„Kelionė“ 2026 m. Nr. III (39)
„Kad ir kaip būtų, Judo išdavystė ir toliau lieka slėpinys“, – sakė Benediktas XVI. Kodėl dvyliktasis apaštalas (visada paskutinis apaštalų sąrašuose) populiarumu pranoksta net pirmąjį (šv. Petrą)? Ką gi, tenka pripažinti, kad jis yra svarbiausias po Kristaus centrinio krikščionybės slėpinio – Eucharistijos – įsteigimo veikėjas, nors ir neminimas Tikėjimo išpažinime kaip Pilotas.
Didžiąją dalį keblių klausimų apie Judą galime iškart nurašyti mums neperprantamų Dievo sprendimų sferai: ar Jėzus Kristus šio žmogaus nepermatė nuo pat pradžių? O jei permatė, tai kodėl pasikvietė į artimiausių mokinių būrelį? Netgi patikėjo jam grupės iždininko pareigas, nesudraudė pradėjusio vagiliauti. Ir kokio gi atlygio susilaukė Judas už tai, kad išdavė patį Dievą?
Tačiau nuo seno neduoda ramybės ir keletas labai žmogiškų dilemų: kaip atsakingas ir racionalus žmogus be jokio rimtesnio išorės spaudimo ėmėsi iniciatyvos atiduoti mirčiai trejus metus ištikimai lydėtą bičiulį ir mokytoją, dėl kurio paliko savo ankstesnį kelią? Kodėl būtent per tas Velykas? Ir kodėl Jėzų iš kitų išskyrė bučiniu? Gal jis viso labo įvykdė jam Dievo skirtą vaidmenį?
Judas nieko nepalieka abejingo: vieni jį smerkia, kiti gailisi. Galbūt jame kiekvienas atpažįstame ir mumyse slypintį polinkį į niekšybę? Kas bent kartą gyvenime nesame pasibaisėję savimi: „Kaip aš galėjau?.. Gal dėl to Jėzui per Paskutinę vakarienę išpranašavus, kad vienas Jo mokinių Jį išduos, sujudo… visi: „Nejaugi aš?..“ („Tarsi visi jau būtų pasirengę Jį išduoti, dar nežinodami, kuris bus pirmas…“ – S. Rumšas).
Stebinantis Jėzaus Kristaus išsirinktasis
„Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų“ (Mt 26, 14–16). Matas, kaip ir kiti evangelistai (vienbalsiai, bet dantis sukandę), tvirtina, kad Jėzus pats pasišaukė Judą į artimiausiųjų Dvyliktuką (Mt 26, 14. 47; Mk 14, 10. 20; Jn 6, 71…). Ir dar pabrėžė: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16). Tiesa, šiuos žodžius Jis ištarė Vienuolikai – Judas ką tik išėjo, mįslingai Jėzaus paragintas: „Ką darai, daryk greičiau“ (Jn 13, 27). Nejaugi išdavystė ir yra šio apaštalo vaisius, aitrus, siaubingas ir… niekada neprarasiantis savo svarbumo?!
Be to, pasak Jėzaus, „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutinę dieną“ (Jn 6, 44). Vadinasi, Dievas patraukė Judą sėsti prie ypatingiausios žmonijos istorijoje vakarienės stalo? Ir žada jį prikelti net po to, ką jis padarė?
Ne mažiau mįslinga ir įžanginė Jono pastaba, kad Jėzus nuplauna kojas Judui po to, „kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti Jį“; tiesa, kalbėdamasis su Petru lyg tarp kitko pamini: „Jūs ne visi švarūs“ (Jn 13, 2. 11). Tačiau tada, kai griežtai paliepia mokiniams: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15), Jėzus nepamini jokių išimčių. Vadinasi, Jo mokiniai turi mazgoti kojas ir išdavikams.
