaris, o tada ruduo ir vėl žiema. Metai bėga, kol lauki, kad praeitų nemalonūs dalykai, užgytų žaizdos. Tų metų nebesugrąžinsi, kūnas keičiasi, turi susitaikyti su tuo, įprasti prie amžėjimo, švelniai žvelgti į savo pasirinkimus, pamokas ir patirtis.
Kažkada klausiausi mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu. Ji pasakė vieną frazę, kuri mane sudomino: „Mane nustebinti sunku, nebent tai būtų kietas sodininkas.“ Augalai yra neišsemiama, daugiabriaunė kūrybos platforma. Tai ir menas, ir estetika, ir architektūra, ir mada, ir laikmečiai, skirtingi pasauliai ir skirtingi klimatai.
Sunku įsivaizduoti, kad grožis galėtų nejaudinti… Ypač, kai nė pirštu nesame prisidėję prie stebuklingo kaštonų žydėjimo ar sproginėjančių rožių pumpurų.
Kokie stiprūs yra augalai! Kiek daug jie visko moka, kiek gali! Vaikščiodama po gėlynus Vilniuje dažnai sutinku tokį Saulių. Jis gyvena gatvėje. Prisėdam mudu ant suolelio skvere, kalbamės apie gyvenimą. Klausiu, kaip praleido šitą šaltą žiemą. „Dvi kaldras užsiklodavau, su drabužiais miegodavau čia, ant suolo“, – nuleidžia juokais. Aš galvoju apie į jį panašius, kurie pridaro į kelnes, iškrato į mano pasodintus gėlynus. Renku iš jų ir šunų išmatas, ir panaudotus švirkštus, bet galvoju: taigi, aš miestui kuriu, o šitie žmonės yra neatsiejama jo dalis. Dieve, kaip tu mus priimi vienodai. Tik mūsų veidai skirtingi…
Mūsų komanda gauna labai daug komplimentų. Kartą prieina moteris, aš dirbu, kombinezonas purvinas, kepurė paplyšusi, o ji sako: „Jūs tokia graži, Dievas jus paglostė.“ Sunku neteisti, nesmerkti, nenusistatyti, bet aš stengiuosi. Be abejo, egzistuoja ambicijos, ego, kai kas atrodo baisi neteisybė, bet vaikštai ir galvoji apie kito priėmimą, susitaikymą. Kad tik švelniai, Dieve, kad tiktai švelniai…
Kas Tau atvėrė tikėjimo vartus? Vaikščiodama podiumu turbūt nebuvai tikinti?
Buvau nutolusi. Širdyje Dievas gyveno, bet į bažnyčią nevaikščiojau, nesimeldžiau. Mano seneliai ir mama stipriai tikintys, turėjau pavyzdį, o paskui atėjo nuopuolio laikas. Nepajutau, kaip atsidūriau bažnyčioje tada, kai patyriau asmeninį skausmą. Ir radau ten dvasinį vadovą. Galiu drąsiai sakyti, kad juo tapo kunigas Julius Sasnauskas. Tiesą sakant, jam ir sukūriau rožyną prie Bernardinų bažnyčios. Kitiems broliams – irgi, bet Julius ypač jį vertina, juo džiaugiasi.
Per Mišias Julius mane graudina. Nežinau, kaip jis tai daro, kaip sugeba, bet kai jis kalba, Šventoji Dvasia tvyro ore, atrodo, kad tiesiai tau į širdį.
Yra tekę ir kitokių pamokslų girdėti. Būtent jie leidžia suvokti, kaip visa trapu ir laikina šiame pasaulyje, o tavo tikėjimo kelionė – tai aukštyn, tai žemyn. Stebėti tokį pulsavimą yra be galo įdomu.
Tikrai žinau, kad gyventi religingam, tikinčiam žmogui yra lengviau. Man nebūtina tuo dalintis, turiu draugių, kurios žino, kad galime apie tikėjimą kalbėti ir galime nekalbėti. Turiu draugių budisčių, su kuriomis kalbame apie tuos pačius dalykus. Dar įdomiau, kai visa susipainioja, susilieja. Kiekvienas renkasi, kas jam artima, net ir visiškai netikintis juk gali būti nepaprasto gerumo žmogus.
Galime kiek norime kalbėti apie susiskaldymą, nuovargį, blogą energetiką, bet trauka, kurią patiria bendraminčiai, yra nuostabus jausmas. Dar daugiau – jis didėja, auga, dauginasi.
Kasmet prieš Kalėdas Bernardinų bažnyčioje puošiame Kalėdų eglę. Man tokia garbė būti su tomis bendruomenės moterimis, kalbėtis su jomis, gerti arbatą. Tada galvoji, kas yra ištikimybė Dievui? Gal ta diena, kai daliniesi, kai pamatai žmogų, prabėgom prasilenki, gebi priimti kitą požiūrį? Man labai patinka būti laisva tikinčiąja. Gali dalintis, gali nesidalinti, gali kitą stipriai paveikti, gali nieko nedaryti.
Turbūt daugelis vis dar laikosi įsitikinimo, kad tikėjimas mus įspaudžia į rėmus?
Svarbu, iš ko girdi Šventąjį Raštą. Vienas aiškintojas gali tave išgąsdinti, priversti jaustis kaltu, o kitas padės tau atrasti klodus, svarbiausią pagrindą, ant kurio tikėjimas laikosi. Aš Dievą matau augaluose, gėlės žiede, rūke, lietaus lašeliuose, medžių šnarėjime…
Praėjo laikai, kai Dievą įsivaizduodavome tarsi barzdotą seneliuką…
Čia ir yra didžioji paslaptis: niekas negali pažvelgti į Dievo veidą.
Pamenu, mano močiutė virš lovų kabindavo kryželius. Mano namuose kryželis kabo virš durų, išeinu iš namų ir grįžtu į juos su Dievu. Dėl to nebaisu likti vienai.
Kartą diskutavau su vienu zakristijonu, paklausiau jo, kaip žmonės iškenčia siaubingus, sukrečiančius išmėginimus, didžiausias netektis? „Negaliu tau tiksliai pasakyti kaip, bet tu žinok, kad šalia tavęs visada yra Dievas. Tai jis tave laikys už rankų, plaukų, sielos“, – taip jis man atsakė.
Šiandien aš suprantu, kad reikia mokytis atsisveikinti, paleisti ir kasdien, paprastai ir nuoširdžiai su Dievu kalbėtis. Tai stiprina. Sunku nusakyti, bet jautiesi apgaubtas, apkabintas. Kartais sėdžiu bažnyčioj ir prašau: „Dieve, tik nepaleisk manęs iš savo glėbio, leisk man būti tavo šešėlyje. Leisk man prie jo prisiglausti.“
Kalbino Laisvė Radzevičienė
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka
