„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
Vaizdelius iš ateistinės diktatūros valdomos šalies akimirksniu atpažins kiekvienas, kam teko pačiam tokioje nors kiek pagyventi: juose neišvengiamai vyrauja pilka, ruda, juoda – „funkcinės“, praktiškos spalvos ir tiesios linijos. Taip „aprengti“ ne tik žmonės, bet ir daugiabučiai, rūmais vadinami oficialūs griozdai, sodybos su šiltnamiais vietoj gėlių darželių ir netgi tai, kas vadinama menu. Tokios aplinkos ir aprangos projektuotojai (vadinti juos kūrėjais nesiverčia liežuvis) aiškina, kad jiems svarbiausia patenkinti būtinuosius žmogaus poreikius. Grožis šitiems nepriklauso, tad tepalaukia, kol atliks lėšų: kad tik duonos būtų, o suvalgyti ją galima ir ant laikraščio skiautės pasidėjus.
Prieš akis stoja vaizdas iš lietuviško dokumentinio filmo: pilkas daugiabučio balkonas (cementas, aprūdiję geležies turėklai…), prie jo krašto – standartinė storos vielos riestė su tuščiu vazonu (Oksana Buraja, „Dienoraštis“, 2003). Buto viduje – du pagyvenę žmonės visą dieną slankioja iš kampo į kampą nuobodžiaudami ir pasibardami. Kodėl jie, pavyzdžiui, į tą vazoną nepasodina kokios pelargonijos? Žinoma, vienas žiedelis cementinio bloko nepavers bavarišku gėlėse skendinčiu „pasakų nameliu“, bet visgi…
Nors, kita vertus, pelargonija – ne pomidoras, naudos jokios, tik vietą užima. Mes pernelyg racionalūs, kad būtume tokie nepraktiški kaip Dievas, sukūręs taip bereikalingai gražų pasaulį. Kam tie saulėlydžiai, kalnai, jūros horizontai, galaktikų spalvų fontanai, vestuviniai gervių šokiai, milijonai žiedų pievose, žiogų svirpimas, žemuogių aromatas, juodos duonos rūgštumas?.. Žinoma, visagalis Dievas, kitaip nei visada ribotas žmogus, gali sau leisti taip švaistytis ištekliais ir kurti ne 50 kv. metrų „chruščiovkę“, o begalinę visatą, bet visgi… Ką mums sako Dievas tokiu pertekliniu savo dosnumu?
Praktiška liaudies demokratijų pilkuma
Tiesiai sukirpti iš „kartoninės“ melsvai pilkos medžiagos drabužiai, vienodos šukuosenos (vyrų – trumpi „ežiukai“, moterų – praktiškos „uodegytės“), taupūs judesiai, plikos sienos, standartiniai butai ir rykai juose, trumpi žvilgsniai vengiant sutikti kito akis, iki detalių surepetuotos šventės, kai net visam rajonui pietaujant parke kiekvienas atidžiai saugosi „neiškelti kojos iš vazonėlio“ (anot ispanų priežodžio)… Šie dokumentinio filmo apie šiaurės korėjiečių buitį vaizdai nukėlė mane atgal į vaikystę sovietinėje Lietuvoje. Tarp mūsų lyg būti nebuvo nei tūkstančių kilometrų, nei keleto dešimtmečių atotrūkio, nei absoliučiai skirtingo istorinio kultūrinio konteksto: aš puikiai supratau ir nujaučiau kiekvieną jų gestą ar reakciją į smalsaus žurnalisto klausimą (vertėjaujant partijos paskirtam palydovui). Supratau ir savo kaimynus, kurie prieš porą metų, kai labiausiai baimintasi galimo Rytų kaimynų įsiveržimo, liovėsi puošę sodybas ir sulygino su žeme gėlių darželius: jie dar prisiminė, kad išaugusieji liaudies demokratijų rojuje itin alergiški „nereikalingam“ grožiui.
