„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
„Kai esi jaunas, tau pasaulis veriasi: tavo kiemas, tavo gatvė, tavo miestas, tavo šalis, dar vėliau – pasaulio šalys. Kai sensti, pasaulis ima trauktis: tavo gatvė, tavo kambarys, tavo langas, tavo pagalvė“, – cituodama aktorių Juozą Budraitį kalbėjo teatro ir kino aktorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Rasa Samuolytė (g. 1975). Pokalbyje tarsi apsukome lėtą jaunų ir dabarties dienų refleksijos ratą, pradedant ir užbaigiant rudeniniais obuoliais.
Rasa, su kokiomis mintimis pas Jus ateina ruduo?
Vasarą turėjau užtektinai atostogų, po kurių jau rudens norisi. Noriu pasikeitimo, noriu obuolių. Man ruduo yra obuolių kvapo. Vasarą žinau, kad ateis tas obuolių kvapas. Man natūraliai ateina jų poreikis, kai prasideda jų sezonas. Vasarą obuolių nesinori, pavasarį jie tiesiog išnyksta iš mano regos lauko. Bet ateina ruduo ir labai noriu obuolių.
Obuoliai man primena rudeninius derliaus nuėmimus vaikystėje kaime.
Aš – visiškai asfalto vaikas, augau Panevėžyje, neturėjau kaimo. Galvodama apie vaikystę, prisimenu atostogas, kai galiu daryti ką noriu, bet vasarą mano kieme nėra vaikų, nes visi išvežti į kaimą. Aš kieme basa, prisimenu tą karšto, deginančio pėdas asfalto jausmą, kai vaikščiodavau basa blokinių namų kvartale. Prisimenu medžių šaknų, į kurias nusidaužydavau pirštus, pojūtį. Pėdos gerai viską prisimena.
Prisimenu, kad vasarą su šeima vykstame savaitei į Palangą ir kasdien lyja, šalta. Tada viena karšta diena – nueiname į pliažą ir sudegame.
Mano tėtis žvejodavo ir bežvejodamas susipažino su viena močiute. Būdavo, tėvai sukrauna kuprines, meškeres, aš arba sesuo – tėčiui ant pečių, kita – paimta už rankos. Vykdavome autobusu į Anykščių rajoną, į Kavarską, pas tą pažįstamą močiutę, kuri mus priimdavo pavasaroti. Miegodavome klojime ant šieno, prisimenu, kaip jis kvepia, kaip duria.
Vaikystėje nieko nekvestionuodavau, buvo daug šviesos, meilės, jausdavausi saugiai. Tada patirtas saugumo jausmas man suteikė imunitetą. Namie jausdavausi gražiausia, o kieme taip būdavo ne visada. Aktorius Juozas Budraitis yra gražiai pasakęs, kad kai esi jaunas, tau pasaulis veriasi: tavo kiemas, tavo gatvė, tavo miestas, tavo šalis, dar vėliau – pasaulio šalys. O kai sensti, pasaulis ima trauktis: tavo gatvė, tavo kambarys, tavo langas, tavo pagalvė.
Kokioje šeimoje augote?
Mano tėvai susituokė labai jauni. Sesuo gimė, kai mamai buvo septyniolika, o tėčiui dvidešimt vieneri. Aš gimiau, kai mamai buvo devyniolika, tėčiui jau dvidešimt ketveri. Tėvai, augindami savo vaikus, augo kaip žmonės.
Mes visada gyvenom su močiute, mamos mama. Ji buvo mano sąjungininkė ir už mane išspręsdavo matematiką, būdavo labai užsispyrusi išspręsti man neišsprendžiamus uždavinius.
Labai gailiuosi, kad neišsaugojau savo močiutės mezginių, ji labai daug megzdavo. Išsaugojau tik vieną jos rankų darbo megztinį, kuris kaip kostiumo detalė vaidina spektaklyje „Fossilia“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Spektaklis apie kolektyvinę atmintį, apie tremtį, o spektaklio medžiaga paremta Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais.
Kaip spektaklyje savo vietą atrado šis megztinis?
Bado akivaizdoje, kai iš bado imi tinti, kai smegenys ima haliucinuoti, kai esi nužmoginamas, kyla klausimas: ar taip iš tikrųjų buvo, kad man vaikystėje kažkas sutepdavo buterbrodą, kad kažkas pasirūpindavo, jog grįžusi iš mokyklos rasčiau šilto maisto?
