Arkivyskupo Georgo Gänsweino (g. 1956) vardas puikiai žinomas kiekvienam, besidominčiam Bažnyčios gyvenimu. Kai gimtosios parapijos klebonas jaunuoliui prieš abitūros egzaminus padavė Jozefo Ratzingerio „Krikščionybės įvadą“, Georgui jis pasirodė nesuprantamas ir skaityti šią knygą ryžosi tik dėl to, kad netektų kaisti iš gėdos, jei klebonas ko paklaustų… Vėliau trejiems metams vykdamas tarnauti į Vatikaną jaunas kunigas net neįsivaizdavo, kad čia liks ilgam ir daugiau nei dvidešimt metų bus paties Jozefo Ratzingerio, vėliau ir popiežiaus Benedikto XVI, asmeninis sekretorius.
Arkivysk. Georgo Gänsweino gyvenimas pilnas staigmenų. Štai prieš metus popiežius Pranciškus paskyrė jį savo pasiuntiniu – nuncijumi Baltijos šalyse. Naujasis nuncijus šypsosi sakydamas, kad Dievo vedimas tikrai neprimena ramaus važiavimo magistrale, tačiau džiaugiasi sulaukęs netikėto pasiūlymo vykti į Lietuvą.
Nors esame įpratę arkivysk. Georgą Gänsweiną matyti tyliai darantį nematomus darbus, šiandien raginame „Kelionės“ skaitytojus susipažinti ne su popiežiais, kurių šešėlyje jis tarnavo ir tarnauja, o su pačiu arkivyskupu Georgu ir įstabia jo gyvenimo istorija.
Pokalbis su nuncijumi vyko 2025 m. kovą.
Praėjusią vasarą paskirtas nuncijumi Baltijos šalims atvykote į Vilnių. Kokie pirmieji įspūdžiai įsikūrus Lietuvoje?
Kai praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje atvykau į Vilnių, man pasisekė – čia nusistovėjęs geras oras išsilaikė iki pat spalio pabaigos. Tad jaučiausi labai svetingai priimtas ir pirmi įspūdžiai tikrai saulėti. Ne tik gamta, bet ir žmonės labai palankiai mane sutiko, jutau didžiulį išankstinį pasitikėjimą.
Esu nuncijus ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai bei Estijai, tad jau spėjau aplankyti ir šias šalis. Kaip diplomatas turėjau prisistatyti visiems trims valstybių vadovams ir įteikti jiems paskyrimo raštus. Nuoširdžiai kalbėjomės su prezidentais ir užsienio reikalų ministrais.
Žinoma, per šį laiką susipažinau su visais vyskupais tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, tiek su vieninteliu Estijos vyskupu. Estijoje įvyko svarbus įvykis – nuo šiol čia bus ne tik apaštalinė administratūra, bet ir atskira Talino vyskupija – pirmoji po Reformacijos prabėgus apie 500 metų.
Tikriausiai po ilgos tarnystės Romoje metų radosi ir daug skirtybių – žmonių būdo ypatybių bei kasdienių užduočių iššūkių?
Tikrai nemaniau, kad mano tarnystė Romoje truks taip ilgai. Esu kilęs iš Freiburgo arkivyskupijos Vokietijoje. Romos kurijos kvietimu Freiburgo arkivyskupas sutiko keleriems metams išleisti mane tarnystei į Vatikaną. O ji buvo vis pratęsiama – taip galiausiai Vatikano tarnyboje praleidau dvidešimt aštuonerius metus. Daugiausiai laiko dirbau kartu su kardinolu Jozefu Ratzingeriu Tikėjimo mokymo kongregacijoje, o jam tapus popiežiumi buvau paskirtas Benedikto XVI asmeniniu sekretoriumi. Likau šioje tarnystėje ir popiežiui tapus emeritu. Prieš atsistatydindamas Benediktas XVI paskyrė mane Popiežiaus namų prefektu ir pašventino vyskupu. Tad kurį laiką buvau popiežiaus Pranciškaus namų prefektas ir popiežiaus emerito Benedikto XVI asmeninis sekretorius.