Akivaizdžiausias paaiškinimas: taip saugiau. Visose sovietijose žmonės nuo mažens išmoksta neišsiskirti: atrodyti „kaip visi“, susilieti su minia, likti nepastebėtam. Net į galios viršūnę užkopę partijos funkcionieriai nepamesdavo įpročio uoliai slėpti savo privačius „rojaus sodus“, o viešumoje aprangos ir elgesio santūrumu susilieti su minia.
Tačiau žmogui, kitaip nei šakele apsimetančiam vabzdžiui, be saugumo, dar reikalingas ir koks nors tauresnis pagrindimas. Liaudies demokratijose buities (įskaitant ir meną) pilkumas paaiškinamas praktiškumo siekiu: esą, liaudis neturi laiko buržujiškoms kvarbatkėms, nes rūpinasi „tikrais“ dalykais – kad visi būtų pavalgę, apsirengę, išsimiegoję, turėtų stogą virš galvos, o svarbiausia, kad – po lygiai, tai yra vienodai. Tenkinami būtinieji poreikiai yra tik kūniški, o visa kita tėra „kultūrinis antstatas“, taigi, iš esmės nereikalingas priedas. Taip racionaliai ir logiškai susitvarkius nelieka vietos klausimui apie gėrį ir blogį (čia gi veikia vien matematikos ir istorijos dėsniai), nei tokiai tuščiai užgaidai kaip grožis. Kuriant idealų pasaulį prie darbastalio taip nerėžia akių, kad vadinamasis realistas turi pirmiausia paneigti gamtą, kuri kaip išprotėjusi laužo jai priskiriamą paveikumo dėsnį ir akiplėšiškai švaisto formas, spalvas, išteklius… Sovietiniam menui tenka ją taisyti ir, anot Czeslawo Miloszo, „vaizduoti tikrovę ne tokią, kokią žmogus ją mato (nes tai senojo, vadinamojo „kritinio“ realizmo bruožas), o tokią, kaip ją supranta.“ Praktiškai tai reiškia vaizduoti schemas, o po to belieka jas statyti, siūti ir jomis „apsirengus“ gyventi.
Anot senos patarlės, šuo ir kariamas pripranta. Teko skaityti, kad vienas sociologinis tyrimas atskleidė, jog mūsų miestų „miegamuosiuose“ rajonuose užaugę paaugliai pajėgia skirti daug mažiau atspalvių nei senamiesčiuose augę jų bendraamžiai. Tikrai: kam švaistyti akių pajėgumą skiriant spalvas? Verčiau įgusti skirti kuo daugiau pilkumo atspalvių, kad pavyktų susiorientuoti cemento jūroje. Taip eskimai skiria keliasdešimt skirtingų sniego baltumų, o Amazonės indėnai – skirtingą gimtųjų džiunglių žalumą.
Tik kažkodėl iššvaistyti kelias dešimtis žodžių baltumui ar žalumui mūsų širdžiai mieliau nei įvardinti cemento pilkumą. Instinktyviai stumiame nuo savęs ir „efektyvius“ butus, panašius į vienodas didelio korio akutes, ir trinkelėmis išklotus „patogius“ prižiūrėti šaligatvius, ir būtinai stačiais kampais nutiestus pėsčiųjų takelius. Czeslawas Miloszas atkreipė dėmesį, kad „iš liaudies demokratijų bėgantys žmonės kaip pagrindinę priežastį dažniausiai nurodo, kad neįmanoma ten ištverti psichiškai. Jų paaiškinimai nesuprantami: „nepaprastas tenykščio gyvenimo liūdesys“, „jutau, kad virstu mašina“. Neįmanomas apibrėžti visiškos žmogaus racionalizacijos siaubas nėra lengvai perteikiamas tiems, kurie jo nepatyrė.“
Tokią racionalizaciją įkvėpė konkreti XIX–XX a. sandūros darbininko buities duotybė: mėginant išgyventi tokiame baisiame skurde, nebelikus visų religinių–moralinių saugiklių, tiesiog nebelieka jėgų pelargonijai ant palangės. Jai pritrūksta būtent jėgų, o ne pinigų. Deja, kai nenormali būsena žmogui tampa norma (kaip tam šuniui korimas), jis nieko nekeičia, net jei atsiranda pinigų ir laiko: jaučia, kad ir toliau jų „neturi“, nors dirba ir rūpinasi kūnu 24/7 (24 val. per parą).
