„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
Ar atsimenate save, kokie buvote prieš penkerius, dešimt, penkiolika, dvidešimt metų?.. Kai buvote jaunuolis, paauglys, vaikas?.. Ar jaučiatės esąs tas pats žmogus?.. Ko troškote, kas jums rūpėjo, ką galvojote ir jautėte?.. Kas pasikeitė, o kas liko kaip buvę?..
Žmogaus augimas – paslaptis
Teorija – sausa šaka (V. Goethe)
Vieni raidos teoretikai, tokie kaip Jeanas Piaget’as ar Erikas Eriksonas, išskiria apibrėžtas vystymosi stadijas, kiekvieną jų siejant su nauju iššūkiu, konfliktu ar lūžiu. Kiti, pavyzdžiui, Levas Vygotskis akcentuoja lėtą ir nuoseklų, nuo aplinkos priklausomą brendimą, kai pokyčiai vyksta nuosekliai, žmogui judant į artimiausios plėtros zoną, persikeliant į ją ir be perstojo keliaujant toliau.
Sujungiant šiuos požiūrius sakoma, kad žmogus auga tyliai, nepastebimai, lyg daigelis ar vanduo, įsigeriantis į smėlį. Šalia to jis patiria radikalių lūžių – tapatybės pertvarkų. Tai lyg griūtis ar žemės drebėjimas, po kurio kraštovaizdis stipriai keičiasi ir jau niekada nebus kaip buvęs. Tuomet augimas – sudėtinga metamorfozė. Vidinis persitvarkymas ilgai lieka nepastebimas, bet kai jis tampa matomas, pokytis yra akivaizdus – keičiasi visa būtis, gimsta nauja kokybė.
O ką jūs galite pasakyti apie save?.. Ar galėtumėte nurodyti įvykius ir pokyčius, kuriems įvykus tapote kitu žmogumi?.. Ar jaučiate tęstinumą ir stabilų tapatumą?.. Kaip jį išgyvenate?..
„Kada tu užaugsi?..“
Žmogaus raidos teorijos išsamiai aprašo pirmuosius žmogaus gyvenimo metus: kūdikystę, vaikystę, paauglystę – išoriškai matomų, stiprių pokyčių laiką. Gali netgi susidaryti įspūdis, kad išgyvenus paauglystę nieko naujo neverta tikėtis – raida baigta.
Analitinės psichologijos kūrėjas K. G. Jungas pasipriešino tokiam požiūriui, iškeldamas antrosios gyvenimo pusės bei vidinės, išoriškai ne taip aiškiai matomos raidos svarbą, pirmąją gyvenimo pusę prilygindamas savotiškam tyrinėjimui, pasiruošimui gyventi.
Pirmoji gyvenimo pusė skirta išgyvenimui ir įsitvirtinimui – pažinti pasaulį ir žmogiškąją prigimtį, išmokti draugauti, kurti artimus santykius, dirbti ir veikti kartu su kitais, susikurti gerovę, fizinį ir psichologinį stabilumą. Tai laikas, kai žmogui tenka daug prisitaikyti. Siekiant materialinės gerovės ir išoriškai matomos sėkmės, reikia išsiaiškinti, ko nori ir tikisi pasaulis, už ką būsi apdovanotas tėvų, auklėtojų, mokytojų, darbdavių.
Jauni, 20–30 m., žmonės patiria visuomenės spaudimą mokytis, dirbti, siekti karjeros, kurti šeimą, gimdyti vaikus. Tempas toks didelis, kad savęs stebėjimui ir klausinėjimui apie prasmę ir pilnatvės pojūtį laiko nebelieka.
Vaikai ir jaunuoliai mokomi tikėti savo galimybėmis, valia ir pastangomis. „Kaip pasiklosi – taip išmiegosi“, „būk savo laimės kalvis“ ir kitos patarlės bei priežodžiai skatina įsisąmoninti pastangų vertę, galią veikti, būtinybę prisiimti atsakomybę, būti tikram, kad geri, teisingi veiksmai duos pageidaujamų rezultatų ir ves į išsipildymą.
Tik ar visada taip ir būna?..