Per tiek bendros tarnystės metų Bažnyčioje veikiausiai ir susibičiuliavote?
Apie 20 metų dirbau su kardinolu J. Ratzingeriu, vėliau popiežiumi Benediktu XVI, tad natūralu, kad mus siejo ne tik darbai, bet ir abipusė pagarba, bičiuliškas santykis. Tiek daug laiko praleidžiant kartu pažintis gilėja ir virsta bičiulyste – taip nutiko ir mums.
Esate kilęs iš didelės šeimos, ar joje subrendo Jūsų pašaukimas?
Esu vyriausias iš penkių vaikų šeimos – turiu du brolius ir dvi seseris. Mano tėtis buvo septintos kartos kalvis ir ūkininkas mažame Vokietijos miestelyje Švarcvalde. Brolis kurį laiką tęsė ūkio ir kalvystės darbus, tačiau, gaila, industrializacijos procesai palietė ir tradicinę mūsų šeimos veiklą – maždaug prieš 15 metų skaudama širdimi brolis ryžosi ją nutraukti. Brolis pardavė ir namus, ir kalvės pastatus – šiandien ten vienas automobilių mėgėjas yra įkūręs senų automobilių ekspoziciją. Dėl industrializacijos ir veiklos kaštų išnyko ir didžioji dalis aplinkinių smulkiųjų ūkių.
Augant ūkyje tėvai dažnai tikisi, kad vaikai, paprastai vyriausias sūnus, perims tradicinį šeimos verslą. Atrodo, Jūs nepatenkinote tėvų lūkesčių?
Mano tėtis tikrai tikėjosi, kad perimsiu šeimos ūkį, bet jau 15 ar 16 metų pasakiau jam, kad neįsivaizduoju savęs nei ūkininku, nei kalviu, neturiu tam nei polinkio, nei sugebėjimų ir tikrai ne itin norėčiau čia dirbti. Tėvas atsakė manęs neversiąs, palauksiąs metus kitus, pažiūrėsiąs, ar nepersigalvosiu. Laimei, turiu du brolius, tad už mane metais jaunesnis brolis ne tik perėmė šitą veiklą, bet ir puikiai tvarkėsi su visais darbo žemės ūkyje ir kalvėje iššūkiais.
O kaip prasidėjo Jūsų tikėjimo kelias?
Tėvų namai buvo tikrai katalikiški, tad vos gimęs „įaugau“ į labai katalikišką šeimą ir aplinką. Katalikiškas gyvenimas: sekmadienio šventimas, kasdienė šeimos malda, atlaidai ir bažnytinės tradicijos – neatskiriama mūsų šeimos identiteto dalis. Tai buvo ne koks nors gyvenimo priedas, o tiesiog esminė kasdienos patirtis. Dar kūdikis buvau pakrikštytas, vėliau patarnaudavau per šv. Mišias, priėmiau šv. Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą.
Tačiau niekad nesvarsčiau tapti kunigu. Vis dėlto baigiant mokyklą aplankė, kaip tuomet maniau, nelabai motyvuota mintis pagalvoti apie kunigo kelią. Vėliau šiam impulsui dar sustiprėjus įstojau į kunigų seminariją. Tiesa, Vokietijoje studijos vyksta ne pačioje kunigų seminarijoje, o universitete, tačiau seminarijoje būsimi kunigai gyvena, dvasiškai bręsta ir apmąsto savo kunigiškąjį pašaukimą.
O kaip Jūs atpažinote savo pašaukimą? Panašu, kad į kunigų seminariją įstojote ne dėl tvirto apsisprendimo būti kunigu, o labiau siekdamas patyrinėti ir pamatyti. Juk domėjotės labai daug kuo – sportu, slidinėjimu, tačiau pasirinkote stoti į kunigų seminariją.