Reikia, kad kažkas tam, nenormalybėje paskendusiam, primintų, kad norma yra 1/7 laiko gyventi taip, tarsi laiko turėtum visą amžinybę, tad gali sau leisti nieko negaminti: tiesiog būti su Tuo, kuris savo mylimaisiais „pasirūpina jiems tebemiegant“ (Ps 127, 2). Dar daugiau: šis šabas, o ne likusios šešios dienos yra savaitės „vinis“. Ir nors savo schemose užsisukusiam žmogui tuo sunku patikėti, ją įkalus viskas ima ir stoja į savo vietas. Tik tą savo kailiu išbandęs pripažįsta, kokia teisinga yra Clive`o Stapleso Lewiso genialiai nusakyta „pirmųjų ir ant-rųjų dalykų“ schema: kadangi pasaulis sukurtas hie-rarchiškai (lygiava egzistuoja tik popieriuje ant pažangaus mąstytojo darbastalio), todėl atmetus „pirmuosius“, tai yra savaime svarbesnius dalykus, liaujasi veikę „antrieji“ – mažiau svarbūs, o kai nepaisoma antrųjų, ima strigti „tretieji“.
Liaudies demokratijų garbinamas paveikumas yra „trečiasis“ dalykas, tad atmetus „antrąjį“ dalyką – grožį – galiausiai imami kurti ne tik bjaurūs pažiūrėti, bet galiausiai nepraktiški daiktai (tokie kaip sovietiniai „miegamieji rajonai“ ar kiniški plastmasiniai žaislai). Dar V a. vienuolis, prisidengęs Dionizo Areopagito vardu, atskleidė, kad Grožiu įvardijame svarbiausią Gėrio savybę: gebėjimą mus traukti prie savęs. Dalykų Grožis – tai Tėvo kvietimas mums grįžti namo, į Jo rengiamą sutikimo puotą. Savo ruožtu tai, kas gražu, yra ir paveiku, nes jo šerdis, visa sukūręs gėris, turi savyje visų dalykų tvarką, tad nieko nuostabaus, kad taip sukibus tarpusavyje „nuo gamyklos konvejerio“ suderintiems dantračiams žmogaus gyvenimas ima sklandžiai riedėti – taip, kaip norėjo Dievas. Tik ar sugebėsime tą suprasti mes, kurie „siekdami pasijusti patogiai apsirengiame labiausiai nudėvėtus savo rūbus“ (C. S. Lewis) – kitaip nei mūsų protėviai, kurie norėdami pasidžiaugti šventadieniu rengdavosi auksu ir purpuru, ar vaikai, nepraleidžiantys progos apsisiausti ryškiausiomis skraistėmis (ar užtiesalais) ir įsilipti į mamos aukštakulnius.