Kai gyvenimas apsiverčia
„Gyvenimas susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis – dabar bloga, bet bus gera. Antra dalis – dabar bloga, bet buvo gera“ (Mikalojus Vilutis)
Antroji gyvenimo pusė – galimybė išsivaduoti iš iliuzijų, pabusti, atsipeikėti, pamatyti tikrovę. Net jei puikiai atlikote pirmosios gyvenimo pusės užduotis: išgyvenote ir užaugote, išsimokslinote, radote savo vietą pasaulyje ir gyvenime, užsitikrinote materialinę gerovę, padarėte karjerą, sukūrėte šeimą, pasistatėte namus, užauginote vaikus – viską darėte lyg ir teisingai – nebūtinai šis triūsas atvedė jus į būties pilnatvę. Be to, kad ir kaip stengėtės, ne viskas, kas įvyko, buvo teisinga bei atitiko įsivaizdavimus ir lūkesčius. Tikėtina, kad patyrėte daug nusivylimų, skausmo, kančios. Toli gražu ne viskas išsipildė taip, kaip norėjote. Kūno pokyčiai, fizinių galių mažėjimas taip pat rodo, kad ne visada ir ne visur kryptingos pastangos, valia ir galia duoda pageidaujamų rezultatų bei pozityvių jausmų – ramybės, užtikrintumo, pilnatvės, džiaugsmo… Be to, darosi akivaizdu, kad reikalai ir dalykai nesitęs amžinai. Visa, kas gyva, griūna ir žlunga.
Gyvenimo vidurys – tai laikas, kai tenka pripažinti, kad augimas ir plėtra nėra amžini. Gyvenimas yra baigtinis. Kyla klausimai: ar tai, ką patyriau, – viskas? Ar iš tikrųjų dariau ir pasiekiau tai, ko norėjau?.. Ar čia buvo tik prisitaikymas prie kitų žmonių poreikių ir norų?.. Kaip gyvenimo kryptį paveikė ir formavo aplinkinių tikslai ir siekiai?.. Kam visa tai? Ar mano darbai ir pastangos turėjo kokios nors prasmės?
Antra gyvenimo pusė skirta tvirtam įsisąmoninimui, kad ne viskas priklauso nuo valios ir pastangų, sąmoningų ketinimų ir siekių. Persivertus į antrąją gyvenimo pusę, tenka galutinai paaukoti visagalybės iliuziją ir nuolankiai susitaikyti su fiziniais, psichologiniais, intelektiniais, kūrybiniais bei visais kitais žmogiškais ribotumais. Nepaisant pastangų, žmogaus gyvenimas yra labai ribotas.
Reikia bėgti iš visų jėgų, kad tik liktum vietoje, o kad kur nors patektum, reikia bėgti mažiausiai du kartus greičiau! (Lewis Carroll „Alisa Stebuklų šalyje“)
Šie suvokimai gali vesti į depresinę būseną: nusivylimą, prislėgtumą, nepasitenkinimą. Žmonės gali užstrigti pirmoje gyvenimo pusėje ir vis dar nesąmoningai ieškotis mamų, tėčių, mokytojų, teisingo gyvenimo žinovų, kurie pasakys, kaip gyventi ir ką daryti, kreips, formuos, be perstojo rūpinsis, galbūt net kontroliuos. Tokių ekspertų ir žinovų beieškodamas žmogus tolsta pats nuo savęs, nuo vidinio maršruto ir plano. Jis negyvena, o negyvenant darosi labai baisu… mirties. Siekdami išvengti mirties artumo ir neišvengiamumo pagyvenę žmonės visokiais būdais bando atsijauninti, siekia nuolatinio užimtumo ir ryškių įspūdžių.
Tačiau nerimas nepaleidžia ir anksčiau ar vėliau tenka savęs paklausti – o kas gi turi įsikūnyti per mano gyvenimą?.. Ar mano gyvenimas atitinka ir papildo visumos idėją? Ar jis prisideda prie kažko daugiau nei aš pats raidos ir plėtros?.. Ar tai, ko ėmiausi vedamas kitų žmonių nuomonės ir spaudimo, atitinka mano paties vidinius poreikius? Ar užsiėmiau būtent tuo, kam ir esu sukurtas?.. Kokią prasmę turi mano gyvenimas?.. Kas per jį turi išsipildyti?..
Ar aš vis dar tas pats?..
Gyvenimo vidurio lūžis – uždaras ir išoriškai nematomas: žmogaus išvaizda ir fiziniai gebėjimai nesikeičia, tačiau vyksta viena svarbiausių ir skausmingiausių vidinių transformacijų. O ji baugina. Vykstant transformacijai reikia ne tik paleisti senąjį „aš“, bet ir priimti naująjį, kurio dar nepažįsti. Sunku, nes JAU nebe tas, bet DAR ir ne tas.