Tikrai neturėjau kokio nors ypatingo išgyvenimo ar patyrimo, dėl kurio įstojau į seminariją. Manęs iškart neaplankė ir vidinis tikrumas, kad esu Dievo kviečiamas kunigystei. Pirmiausiai subrendo smalsumas ir noras pasigilinti studijuojant teologiją. Nelabai tvirta mintis atvedė mane į seminariją, į teologijos studijas.
Per studijas ir dvasinio gyvenimo praktikas seminarijoje pastebėjau, kad mano susidomėjimas Bažnyčia, tikėjimu, Dievu tik stiprėja. Galima sakyti, kad į seminariją įstojau norėdamas būti kunigu, tačiau be vidinio įsitikinimo, kad esu tam šaukiamas.
Po dvejų studijų kunigų seminarijoje metų privalėjome metams vykti mokytis kur nors kitur ir galėjome rinktis nebūtinai teologiją. Aš pasirinkau metus studijuoti Romoje, Šv. Grigaliaus universitete. Tie metai man buvo svarbūs – prasiplėtė Bažnyčios patirtis ir suvokimas, atsivėrė naujų horizontų. Grįžęs baigiau studijas Freiburge.
Studijuojant man tapo aišku, žinoma, palydint dvasios tėvams ir bičiuliams – kad mano kelias veda į kunigystę.
Teko skaityti, kad ketinote stoti ir į vienuolinį ordiną. Kaip nutiko, kad taip ir netapote vienuoliu?
Rodos, antraisiais studijų metais per gavėnią turėjau galimybę pabūti vieninteliame Vokietijoje, Bavarijoje, įsikūrusiame kartūzų vienuolyne. Ten su studijų bičiuliu praleidome savaitę. Man pas kartūzus taip labai patiko, buvau taip sužavėtas, kad garsiai išsakiau norą stoti į šį ordiną. Apie tai kalbėjausi ir su ordino vyresniuoju, kuris išmintingai atkreipė dėmesį, kad esu dar labai jaunas, turėčiau pirmiausia baigti studijas ir jei Dievas norės, ateiti pas kartūzų brolius. Jis sakė: „Viešpats duos jums aiškiai suprasti. O jei ne, tai tebus gražus noras be gilesnių šaknų.“ Taip ir sutarėme: pirmiausia baigsiu studijas, ir jei noras ne išblės, o sustiprės, sugrįšiu. Už šį išmintingą patarimą tam broliui esu labai dėkingas.
Taigi, niekada nepriklausiau jokiam vienuoliniam ordinui, esu tik svarstęs apie tai.
Bažnyčia Vokietijoje garsėja stipria teologijos mokykla. Jūs pats esate mokslo žmogus, be to, popiežius Benediktas XVI, kurio sekretorius buvote, – garsus teologas. Jo knygos ir Lietuvoje ne vienam padėjo atrasti kelią pas Dievą ir grįžti į Bažnyčią.
Jozefas Ratzingeris kiek netikėtai tapo vienu kertinių asmenų mano gyvenime. Daugelyje Vokietijos universitetų jis buvo teologijos profesorius. Iki parašant knygų „Jėzus iš Nazareto“ seriją, svarbiausia jo knyga buvo „Krikščionybės įvadas“, gimusi Tiubingeno universitete skaitytų paskaitų pagrindu. Šios paskaitos, kuriose Ratzingeris aiškino tikėjimo išpažinimą, buvo skirtos ne tik teologams, jas galėjo lankyti visų fakultetų studentai. Tiek šios paskaitos, tiek jų pagrindu gimusi knyga sulaukė didelio populiarumo.
Mano gimtosios parapijos klebonas man ruošiantis abitūrai padavė „Krikščionybės įvadą“ ir pasakė, kad turiu ją perskaityti. Buvau vos septyniolikos, nieko nežinojau apie knygos autorių ir, tiesa, nemanau, kad ir pats klebonas buvo ją visą perskaitęs, bet pamenu jo žodžius, kad tai – geriausia šio laiko knyga. Taigi, pradėjau skaityti Jozefo Ratzingerio „Krikščionybės įvadą“, nors labai mažai ką skaitydamas supratau. Norėjau mesti, bet bijojau, kad jei klebonas paklaus, bus gėda, todėl skaičiau net ir nesuprasdamas. Vis dėlto jaučiau, kad ši knyga pamaitino mano dvasinį alkį ir sustiprino norą domėtis teologija ir Bažnyčia. Kiek vėliau, jau per studijas Freiburge, teko studijuoti viską, ką profesorius, o vėliau jau kardinolas J. Ratzingeris parašė. Taip jis tapo man kelrodžiu ir įkvėpimo šaltiniu teologijoje.
