„Kelionė“ 2025 m. Nr. I (33)
Popiežiui Pranciškui 2024 m. liepos 17 d. paskelbus „Laišką apie literatūros vaidmenį ugdyme“ iš pradžių buvo net sunku patikėti, kad tuo metu, kai pasaulis, regis, mažiausiai galvoja apie grožinę literatūrą ir poeziją, popiežius lyg ir ragina: „Nepraraskime romantikos, nepraraskime žavėjimosi, išlikime brutaliame pasaulyje su lyrikos prieskoniu, kuris padės širdžiai išlikti atvirai gyvenimui.“
Popiežius laiške būsimiems kunigams, pastoracijos darbuotojams ir visiems krikščionims pabrėžia romanų ir poezijos skaitymo vertę asmeninės brandos kelyje, nes knygos atveria naujų vidinių horizontų, praturtina, padeda priimti gyvenimo iššūkius ir suprasti kitą. Tai primena šv. Jono Pauliaus II laišką menininkams, kurį tuometis pontifikas parašė 1999 m. balandžio 4-ąją.
Dėl ko popiežiai rašo tokius laiškus, kurie didiesiems tradicijos žinovams gali pasirodyti kaip nerimti užsiėmimai, kai aplink tiek daug neišspręstų sudėtingų klausimų, tarp jų – ir pačioje Katalikų Bažnyčioje? Žinoma, geriausiai atsakyti galėtų patys laiškų rašytojai, bet juk niekas nedraudžia apie tai pamąstyti ir mums, šiais laiškais susidomėjusiems. Šiuo savo rašiniu nepretenduoju į mokslinės analizės aukštumas nei literatūros, nei popiežių mokymo, nei dar kuria prasme. Rašau kaip paprastas paprastos parapijos kunigas. Kaip kunigas, kuris skaito knygas. O šis popiežiaus laiškas grožinės literatūros ir poezijos skaitymą tarsi „legalizuoja“, tad jj perskaitęs mažiau graužiuosi, kad sklaidau tokių knygų kaip „Paskutinės apeigos“ (Baltos lankos, 2022), o ne „Vatikano II susirinkimo dokumentų“ puslapius, nors ir šiems skiriu užtektinai laiko.
Kai pamačiau popiežiaus Pranciškaus „Laišką apie literatūros vaidmenį ugdyme“ italų kalba, pradėjau dainuoti ir giedoti iš džiaugsmo, kad turime ne draudžiamų pasaulietinių knygų sąrašą, bet net raginimą skaityti grožinę literatūrą ir poeziją. Taip, tiesa ir tai, kad šiandienėje gausybėje svarbu pasirinkti gerus tekstus, nenueiti banalybės ir tiesiog laiko rijikų siūlomu keliu. Pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą išgirdus apie šį laišką – niekas negalės burbėti, kad savo homilijose kartais cituoju pasaulietinės literatūros tekstus. O jei kas mėgintų pasakyti pastabą, tiesiog pamojuočiau po nosimi popiežiaus laišku ir paklausčiau: „Bičiuli, ar jau skaitei?“
Tiesa, pamojuoti šiuo laišku būtų sudėtinga – jis nėra išleistas atskira knygele, laimei, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pastangomis internete laiškas skelbiamas lietuviškai. Pamenu, kai perskaičiau itališkai ir apie tai pasidalinau su dar vienu skaitančiu jaunu kunigu, po kurio laiko jis paklausė: „Ar jau matei, yra lietuviškai?“ Tokį įvykį – popiežiaus laiško apie literatūros skaitymo svarbą lietuvių kalba – kaip ir dera, atšventėme su geru itališku vynu „Papale“.
Nerkime į paties laiško turinį ir pasižiūrėkime, kokias mūsų kasdienio gyvenimo patirtis jis apima. Pirmiausia – romanų ir poezijos skaitymas svarbus asmeninės brandos kelyje. Bent jau man ši mintis ypač reikšminga. Buvo laikas, kai negalėjau keliauti, kai mano pasaulis buvo kaimas, kuriame augau, mokykla, kurią lankiau, ir mažas miestelis, į kurį važiuodavom pas itin nervingą dantų gydytoją. Jau tuomet jaučiau stiprų skaitymo alkį. Skaitymas padėjo suprasti, kad mano gyvenimas, telpantis ramią erdvę tarp miškų, į tris tėvų turimus žemės hektarus, į penkiolika kaimo devynmetėje mokykloje dirbančių mokytojų, yra daug didesnis, daug platesnis, sunkiai aprėpiamas, bet patrauklus ir viliojantis. Menu, kad mėgdavau skaityti vežime, kurį tėvas palikdavo, už kluono iškinkęs arklį. Skaitau, žvelgiu per karvių uodegomis vaikomų musių spiečių į tolį ir svarstau apie viską, ką perskaitau. Tada imdavau kurti, ypač kai kūrinys pasibaigdavo netikėtai, o knygoje „sutikti“ žmonės likdavo gyvi. Tai intensyviai augino ir plėtė mano vaizduotę.