Paskutinės vakarienės salėje Judas atliko tuos pačius ritualinius veiksmus kaip ir kiti apaštalai ir, regis, vienintelis priėmė duoną iš paties Viešpaties rankų. Ar pirmąją istorijos Komuniją gavo išdavikas?! Taip manę Viduramžių menininkai, rodos, baisėjosi be pagrindo: Judas pasitraukė prieš įsteigiant Eucharistiją – po pirmųjų dviejų, pašventinimo ir skelbimo, taurių ir užkandžio, kai būdavo valgomi padažo dubenyje pamirkyti duonos gabalėliai. Tad jis negėrė iš vakarienę pradedančios trečiosios, laiminimo, taurės (šv. Paulius neatsitiktinai būtent taip vadina Eucharistiją 1 Kor 10, 16). (B. Pitre).
Naujajame Testamente nepasakojama, kaip Jėzus pašaukė Judą, tik kai kurie apokrifai pamini jį buvus žveją, kaip ir daugumą apaštalų. Jis nepriklausė vadų trejetukui, kurį sudarė Petras, Jokūbas ir Jonas, bet gavo svarbias iždininko pareigas. Be to, tik jį (ir Lozorių) Jėzus pavadina bičiuliu – taip nesikreipia net į Joną, kuris teigia buvęs mylimiausias Jo mokinys (Jn 13, 23; 19, 26). Pirmąkart Jėzaus artumą su Judu pamini netiesiogiai, kai karčiai skundžiasi: „Mane išduos dažantis kartu su manimi duoną dubenyje“ (Mt 26, 23), ir šitaip primena psalmės žodžius: „Net mano geriausias bičiulis – tas, kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti“ (Ps 41, 10). O gal Jis turėjo galvoje kitą, dar skausmingesnį skundą: „<…> ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi – tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti. Bet esi tu, mano bendras, mano bičiulis, mano artimas draugas! Tu, kurio draugyste mėgavausi, mes drauge ėjome į Dievo Namus!“ (Ps 55, 13–14). Antrą kartą taip kreipėsi į Judą tiesiogiai, kai šis atvedė suėmėjus į Alyvų sodą: „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50). Lukas pasakoja: „Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ (Lk 22, 47–48). Nejaugi net Judo išdavystė Jėzui nepanaikino pabučiavimo kaip bičiulystės ženklo vertės? Šis gestas tapo pirmųjų krikščionių bendruomenių Eucharistijos dalimi (plg. Rom 16, 16; 1 Kor 16, 20 ir kt.).
Regis, Jėzui Judo buvo be galo… gaila: „Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“ (Mt 26, 20–25). Tam, kad įvyktų Dievo planas – Jėzus kentėtų ir mirtų siaubinga mirtimi „kaip apie jį parašyta“ (Mt 26, 24), – kažkas turėjo įduoti jį už trisdešimt monetų.
Ši suma reikšminga: pirmą kartą Biblijoje ji paminima Dievo Mozei duotame įstatyme: tiek vertas vergas („Jei jautis subadytų vergą ar vergę, jaučio savininkas sumokės vergo savininkui trisdešimt sidabrinių šekelių, o jautis bus užmuštas akmenimis“ – Iš 22, 32). Už tiek buvo galima išpirkti ir Dievui pažadėtą… moterį, už vyrą reikėjo mokėti penkiasdešimt šekelių (plg. Kun 27, 4).
Simbolio reikšmę ši suma įgyja po tūkstančio metų, kai tautos vadovai tiek tepasiūlo pranašui Zecharijui, kai šis, Dievo liepiamas, pasisiūlė ganyti apleistus Dievo žmones: „Jie atsvėrė man algos trisdešimt sidabrinių šekelių“ (Zch 11, 12) – tai vergo kaina! Dievas pasipiktino: „Įmesk tai į iždą, – šią šaunią kainą, kuria jie mane įvertino“. Paėmęs trisdešimt sidabrinių šekelių, įmečiau juos į iždą VIEŠPATIES Namuose“ (Zch 11, 13). Ir Kristų aukštieji kunigai įkainojo viso labo kaip vergą: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių“ (Mt 26, 15).
Atsikartojo ir tragiška atomazga: „Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių. <…> Nusviedęs šventykloje pinigus jis išbėgo“ (Mt 27, 3. 5).