O kaip klostėsi Jūsų kelionė nuo susižavėjusio skaitytojo ir mokslininko, studijuojančio J. Ratzingerio raštus, iki ilgamečio bendradarbio ir bičiulio?
Baigus universitetines studijas buvo įprasta važiuoti į buvusį benediktinų vienuolyną, kur paskutinius dvejus metus seminaristai ruošdavosi šventimams. Pirmaisiais metais ruošdavomės diakonato šventimams, antraisiais – kunigystės. Anuomet, prieš 40 metų, šventimai būdavo teikiami per adventą. Po šventimų metams vykdome į parapijas tarnauti kaip diakonai ir įgyti patirties. Po to pusmečiui grįžome į seminariją ir ruošėmės kunigystės šventimams. Baigiantis šioms studijoms mano vyskupas išreiškė pageidavimą, kad vykčiau į Miuncheną tolesnėms, trejus metus trunkančioms bažnytinės teisės studijoms. Ten greit tapau moksliniu asistentu, parašiau ir apsigyniau iš pradžių licenciato, o vėliau ir daktaro laipsnį.
Po šių studijų vyskupas pakvietė sugrįžti į Freiburgą, kur tapau jo referentu. Paprašiau, kad man duotų ir sielovadinio darbo, tad buvau paskirtas katedros vikaru. Iš viso septynerius metus tarnavau Miunchene. Per visus mokslinio darbo metus man buvo itin svarbi sielovada, ji padėjo nepamiršti šaknų, maitinančių kunigiškąjį pašaukimą.
Nors mane visą laiką traukė būtent sielovada, man būdavo pavedamos ir kitos tarnystės, nors pats jų ir nesiekiau. Panašiai nutiko ir su Roma: dirbdamas pas savo vyskupą Vokietijoje per nuncijų sulaukiau prašymo skirti mane tarnystei į Romos kuriją. Vyskupas sutiko išleisti trejiems metams. Jis buvo įsitikinęs, kad aš reikalingas vietos bažnyčioje, bet, kaip žinote, Apvaizdos planas buvo kiek kitoks.
Pirmoji tarnystės Romos kurijoje vieta buvo ne Tikėjimo mokymo kongregacijoje, o Dievo kulto ir sakramentų kongregacijoje. Apsigyvenau kolegijoje, kur drauge gyveno studijuojantys arba Vatikano kurijos struktūrose dirbantys kunigai. Čia kiekvieną ketvirtadienio vakarą ateidavo kardinolas J. Ratzingeris aukoti šv. Mišių vokiečių kalba piligrimams iš vokiškai kalbančių kraštų, kurių būdavo tikrai nemažai. Jo tarnystė truko apie 20 metų. Būtent šiuose namuose ir susipažinau su kardinolu, kuris kiek vėliau pakvietė tapti jo komandos nariu. Taip nutiko, kad 10 metų kartu su Ratzingeriu dirbęs kunigas iš Vokietijos turėjo grįžti į gimtąją vyskupiją. Tuomet kardinolas pakvietė mane. Jis paliko teisę pačiam apsispręsti, ir aš sutikau.
Taigi 1995 m. atvykau tarnystei į Romą, o jau 1996 m. pradžioje pradėjau tarnystę Tikėjimo mokymo kongregacijoje su kardinolu J. Ratzingeriu. Po trejų metų jo prašymu vietos vyskupas pratęsė mano siuntimą tarnauti Romoje. Taip nepastebimai atėjo ir 2005-ieji, kai kardinolas J. Ratzingeris tapo popiežiumi Benediktu XVI.
