„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
Jėzus, kaip Dievo Sūnus, pasauliui padovanojo ne tik dvasinį mokymą, bet ir pavyzdį, kaip gyventi paprastą ir prasmingą gyvenimą. Priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones, jis ir išore tapo kaip visi žmonės (plg. Fil 2, 7), tad gyveno tais pačiais džiaugsmais ir buitiniais rūpesčiais kaip ir visi to meto žmonės. Gyvenimas senovės Palestinoje buvo kupinas iššūkių, ir net paprasti žmonės, tarp jų ir Jėzus, turėjo mokėti svarbių išgyvenimo įgūdžių.
Jėzaus Kristaus gyvenimas ir veikla aprašyti Evangelijose, kuriose atskleidžiamas Jo dieviškumas, perteikiamas mokymas ir tam tikros gyvenimo detalės. Kartais norėdami pažinti istorinį Jėzų, turime pažvelgti ne tik į Evangelijas. Taigi, pamėginkime kartu atrasti, kokių išgyvenimo įgūdžių turėjo Jėzus.
Jėzus, būdamas žmogumi, daug keliavo, toli gražu ne visada miegodavo patogioje lovoje, o vien 40 dienų dykumoje tarsi savaime rodo, kad jam reikėjo tam tikrų išgyvenimo įgūdžių. Nors Biblijoje nėra tiesiogiai aprašyta, kaip Jėzus taikė konkrečius išgyvenimo metodus, jis tikrai buvo susipažinęs su kai kuriais esminiais įgūdžiais, kurie padėjo jam kelionėse. Savaime suprantama, tokia buvo tų laikų kasdienybė. Remdamiesi Evangelijomis, istoriniais duomenimis apie Jėzaus laikmetį ir išgyvenimo mokymų fragmentais, pabandysime padėlioti, kokių išgyvenimo įgūdžių galimai turėjo Jėzus, augęs senovės Palestinoje. Žinodami net ir numanomus Jėzaus įgūdžius, šiek tiek geriau pažinsime jo istorinį portretą.
Be azimuto laipsnių
Jėzus, keliaudamas po Palestinos miestus ir kaimus, įveikdavo didelius atstumus pėsčiomis, dažnai per dykumas ir kalnus; jis plaukė laivais, tad, tikėtina, keliavo ne tik Galilėjos ežeru, bet ir upėmis. Tokios kelionės paprastai yra fizinės ištvermės egzaminas, be to, jokios kelionės neapsieina be orientavimosi įgūdžių. Evangelijos liudija, kaip Jėzus dažnai nueidavo į kalnus ar dykumą melstis ir rinkdavosi atokesnes vietas (pvz., Mk 1, 35; Mt 4, 1). Taigi, jis ne tik turėjo būti geros fizinės formos, bet ir gebėti planuoti maršrutą, t. y. ne tik žinoti, kad turi nukeliauti iš taško A į tašką B, bet ir planuoti kelionės laiką, maisto atsargas, apgalvoti nakvynės vietas ir būdus.
Mažai tikėtina, kad jis naudojosi žemėlapiais ir kompasu, nes anuomet jie buvo labai brangūs ir paprastai naudojami tik jūreivystėje; be to, tuomečiai žemėlapiai buvo netikslūs, o kompaso analogas rodė šiaurę, tačiau nebuvo nei azimuto laipsnių, nei kitų topografijai svarbių elementų. Tad galime daryti prielaidą, kad kelionėse Jėzus orientuodavosi pagal kitokius rodiklius, pvz., Šiaurinę žvaigždę ar kitus gamtinius ir urbanistinius objektus.
Vandens šaltinis dykumoje
Po krikšto Jėzus keturiasdešimt dienų praleido dykumoje, kur turėjo patirti sunkių alkio ir fizinės ištvermės iššūkių. Iš Evangelijos žinome, kad jis tuo metu pasninkavo (Mt 4, 2). Išbūti dykumoje be maisto ir švaraus vandens – didžiulis išmėginimas. Dažnai Jėzaus gyvenimo momentą įsivaizduojame kaip kažkokį antžmogišką ir todėl nesunkų laiką. Tačiau Jėzus, būdamas žmogumi, kentėjo kaip ir kiekvienas iš mūsų kentėtų patekęs į analogišką situaciją. Žinoma, kad žmogus vidutiniškai tris paras gali išgyventi be vandens, tad Jėzus greičiausiai gebėjo susirasti švaraus vandens gamtoje. Žinoma, galime teigti, kad Dievas Tėvas visko jam parūpino, tačiau taip eliminuotume Jėzaus žmogiškumą, juk jo buvimas dykumoje neturėjo skirtis nuo bet kurio iš mūsų.