Nejaugi vargšui Judui teko pasiaukoti ir įvykdyti Dievo planą – atiduoti Viešpatį į teisėjų rankas? Būtent „atiduoti“: Matas, Morkus ir net Judui ypač priešiškas Jonas savo evangelijose vartoja kaip tik šį veiksmažodį, kuriuo, kaip primena Benediktas XVI, apibūdinamas Dievo Tėvo poelgis, kai Jis atidavė už mus savo Vienatinį Sūnų (plg. Rom 8, 32).
Tik Lukas, regis, nevaikščiojęs su Jėzumi ir asmeniškai Judo nepažinojęs, ėmė jį nuosekliai vadinti „išdaviku“. Šis paprastumu patraukiantis apibūdinimas jau buvo plačiai prigijęs XIII a.: Dantė nė nemirktelėjęs įgrūdo Judą ne tik į ledo ežerą giliausiame pragaro rate, bet ir į ten įšalusio Šėtono nasrus, o „Aukso legenda“ kuo detaliausiai išpasakojo sudėtingą Judo vaikystės istoriją (pasiryžęs žūtbūt įterpti Judo gyvenimą tarp šventųjų biografijų autorius jo istoriją prijungė prie trumpučio pasakojimo apie šv. Motiejų, kuris užėmė dvyliktojo apaštalo vietą).
Kita Judo istorijos versija
Net Judošių aršiai smerkusiais viduramžiais nujausta, kad Dievas gali pasigailėti ir jo: pavyzdžiui, pasakota, kad pasaulio kraštą pasiekę jūreiviai tarp vandenų ant vienišos uolos matė Judą, nes gailestingasis Jėzus jam leido sekmadieniais pasidžiaugti ramybe (tiesa, vos nusileidus saulei, minia velnių nusitempusi išdaviką atgal į pragarą). Tačiau tik maištingas romantikas Thomas de Quincey (pasak J. Borgeso, pradėjęs „prakeiktųjų rašytojų“ seką) pirmasis rimtai pabandė suprasti ir pateisinti Judą. 1785 m. jis apie Judą paskelbė esė, kuri nepaprastai išpopuliarėjo ir sukėlė daugybę diskusijų. Jis nupiešė radikaliai skirtingą Judo paveikslą: Iskarijotas (pravardė, galinti reikšti „nešiojantis durklą“) iškilo kaip nesavanaudis herojus, siekęs išlaisvinti savo tautą ir tikėjęs, kad Jėzus – visų karštai laukiamas Mesijas išvaduotojas. Tik Judas nesupratęs, kodėl Jėzus delsė, todėl galiausiai ryžęsis Jį pastūmėti veikti – lemtingą valandą atskleisti karališką savo galybę.
1944 m. J. L. Borgesas, įkvėptas De Quincey spėjimo, savo esė „Trys Judo versijos“ pridėjo dar du galimus paaiškinimus. Pirmasis: galbūt kaip tik Judas sudėjo didžiausią auką ant Jėzaus Kristaus dievystės altoriaus – narsiai prisiėmė išdaviko vaidmenį, idant Jėzus nugalėtų, nors dėl to turėjo nuolankiai atsisakyti savo dalies Jo pergalėje ir žengti į ugnies ežerą. Antrasis teologiškiausias Judo istorijos aiškinimas pratęsia Dievo kenozės (savęs apiplėšimo, susimenkinimo) idėją: pasak Borgeso, Dievas nesustojęs ties galimybe įsikūnyti į vergo mirtimi ant kryžiaus mirusį žmogų, bet, žengęs dar žemiau, įsikūnijo į… visų pasmerktą išdaviką; kitaip tariant, gali būti, kad tikrasis Dievas-žmogus yra… Judas.
Romantišką De Quincey versiją savaip pratęsė ir roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (Tim Rice, A. Lloyd Webber, 1970), ir Nikos Kazantzakis savo knygoje „Paskutinis Jėzaus gundymas“ (1955, Graikija) – pagal ją sukurto filmo (M. Scorsese, 1988, JAV) sukeltas skandalas paliudijo, kaip sunku mums priimti kitokį Judo paveikslą.