Kaip jautėtės užsitęsus tarnystei Romoje? Ar siekėte čia dirbti?
Niekada neplanavau ir net nenorėjau dirbti Romoje – norėjau čia tik studijuoti. Nieko nesiekiau – buvau kviečiamas ir tarytum vedamas. Kai Freiburgo vyskupas buvo paprašytas mane išleisti tarnystei į Romos kuriją, jis iškart nesutiko, tik kiek vėliau davė sutikimą pamanęs, kad tokiai didelei vyskupijai reiktų trumpam skirti kunigą Visuotinės Bažnyčios reikalams, juo labiau suprantant ir tai, kad vėliau šio kunigo sukaupta patirtis bus naudinga gimtojoje vyskupijoje. Ir iš tikrųjų – didžioji dalis taip išvykusių kunigų kad ir po dešimties darbo metų Romos kurijoje grįžta į gimtąsias vyskupijas, tik keletas lieka ilgai tarnystei.
Tapęs kardinolo, o vėliau popiežiaus sekretoriumi supratau, kad Romoje mano gyvenimas truks kiek ilgiau. To niekaip nesuplanuosi – tiesiog leidi Dievui vesti. Dievas per žmones klausė ir kvietė, o man beliko atsiliepti.
Ar kardinolui tapus popiežiumi iš esmės pasikeitė ne tik jo paties, bet ir jo asmeninio sekretoriaus tarnystės intensyvumas?
Jau 2003 m. kovą, kai buvau paskirtas asmeniniu J. Ratzingerio sekretoriumi, užduočių labai padaugėjo ir įprastinio tarnystės laiko jau nebeužteko, o jam tapus popiežiumi mano gyvenimas keitėsi iš pagrindų. Kiekviena svarbi užduotis ir jos vykdymas turi savo kainą.
Jau minėjau, kad dar studijų Romoje metais mano žvilgsnis į Bažnyčią ne tik pakito, bet ir prasiplėtė. Suprantu, kad dirbant su popiežiumi Benediktu XVI, labiau suvokiant ir matant Bažnyčios visuotinumą ir užduočių kompleksiškumą, Dievas suteikė man vidinio tvirtumo ir apsisprendimo imtis gaunamų užduočių. Sutikimas dirbti Romos kurijoje reikalauja platesnio akiračio ir gilesnių įžvalgų. Pati Romos kurija nėra savitikslė, jos užduotis – padėti popiežiui išpildyti savo tarnystę Visuotinėje Bažnyčioje.
Kiekvienas popiežius yra dovana ir atneša asmeninių dovanų atlikdamas Petro tarnystę. Jūs daug metų padėjote popiežiui Benediktui XVI vykdyti tarnystę. Kokiomis dovanomis šis popiežius apdovanojo Bažnyčią?
Kiekvienas popiežius atsineša į tarnystę visą savo istoriją ir patirtį. Jonas Jonas Paulius II, gimęs ir užaugęs laisvoje šalyje, studijų metais patyrė totalitarinių režimų baisumus ir ilgus komunizmo metus Lenkijoje, kur tarnavo kaip vyskupas. Josephas Ratzingeris gimė Vokietijoje ir savo jaunystėje patyrė laikotarpį, kai nacionalsocialistai užėmė politinę valdžią. Jo šeima visada buvo prieš nacizmą, taigi, ši ideologija nepadarė įtakos jo išsilavinimui ir asmeninei formacijai. Abu šie popiežiai labai intelektualūs, bet Jonas Paulius II ir dėl asmeninių savybių buvo daugiau linkęs į filosofiją, savo mokslinį darbą jis rašė apie vokiečių filosofą Maxą Schelerį. O Benediktas XVI – teologas, savo darbe analizavęs Teresės Avilietės raštus. Jonas Paulius II darbavosi ir kaip filosofijos profesorius, o Benediktas XVI – kaip teologijos.