Antroji gyvenimo pusė negailestingai griauna iliuzijas ir senąjį supratimą apie save ir gyvenimą. Dažnai jos pasireiškimas sutampa su kokia nors išorine krize: skyrybomis, liga, praradimu. Staiga atsiveria praraja: tai, kas veikė, nebeveikia. Tai, kuo gyvenai, nebejaudina. Nežinai, ko nori. Nežinai, kas esi.
Gali kilti ir stiprūs impulsai viską mesti ir eiti kur nors visiškai kitur, užsiimti kažkuo nauju. Panašiai kaip vaikas, atsiversdamas naują sąsiuvinį, tiki, kad dabar jau viskas bus tik gražu ir tvarkinga, bet greitai nusivylęs savo „dailyraščiu“ ieško naujo sąsiuvinio ir vėl tikisi.
Neskubėkite.
Keičiantis labai baisu atsiskirti – paleisti savo senąjį tapatumą, pripažinti, kad jis jau atgyveno ir išseko, užsibaigė. Be to, augimas – tai ne vien gauti, kaupti, didėti, bet ir atsiskirti, atsisakyti, keistis, mažėti.
Vidinis, dvasinis augimas yra labai paradoksalus. Turbūt tiksliausiai tai nusakė Jonas Krikštytojas: „Jam skirta augti, o man mažėti“ (Jn 3, 30).
Žmogui ramybę suteikia jausmas, kad jis gyvena ne tik kasdienybėje. Gyvenimas prisipildo prasmės, kai žmogus jaučia, kad per jo gyvenimą pasireiškia ir išsipildo didesnė nei jis pats idėja, nepavaldi laikui ir erdvei.
Vidinę ramybę suteikia jausmas, kad mes, žmonės, gyvename ir simbolinį gyvenimą, kuriame esame dieviškosios misterijos aktoriai. Būtent tai suteikia žmogaus gyvenimui prasmę; visa kita yra banalu ir to galima atsisakyti (K. G. Jungas).
Ramybė, užtikrintumas ir pasitikėjimas gimsta tada, kai išdrįstame kalbėti savo balsu ir pasitikime, kad tai, kas tikra ir mūsų, turi teisę būti, net jei kiti to nepriima, netgi jei kitiems tai kelia nepatogumų, nuliūdina ir įskaudina.
Jei žmogus tarnauja Savasčiai – Dievui savyje ir kituose, jis laimingas ir visada turi energijos. Juk pastebėjote, kaip spindi akys, kai žmogus kiekviename žingsnyje su meile atsiduoda tam, ką daro? Koks tikras jis tuo metu yra! Tas tikrumas pritraukia, jį norisi apkabinti.
Jei ryšys su savastimi trūkinėja, jei žmogus stringa vaikystėje ar jaunystėje ir nuolat ieško tikslių instrukcijų, kaip gyventi ir ką daryti, šliejasi prie stiprių žmonių, autoritetų, kuriems paklūsta, ir kolektyvų, prie kurių prisitaiko, atsiranda psichikos, emocinių, psichologinių ar fizinių sveikatos problemų. Juk viso gyvenimo užduotis – išgirsti patį save, atpažinti savo prigimtį ir ją išreikšti.
Kai geriausias vynas – pabaigai
Amžiaus vidurio krizė – sunkus, sudėtingas ir pavojingas virsmas. Jos pradžia (kaip ir gyvenimo vidurys) yra individuali ir asmeniška – juk ir gyvenimo trukmė skirtinga. (Galbūt net gyvenimo trukmę galima pasiskaičiuoti atsekant, kada „apsivertėte“).
Būna, kad tik per šią krizę žmonės įgyja aiškų supratimą apie laiką ir pradeda jį skaičiuoti nuo įvykio, kuris įjungė virsmo mechanizmą. Dažnai tai būna koks nors išorinis sukrėtimas: nesėkmė darbe, skyrybos, neištikimybė, išdavystė, apgaulė, fizinė ar psichinė liga.
Nuo to įvykio ir prasideda permąstymas: kas aš esu? Ar tai, ką darau, iš tiesų svarbu? Kam to reikia?
Gyvenimo vidurys – posūkis, kai visi siekiai ir pasiekimai nublanksta, nuvilia, nebetenkina. Su visa ko nuvertinimu išbūti labai sunku. Tada žmogus mėgina įsikibti į kitus, tarsi jie būtų kalti – juk tai jie neįvertino, nesuprato, negerbia… Tokia laikysena trumpam atpalaiduoja nuo atsakomybės, bet įkalina kančioje. Tuomet belieka skirtis, mesti, išeiti, triukšmauti – kelti išorinio gyvenimo bangas, kad netektų imtis atsakomybės ir savo gyvenimo autorystės – išgirsti, kas vyksta viduje.