Nauja susidomėjimo banga kilo 2006 m. pasklidus žiniai, kad Egipte surasta vadinamoji Judo evangelija – iki tol apie ją žinota tik iš keleto citatų šv. Ireniejaus Lioniečio veikale „Prieš erezijas“. IV a. papirusas su II a. graikiško originalo vertimu į koptų kalbą susilaukė tokio dėmesio, kad National Geographic tais pačiais metais atskirame numeryje paskelbė dalinį vertimą į anglų kalbą, o popiežius Benediktas XVI – mokymą apie Judą (tiksliau, mokymų ciklą apie visus dvylika apaštalų).
Judo evangelija yra gnostinis, taigi, tik saujelei pašvęstųjų skirtas tekstas. Tokiu slaptu žinojimu apdovanoti išrinktieji pirmiausia siekdavo atsiriboti nuo Bažnyčios, kuri kildino save iš apaštalų (II a. pabaigoje ji jau egzistavo, nors dar nebuvo nuosekliai organizuota). Šį tekstą parašę gnostikai manė, kad apaštalams, kaip ir miniai, Jėzus perdavė tik dalelę apreiškimo, o štai kietąjį žinios branduoliuką patikėjo vien išrinktiesiems, pirmiausia Judui, kuris vienintelis suprato ir be išlygų priėmė Jėzaus dieviškumą. Dėl to jam teko ir skaudi užduotis padėti Mokytojui įgyvendinti Dievo planą bei prisiimti kitų pasmerkimą – nepašvęstiems tokioms gilioms Dievo paslaptims jis buvo ir liko niekingas išdavikas.
Ši, antroji, Judo istorijos versija, kuri atsirado praėjus vos šimtmečiui po Naujojo Testamento įvykių, liudija, kad dvyliktojo apaštalo poelgis nuo pat pradžių trikdė Jėzaus sekėjus. Be to, ir krikščionybės skelbiamas Dievo gailestingumas skatino ieškoti šviesiosios šio žmogaus pusės. Šios abejonės – teisėtos ir pagrįstos, bet toks nėra gnostikų siekis pasinaudoti jomis, kad pabrėžtų savo išskirtinumą. Nieko nuostabaus, kad šie dvasios gurmanai padarė dar vieną materijos neigėjams būdingą klaidą: atskyrė mintį (idėją), žodį ir veiksmą, nes tik pirmąją laikė svarbia. Taip mąstančiam pakanka regimybės: Jėzui tereikėjo įtikinamai „suvaidinti“ mirtį ant kryžiaus, idant tikintieji turėtų kuo tikėti (tai ir yra paskutinis Kristaus gundymas įžvalgiame Kazantzakio romane).
Šitaip gnostikai (ir ne tik jie) pamina pamatinį apaštalų Bažnyčios įsitikinimą, kad Dievui mintis, žodis ir veiksmas yra viena, tad ir žmogus, kai siekia savojo tikslo – sudievinimo, – turi vis mažinti atskirtį tarp šių trijų. Šį kelią Kristus mums ne tik parodė, bet ir iš tiesų nužingsniavo, tad Jo pėdų palikta brydė yra tikra taip pat medžiagine, kūniška prasme. Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, nes Jis – vientisas: Jo „taip“ visada ir yra „taip“, nepriklausomai nuo to, kam Jis kalba – minioms ar saviškių rateliui, – nors šiems kartais paaiškina tą patį antrą kartą, bet be jokios papildomos žinios.
Tiesa, Kristaus žinia yra tokia gluminanti, kad ne tik Judo evangelijos kūrėjai, bet ir Koranas, ir moderniųjų bestselerių autoriai, ir ne vienas gailiaširdis krikščionis pasiduoda dar apaštalų vado Petro patirtai pagundai „apsaugoti“ nuostabųjį Jėzų nuo tokio baisaus kūniškos kančios pažeminimo (plg. Mt 16, 21). Pavyzdžiui, Korane užsimenama, kad, Dievui patvarkius, vietoj didžio pranašo Jėzaus ant kryžiaus mirė kažkoks kitas, nežinomas žmogus (pasak kai kurių tradicijų – Judas). Tai – dar vienas esminis skirtumas: krikščionybės įsitikinimu, tiesiog nėra nė vieno „kažkokio“, niekam nežinomo ir nesvarbaus žmogaus, nes kiekvieną pažįsta ir iki kryžiaus beprotybės myli Dievas: „Nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, už kurį Kristus nebūtų kentėjęs“, – skelbia Kjerzi Bažnyčios susirinkimas (853 m.) ir pakartoja Katekizmas (KBK 605).