Abu šie popiežiai apdovanojo Bažnyčią savo charizmomis. Gebėjimas suprantamai kalbėti ir paprastai paaiškinti sudėtingus tikėjimo dalykus yra tai, kas mane labiausiai žavi, ypač kalbant apie popiežių Benediktą XVI. Taip mokyti, skelbti, aiškinti tikėjimo slėpinius, kad jie taptų suprantami šių laikų žmogui – daugiau nei talentas.
Benediktas XVI labai suprantamai, šių dienų terminais atskleidė Bažnyčios mokymo esmę. Jam pavyko sėkmingai įtraukti Bažnyčios požiūrį į šio laiko diskusijas. Mokymo, skelbimo, aiškinimo dovaną Benediktas XVI panaudojo ne tik kaip populiarus ir įtaigus, studentų mylimas profesorius, bet ir šv. Petro tarnystėje.
Daugybę metų ištikimai dirbote su popiežiumi Benediktu XVI, dabar esate popiežiaus Pranciškaus atstovas ir pasiuntinys. Stabtelkime ties svarbiausiomis asmens, atliekančio šv. Petro tarnystę, užduotimis.
Kiekvienas naujas popiežius yra ne prieš jį tarnavusio popiežiaus, o šv. Petro sekėjas. Vadinasi, jo misija, kaip per evangelistą Luką atskleidžia Jėzus – stiprinti savo brolius. Taigi, svarbiausia popiežiaus, kaip Petro įpėdinio ir Kristaus vikaro, užduotis yra rūpintis krikščionių vienybe stiprinant, skelbiant ir liudijant tikėjimą.
Kad ir kiek atsimintume popiežių, nė vienas nebuvo toks pats kaip ankstesnis. Tačiau kad ir kokie skirtingi būtų, juos jungia Petro tarnystė, kurios pamatas ir užduotis – būti pirmuoju tikėjimo liudytoju. Popiežiaus kilmės kraštas, charakterio bruožai, patirtis – visa svarbu, bet nėra svarbiausia atliekant šią tarnystę. Žinoma, kiekvienas laikas turi savų iššūkių. Tad Petro įpėdinis turi juos apmąstyti, suvokti ir į tai atsiliepti.
Tiek Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI dar gyvenimo žemėje laiku buvo žinomi kaip mokytojai ir įkvepiantys autoritetai. Jais žavėjomės ir Lietuvoje. Popiežius Pranciškus nuostabus savo paprastumu ir dėmesiu silpniausiems. Vis dėlto kai kurie jo teiginiai, pavyzdžiui, apie karą Ukrainoje, čia, Lietuvoje, yra nuskambėję dviprasmiškai.
Kaip jau minėjau, visos popiežiaus veiklos leitmotyvas – stiprinti tikėjimą ir vesti tikinčiuosius. Žinoma, dėl temperamento ar kitų asmeninių savybių kai kurie popiežiaus pasisakymai ar veiksmai gali kelti klausimų. Čia turi įtakos tiek popiežiaus patirtis, tiek biografija.
Ir Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI buvo europiečiai, augę ir formavęsi sudėtingu laiku, rėmęsi savo patirtimi ir politinio vertinimo kriterijais. Vis dėlto jie abu apie politiką kalbėdavo labai atsargiai. Vertinant politinius klausimus galima ir klysti. Ir kardinolai, ir vyskupai kalbėdami politiniais klausimais gali klysti. Juk nėra taip, kad tik krikščionys teisingai įgyvendina politiką. Tad politiniai popiežiaus vertinimai ir įžvalgos gali būti ir yra naudingi bendroje diskusijoje, jie nėra nediskutuotini.
Pagrindinis popiežiaus, kardinolų, vyskupų tikslas – skelbti Evangeliją, ir jei politiniai procesai prieštarauja Evangelijos mokymui, jie turi apie tai įspėti. Mes galime kalbėti apie principus, tačiau joks dvasininkas negali pasakyti, kad kurio nors asmens ar partijos politika yra teisinga ir tinkama. Todėl prieš prabylant svarbu būti tikrai gerai informuotiems ir itin atsargiems, kad nesusidarytų įspūdis, jog Bažnyčia palaiko vieną ar kitą politiką, partiją.
