„Kelionė“ 2023 m. Nr. IV (28)
Šiais ekumenizmo laikais neįprasta girdėti apie konvertitus – žmones, pereinančius iš vienos krikščioniškos konfesijos į kitą. Tokie krikščionys, regis, pernelyg brangina konkrečios Bažnyčios išskirtinumus, užuot susitelkę į tai, kas turėtų būti esmingiau, kas pranoksta konfesinius skirtumus ir liudija krikščionių vienybę.
Turėdami omenyje žiniasklaidoje nuolat minimus skandalus, susijusius su Katalikų Bažnyčia, priekaištus dėl neva atgyvenusio kunigų celibato ar įsisenėjusios moterų diskriminacijos, galėtume įsivaizduoti, kad nemažai savo Bažnyčia pasipiktinusių katalikų turėtų rinktis kitas konfesijas, kuriose tokių problemų, atrodytų, nekyla.
Ir atvirkščiai, žvelgiant iš šalies, galėtų būti sunku perprasti, kodėl koks nors doras anglikonas ar liuteronas šiais laikais renkasi, regis, tokios prastos reputacijos katalikybę.
Katalikų konvertitų tradicija Skandinavijoje gyvuoja nuo seno. Verta priminti, kad po Reformacijos katalikybė čia iš esmės buvo nelegali, kol XIX a. viduryje Danijos, Švedijos ir Norvegijos karalystės atsisakė absoliutinės monarchijos, pasuko parlamentinės demokratijos keliu ir drauge su kitomis žmogaus teisėmis ilgainiui įtvirtino ir laisvę išpažinti skirtingas religijas.
Pačioje XIX a. pabaigoje visoje Skandinavijoje didžiulio atgarsio sulaukė žymaus poeto, danų simbolizmo pradininko Johanneso Jørgenseno (1866–1956) apsisprendimas tapti kataliku ir savo kūrybą skirti hagiografijai – didžių šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Kotrynos Sienietės ir Brigitos Švedės biografijoms. Katalikų Bažnyčią buvo pasirinkusi ir ankstesnė literatūros Nobelio premijos laureatė iš Norvegijos – rašytoja Sigrid Undset (1882–1949), dominikonų tretininkė, savo kūryboje nuolat grįždavusi prie sakramentų teologijai artimos idėjos, kad žmonija – tai vienas kūnas, kad visi žmonės turi dalį vienas kitame.
Konvertitų tradicija Skandinavijoje nėra nutrūkusi ir šiais laikais. Pačioje jaunystėje katalikybę pasirinko dabartinis Trondheimo katalikų vyskupas, trapistų vienuolis ir daugelio knygų apie monastinį dvasingumą autorius Erikas Vardenas. Tokį pat sprendimą kadaise priėmė ir dabartinis Švedijos katalikų ganytojas, karmelitas kardinolas Andersas Arborelius.
Garsių žmonių, apsisprendusių tapti katalikais, temą šiomis dienomis priminė Švedijos akademija, nusprendusi šių metų literatūros Nobelio premiją skirti būtent katalikui konvertitui – 64 metų norvegų rašytojui Jonui Fosse (g. 1959). Akademija praneša, kad premija jam skiriama „už novatorišką prozą ir dramaturgiją, suteikiančią balsą tam, kas nenusakoma“.
Šiam pasauliui netinkamiausias laureatas
Naujojo literatūros Nobelio premijos laureato asmenybė ne vienu atžvilgiu neįtelpa į įprastus šiuolaikinio rašytojo rėmus. Fosse visų pirma išsiskiria dviem šiuolaikinei literatūrai svetimais dalykais: tvirtu tikėjimu krikščionybe ir visišku nesidomėjimu opiomis moderniojo pasaulio temomis. Negana to, šis autorius yra įsitikinęs, kad literatūra gimsta ne iš uolaus ir griežtai suplanuoto darbo, bet kaip malonė – iš įkvėpimo, nužengiančio iš nenusakomo slėpinio.
Norvegų rašytojo romanuose šiuolaikinį skaitytoją turėtų varginti sakiniai be pabaigos, neapčiuopiamos veiksmo gijos ir tai, kad autorius nepateikia jokių aktualių socialinių, politinių ar kultūrinių refleksijų, tačiau visą dėmesį sutelkia ties esminiais egzistencijos klausimais, akistata su amžinybe. Gyvenančius greitu šiuolaikinio pasaulio tempu Jono Fosse knygos turėtų nervinti dėl pagundos veltui iššvaistyti laiką. Juk jose jie neras nieko, ką būtų galima pasitelkti diskusijoms apie autoriaus politinį angažuotumą, jokių pasaulėžiūrinių deklaracijų, kurioms būtų galima pritarti arba ne. Savo kūriniais Jonas Fosse meta iššūkį šiuolaikinei literatūrai, kuri jam pačiam kelia nuobodulį, kuri visiškai nevertina slėpiningų ženklų, nušvintančių tyloje ir sutemose.