Amžiaus vidurio krizė – dykuma ir tamsioji naktis. Ji pilna pagundų ir išbandymų tuo, kas labiausiai prieštarauja mūsų sąmoningoms nuostatoms ir siekiams. Dažniausiai žmogus neatlaiko ir vienaip ar kitaip pasiduoda.
Dorybingieji turi karčiai pažinti savo nuodėmingumą, intelektualai – kvailumą, apsukrūs – naivumą, darbštūs – tingumą, idealistai – materializmą, įtarieji – patiklumą. Ir atvirkščiai. Talentingieji atsiveria savo vidutiniškumui, produktyvieji – bergždumui, gabūs – niekšiškumui, greiti – lėtumui, stiprieji – silpnumui, galingieji – bejėgiškumui, taikieji – karingumui, altruistai – egoizmui. Geros mergaitės turi sužinoti, kokios blogos jos gali būti, o kieti vyrukai – atrasti savyje švelnius katinus.
Kažkada su siaubu klausiausi menininko, nusprendusio padegti savo „nieko vertą“ archyvą, ir nustebusi žvelgiau į originalaus mąstymo vyrą, rodantį blizgantį, pagintaruotą, kičinį Kristaus paveikslą ir tvirtinantį – „Labai gražus.“ Mano draugė – visaip kaip rafinuota, subtilaus skonio moteris – šv. Velykų stalą dekoravo blizgančia višta ir rožiniu triušiu su kiaušiniais…
Taip jau yra: kuriančius patraukia destrukcija, originalus „užneša“ ant banalumo. Kuo labiau išreikštas vienas polius, tuo aštriau ir skausmingiau iškyla kitas.
Kai žmogus pažįsta save daugiausia tik iš vienos pusės, o priešybė, į kurią reikėtų atsisukti ir priimti, yra itin nepatraukli, kyla didžiulė sunkiai atlaikoma įtampa. Tai vidinis konfliktas, kuris reikalauja vaduotis iš siauro įkalinančio tapatumo, priimti ir įtraukti priešybę.
Suvalgyk varlę, apkabink gyvatę, pamilk pabaisą, eik obuoliauti su velniu, susidraugauk su ragana, pernakvok užkeiktoje pilyje, susitark su kaulo seniu, lįsk į lokio kailį ir nesiprausk, pavirsk vilku…
Kuo toliau, tuo baisiau.
Žmogus visaip priešinasi. Juk taip sunku susitaikyti, kad esi ir toks, koks visą gyvenimą stengeisi nebūti.
Atpažinti šią krizę ir likti pačiu savimi, ištverti vidinį darbą – nelengva.
Bet jei pavyksta, jei „viskas, kas žmogiška – man nesvetima“ tampa nuginkluojančia, bet išlaisvinančia tiesa, žmogus atsinaujina. Jo gyvenimas įgauna pilnatvės: kūno ir sielos, gamtos ir kūrybos. Jis atranda darbo ir poilsio darną, atvirus, dėkingumo kupinus santykius su savimi ir kitais.
Jei nepavyksta – žmogus sustingsta savo nugyventame, derliaus nebebrandinančiame tapatume. Krizės įtampa gali tapti pragaištinga, o jos iškrova – tragiška – iki savižudybės. Galbūt savižudybė tuo laikotarpiu išreiškia skausmingą, paskutinį mėginimą viską pakeisti?..
Jei įpusėjote penktą dešimtmetį, tikėtina, kad gyvenimo vidurio krizę jau išgyvenote. Ar atpažinote ją tada?.. Ar galite atsekti dabar?.. Kas padėjo persiversti?.. Ar nestrigote?.. Kaip atlaikėte?.. Kas pasikeitė?..
Vienas bičiulis, švęsdamas penkiasdešimtmetį, juokėsi: „Na štai, pagaliau galiu legaliai nieko nebenorėti.“
Kai lengva širdimi atsiveriame mažėjimo palaimai ir nebijome prarasti to, ką buvome sukaupę, galime artėti prie pirmapradės būties lengvumo.
Kaip per Kanos vestuves, kai geriausias vynas – pabaigai.
Galbūt gyvenimo pilnatvė labiausiai priartėja tada, kai išdrįstame tikėti, kad mažėjimas ir silpnėjimas – ne praradimas, o pilnatvę atveriantis perkeitimas.
Kad Dievas (ar gyvenimas) geriausią palieka pabaigai – kai esame tam pasiruošę.
Viršelis – Algimantas Švėgžda. Kviečio varpa (fragmentas). 1986. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. LATGA, 2025