Šviesios niekšiškų poelgių paskatos
Naujojo Testamento autorių pasakojimai atskleidžia, kad Judas siaubingai nusivylė tuo, kaip susiklostė jo išprovokuoti įvykiai. Ką gi, net šv. Paulius skundėsi nepajėgiąs įgyvendinti gerų sumanymų ir vis pridarąs bėdos (plg. Rom 7, 19). C. S. Lewisas šį paradoksą paaiškino taip: žmonės pasielgia blogai nebūtinai dėl to, kad yra žiaurūs. Dažniausiai „žiaurumu jie nori ko nors pasiekti – pinigų, valdžios, saugumo. Tačiau patys savaime tai – geri dalykai. Blogis atsiranda, kai jų siekiame neteisingu metodu ar būdu arba – kai per daug jų siekiame. <…> Yra įmanoma būti geram dėl paties gėrio, bet neįmanoma būti blogam dėl paties blogio. <…> Blogis yra tik sugedęs gėris. <…> Kad būtų bloga, [žmogaus valia] turi norėti gerų dalykų, o tada siekti jų neteisingu būdu – ji turi turėti paskatų, kurios iš pradžių buvo geros, kad galėtų jas iškreipti.“
Koks žmogus buvo Judas ir kas dėjosi jo viduje? Jei atmesime hipotezę jį buvus sadistą (psichinį ligonį, sužeistą nuo vaikystės, kokį jį piešia „Aukso legenda“), teks klausti, kokio gėrio jis siekė savo poelgiu? Gal jis buvo banalus godišius ir paprasčiausiai siekė pinigų? Taip manė sovietinio materializmo kontekste gyvenęs S. Bulgakovas: kultiniame romane „Meistras ir Margarita“ gražuolis Judas Kirėnietis viso labo siekia pinigų ir kūno malonumų. Rašytojas, regis, laikė evangelijas pasakaitėmis su vienu kitu tiesos grūdu, tad savo personažą nulipdė iš trijų jose minimų veikėjų: išlaikė Judo vardą ir poelgį, bet pridėjo jam Simono Kirėniečio „pavardę“ ir muitininko Mato profesiją.
Jei, kitaip nei S. Bulgakovas, į evangelijas žvelgiame rimtai, sužinome Judą buvus gerokai sudėtingesnį. Kiek daugiau faktų pažeria Jonas: Judas saugojęs apaštalų būrelio pinigus (plg. Jn 12, 6; 13, 29), nes pats Jėzus jų nesinešiojęs – prireikus sumokėti mokestį šventyklai monetą turėjo paimti iš Petro sugautos žuvies burnos (Mt 17, 24–27). Jonas vienintelis apkaltino Judą, kad „turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas“ (Jn 12, 6), ir dar pabrėžė, kad jis tą daręs ne dėl susirūpinimo vargšais. Mat savo pastabą Jonas įterpė į pasakojimą apie gluminančią sceną: „Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ (Jn 12, 2–5). Buhalteris Judas murmėjo pagrįstai: „iššvaistyta“ suma toli pranoko ne tik metinį darbininko uždarbį, bet ir bendro apaštalų kapšo turinį – tyrinėtojai mano, kad jame galėdavo prisirinkti apie du šimtus denarų (tiek mini apaštalas Pilypas duonos padauginimo dieną (plg. Jn 6, 1–15). Kita vertus, atrodo, kad dalinti išmaldą vargšams kaip tik ir buvo Judo pareiga: kai per Paskutinę vakarienę Jėzus jį paragino greičiau atlikti tai, ką turėjo padaryti, „Nė vienas iš sėdinčių už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams“ (Jn 13, 28–29). Gal evangelistą Joną akino jo meilė mokytojui, ir Judas iš tiesų buvo… nesavanaudis šelpėjas?