Nepaisant to, kad XXI amžiaus žmogui jo kūryba galėtų atrodyti anachronistinė ir niekam netikusi, skaitytojai ją vertina, o literatūros kritikai, nesistebėdami Švedijos akademijos sprendimu, pripažįsta, kad Jonas Fosse dovanoja vieną iš labiausiai praturtinančių patirčių šių dienų literatūros pasaulyje. (Lietuvių kalba kol kas teturime Justės Nepaitės verstą Jono Fosse trumposios prozos rinkinį „Vaizdai iš vaikystės“, kurį 2020 m. išleido „Aukso žuvys“.)
Beje, sulaukti tarptautinio pripažinimo šiam norvegų rašytojui ne naujiena. Pastaraisiais dešimtmečiais jo parašytas pjeses, už kurias yra gavęs ne vieną apdovanojimą, garsūs režisieriai iki šiol stato viso pasaulio teatrų scenose. Tiesa, savo požiūrį į tokius didybės ženklus – garbės raštus, statulėles ir atminimo taures – Jonas Fosse išreiškia, parinkdamas jiems ypatingą vietą – jie laikomi rašytojo namų Osle tualeto kambaryje. Artimiausiu metu šią kolekciją papildys ir dar vienas „pažymėjimas“, nors šeimininkui ir nebus lengva jam surasti laisvos vietos.
Galbūt tokį santykį lėmė ta didelė kaina, kurią Jonui Fosse teko sumokėti už dramaturgo šlovę. Iš prigimties būdamas uždaro būdo, neįsivaizduojantis savęs nei perpildytuose futbolo stadionuose, nei griausminguose roko koncertuose, jis be galo sunkiai išgyvendavo ir spektaklių premjeras lydinčius triukšmingus vakarėlius. Alkoholis ilgainiui tapo jam „patikima“ priemone atlaikyti gerbėjų dėmesį ir intensyvaus bendravimo krūvį. Tačiau šis gyvenimo etapas rašytojui baigėsi sulaukus penkiasdešimties, kai jis, įveikęs sunkų alkoholizmo laikotarpį ir patyręs dviejų santuokų žlugimą, apsisprendė iš esmės pakeisti savo gyvenimą ir tapti kataliku.
Slėpinio patirtis mirties akivaizdoje ir pasikartojimų grožis
Jonas Fosse ne kartą yra liudijęs, kad rašytoju jis tapo dėl vienos ypatingos patirties, nulėmusios visą jo gyvenimą. Būdamas septynerių jis, laikydamas rankose butelį, parkrito ant ledo, šuke smarkiai susižalojo ranką ir neteko daug kraujo. Galima sakyti, kad gydytojai jį išgelbėjo tik per stebuklą.
Nuostabu tai, kad ši akistata su mirtimi netrukus virto visiškai priešinga patirtimi: vežamas į ligoninę berniukas virš namų ir virš savęs pastebėjo auksinę šviesą, sklindančią tarsi iš debesies. Tuomet jis pajuto pats esąs tame debesyje, stebintis iš aukštai tiek save, tiek savo gimtuosius namus ir savo tėvus. Visa tai buvo be galo gražu. Joną apėmė džiaugsmas ir didelė ramybė.
Šis įvykis paliko gilų pėdsaką visam norvegų rašytojo gyvenimui. Prie tos akimirkos Jono Fosse romanuose nuolat sugrįžtama – prie tos auksinės šviesos, į kurią visa trumpam panyra, prie ramybės, prie plačiai atsivėrusių dangaus vartų. Ilgainiui rašytojas suvokė, kad ta tiesa, kurią jis buvo patyręs tiek savo kūnu, tiek protu, neturi nieko bendra nei su žodžiais, nei su nurodymais, kaip elgtis.
Pats Jonas Fosse pripažįsta, kad būtent ši mistinė vaikystės patirtis paskatino jį palikti Norvegijos liuteronų bažnyčią vos sulaukus šešiolikos metų. Jis pabrėžia ir tai, kad pamokslai gimtojo Vakarų Norvegijos miestelio bažnyčioje būdavo nuobodūs, glumino sausu racionalumu ir asmeniškai jo niekada nepaliesdavo.
Kita vertus, savo sveiku protu jaunasis Fosse negalėjo priimti ir daugelio „teisiųjų“ krikščionių skelbiamų dalykų. Pavyzdžiui, tokių, kaip įsitikinimas, kad netinkamai gyvenančiųjų laukia bausmė ir ámžinos kančios pragare. Kaipgi tokie skelbėjai gali jaustis užtikrinti, kad jiems patiems užtikrinta vieta danguje? Ir jei jau danguje rinksis tokių teisuolių kompanija, gal geriau likti pragare, ten bent jau žmonės kalba atvirai ir žmoniškai elgiasi?
Pasitraukęs iš Bažnyčios jis buvo naivus ateistas, vėliau tapo agnostiku, o gyvenime pradėjęs patirti Dievo artumą ėmė svarstyti apie katalikybę, patraukusią jį misterija tikėjime. Apsisprendimą paskatino Jono Ekharto mokymas ir pažintis su Oslo dominikonais, pas kuriuos jis ir pasirengė tapti kataliku ir juo tapo per 2013-ųjų Kalėdas.
