Keliauti yra smagu, kelionėje išsilaisvina vaizduotė ir jausmai, nes žmogus savo žygyje pabėga nuo rutinos, nuo įgrisusios aplinkos. Kelionė visada veda kažkur į paslaptingą tolį, kuriame šviečia laimės viltis.
Projektas ĮKVĖPIMAI
Pulk. E. Lastauskas: „Dievas turi planą ir mus myli, tad ko mums bijoti?“
„Baimė – dažniausiai negeras, neracionalus dalykas, kurio mums, katalikams, reikėtų stengtis vengti. Emocijos ir jausmai yra kaip prieskoniai. Gerai, jeigu jų patiekale yra, bet jeigu vien jie…“ – juokiasi pulkininkas Eugenijus Lastauskas.
Giedrius Tamaševičius. Žąsinėlis Vilis ir religinės kalbos pamokos
Kadangi religiją ir toliau įprasta laikyti privačiu, intymiu reikalu, atviras liudijimas apie tikėjimo patirtis vis dar gali skambėti kaip kažkas nepadoraus, nebent būtų kalbama apie „dvasingumą“ ar tikėjimą, „kad yra kažkas aukščiau“.
Antanas Šimkus. Neprarasti vilties
Svarbiausia yra neprarasti vilties. Ko gero, tai buvo giliausiai širdin įkritę žodžiai, išgirsti iš brolio pranciškono tą akimirką, kai viskas atrodė juodžiausia. Paprastas pasakymas, be įmantrybių, primygtinių siūlymų ką nors keisti ar dirbtinai nepasiduoti. Ir tuo metu to labai reikėjo.
Juozas Gaižauskas. Kai šalimais šypsosi Pranciškus…
Tas Kelias prasidėjo maždaug prieš 800 metų, kai laikas ir pinigai gyveno atskirus gyvenimus. Tada žmonės didesnę bažnyčią ar katedrą sugebėdavo statyti šimtus metų ir niekam tai nekėlė nuostabos.
Didelės šeimos paslaptys: nuo meilės iki finansų
Mūsų pašnekovų žurnalisto Aurimo Perednio ir mokytojos Eglės Danilevičienės šeimos yra daugiavaikės. Tėvai neslepia, kad daugiavaikė šeima kelia iššūkių, tačiau jos pilnatvė yra ir beribio džiaugsmo šaltinis.
Agnė Žagrakalytė. Šventųjų valgiaraščiai
Perspėjimas skaitysiantiems: tai nėra rimtas straipsnis, tad jei esate ne linksmai, o rūsčiai nusiteikę geriau jo neskaityti. Viena vertus, aš nieko neprikūriau ir neišgalvojau, bet jautresnius gali papiktinti prieš šimtus metų rašytos istorijos, kuriomis remiuosi.
Jūratė Micevičiūtė. Dovanų dovana: dosnioji meilė
Meilė atrodo suprantama ir įprasta kaip oras, kuriuo kvėpuojame, tad kiekvienas „žinome“, kas tai yra, o kur dar įmantrūs filosofų, teologų ir poetų apibrėžimai, užimantys kilometrus knygų lentynų.
Laura Sintija Černiauskaitė. Atiduoti savo saulę
Kasmet nuo pat pirmųjų saulės pažvelgimų drąsiai atkišu jai veidą, nebodama jokių perspėjimų apie pavojus. Iki šiol nieko blogo ji man nepadarė; laukiu jos ir pasitikiu ja; juntu, kad mudvi panašesnės negu pasakoja mokslas.
Giedrius Tamaševičius. Apie pašaukimą giedoti grigališkąjį choralą
Prieš kelerius metus vienoje mokykloje pavadavau vienuoliktokų tikybos mokytoją. Nors per pirmąją pamoką kalbėjomės apie įvairias Bažnyčios gyvenimo aktualijas, galiausiai mokinių buvau paprašytas pasidalyti savo žiniomis apie… Koraną. Pasirodo, prieš pamoką buvau jiems pristatytas kaip žmogus, gerai išmanantis choralą, tik tas žodis mokiniams, matyt, dar neatrodė girdėtas.