O gal jis buvo narsus kovotojas už savo tautos išlaisvinimą, viso labo bandęs pagreitinti įvykius, kaip spėjo De Quincey?.. Ar turėjo dar kokią kitą dorybę? Pavyzdžiui, buvo didis asketas, neigęs kūniškus džiaugsmus tiek sau, tiek kitiems, kaip spėja J. Borgesas, kai savo esė jį palygina su XIX a. religiniu brazilų lyderiu Antonio Conselheiro, kuris taip nusižemino, kad dorybės siekį laikė žmogui neleistina puikybe.
Juk kiekvienas, net blogiausias, žmogus turi turėti kokią nors dorybę – tai dar viena krikščionybės tiesa, kaip teigia C. S. Lewisas. Jo sukurtas senas kipšas Paralius laiške mokė nepatyrusį gundymo reikale Nelabuką: „Kad žmogus būtų didžiai ir veiksmingai blogas, jam reikalinga dorybė. Kas būtų iš Atilos be jo drąsos, ir iš Šailoko be jo asketizmo?“ (Kipšo laiškai, XXIX). Mat pragaras iki šiol taip ir nepajėgė sukurti nė vienos nuosavos dorybės, todėl turi norom nenorom naudotis Priešo (Dievo) sukurtosiomis.
Akivaizdu, kad Judas netikėjo nei liturgijos (prabangių perteklinių apeigų) reikalingumu, nei Jėzaus gebėjimu išgauti medžiagines gėrybes „iš oro“ net po to, kai šis bent du kartus jo akyse padaugino duoną ar pagydė ligonius. Benediktas XVI mano, kad Judas buvo linkęs užsimerkti tikrovei ir užsidaryti savo vidiniame monologe: „Žmogaus širdis turi begalę galimybių iškrypti. Vienintelis būdas to išvengti – ne puoselėti individualistinį, autonomišką savo požiūrį į dalykus, bet priešingai, visada stoti šalia Jėzaus ir žvelgti Jo žvilgsniu.“
Tačiau didžiausia Judo klaida buvo netikėti Dievo gailestingumu išvydus, kaip tragiškai baigėsi genialusis jo planas. Juk Jėzų išdavė visi apaštalai: Petras triskart išsigynė Kristaus, o prieš tai ne tik jis, bet ir kiti vadovų trijulės nariai gėdingai sumigo ir apleido Kristų baisiausią Jo gyvenimo valandą Alyvų sode, kai Jis vienintelį kartą jų maldaute maldavo: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“ (Mt 26, 38). Galiausiai visi – išskyrus Mariją ir dar dvi moteris – bailiai paspruko iš kryžiaus papėdės, kai Jėzų užgauliojo net šalia nukryžiuotas plėšikas Gestas. Tačiau visi jie apgailėjo savo niekingumą – kaip ir antrasis su Jėzumi nukryžiuotas plėšikas Dismas – ir patyrė begalinį Jėzaus gailestingumą. „Judas irgi apgailėjo [ką padaręs], bet jo atgaila išsigimė į neviltį ir virto savinaika. Tai turi mus paraginti visada prisiminti šv. Benedikto žodžius iš „Regulos“, esmiškai svarbaus ketvirtojo skyriaus pabaigos: „Ir Dievo gailestingumu niekada neabejoti.“ Čia Benediktas XVI primena ir Jono laiško žodžius: „Dievas didesnis už mūsų sąžinę“ (plg. 1 Jn 3, 20).
Judo likimas
Katekizmas skirtas ne patenkinti beribį mūsų smalsumą, bet parūpinti mums visa, ką turime žinoti praktiškai siekdami išgelbėjimo, todėl Judas paminimas tik trijuose iš 2865 Katekizmo skyrelių, bet kokie jie svarbūs!
Pirmiausia Judo istorija liudija apie nuodėmę ir atleidimo viltį: „Kaip tik kančios metu, kai Kristaus gailestingumas nugali nuodėmę, ryškiausiai atsiveria visas nuodėmės smurtas ir įvairovė: tautos ir jos vadų netikėjimas, baisi neapykanta, Jėzaus atstūmimas ir patyčios, Piloto bailumas ir kareivių žiaurumas, Jėzui tokia skaudi Judo išdavystė, Petro išsigynimas ir mokinių pabėgimas. Vis dėlto kaip tik tamsybių ir šio pasaulio kunigaikščio valandą Kristaus auka slėpiningu būdu tampa šaltiniu, iš kurio srūva neišsenkantis mūsų nuodėmių atleidimas“ (KBK 1851).