Katalikų liturgiją norvegų rašytojas iki šiol vertina dėl ypatingos ramybės, kurią jos dalyvis nuo pirmos iki paskutinės akimirkos patiria tiek kūnu, tiek siela: „Mišiose net ir toks netikėlis kaip aš, prisiglaudęs kažkur ant suolo pačiam bažnyčios gale, galiu dalyvauti didžiojoje šventųjų – gyvųjų ir mirusiųjų – bendrijoje. Man leidžiama tapti tikėjimo slėpinio dalyviu.“
Kažkada paklaustas, ar jo tikėjimui tapimas kataliku buvo būtinas, norvegų rašytojas pabrėžė, kad tikėjimui Bažnyčia nėra būtina. Tačiau jos reikia jam pačiam, kaip žmogui Jonui: „Man reikia Mišių ir maldos. Katalikų Bažnyčia būtų kuo puikiausiai išsivertusi be manęs, tačiau aš be jos – niekaip. Prisijungimas prie milijardus žmonių apimančios šventųjų – gyvųjų ir mirusiųjų – bendrijos pripildo mane dėkingumo, padaro vietos taip ilgai savyje ieškotai tylai.“
Galima sakyti, kad šiandien jis gyvena pagal vienuolynų regulos įkvėptą dienotvarkę, kurioje ankstyvasis dienos metas numatytas darbui, neapleidžiant kasdienės maldos ir Mišių. Tai gyvenimas tarsi pagal liturgiją, kuriai atsikartojimas yra įprastas dalykas – joje nuolat skamba tie patys žodžiai, vis iš naujo pakartojama ta pati žinia, o nedidelės variacijos suteikia egzistencijai savito gyvybingumo.
Atsikartojimai nuo pat pradžių buvo būdingi ir Fosse kūrybai, kurioje nuolat grįžtama prie pasakojimo ištakų, o pačioje kalboje per atsikartojimus nuolat juntamas gyvybės pulsavimas. Rašytojas pripažįsta, kad tiems, kurie skaitydami domisi vien turiniu, pasikartojimai atrodys beprasmiai. Tačiau be jų deramai neskambėtų nei muzika, nei lyrika.
Tūkstančio puslapių mirties akimirka
Pastarąjį dešimtmetį Jonas Fosse yra atsidėjęs kone vien prozai. Didžiuoju jo gyvenimo veikalu laikomas prieš dvejus metus baigtas leisti septynių romanų ciklas „Septologija“. Pats rašytojas teigia, kad rašymo proceso metu jis baigė kone pusę Seminarijos studijų, perskaitė daugybę didžiųjų Bažnyčios mąstytojų knygų. Jo romanai – tai kūriniai ir apie Dievą, ir apie atpirkimo ieškantį autsaiderį – tokį panašų į patį autorių, dar vaikystėje amžinybės dvelksmą atpažinusį jam taip brangiame, maldai prilygstančiame Norvegijos ledynų, fjordų kraštovaizdyje, vienišos švieselės spindėjime begalinėje Šiaurės tamsoje ir visur jį lydėjusiame jūros bangų ošime.
Kiekvienos „Septologijos“ knygos pradžioje skaitome apie kryžiaus ženklą, kurį ant drobės tapo pagrindinis personažas – dailininkas Asle. Kiekviena knyga baigiama malda. Kryžiaus spalvos – ruda ir violetinė – kuria ir gilesnę prasmę. Violetinė – tai atgailos ir pasninko spalva, liturgijoje naudojama per adventą ir gavėnią, rengiantis Kristaus atėjimui per Kalėdas ir per Velykas. Ruda – žemės spalva – primena laidotuvių apeigas: „Iš žemės esi paimtas, į žemę sugrįši, kad iš žemės vėl prisikeltum.“
Nors pats daugiau nei tūkstančio puslapių pasakojimas apima tik vieną savaitę – nuo pirmadienio iki sekmadienio, drauge tai ir kur kas didesnė kelionė. Skaitytojas čia iš lėto vedamas tarsi prieš srovę – nuo kryžiaus iki Jėzaus gimimo, savotišku keliu per mirtį į amžinybę.
Apie Dievą Jonas Fosse kalba atsargiai, vengdamas didingų frazių, dogmatizmo, bet ir neatsiribodamas nuo gyvenimiškų aistrų. Pasak lenkų literatūros apžvalgininko Igoro Kierkoszo, todėl sunku įsivaizduoti, kad ši literatūra atstumtų ir uoliausius ateistus. Jo kūryba – tai įrodymas, kad ir šiandien įmanoma kurti didingą literatūrą, ne tik nepaklūstančią reikalavimui kam nors angažuotis, bet ir gebančią neatsitraukti nuo to, kas svarbiausia. Užtenka suvokti, kad svarbiausiais dalykais gali tapti ir atsitiktinis prasilenkimas su kaimynu, ir prisiminimas apie pirmąją meilę, ir betikslis žvelgimas į horizontą.
Pagal užsienio spaudą parengė Giedrius Tamaševičius