Iš liaudies demokratijų praktiškumo pagunda persimetė ir tarp daugybės pažangiųjų Vakarų mąstytojų ir menininkų. Czeslawas Miloszas įžvalgiai parodė, kaip jiems stinga to, ką turėjo Bachas ir Bruegelis, kurių pasaulis yra sutvarkytas ir hierarchiškai išdėstytas. Naujųjų laikų mene gausu pavyzdžių aklos aistros, negalinčios pasisotinti formomis, spalvomis, garsais. Ir viduramžių kūrėjai, ir ryškiomis spalvomis svaigę romantikai pajėgė kontempliuoti juslinį grožį, nes „tai galima tik tada, kai menininkas myli tai, kas jį supa žemėje. Jausdamas pasibjaurėjimą, negali sustoti ir apsidairyti. Gėdijasi meilės apraiškų, negali nustygti vietoje, todėl sugeba tik keliais brūkšniais apmesti stebimos materijos smulkmenas.“ Čia Miloszas kalba apie tapančius „funkcinėmis“ spalvomis ir šykščiomis linijomis: kai puritoniškos krikščionybės laikais Rubensas kone apčiuopiamai mėgaujasi kiekviena rubuilio kūno rieve, siaučiant „laisvos meilės revoliucijai“ Picasso‘as plikais brūkšniais apmeta eskizą, ir nors rėkia savo maištą pabrėžtinai išdidindamas lyties požymius, tuo pat metu juos perbėga kaip nudegęs, nes savo sieloje drovisi, bet kartu to žmogui normalaus drovumo gėdijasi kaip nepažangaus ir „davatkiško“.
Visgi su pažangos garbintojais tenka sutikti dėl vieno dalyko: grožiui tikrai gresia tuštybės pavojus. Iš jo belieka tuščias kiautas, kai jo, „antrojo dalyko“, siekiama apeinant pirmąjį – moralinį gėrį. „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas. Tačiau tų žmonių nereikia per daug peikti, <…> juk jie nesiliauja jo ieškoję tarp jo kūrinių, ir pasitiki tuo, ką mato, nes matomi daiktai yra gražūs“ (Išm 13, 5. 7). Kai kūrinių grožio apakinti pamirštame, kad tai – tik Kūrėjo grožio atspindys, krintame į tuštumą.
Pagunda kurti grynąjį grožį: Hermanno Hessės Kastalija
1943 m. Hermannas Hessė, būsimasis Nobelio premijos laureatas ir „maksimalistiškų“ personažų kūrėjas kultinėje knygoje „Stiklo karoliukų žaidimas“ suprojektavo Kastaliją. Tai – savotiškas dramblio kaulo bokštas mąstytojams, kad jie, apsaugoti nuo fizinės būtinybės prievartos, kasdienybės pilkumo ir istorinių įvykių vėtrų, galėtų gilintis į tai, kas „nepraktiška“. Priimtas į tą savotišką vienuoliją žmogus galėjo visą gyvenimą, pavyzdžiui, tyrinėti vieną Bacho fugą, lygindamas jos dermes su kiniškos bambuko trobelės išplanavimu.
Nieko nuostabaus, kad Hessės veikėjai – nuo Josefo Knechto iki Sidhartos ar vienišojo „stepių vilko“ – įkvėpė net keletą jaunimo kartų. Visais laikais jauni maksimalistai bjaurisi funkcine žmogaus egzistencija, kai pasaulis paverčiamas logiška, bet dusinančia mašina. Šį dėsningumą perteikia populiariu priežodžiu tapusi mintis: kas būdamas devyniolikos nėra maksimalistas, tas neturi širdies (antroji dalis: kas toks lieka po trisdešimties, tas neturi smegenų; sakoma, kad taip išsitaręs Otto von Bismarckas apie socialistus, tačiau mūsų laikais posakis yra tapęs savotiška patarle). Hessės laikais tiek mokslas, tiek menas buvo tapę slogiai funkciški, tad rašytojas ėmėsi gelbėti… šabą. Tik jis tai darė laikydamasis mūsų laikų mąstymo mados: Dievą derėjo atmesti kaip žmonijos išaugtus vaiko šliaužtinukus. Ieškodamas, ką panašiai nepraktišką pasodinti į šabo „sostą“, Hessė pasirinko žaidimą, tiesa, pasilikdamas ir tvarkos palaikytoją – maldą, tik pervadintą egzotišku rytietišku žodžiu „meditacija“. Hessė paaiškino: „Mokslingumas ne visada ir ne visur buvo linksmas, nors toks turėjo būti. Pas mus [Kastalijoje] tiesos kultas yra glaudžiai susijęs su grožio kultu ir, be to, meditacine dvasios priežiūra, tad niekada negali visiškai prarasti savo linksmumo.“ O Kastalijos nariui svarbiausia „turėti savyje muzikos linksmumą, kuris yra ne kas kita kaip drąsa, linksmai besišypsant žingsniuoti ir šokti aplinkui siaučiant pasaulio siaubui ir liepsnoms, būti šventiškai atnašaujama auka.“