O štai poezija mane išvedė „į žmones“. Būdamas gal šeštoje klasėje pradėjau rašinėti eilėraščius ir man buvo svarbu, kad didysis autoritetas – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – juos perskaitytų. Kaip tai pasiekti? Juk negalėjau tiesiog prieiti ir įteikti savo „raštų“. Tuo metu namų darbams užduodavo parašyti rašinį. Tad paduodamas atskirą rašinių sąsiuvinį į jį įdėdavau ir ypatingą mažesnio formato knygelę su savo eilėmis, kurias mokytoja būtinai perskaitydavo ir vieną kitą mintį man apie jas parašydavo. Nors menu ir gimnazijos laiką,
kai mano eilėraščiai kabojo stende ir vokiečių kalbos mokytoja garsiai pareiškė kritinių pastabų, o aš visai klasei girdint pasakiau: „Nevaidinkit, kad labai gerai poeziją suprantat.“
Poezija išvedė „į žmones“ ir ta prasme, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos pradėjo mane vežtis į skaitovų konkursus. Štai tada ėmė plėstis mano pasaulis, aiškiai suprantant, kad už miško ir manosios mokyklos stadiono ribų yra daug platesnis gyvenimo laukas.
Šis popiežiaus Pranciškaus laiškas, toks šiltas ir artimas, iškėlė klausimą apie pomėgio skaityti ištakas ir paskatino pasvarstyti, kas lydėjo ir lydi skaitymo kelionėje. Vaikystėje matydavau knygas skaitantį tėvą. Kaimo vaikui šis vaizdas būdavo kiek neįprastas, nes nebuvo galima triukšmauti, reikėjo tylos ir ramybės. Patiko man šis privilegijuotas dėmesys skaitančiajam, panorau ir aš tokio. Skaityti pradėjau, bet gyvenimas namuose nebūtinai nurimdavo man atsivertus knygą. Šis stebuklas buvo retas, bet skaitymo malūnėlis jau sukosi. Vos prieš porą metų sužinojau, kad ir mano senelis, tėvo tėvas, labai daug skaitydavo. Mama man atidavė senelio itin mėgtą knygą „Pelė užkariautojas“, kuri dar laukia savo eilės, kada bus pamylėta mano rankų ir akių. Kiek vėliau daug teigiamos įtakos padarė mokytojai lituanistai, kurie patikėjo, kad kaimo neklaužada, kada nors kitus iš laužyno galės traukti ir ant gyvenimo bėgių vėl pastatyti.
Popiežius laiške kalba, kad laisvas laikas, ypač atostogų metas ar karčiaisiais kiečiais smelkiantis vienatvės laikas skaitant gali tapti turtingas, intensyvus ir labai produktyvus; skaitymas gali padėti pailsėti, atitraukti nuo įprastų minčių, rutinos, o gal pakuždėti atsakymą į klausimą, kuris kaip sovietinių laikų melioracija vis rausia ir rausia gyvenimo laiką, kėsindamasis „iškeldinti“ iš sodybos su šuliniu, raudonų plytų kamara ir žydinčia prosenelių sodinta liepa, kurią ir šiandien gyva paverčia bitės.
Dauguma esame ekranų ir ekraniukų žmonės, taip pat ir seminaristai, vienuoliai, vienuolės, kunigai, vyskupai, na, popiežius gal mažiausiai. Turiu pripažinti, kad ne visada internetinėje erdvėje ieškau prasmingų, dvasią keliančių ir geriausiu maistu maitinančių dalykų. Kartais pasileidžiu nuo banalybių, plepalų kalnelio ir sustok, kad nori, kai bilietas nemokamas, nes internetas beribis. Pamenu vieną savo kolegą, kuris vis žiūrėdavo tokius kvailus rusiškus juokelius telefone, o paklaustas, kodėl mėgaujasi tokiu buku turiniu, atsakė, kad taip geriausiai pailsi. Tik man vis kildavo klausimas, o nuo ko pavargo?
Ekranas yra baigtinis produktas, o knyga skaitytoją daro aktyvų, kuriantį, įsitraukiantį, dalyvaujantį (aišku, filmų mėgėjai mane turbūt užmėtytų akmenimis).
Pats popiežius Pranciškus savo laiške štai smigteli: „Todėl labai teigiamai vertinu tai, kad bent jau kai kuriose seminarijose įveikiama obsesyvi ekranų – taip pat toksiškų, paviršutiniškų bei bauginančių melagienų (fake news) – manija ir skiriama laiko literatūrai, ramaus ir laisvo skaitymo akimirkoms, pokalbiams apie šias knygas, naujas ar senas, kurios vis dar tiek daug gali mums pasakyti. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad besirengiančių kunigystei jaunuolių ugdymo programose šiuo metu per mažai dėmesio skiriama literatūrai. Ji dažnai laikoma pramoga, nereikšminga kultūros apraiška, nebūtina būsimųjų kunigų pasirengimui, taigi ir jų konkrečiai pastoracinei patirčiai. <…> Mano nuomone, toks požiūris nėra geras. Jis lemia reikšmingą būsimųjų kunigų intelektinį ir dvasinį nuskurdinimą, nes iš jų atimama literatūros teikiama privilegijuota prieiga prie žmogiškosios kultūros, tiksliau prie pačios žmogiškosios būties šerdies“ (4). Pastarasis sakinys apie literatūros teikiamą prieigą prie žmogiškosios būties šerdies leidžia pažinti popiežiaus sumanymo parašyti šį laišką gelmę.