Palestina yra sauso klimato kraštas, kur vanduo buvo ypač vertingas ir sunkiai randamas šaltinis. Taigi, didelė dalis Jėzaus laikų visuomenės, kalbant apie vandens paieškas gamtoje, tikrai turėjo būti šiek tiek labiau pažengusi nei dažnas dabartinių laikų gyventojas. Tikėtina, kad Jėzus žinojo, kaip ieškoti natūralių vandens šaltinių ir kur galima rasti šulinių (Jn 4, 6), nes be jų neapsieisi keliaudamas dykumomis garsėjančiu kraštu. Tikėtina, kad jis galėjo kondensuoti vandenį. Taip pat Jėzus turėjo žinoti ir kaip laikyti bei tausoti turimą vandenį. Savaime suprantama, esant tokiems karščiams reikia būti labai išradingam, kad vanduo neišgaruotų, nesugestų ir nebūtų užterštas.
Jėzus galėjo pasikliauti ir bendruomenine atmintimi, kuri žinojo natūralias ir žmogaus sukurtas vandens talpyklas. Jos paprastai vadintos „gyvojo vandens vietomis“. Žinant tai, visai kitaip nušvinta ir kai kurios biblinės eilutės atverdamos naujus egzegetinius sluoksnius šimtus kartų girdėtose sąvokose.
Jėzus kepė žuvį
Kelionėse Jėzus su mokiniais greičiausiai turėjo prasimanyti maisto, tad turėjo jo susirasti gamtoje arba net susimedžioti. Nors Evangelijose tik kartą minima, kad Jėzus gamina valgį – kepa žuvį (Jn 21, 9–14), tačiau matysime Jėzų žvejojant (Lk 5, 1–6), skabant javų varpas, trinant jas tarp delnų ir valgant (Lk 6, 1). Nors žmogus be maisto gali išgyventi apie 30 parų, mažai tikėtina, kad Jėzus ir jo mokiniai nuolat badavo, tad jų maisto paieškų ir ruošimo įgūdžiai tikrai turėjo būti išlavinti.
Apie Jėzaus gebėjimą medžioti gali nurodyti jo vartotos sąvokos, pvz., žodžiai „tad jei tavo dešinė akis tampa tau spąstais“ (Mt 5, 29). Tai, ką mes įpratai verčiame kaip „nusidėti“ (plg. „jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti“), originaliame Naujojo Testamento tekste įvardijama kaip skandalizō ir etimologiškai kyla iš sąvokos „spęsti žabangus“ (skandalē). Tai sąvoka, nurodanti spąstų dalį, ant kurios būdavo pamaunamas jaukas žvėriui ir kurį palietus spąstai suveikdavo. Žinoma, tai tik prielaida, tačiau jos atmesti negalime.
Manytina, kad Jėzus mokėjo gaminti valgį. Nesinori tikėti, kad visą laiką maistą kelionėse gamindavo moterys ar mokiniai. Juo labiau kad po prisikėlimo, pasirodęs mokiniams, Jėzus pagamino pusryčius.
Jėzus galėjo perimti Juozapo amatą
Turėtume neabejoti, kad Jėzus turėjo statybos arba staliaus įgūdžių. Tradiciškai Juozapas laikomas dailide, tad manoma, kad ir Jėzus turėjo perimti jo amatą. Panašu, kad tai tiesa, nes Jėzaus paauglystėje buvo atstatomas Seforio miestas, tad visi vyrai, vaikinai nuo 12 metų ten uždarbiaudavo.
Senovės Palestinoje, kaip ir dabartiniais laikais, norint susiręsti laikiną būstą arba prieglobstį, reikia tam tikrų staliaus ar dailidės įgūdžių. Galų gale, žinome, kad Jėzus su mokiniais turėjo palapinių (Lk 9, 33; Mk 9, 5; Mt 17, 4), tikėtina, kad jose dažnai miegodavo. Statant tokias palapines reikėjo ne tik mokėti išsidrožti kuoliukus, bet ir raišioti mazgus.
Savas žemės ūkyje ir laukinėje gamtoje
Mūsų laikais žemdirbystę ir augalų pažinimą laikome egzotika, sietina su išgyvenimu ekstremaliomis sąlygomis, žolininkyste ar gyvenimu arti gamtos. Toli gražu ne visi gerai pažįsta grybus arba sugebėtų užsiauginti javų arba bulvių. To meto žmonėms įgūdžiai, susiję su žemdirbyste, ir augalų pažinimas buvo būtina išgyvenimo dalis.