Linksmumas, žaismė – grožiui būdingo perteklinio dosnumo metafora. Žaidžiantis žmogus – toks pat švaistūnas kaip Jėzus Kristus, pavertęs puikiausiu vynu 500 litrų vandens – kiek dienų prireikė vestuvininkams, kad šitiek išgertų? Tačiau Hessė žino turįs apsaugoti grožio (lengvumo, žaismės…) „antrumą“, todėl į pirmą vietą iškelia… kančios įveiką: „Pasiekti šį linksmumą man ir daugeliui kitų yra aukščiausias ir kilniausias iš visų tikslų. <…> Šis linksmumas nėra nei lengvabūdiškumas, nei pasitenkinimas savimi, tai aukščiausias žinojimas ir meilė, tai visos realybės patvirtinimas, budrumas vaikštant palei gilumos ir bedugnės pakraštį, tai – šventųjų ir riterių dorybė, nepajudinama ir tik didėjanti su amžiumi ir artėjant mirčiai. Tai – grožio paslaptis ir tikrojo meno esmė. <…> Galbūt poetas, kurio eilės mus džiugina, yra liūdnas vienišius <…>, tačiau tai, ką jis mums duoda, jau nėra jo tamsa, kančia ar baimė, bet – grynos šviesos, amžino linksmumo lašai.“ Ar tik krikščionybės „sugadintas“ skaitytojas čia įžvelgia tylų Kristaus pergalės atbalsį?
Hermannui Hessei antrina mūsų poetas Czeslawas Miloszas: „Karo metų patirtis išmokė mane, kad nedera imtis plunksnos tik tam, kad kitiems pateiktum savo neviltį ir vidinius trūkumus, nes tai pigi prekė, jos gamybai nereikia daug pastangų; sunku išsaugoti pagarbą sau tokios produkcijos imantis.“ Juk tai – daugių daugiausia laike įkalinta savigailos terapija, bet ne grožio kūrimas.
Nėra grožio be pretenzijos į amžinybę
Pats grožio antrumas reikalauja, kad už jo stovėtų pirmąją vietą užimanti amžinybė. Norėdamas tą atskleisti, kitas kultinis rašytojas mus veda į dykumą, o per ją – į mums artimesnę tikrovę, kur bažnyčių altoriai taip piktina mus spindėdami auksu, kad drauge su Judu sušunkame: „Kam tas eikvojimas?! Juk jį buvo galima parduoti ir pinigus išdalyti vargšams“ (plg. Mk 14, 4). Tačiau pasiklausykime Antoine`o de Saint–Exupéry: „Pagalvojau apie didžiulius neliestus karavanų smėlynus, iš kurių kartais išnyra senovinė šventykla, pusiau paskendusi, neregimos žydrynės audros nudraskytais stiebais. <…> Ji nėra pakankamai patvari, ta šventykla su auksavimų ir brangių daiktų nešuliu, kainavusiu ilgus žmonių gyvenimus sunešant tą medų – auksinius filigranus, auksuotus kunigų apdarus, į kuriuos iš lėto perkeitė save senovės amatininkai, ir tuos išsiuvinėtus užtiesalus, į kuriuos ištisą gyvenimą įbedusios akis moterys sendamos pamažu išvarvino regėjimą ir surembėjusios, kosčiojančios, supurtytos mirties, paliko po savęs karališką šleifą. Jis išsivynioja kaip pieva. Ir jį išvydusieji šiandien sau taria: „Koks gražus šitas siuvinėjimas! Koks jis gražus!..“ Ir aš atradau, kad tos senės suverpė šilką savo metamorfozėje. Visiškai neišmanydamos, kad yra tokios nuostabios. Bet reikalinga didžiulė skrynia, kurioje tilptų tai, kas po jų lieka. Ir laivė tai skryniai vežti.“ Perkeisdamos save į grožį kaip dosnią dovaną Dievui tos bevardės dykumos senės mainais gavo dalį Jo amžinybėje.