Jūsų, lietuvių, istorinė patirtis daro jus daug jautresnius – tai dovana Visuotinei Bažnyčiai. Norisi pasidžiaugti, kad jūsų tautietis arkivysk. Visvaldas Kulbokas šiuo metu yra nuncijus Ukrainoje. Jis dirbo Vatikano valstybės sekretoriate paskutiniais popiežiaus Benedikto XVI tarnystės metais, tad esame pažįstami nuo bendro darbo Vatikane laikų. Arkivysk. Visvaldas dažniausiai vertėjaudavo popiežiaus susitikimuose su Rusijos, Baltarusijos ir, žinoma, Lietuvos valdžios atstovais. Tai labai patyręs ir tikrai įžvalgus žmogus – jo darbas šiuo metu be galo svarbus.
Grįžkime prie Jūsų istorijos. Žvelgiant per žmogiškumo prizmę Jūsų kelias neatrodo lengvas – turėjote atsisakyti savų planų, be to, ilgi tarnystės ir gyvenimo metai svetur nepadeda puoselėti draugysčių, planuoti ateities. Ar prie to priprantama?
Iš tiesų lygiavertės sveikos draugystės tiek su dvasininkais, tiek su pasauliečiais yra labai reikalingos. Susitikti, juoktis, kalbėtis, drauge leisti laiką – tiesiog būtinybė stengiantis, kad gyvenimas „neperdžiūtų“ ir nesusiklostytų vienpusiškas požiūris į įvykius.
Geografiniai skirtumai, tarnysčių ir atsakomybių gausa kartais tikrai nepalikdavo palankių progų puoselėti bičiulystes. Užsimezgusios draugystės imlios laikui, jas reikia palaikyti dažnais susitikimais, pokalbiais ir bendromis veiklomis. Ir nors stengiuosi bent šiek tiek laiko skirti pokalbiams telefonu ar kad ir retiems susitikimams su bičiuliais, puoselėti draugystes man sudėtinga dėl kasdienių darbų, fizinių atstumų ir tarnysčių ypatybių. Dėl to kai kurios mano bičiulystės nėra tokios tvirtos, kaip norėčiau, o kai kurios visai išnyko. Beje, kai kurios draugystės nusilpo ir dėl mano einamų pareigų, kai kurie bičiuliai manė, kad su manim reikia būti atsargiems.
Kartais jausdavau, kad kai kurie žmonės ieško su manimi kontakto ir bičiulystės siekdami tam tikrų naudų. Gal ne tiek iš manęs, kiek per mane iš popiežiaus Benedikto XVI. Ačiū Dievui, pavykdavo laiku tai pastebėti. Manau, išsiugdžiau tam tikrą imuninę sistemą, padedančią laiku atpažinti ir išvengti tokių santykių.
Kasdien gyvenu ten, kur esu. Džiaugiuosi, kad gimsta naujų bičiulysčių su bendradarbiais, su kuriais sieja bendra veikla ir tikslai, su šeimomis, kurias sutinku. Ir šios naujos bičiulystės užima ankstesnių draugysčių vietą.
Nors gyvenate permainų laiku – buvusias Jūsų tarnystes keičia nuncijaus Baltijos šalyse tarnystė – ar galvodamas apie ateitį turite kokių nors svajonių, planų?
Jau pusmetį tarnauju kaip nuncijus, nors niekada to nesiekiau ir nesimokiau. Žinoma, kaip popiežiaus sekretorius ir Popiežiaus namų prefektas turėjau nemažai susitikimų su įvairių kraštų ir valstybių atstovais bei diplomatais, tačiau niekada nė nepagalvojau, kad pats tapsiu diplomatu. Man taip jau yra – tik gavęs kvietimą pradedu mąstyti: ar norėčiau ir ar sugebėčiau tinkamai eiti siūlomas pareigas. Kaip ir prieš ankstesnes tarnystes, taip ir prieš apsispręsdamas priimti kvietimą tapti nuncijumi, Dievo akivaizdoje mėginau labai sąžiningai apsispręsti.