Jėzus dažnai savo palyginimuose minėjo sėją, derliaus nuėmimą ir vynuogynus (Mt 13, 3–8), o tai rodo jį gerai išmanius žemės ūkį. Kalbant apie nesukultūrintus augalus, dabartinis miesto gyventojas jų pažįsta tik vieną kitą, kaimo gyventojas kiek daugiau. Antropologiniai tyrimai rodo, kad kuo arčiau pirmykščių sąlygų gyvena žmogus, tuo daugiau jis pažįsta laukinėje gamtoje augančių valgomų augalų. Taigi, Jėzus tikrai gerai pažinojo valgomuosius augalus.
Įdegti ugnį
Jėzaus laikais Palestinoje ir kitose Viduržemio jūros regiono vietose žmonės turėjo kelis pagrindinius būdus ugniai įdegti tiek gamtoje randamais įnagiais, tiek tuo metu paplitusiais įrankiais. Šie būdai reikalavo tam tikrų žinių ir įgūdžių, o dažnai ir specialių įrankių.
Tikėtina, kad Jėzus mokėjo įdegti ugnį trinties būdu, kuris dar ir dabar paplitęs Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Taip pat tikėtina, kad jis naudojosi titnagu, plienu ir karbonizuota medvilne, nes šis metodas buvo populiarus Romos imperijoje.
Mokytis iš Jėzaus
Juokaudami galime sakyti, kad jei jau Jėzus turėjo reikiamų išgyvenimo įgūdžių, tai krikščionys, norėdami būti panašūs į jį, turėtų nedelsdami apsilankyti išgyvenimo kursuose. Iš tiesų visi išgyvenimo įgūdžiai yra svarbi saviugdos dalis. Jie praverčia ne tik ekstremaliomis situacijomis, bet ir kasdienybėje. Mokėdamas rišti mazgus, be vargo susiręsi laikiną būstą arba pritvirtinsi daiktus; gebėdamas orientuotis su kompasu ir žemėlapiu ar net be jų, nepasiklysi grybaudamas ar keliaudamas atostogų metu; turėdamas pirmosios pagalbos įgūdžių, greičiausiai išgelbėsi ne vieną gyvybę; dingus elektrai, gebėjimas įkurti ugnį parankinėmis priemonėmis bus tikras išsigelbėjimas, jis ne ką mažiau gelbės ir išvykose prie ežero, kai nori išsikepti šašlykų, o ugnies įdegimo priemonės liko namuose. Net jei ateitų negandų metas, gebėjimas prasimanyti maisto ar užsiauginti daržovių gelbės ne tik tave, bet ir tavo šeimą. Na, ir, žinoma, turėdamas bent kiek daugiau išgyvenimo įgūdžių, tikrai būsi stovyklavimo guru savo socialiniame burbule.
Išgyvenimo įgūdžiai – be galo platų spektrą apimanti sritis, tačiau bazinių žinių ir įgūdžių reikėtų turėti kiekvienam. Man pačiam pasirengimas ekstremalioms situacijoms ir išgyvenimo įgūdžių mokymasis susisieja su Jėzaus žodžiais „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13) – tai kvietimas, raginantis pagalvoti ne tik apie dvasinį gyvenimą, bet ir apie bendrą žmogaus būvį. Mes niekada nežinome, kas laukia ne tik rytoj, bet ir po minutės. Vieną akimirką – ramu, kitą jau, žiūrėk, reiks kovoti už savo gyvybę ar gelbėti artimą.
Kai kurios krizės gali būti numanomos, tad joms galime būti pasirengę. Tai labai gerai iliustruoja Jėzaus palyginimas apie protingąsias ir paikąsias mergaites (Mt 25, 1–13), visos jos žinojo, kad atvyks jaunikis, tačiau vienos buvo pasirengusios, kitos – ne. Paprastai nelaimės nutinka netikėtai, net jei joms ir ruošeisi. Tačiau būdami nors šiek tiek pasirengę, gerokai padidiname savo ir artimųjų galimybes išlikti, o nepasirengę greičiausiai pražūsime.
Dabartinis laikas yra potencialiai pavojingas: pandemijos, avarijos Astravo atominėje elektrinėje galimybė, karas, klimato kaita, gaisrai miškuose… Situacijų, kai gali tekti kovoti už būvį daug, tad būkime kaip tos protingosios mergaitės: pasiruoškime išvykimo krepšį, pasidarykime evakuacijos planą ir įgykime bent minimalių išgyvenimo įgūdžių.
Viršelis – Raffaello Santi (1483–1520). Stebuklinga žvejyba. 1515–1516. Kartonas gobelenui. Viktorijos ir Alberto muziejus. Londonas. Wikipedia