O štai „praktiškas“ žmogus galiausiai ima dusti užsidaręs šiapusybės logikoje: „Nesitikėk nieko iš žmogaus, kuris triūsia dėl savo paties gyvenimo, o ne savo amžinybei. <…> Jie statysis namus, kad juose gyventų, tai kuriems galams jiems išmainyti savo gyvenimą į namą? <…> Jis jiems tarnauja, ir jie užsiima turtų kaupimu. Bet jie miršta apiplėšti, nes nepalieka nei išsiuvinėto užtiesalo, nei paauksuoto kunigo rūbo, dedamo į akmens laivę. Kviečiami dalyvauti metamorfozėje, jie panoro būti aptarnaujami. Ir jiems išėjus nieko nebelieka.“ Jie dalijasi kūrinijos praeinamumu, nes tik naudojosi pasauliu, užuot drauge su Dievu jį kūrę: „Negali duoti nieko, išskyrus tai, ką perkeiti, kaip medis duoda vaisių, kai į jį perkeičia dirvą“ (Saint-Exupéry).
Neatsitiktinai daugybė krikščionių šventųjų Dievu būtent… grožėjosi. Ir trapiame pasaulio grožyje, o ne jo naudingume įžvelgė Dievo amžinojo grožio atspindį: „Tada aš kreipiausi į tai, kas supa mano kūno vartus.“ Pasakykite man apie mano Dievą, kuriuo jūs nesate, pasakykite man ką nors apie jį“. Ir visa garsiai sušuko: „Jis mus sutvėrė“. Mano klausimas buvo mano įsižiūrėjimas, o jų atsakymas buvo jų grožis.“ Tai parašęs šv. Augustinas sušunka: „Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave!“
Šv. Kryžiaus Jonas irgi „klausosi“ apie Dievą jam bylojančio perteklinio gamtos grožio: „O, miškai ir tankmės, / Mylimojo rankos pasodintos! / O, pieva žalioji, / žiedais inkrustuota! / Pasakykit, ar Jis per jus praėjo. / Berdamas tūkstančius grožybių / Jis šiom giraitėm praskubėjo, / ir praeidamas pažvelgęs, / vien savo stotu / paliko jas apvilktas grožiu“, – rašo „Dvasinėje giesmėje“. Ir paaiškina, kad kitaip nė būti negali, nes Dievas sukūrė pasaulį iš meilės Sūnui, kaip dovaną taip Kristaus branginamai žmogaus sielai: „Sužadėtinę, kuri Tave mylėtų, / duoti Tau, mano Sūnau, norėčiau <…>, ir šitaip prakalbėjęs, / pasaulį Jis sukūrė, / rūmą sužadėtinei / didžia išmintimi pastatė“ („Romansas apie evangeliją“, kursyvas J. M.).
Regimai nenaudingas dosnumas ir Dievas
Antropologai pastebėjo, kad pirmykštėse tautose – nuo Indonezijos čiabuvių iki senųjų Skandinavijos vikingų – vis pasitaiko sveikam protui priešingas paprotys švaistyti. Kodėl tik vargais negalais išgyvenantys žmonės per šventes paleidžia liepsnomis šimtus kilogramų vertingiausio maisto produkto – mėsos – ar padegę paskandina jūroje sunkiai prisiplėšto grobio prikrautą laivą? Galbūt teisūs senovės graikai, pastebėję, kad mirtingiesiems būdingas atskiestas ir šykščiai taupantis apdairumas žmogaus sieloje gimdo niekingą būdą (iš Platono dialogo „Faidras“). Tuomet regimai nenaudingu pertekliniu dosnumu žmogus instinktyviai priešinasi būti įkalintas šiapusybės būtinume. Juk taip dosniai nesirūpinti rytojaus diena gali tik žmogus, abiem rankom įsikibęs dangaus.
