Įsivaizduokite alkstantį žmogų, kuris jau seniai nieko neturėjo burnoje. Kiekvienas paprasčiausio batono kąsnis jam bus saldus kaip paties geriausio konditerio iškeptas tortas.
Kelionė
Adrienne von Speyr. Šventumas kasdienybėje
Jeigu žmogus susimąstytų, kiek tokių atsitiktinių minčių ir melodijų sukosi jo galvoje paskutines kelias dienas, tikriausiai nustebtų, gal netgi išsigąstų supratęs, kaip lengvai į jo vidinį pasaulį patenka ir kaip jį paveikia bereikšmiai atsitiktinumai.
Laura Sintija Černiauskaitė. Būti amžėjančia moterimi
Giliai kūno smėlyje retsykiais pajuntu užpustytą avinėlį, tokią savą, smulkią, beginklę jo griaučių architektoniką. Ir manyje štai atsikartoja tas keistas, ne sykį iš vyresniųjų girdėtas: kūnas senyn, o vaiko viduje daugyn.
Daiva Čepauskaitė: „Supratimas, kad kūrybai reikia dirgiklių, keičiasi su amžiumi ir branda“
Ar savo laiku pasitraukus iš aktorystės dabar ji, stebėdama repeticijas, pačiõs scenõs nėra žadinama kaip aktorė? „Aktorystės patirtis man pasitarnauja rašant, ir to visiškai pakanka“, – sako Daiva.
Jūratė Micevičiūtė. Per kančias į žvaigždes: katalikų „mazochizmas“, savigailos mada ir (ne)auginanti kančia
Kančios tema tokia kebli, kad teologai – tiek galvoti biblinio Jobo bičiuliai, tiek mūsų amžininkai – bejėgiškai skėsteli rankomis ir paskelbia skausmą ne mažesniu slėpiniu už patį Dievą.
Agnė Žagrakalytė. Pasaka beginių arba Ekskursija su stabtelėjimais
Užeikite, čia vyksta viduramžių ekskursija. Užsukite, čia tokie viduramžiai, kur jau mažiau dūmų, mat neseniai, nuo XI a., išrandamas dūmtraukio kaminas, taigi ir židinys, prie kurio gera visiems susirinkus šildytis ir pasakas sekti.
Ligita Ryliškytė, SJE. Esame ne tik kūnas. Kaip atliepti dvasinius ligonio poreikius?
Vietoj kartėlio – gili vidinė įžvalga, vietoj kaltinimo – dėkingumas už daugybę Dievo meilės ženklų, parodytų ir per artimuosius, ir per pašaliečius, ir per medikus.
Pokalbis su Rūta Katiliūte. Spalva yra visa ko esmė
„Visada stebiu šviesą, spalvas, tai man yra visa ko esmė, pagrindas. Ir visus jausmus savo kūryboje išreiškiu tik per spalvas. Esu sugadinta, matau spalvomis.“
Kun. Mozė Mitkevičius. Eunuchas tenekalba: „Štai aš – medis nudžiūvėlis“ (Iz 56, 3)
Paliesti šios „rykštės“ net ir šiandien, nepaisant suvokimo, jog asmens orumas ir savivertė nuo palikuonių nepriklauso, dažniausiai gėdijasi atverti širdį aplinkiniams, savo slepiamą „gėdą“ išdrįsdami įvardinti vien Dievui.
Kun. Arnoldas Valkauskas. „Neturėdami tikėjimo koordinačių tampame nelaimingi“
„Žmonės siekia daugybės dalykų ir jaučia nerimą, nes yra „įsodinti“ į netikras prasmes. Mūsų širdis tai jaučia. Karo kapeliono darbas yra paklausti šių paprastų klausimų – kokia tavo koordinačių sistema? Kas tau pirmoje vietoje?“