Todėl, pasak Benedikto XVI, taip svarbu nepamiršti, kad Judas laisvai pasirinko ne tik nuodėmę, bet ir savo atsaką, kai Jėzus Getsemanėje, nepaisydamas jo poelgio, kreipėsi į jį su meile: „Aiškinant tai, kas nutiko, reikia peržengti istorinio [konteksto nulemtus] motyvus ir pažvelgti į asmeninę Judo atsakomybę, kai jis apgailėtinai pasidavė Piktojo gundymui. Kad ir kaip būtų, Judo išdavystė tebėra paslaptis. Jėzus su juo elgėsi kaip su bičiuliu (plg. Mt 26, 50), tačiau nei tada, kai kvietė sekti paskui Jį palaiminimų keliu, nei tada, kai nesukliudė įpulti į Šėtono gundymus, Jėzus nevertė žmogaus valios, nes gerbė jos laisvę.“
Tai – dar viena esmiškai svarbi krikščionybės tiesa: „Judas iki paskutinės akimirkos yra laisvas, ir iki paskutinės akimirkos Dievas jį persekioja savo Meile“ (J. M. Garrigues). Jėzus nepasmerkia Judo ir net nededa jam išdaviko etiketės. Pasak S. Rumšo, „kai Judas paklausia „Nejaugi aš, rabi?“, Jėzus nesako: „Taip, tu“, Jis taria: „Tu tai sakai“ (Mt 26, 25). Vadinasi, ne Jėzus pasmerkia, tačiau pats Judas kažkuria prasme save pasmerkia, tapatindamasis su tuo išduodančiuoju.“
Dėl to neleistina atsakomybės už atskirų žmonių pasirinkimą primesti visai tautai (žydams, žr. KBK 597), ir kiekvienas turime būti budrus, kad nepasirinktume blogio, kaip pasirinko Judas: „Dievo Sūnau, leisk man šiandien dalyvauti toje mistinėje vakarienėje. Aš neišduosiu paslapties Tavo priešams, nepabučiuosiu Tavęs Judo pabučiavimu, bet Tau šaukiu kaip piktadarys [Dismas]: prisimink mane, Viešpatie, savo Karalystėje“ (šv. Jonas Auksaburnis, KBK 1386).
Čia turėtume liautis klausinėję, nes Jėzus perspėjo nesižvalgyti į kitų likimą, žemišką ar amžinąjį („<…> kas gi tau? Tu sek paskui mane!“ – Jn 21, 23). Tačiau… Judo likimas mums nenumaldomai rūpi. Juk ties jo dalia Dievo teisingumas, regis, kovoja su Jo gailestingumu: kuris nusvers?
Naujajame Testamente išliko du pasakojimai apie Judo mirtį, ir juos sunku suderinti. Pasak evangelisto Mato, Judas numetė trisdešimt sidabrinių šventyklos kieme, išbėgo ir pasikorė; kunigai, nenorėdami „užmokesčio už kraują“ dėti į šventyklos iždą, už juos „nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šiol vadinama Kraujo dirva“ (plg. Mt 27, 3–5). Lukas Apaštalų darbuose užrašė tokį Petro liudijimą: „Broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašingai ištarė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. Jis juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje. Bet jis niekšybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išėjo. Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamach, – tai reiškia: „Kraujo sklypas“ (Apd 1, 16–19). Tenka pripažinti, kad „šie pasakojimai suteikia mums slaptą pasitenkinimą. Galų gale taip jam ir reikėjo, jis to nusipelnė! Bet neskubėkime teisti. Argi Jėzus nemirė už nusidėjėlius?“ (S. Rumšas).