Kėliau sau šį klausimą ir prisiminiau, kad grįžusios iš mokyklos su sese visada rasdavome ant sofos antklodėje, pagalvėse, laikraščiuose susuktus puodus. O kai visa tai išlukštendavome, puoduose rasdavome šiltus pietus. Buvome per mažos, kad naudotumės ugnimi. Taip mama ar močiutė mums išsaugodavo pietų šilumą.
Spektaklyje turime tokią išdidintą vatinę striukę, kurioje suvyniotos kelnės, jose – mano babos megztinis, jame – tėvo kelnės, jose – vilnonės kojinės, kojinėse – kepurė, kepurėje – bulvė. Močiutė man sakydavo, kad į Sibirą gali būti išvežtas už nieką, už svetimą bulvę. Iš to prisiminimo kilo šis spektaklio etiudas.
Nors mano šeima nepatyrė represijų, mūsų tautos skausmą gali jausti ir pats tiesiogiai jo nepatyręs. Mes turime tą bendrą atmintį ir spektaklyje tyrinėjame tai. Žmogus, kuris šitai patyrė, gali klausti: kokią teisę turi tai jausti, jei mano senelio nušalę pirštai palaidoti Sibire, o tu ten visai nebuvai? Bet visa veikia ir mane. Aš tą suprantu, tai kažkur giliai yra ir mano.
Kaip Jus veikia šių dienų kontekstai, kai aplink plečiasi ir burbuliuoja kariniai konfliktai?
Mano reakcijos banguoja. Pradedant nuo patirties, kad tai yra baisu, vėliau keliant klausimą, ką aš galiu padaryti. Ateina supratimas, kad tai, ką galiu padaryti, yra labai menka, supratimą keičia atbukimas, atsiribojimas, nors visas tas karo tankis tiesiog tvenkiasi. Negali ir nereikia galvoti apie tolimą ateitį. Kol esi toli, dar gali ignoruoti, reikia gyventi ir nekaltinti savęs, kad nieko negali pakeisti.
Negalime galvoti apie tolimą ateitį. Kartais net karo nereikia, nes niekada nežinai, nuo kokios kulkos tu mirsi. Ar nuo priešo kulkos, ar nuo to, kad tyliai širdis susprogs. Nereikia nuodyti savo dienų, turime džiaugtis tuo, ką turime, o ne tuo, ko norėtume.
Kartais vienų mirtis pasigaili, ateina švelniai, tiesiog išjungia. Kitus – iškankina. Kiek žmonių pasaulyje dabar geidžia mirties tik todėl, kad norėtų išsigelbėti nuo patiriamo skausmo? Tas žvėriškumas, atrodo, turėtų baigtis, to žvėries tiesiog neturi būti… Visas protas sako, kad taip neturi būti.
Kartais nuo to žvėries tiesiog susigūži, atrodo, kad tiesiog nusipjauk kvadratą žolės savo kieme ir jauskis saugiai. Bet tai saviapgaulė.
Mano tikėjimas veikia kaip šaltinis tokiai minčių inercijai sustabdyti. Jeigu atsikeliu dieną, jeigu matau debesis, jeigu išgirstu garsus, jeigu man visa tai dovanoja, vadinasi, aš dar turiu laiko. Aš už visa tai dėkoju, nes tai nėra savaime suprantama.
Vis labiau patiriu, kad nėra nereikšmingų pokalbių, nėra nereikšmingų dalykų. Pokalbis apie nieką, apie tai, ką jau šimtą kartu su tuo pačiu žmogumi kalbėjaisi, yra vertingas tuo, kad tu ir vėl su tuo žmogumi gali būti.
Karas man primena, kad nuo vaikystės pažįstu klaiko, kad nerandu savo mamos, jausmą. Prisimenu vaikų stovyklas, kuriose būdavo žaidžiamas naktinis desantas, per kurį visiems miegant įsijungdavo sirenos, šviesos, visi kažkur bėga, kažko ieško. Po vieno tokio desanto mama turėjo mane iš stovyklos išsivežti.
Kur jaučiatės kaip namuose?