Džiugu, kad popiežius Pranciškus pasitikėjo ir pakvietė būti jo atstovu Baltijos šalyse. Popiežiaus sprendimu nuncijų tarnystės vienoje vietoje trukmė – apie penkeri metai, pirmieji eina į pabaigą, ir esu labai laimingas, kad atsiliepiau į šį kvietimą. Nors teko vykti gyventi į kitą šalį, keitėsi tarnystės pobūdis, bet pasitikėdamas Dievu atvykau čia ir džiaugiuosi tuo, ką Viešpats man yra parengęs.
Tad jau senokai nieko per daug neplanuoju – pasitikiu Dievo vedimu.
Labai apsidžiaugėme išgirdę, kad Jūs paskirtas nuncijumi Baltijos šalyse, tai priėmėme kaip pagarbos mūsų mažam kraštui ženklą. Vis dėlto, ar Jums, daugybę metų buvusiam dešiniąja popiežiaus ranka, kelionė į Vilnių nepasirodė tarsi siuntimas į periferiją?
Turbūt žinote kad, popiežiaus Pranciškaus sprendimu pastaruosius metus gyvenau Vokietijoje be aiškiai suformuluotų užduočių. Popiežius manė, kad mirus popiežiui emeritui jo asmeninis sekretorius irgi turėtų išvykti iš Vatikano. Nemeluosiu – nepavyko lengvai suvokti šio sprendimo, bet pasirinkau jį gerbti. Išvykau į Vokietiją nežinodamas, ar dar gausiu kokių nors skyrimų tarnystėms. Apsigyvenau kunigų seminarijoje, laisvame bute, nes, deja, pašaukimų mažėja. Nei aš, nei vietos vyskupas nežinojome, kiek laiko tokia neaiški situacija tęsis. Pasitikėdamas Dievu meldžiausi, kad vien dėl to, jog ne viską suvokiu, neužsisklęsčiau, nepradėčiau kaupti nuoskaudų ar savęs gailėtis. Man pačiam netikėtai sulaukiau kvietimo tapti nuncijumi. Esu čia, Lietuvoje, kaip jau minėjau, su džiaugsmu ir dėkingumu. Su visa per ankstesnius tarnavimo metus sukaupta patirtimi vykdau dabarties užduotis.
Jūsų gyvenime labai ryškiai matyti žmogaus planus pranokstantis Dievo vedimas.
Nesiimu pats spręsti dėl savo gyvenimo, o leidžiu, sutinku būti vedamas. Žvelgdamas atgal daug aiškiau galiu atpažinti, kad Dievo vedimas nėra linijinis ir nė kiek neprimena ramaus važiavimo magistrale. Kartais Jis veda mus ir per sunkumų bei išbandymų slėnius. Išankstinis pasitikėjimas Dievo numatymu suteikia ramybės, kurios reikia, kad įveiktum dienos sunkumus. Kartais, kai Dievo vedimas prieštarauja mano suvokimui ir įsivaizdavimui, kai atrodo net neracionalus, ypač svarbu išsaugoti tikėjimą, kad Jis žino geriau.
Pagrindinis dvasinio gyvenimo uždavinys – ieškoti ne savo, o Dievo valios, ne savajai, o Dievo valiai duoti pirmumą. Šiame kelyje esu dėkingas už sakramentus, maldą ir dvasinį vadovavimą.
Dievas kiekvienam žmogui turi asmeninį planą, Jis nekopijuoja asmenų ir jiems skirtų planų – tai įspūdinga. Būtent pasitikėjimas Dievu ir Jo planu yra vienintelis kelias į prasmingą ir autentišką dvasinį gyvenimą. Norisi paminėti ir tai, kad tikėjimas – ne našta, o dovana, padedanti įveikti kasdienybės sunkumus ir teikianti daug vidinio džiaugsmo.
Kalbino kun. Kęstutis Dvareckas
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka
