„Kelionė“ 2026 m. Nr. III (39)
Kas kas? Pranciškus?.. Nebepamenu, kada apie Tave išgirdau pirmą kartą. Na, žinai, kaip nutinka tiems, kurie ankstyvoje jaunystėje ne tik kad nevaikšto į bažnyčią, bet ir gyvena visai kitais reikalais – klausosi muzikos rūsiuose, valkiojasi po rajono apylinkes paromis su draugais ir be jų, amžinai liūdi arba būna pikti dėl pasaulio neteisybių, kaltina visuomenę abejingumu ir drauge plūduriuoja egzistencinių klausimų upės paviršiuje. Niekada neprisipažintų, kad laukia, jog juos kas nors iš tos upės ištrauktų, bet iš tiesų tai laukia.
Žodžiu, mokykliniai metai, ypač jų pabaiga, neturėjo daug bendra su Tavimi. Jei būčiau anksčiau susitikęs, turbūt tuomečiuose Moksleivių rūmuose mano laboranto darbas Zoologijos kabinete būtų buvęs nuoširdesnis, su didesne atjauta – ir tie šimtai žiurkių ir pelių bei žiurkėnų, tos dešimtys banguotųjų papūgėlių, du šeškai, triušis ir keliolika jūrų kiaulyčių plius beždžionė būtų patyrę daugiau meilės, o ne tik maitinami ir valomi jų narveliai, buveinės. Nors nežinau, tada man pačiam tepakako supratimo, kad pats esu vidiniame narvelyje, graužiantis virbus iš alkio ir troškulio. Kiek kartų teko grumtis su pagunda visus tuos narvelius atidaryti ir nueiti sau… Kita vertus, pabėgėlių tuose rūmų pusrūsiuose, kur buvo įsikūręs „gyvasis kampelis“, niekada netrūko. Neabejoju, kad ir dabar ten tebegyvuoja pogrindinė karalystė iš „La troškinio“ animacinių realijų. Tau turbūt patiktų.
Manau, kad mūsų pirmas neakivaizdinis susitikimas įvyko jau studijų metais, kai susipažinau su žmogumi, kuris puikiai pažinojo Bernardinų bažnyčios aplinką. Tuo metu pastatas buvo apaugintas pastoliais, po kažkokio koncerto vėlyvą vakarą užsukom, užsilipom iki stogo ir žiūrėjom į senamiestį. Ir tai buvo laisvė. Paskui kažkurią dieną įėjome ir į bažnyčios vidų, ten irgi tiesiog apėjom tas tuo metu dar nerestauruotas vidines jos dalis, buvo saulėta, daug dulkių, katė pasienyje ir tyla, kurioje galėtum išgirsti savo širdies dunksėjimą. Nemanau, kad ką nors išgirdau, bet tą galimybę, nuščiuvimą atsimenu.
Vėliau studijų ir ne visai keliais ir klystkeliais keliaudami su tuo pačiu žmogumi, jau siejami tvirtos bičiulystės saitais, bent dvi vasaras keliavome po vietas, kurių dvasia veikė kažkaip kitaip – jei reikėtų jas apibūdinti, tegalėčiau pasakyti, kad tai yra laisvės ir šviesos pojūtis, iš to gerumo susiliejęs su noru dėkoti už tai, kad pasaulis gražus, tikras, gyvas. Nebūtinai visad linksmas ir pūkuotas, bet gyvas.
Lankėme tokią molinę trobelę netoli Platelių ežero, tiesiog paprastas rankom drėbtas molinukas, kuriame pagyvendavome po keletą dienų, pakūrendavome laužą, tiesiog būdavome. Apie trobelės statytoją težinojau, kad dvasininkas, pastatė ir leido visiems naudotis… Na, gal ne visiems, o tiems, kurie žino. Nepamenu, apie ką su bičiuliu tomis dienomis kalbėdavomės, bet sapnai buvo šviesūs. Dideli sapnai mažulytėj trobelėj. Dabar jau pagalvoju apie Porciunkulę, apie apleistas bažnytėles, plotelius, kur tiesiog išauga kažkas iš žmogaus begalinio noro dalintis ir būti. Tada tikrai negalvojau. Bet jau žinojau, kad yra pranciškonai.
Dar labiau įsisąmoninau Tavo buvimo ženklus, kai su tuo pačiu bičiuliu keliaudami po Žemaitiją užsukome pernakvoti į Orvidų sodybą. Kadangi atėjome temstant, o pats sodybos kūrėjas Vilius jau prieš kelerius metus miręs, į namus neįsiprašėme. Tad miegojome palindę po kažkokiu vežimu, prieš tai dar ilgokai žiūrėjome į žvaigždėtą vasaros dangų. Keista, pasakodamas Tau apie šiuos visus dalykus, visiškai neatsimenu žodžių, nepamenu, ką kalbėjome su bičiuliu, nors neabejoju, kad tuo metu tai atrodė svarbu.
Į Orvidų sodybą bent pastarąjį dešimtmetį stengiuosi užsukti kasmet. Dabar čia jau oficialus muziejus ir po vežimais nelabai turbūt tinka nakvoti, kai atidarytas viešbutis, tačiau visa kita – sudėlioti, iškalti, suvilkti akmenys, skulptūros, medžiai šaknimis į viršų, augalai, kūdros, tekantis vanduo, o svarbiausia, ta subtili meilės galia, kuri visa sudėliojo ir kurios paveldą tebejaučiu, čia yra ir po daugelio metų. Kaip ir ta medinė Tavo skulptūra su paukščiais, nutūpusiais ant ištiestų Tavo rankų. Paprasta, sakytų kas nors, tautodailė, ir tiek, pridurtų… Bet visa aplinka kažkur nupučia tą visą intelektinę raizgalynę, palikdama tik tai, kas svarbiausia – tikrumą, kvėpavimą, po saule dūzgiant vasaros vabzdžiams ir kurkiant varlėms.
Žinau, kad Tavo ženklų yra begalė – ir didesnių, ir įsimintinesnių, ir iškalbesnių, ir suprantu, kad visa ta mano dėliojama pažintis nėra gelminis liudijimas, nujaučiu, kad visus šiame laiške esančius įvardinimus, kuriuos įvardinu kaip Tavo, – visus juos peradresuotum šio pasaulio Kūrėjui, betgi žinai, puikiai žinai, kad be tų patyrimų, be bičiulystės, be kelio, kuriame vienaip ar kitaip ištinka nuotykis, be susitikimo su Tavimi gal net nebūčiau pradėjęs tos kelionės.
Dabar man gera galvoti apie Tavo buvimą, tarpininkavimą, saulę, paukštelius, gal tik su ta seserimi, kurią įvardinai kaip Mirtį, sunkiau susitaikyti. Vis dar atrodo, kad pasiima pačius svarbiausius ne laiku, netikėtai, staiga… Man vis maža buvimo su jais… Esu vis dar šykštus šia prasme. Taip, skamba tarsi išvis žinočiau, kas yra laikas. O juk nežinau. Ir Tu daug dalykų tiesiog atidavei.
Gal ateis tas metas, kai išdrįsiu ir aš taip ištarti. Bet kol kas tikiuosi, kad turėsiu dar ne vieną galimybę šioje kelionėje vėl aplankyti tas vietas, kur matėmės. Kur pasaulis gražus, tikras, gyvas. Tavo pasaulis. Laisvės ir šviesos.
Viršelio nuotrauka – Alfonsas Beresnevičius. Mažoji architektūra vienuolio Viliaus Orvido muziejuje. 1993. Žemaičių muziejus „Alka“