Labai gerai jaučiausi Pietų Korėjoje, Japonijoje. Jutau, kad ten yra balansas tarp civilizacijos stebuklų ir gamtos. Buvau labai įsimylėjusi Prancūziją. Paryžius iki šiol man išlikęs kaip miestas, kurį pažįstu. Žinau, kur ten norėčiau išgerti kavos ar papietauti.
Lietuvoje mano vieta yra dešinė Neries krantinė. Pagal upės spalvą aš matau, kaip keičiasi metų laikai. Vanduo šviesėja, žalsvėja, tamsėja, medžių šešėliai keičiasi. Krantinėje sutinku tuos pačius žmones, tą pačią porą, kuri rytą nusiperka kavos, lupa kiaušinius, pusryčiauja, o aplink juos sukasi spiečius varnų. Kažkada sutikau praeinantį bebrą.
Man labai artima Juodkrantė, kurioje dažnai vasarojame. Dar labai mėgstu Verkių parką. Ten turime vietelę, kur brendama per pusnynus švęsti mano ir mamos gimtadienių, kurie abu yra žiemą. Labai mėgstu Nacionalinę dailės galeriją, jos erdves.
Kokiame savo gyvenimo etape šiuo metu esate?
Jaučiu, kad dabar nėra slenksčio etapas, kuriame lengva nusakyti savo dominuojančias mintis. Dabar gyvenu palaipsniui, natūraliai, esu įvairiuose kontekstuose. Patiriu, kad gera savijauta nebėra duotybė, kad viskam reikia sąmoningumo.
Slenksčio etapą prisimenu ties trisdešimtaisiais gyvenimo metais. Tada galvojau, kad aš jau sena, kad man jau viskas. Prisimenu tokią amžiaus dramą.
Slenksčio etapai man yra susiję su patirtimis, kurios nėra lengvos: kai patyriau kokią nors netektį, kai nutrūko ryšiai.
Rasa, kokius savo gyvenime sutiktus žmones atpažįstate kaip tuos, kurie jums buvo labai reikšmingi?
Vaikystėje man buvo svarbi liaudies šokių mokytoja Irena Rutkauskienė. Ji man suteikė tikėjimo, kad aš galiu būti scenoje. Visą vaikystę norėjau būti kaip šokių vadovė, vėliau, pamačiusi teatro spektaklį, norėjau būti tik aktore. Būdama paskutinėse klasėse, išgirdau žlugdančių komentarų apie šią savo svajonę iš suaugusio žmogaus, man reikėjo daug jėgų tuo nepatikėti. Tai buvo kaip šešėlis, kurį laiką man dengęs saulę.
Vėliau, įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, sutikau režisierių Joną Vaitkų. Norėjosi panašiai suvokti pasaulį, norėjosi pasitikėti mokytojo rankomis, matyti pasaulį lyg jo akimis.
Apie šviesios atminties scenografės Jūratės Paulėkaitės įtaką man reikėtų atskiro pokalbio. Kuriant naujus spektaklius, ji mus galėdavo tarsi užminuoti bendram tikslui. Su ja kūrybos procese atsiverdavo daug kontekstų, mes atsiverdavome pasauliui, atmerkdavome akis daugeliui dalykų, kurie spektakliui tiesioginės reikšmės tarsi ir neturėdavo, bet asmeninė įtaka buvo labai stipri.
Režisierius Oskaras Koršunovas tam tikru metu patikėjo man didelius vaidmenis, su juo patyriau, kad tikras gyvenimas atėjo į teatrą, kai gatvės personažai tampa herojais, o klasikiniai herojai pasidaro atpažįstami ir savi. Jis suteikė galimybę išgyventi vaidmenį plačiausia amplitude. Su Oskaro Koršunovo teatru apkeliavome beveik visą pasaulį.
Vertinu ir savo draugų, tėvų, sūnaus įtaką. Jaučiu, kad su vyru Dainiumi iki šiol esame komanda, palaikome vienas kitą ir galime vienas kitam sakyti tiesą.
Man gera savo artimųjų rate. Nežinau, ar man būtų įdomu vienai išvykti į kokią nors šalį ir vienai viską patirti. Man reikia su kažkuo artimu dalintis visu tuo, ką patiriu. Kažkam duoti atsikąsti savo obuolio.
Kalbino Lina Macevičienė
Viršelis – Linos Macevičienės nuotrauka