Tokie buvo ir Biblijos izraeliečiai, dieviškai dosniai atsiliepę į Dievo norą gyventi karališkoje palapinėje. Tegul mūsų neapgauna klajoklių buities žodis „palapinė“: projektas, kurį Dievas iki menkiausių detalių nusakė Mozei, bėdžiams tremtiniams, klajojantiems bergždžiuose smėlynuose, turėjo kainuoti baisius pinigus. Be vienuolikos ožkų vilnų dangų, kunigų apdarų ir papuošalų, bažnytinių indų ir kitų „mažmožių“, Dievas panoro, kad jie padarytų „uždangą iš plonos suktinių siūlų drobės su kerubais, joje meistriškai išsiuvinėtais mėlynos, violetinės ir tamsiai raudonos spalvos siūlais. Pakabinsi ją ant keturių auksu aptrauktų su auksiniais kabliais akacijos medžio stulpų, stovinčių ant keturių sidabrinių pastovų“ (Iš 26, 31–32). Padangtės kiemą turėjo supti dar keli šimtai metrų (!) „suktinių siūlų drobės“: kalbama apie vadinamąjį „jūros šilką (bisą)“, išgaunamą iš dvigeldžių jūros moliuskų – kilogramui biso išgauti reikėdavo jų „išmelžti“ tūkstantį (ir dar dykumoje…), tad tokie audiniai buvo brangesni už auksą.
Tačiau tie benamiai klajūnai savo dosnumu net… pranoko Dievo lūkestį: „Vyrai ir moterys – visi, kurie buvo dosnios širdies, atnešė ir sagų, ir auskarų, ir žiedų, ir karolių – visokių auksinių daiktų. <…> Visos nagingos išmonės moterys verpė rankomis ir atnešė, ką buvo suverpusios. <…> Meistrai, užsiėmę įvairiais šventovės darbais, paliko savo darbą, atėjo ir sakė Mozei: „Žmonės atneša kur kas daugiau, negu reikia darbui, kurį mums VIEŠPATS įsakė atlikti.“ Mozė tad davė įsakymą paskelbti stovykloje: „Niekas, – nei vyras, nei moteris, – tegu nebesistengia aukoti ką nors daugiau šventovei!“ Taip žmonės buvo sulaikyti nuo nešimo, nes jau buvo daugiau negu gana po ranka viskam padaryti“ (Iš 35, 21–22. 25; 36, 3–7). Kai pagalvoji, ne toks ir didelis avansas už keturiasdešimt metų visiško išlaikymo dykumoje (duona, mėsa, vanduo, apsauga…) ir po to Dievo atseikėtą visos Pažadėtosios žemės dovaną. Tiesiog pasirodė, kad taip dosniai pasirūpinus „pirmuoju dalyku“ (Dievo kultas), ir jam pajungus „antrąjį“ (kulto grožis), žmonės gavo ir „trečiojo“ (paveikumo), ir ne bet kiek, o „saiką gerą, prikimštą, sukratytą, su kaupu“ (Lk 6, 38), kaip Dievo dosnumui būdinga.
Vargdieniu iš Nazareto tituluojamas Jėzus Kristus laikėsi to paties „dalykų eiliškumo“: kai moteris sudaužė alebastrinį indelį, pilną brangaus gryno nardo, ir „išpylė tepalą Jėzui ant galvos“ (Mk 14, 3), ji paleido vėjais 300 denarų (neskaičiuojant sudaužyto brangaus indelio) – duoną, kurios būtų pakakę pamaitinti 5000 vyrų (neskaitant moterų ir vaikų; Jn 6, 7. 10). Ir dėl to, kad ana moteris pagerbė Dievą ir tą padarė tokiu įspūdingu perteklinio grožio gestu, štai jau du tūkstančiai metų visame pasaulyje vargšai džiaugiasi krikščionių (šventų ir mažiau šventų) rūpesčiu. Dievo ekonomija keista, bet ji… veikia.