Tad kokio amžinojo likimo susilaukė Judas, atsisakęs „būti Dievo mylimas iki galo“ (J. M. Garrigues)? Prieš išeidamas į Getsemanę Jėzus savotiškai atsiskaitė Tėvui: „Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas“ (Jn 17, 12). Ar Judas, iš Paskutinės vakarienės kambario išėjęs į tamsą, galiausiai nuėjo į pragarą? Taip teigė Dantė, bet ne Bažnyčia: ji apskritai nepaskelbė pasmerktu nė vieno žmogaus, nors šventaisiais laiko tūkstančius.
Tiesiog pragarą gaubianti tamsybė yra… pernelyg tiršta. Ji panaši į tvyrojusią tą lemtingą naktį Jeruzalėje ir Getsemanėje, kai „rutuliojasi nepakartojamas įvykis, aprėpiantis ir Judo slėpinį. Jis prasideda, kai Jėzus įžengia į tamsą, į kurią jau išėjo Judas, ir baigias Judo pabučiavimu. Tarp kąsnio, su kuriuo įėjo Šėtonas, ir pabučiavimo, kuriuo Judas atstūmė Dievo, žmonių Draugo Meilę, visąlaik plėtojasi nakties slėpinys, sutampantis su pasaulio nuodėmės naktimi ir kiekvieno iš mūsų laisve, galinčia mus galiausiai nuvesti į amžinąją pražūtį.“ Ir šią žmogaus laisvės taurę Jėzus „paima prisiimdamas didžiausią Judo pabučiavimu išreiškiamą priešgyniavimą“ (J. M. Garrigues).
Katekizmas pabrėžia: „Ta meilė nedaro jokių išimčių; Jėzus tai priminė užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę. <…> Bažnyčia, sekdama apaštalais, moko, kad Kristus mirė už visus žmones be jokios išimties“ (KBK 605). Juk „baisu įsivaizduoti, ką galėtų reikšti pražūties galimybė Mistiniame [Kristaus] Kūne. Pražuvusieji būtų tarsi „juodosios skylės“, kur Dievo meilės ir visų jo kūrinių, Kristuje tapusių jo Mistiniu Kūnu, srovė tekėtų į laisves, kurios ją savyje naikintų. Visam laikui susitelkusios į save pačias, jos ją užslopintų, lygiai kaip visa šviesa užgesinama tose visatos „juodosiose skylėse“ (J. M. Garrigues).
Nežinome, kur Judas dabar, bet Bažnyčia ragina apie jį galvoti taip, kaip daro G. Greeno personažas kunigas, vardu Kichotas. Jis leidosi į kelionę su savo bičiuliu komunistu Sanču. Jiems atvykus prie socia-lizmui simpatizavusio M. Unamuno kapo, Sančas kreipėsi į Kichotą:
– Ar pasimeldėte prie urnos?
– O kaipgi.
– Sukalbėjote tą pačią maldą kaip ir už generalisimą [Franką]?
– Yra tik viena malda už mirusiuosius.
– Tą pačią sukalbėtumėt ir už Staliną?
– Ir už jį.
– Ir už Hitlerį?
– Sančai, blogis, kaip ir gėris, yra visokio masto. Galime bandyti pagal savo blogio ar gėrio supratimą vertinti gyvuosius, bet ne mums teisti mirusiuosius. Jiems visiems reikia tik mūsų maldos.
Šaltiniai:
• Benediktas XVI. Judas Iskarijotas ir šv. Motiejus. 2006 m. spalio 18 d. audiencija, žr. vatican.va.
• Brant Pitre. Jėzus ir žydiškos eucharistijos šaknys. Katalikų pasaulio leidiniai, 2018.
• J. L. Borges. Fikcijos. Baltos lankos, 2000.
• C. S. Lewis. Tiesiog krikščionybė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.
• J. M. Garrigues. Dievas be minties apie blogį. Vox Altera, 2022.
• S. Rumšas. Judo išdavystė, žr. bernardinai.lt, 2026 04 01.
• G. Green. Monsinjoras Kichotas. Alma littera, 1997.
Viršelis – Nuo altoriaus durų į mus žvelgia du: Jėzus ir… Judas. „Paskutinė vakarienė“. Nežinomas dailininkas. XVII a. Salamankos vyskupų rūmų muziejus. J. Micevičiūtės nuotrauka