Man mokantis seminarijoje (apie 1998 m.), buvo likviduojama grožinės literatūros dalis ir tik sukalbamo rektoriaus dėka pavyko knygas perkelti į belangę, kurioje su kitais pašaukimo broliais turėjome daug įdomių pokalbių, pavakarojimų ir panaktinėjimų, tuomet „Papale“ mums buvo nepasiekiamas, pakakdavo „Liebfraumilch“ – saldaus mamų besiilginčių pirmamečių nektaro.
Kai popiežius kviečia įtraukti į ugdymo programas grožinę literatūrą, man kyla klausimas: kiek būsimų kunigų, noviciato atsakingųjų jau perskaitė šj laišką? O jei perskaitė, kokias išvadas pasidarė? Tikiuosi, ne tokias, kaip vienas „didis inteligentas“ garbės kanauninkas: „Jei visus popiežiaus laiškus imsim įgyvendinti, tai nebus laiko tiesiog gyventi.“ Taip, geriau turėti laiko tiesiog gyventi.
Skaitydamas popiežiaus Pranciškaus laišką juntu, kad jis, kaip Dievo žodis, skverbiasi iki pat nervų ir sąnarių briaunos ir ima liesti esmiškai. Esmiškai mane jaudina ir homilijų tema, šiandienių homiletų kalbėjimo stilius, žodynas, kalbos turtingumas, natūralus ir pilnas gyvenimo balsas. Juk patys gerai žinome, kad šiandien žmogus labai vertina gerą homiliją ir dažnai kas sekmadienį nuvažiuoja nemažai kilometrų norėdamas pasiekti bažnyčią, kurioje kunigas dalija Dievo Žodžio Komuniją, o ne perpasakoja, ką matė per televiziją ar skaitė internete. Kunigas, neskaitantis knygų ir homilijose žongliruojantis maksimaliai 150 žodžių („malonė“, „meilė“, „Dievo valia“, „nuolankumas“, „išpažintis“, „bažnytėlė“ ir pan.) – negali konkuruoti su geru koncertu ir spektakliu, į kuriuos bilietai greitai išperkami, o tokie kunigai skundžiasi žmonių bedievyste ir mažėjančiu šv. Mišių dalyvių skaičiumi. Tikintieji nori kokybės, šviežumo, stiprinančio ir natūralaus žodžio, kuris rastų aidą jų kasdienoje, kviestų svarstyti, rinktis, angažuotis. O jei girdi lėkštą pasvaičiojimą, kad vyresniems žmonėms nevalia su sportiniais bateliais eiti į Mišias, nes tai neva nepagarba Aukščiausiajam? Ar tokiam „uoliam apaštalui“ begali padėti šis popiežiaus kvietimas?
Homilijoje svarbus santykis, kalbančiojo santykis su bendruomene. Ir jei homiletas tinkamai ir išmintingai pasinaudotų grožinės literatūros ir poezijos lobiais, padedančiais pažinti įvairią ir plačią žmogaus prigimtį bei pasaulėžiūrą, įvyktų susitikimas, kurio norėtųsi ir po savaitės.
Manau, kad šis popiežiaus laiškas yra unikali galimybė Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje užmegzti glaudų dialogą su lituanistais, teatro žmonėmis, aukštųjų mokyklų ir universitetų bendruomenėmis, bibliotekininkais. O kur dar įvairiopo ideologinio mąstymo mūsų šalies kūrėjai – literatūra ir čia gali tapti vaisingo dialogo galimybe. Šis laiškas gali padėti nutiesti daug tiltų gerai sukalant literatūrinius polius.
Pasaulis yra pasiruošęs eiti į dialogą – godžiai skaito knygas, geba atskirti grūdus nuo pelų. Tikiu, kad ir Bažnyčia, pasitelkusi literatūros sritį išmanančius katalikus, yra pasirengusi išeiti už savo sienų į pasaulį ir kalbėtis. Pirmiausiai kalbėtis: išklausyti ir tarti žodį, kaip mus kviečia Sinodas. Tikiu, kad iš šių pokalbių gims gražių bendradarbiavimo vaisių, pavyzdžiui, su Lietuvos rašytojų sąjunga, kuri ruošiasi išleisti popiežiaus Pranciškaus autobiografiją.
Taigi, popiežius šį laišką parašė iš didelio rūpesčio, kad Bažnyčia, turėdama ilgaamžę patirtį, gebėtų paprastai kalbėtis su šiandienos žmogumi jam suprantama kalba. Nes grožinė literatūra ir poezija – dabarties pasaulio kalba. Gyvenimo kalba.