Dievo grožis
Josephas Ratzingeris 1968 m. rašė, kad „Dievą turėtume atrasti ne savo bėdų ar nesėkmių vietose, bet to, kas žemiška ir gyva, pilnatvėje; tik tada paaiškėtų, kad Dievas – ne iš bėdos sudurstytas išsisukinėjimas, tampantis vis labiau nereikalingu plečiantis mūsų galimybių riboms. Žmogaus grūmimosi Dievo klausimu istorijoje egzistuoja abu keliai, ir abu man atrodo vienodai teisėti. Į Dievą kreipia ir žmogaus egzistencijos skurdas, ir jos pilnatvė. Patirdami savo egzistencijos pilnatvę, turtingumą, grožį ir didingumą, žmonės visada suvokdavo, kad ši egzistencija yra gautoji egzistencija; kad būtent savo giedrumu ir didingumu ji yra ne mano paties sau pačiam duota, bet tai, kas dovanota, kas pirmiau už mane, kas dar iki bet kokios mano veiklos savo gerumu mane priima ir taip iš manęs reikalauja, kad aš šiam turtui suteikčiau prasmę ir per tai gaučiau prasmę. Kita vertus, skurdas irgi visada būdavo nuoroda žmogui į visiškai Kitą.“ Apie Dievą mums byloja būtent įtampa, „šis užsklęstumo ir troškimo to, kas neribota bei atvira, sambūvis“.
Štai kodėl, anot 1965 m. Vatikano II susirinkimo dalyvių kreipimosi į menininkus, „šiam pasauliui, kuriame gyvename, kad nepultum į neviltį, reikia grožio. Grožis, kaip ir tiesa, pradžiugina žmogaus širdį ir yra brangus vaisius, atsparus griaunančiam laiko poveikiui, vienijantis kartas ir įgalinantis jas suartėti per susižavėjimą“ (cit. Jonas Paulius II).
Sakoma, kad Dievas yra Gėris, Tiesa ir Grožis, pastarasis – mažiausias iš trijų, ir jei pirmieji du kaip „dykumų akmens laivės“ neša savyje tikėjimą ir meilę, tai grožį, regis, labiausiai maitina… viltis. Kai mūsų močiutės nuo darbų sugrubusiais pirštais karpydavo gležnas popierines užuolaidėles, kad papuoštų langus, o basakojai seneliai kūprindavosi prie medžio, kad vingriais drožiniais vainikuotų trobų kraigus, jie išreiškė amžinybės viltį. Pelargonija ant palangės liudija daug daugiau nei estetinį namų gyventojo jautrumą: joje šviečia ano didžio, nereikalingo, perteklinio gražumo troškimas, kurio išsiilgę žmonės galiausiai bėga iš funkciško ir būtiniausius poreikius užtikrinančio liaudies demokratijų rojaus –
į Vakarus ar į streso liūdesį.
Šaltiniai:
• Czeslaw Milosz. Pavergtas protas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
• Hermann Hesse. Das Glasperlenspiel. Zürich: Suhrkamp, 1972.
• Antoine de Saint-Exupéry. Citadelle. Paryžius: Gallimard, 1948.
• Clive Staples Lewis. A Preface to „Paradise Lost“. New York: Oxford University Press, 1961.
• Joseph Ratzinger. Krikščionybės įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.
• Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. Vilnius: Hubris, 2019.
• Jonas Paulius II. Laiškas menininkams. Visiems, aistringai ieškantiems naujų „grožio epifanijų“ ir trokštantiems save dovanoti pasauliui per savo kūrybą. 1999 m. balandžio 4 d., eis.katalikai.lt.
Viršelis – Evgenios Levin nuotrauka
