„Kelionė“ 2026 m. Nr. III (39)
„Lietuvių kapinės JAV yra tarsi laiko kapsulė“, – sako Vilius Žalpys, už Atlanto gimęs lietuvis, jau daug metų besirūpinantis tautiečių atminimo išsaugojimu.
Dainavos stovyklavietėje išgirdusi Viliaus pasakojimą apie lietuvių kapines, tuo užsidegė ir Marija Čyvaitė. Ši mergina, „dipukų“ kartos palikuonė, neseniai buvo grįžusi iš ekspedicijos „Misija Sibiras“, kurios metu tvarkė lietuvių tremtinių kapines Kazachstane. Sudėjus Viliaus ir Marijos patirtis, prisijungus kitiems JAV lietuviams, gimė projektas „Šaknys“. Jo dalyviai ne tik tvarko apleistus lietuvių kapus, prisiliečia prie įdomiausių istorijų, bet ir, kaip sako projekto savanoris Aldas, patiria, kaip auga dėkingumas už savo lietuviškas šaknis ir suvokimas, kaip svarbu tą lietuvybę išsaugoti.
Apie projektą „Šaknys“ pasakoja jo organizatoriai ir dalyviai: Vilius Žalpys, Marija Čyvaitė ir Aldas Kriaučiūnas.
Nuo knygnešystės iki šokių Punske
Vilius Žalpys už Atlanto gyvenantiems lietuviams yra puikiai pažįstamas kaip tautinės atminties JAV saugotojas. Jis Amerikoje pradėjo ieškoti apleistų lietuvių kapų ir juos tvarkyti, rūpinasi išsaugoti uždaromų lietuvių bažnyčių vertybes, paminklų atstatymu ar pastatymu. Apie lietuvių istoriją JAV Vilius galėtų kalbėti valandų valandas. Tačiau jis juokiasi – ne, nesąs istorikas.
Vilius gimė mišrioje šeimoje – jo tėvelis lietuvis, mama kubietė. Seneliai iš Lietuvos į Ameriką atvyko per pirmąją emigracijos bangą. Įdomu tai, kad kalbėti lietuviškai Vilius išmoko sulaukęs 21-erių. Jis lietuviškai pasakoja, kaip susidomėjo Lietuvos paveldu JAV, tautiečių emigracijos istorija. „Mano senelis Silvestras Žalpis buvo žemaitis iš Kvėdarnos. Jis nukentėjo nuo žandarų dėl to, kad jo brolis Aleksandras buvo knygnešys. Tuomet senelio šeima pabėgo į Tilžę, kur gyveno kelerius metus, kol apie 1905 m. išvyko į Ameriką. Močiutės tėvai į Ameriką atvyko iš Kudirkos Naumiesčio apylinkių1891-aisiais, močiutė gimė Čikagoje. Taigi, abu mano tėvai gimė JAV, tėtis kalbėjo lietuviškai ir nebūdavo nė dienos, kad mums nepasakotų apie Lietuvą.
Jau mokantis koledže vienas latvis manęs paklausė, ar moku lietuviškai. Man pasidarė taip gėda, kad pradėjau lankyti lietuvių kalbos pamokas Los Andžele, vėliau Čikagoje. Pradėjau aktyviai dalyvauti Los Andželo lietuvių bendruomenėje ir domėtis viskuo, kas susiję su Lietuva: šokiais, kalba, drožyba, audimu, istorija… Be to,1985-aisiais nuvykau į Punską ir susižavėjau lietuviškomis tradicijomis: grožėjausi rąstiniais namais, stebėjau, kaip kluone švenčiamos vestuvės, žaidžiami žaidimai, šokami liaudiški šokiai. Tai man paliko neužmirštamą įspūdį“, – džiaugiasi Vilius.
Vienu metu Vilius dirbo kapinių prižiūrėtoju ir tai jam itin praverčia tvarkant apleistas lietuvių kapines. Vilius juokiasi, kad darbas kapinėse – pats geriausias, kiek kur jis yra dirbęs. Na, o pirmosios lietuvių kapinės, kurias ėmėsi tvarkyti, yra Roslyne, Vašingtono valstijoje. Jų tvarkymo projektas tęsėsi 2006–2009 m. Pamatęs vietinių lietuvių aktyvumą ir entuziazmą, Vilius suprato, kaip svarbu tęsti šį darbą ir rūpintis pirmųjų imigrantų iš Lietuvos atminimo išsaugojimu. „Šiandien mano misija – gelbėti nykstantį pirmųjų imigrantų paveldą“, – sako projekto „Šaknys“ iniciatorius.
Paklausus, kuo tokios svarbios kapinės, Vilius sako, kad jos yra tarsi laiko kapsulė, išsaugojusi tuo metu vartotą lietuvių kalbą. Kapinėsi amžinojo poilsio atgulė daug žmonių, kurie buvo itin svarbūs Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Išlikusios kapinės daugybei išeivių palikuonių, ieškančių savo šaknų, padeda gauti atsakymus. Juk daugelyje vietų kapinės yra vienintelis likęs anksčiau čia gyvenusių imigrantų pėdsakas. Beje, pirmieji imigrantai atvyko iš Rusijos imperijos okupuotų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų, tad ant kai kurių antkapių nurodyta, kad jie gimė Lietuvoje, nors šiandien tos teritorijos priklauso Baltarusijai ir Lenkijai.
„Kai pradėjau rūpintis lietuvių kapinėmis, jau veikė projektas „Gabalėliai Lietuvos“. Pamačiau jo iniciatoriaus Augustino Žemaičio komentarą apie apleistas lietuvių kapines JAV, Ledforde, Ilinojaus valstijoje. Nuskridau ten ir dvi savaites praleidau jas tyrinėdamas, mėgindamas gauti vietos valdžios ir policijos leidimą dirbti apleistose kapinėse. 2019 m. papasakojau apie tai per ateitininkų susitikimą Dainavoje, pristačiau 2020 metų planus“, – pasakoja Vilius.
Tame pačiame susitikime savo patirtis dalyvaujant projekte „Misija Sibiras“ pristatė ir ateitininkė Marija Čyvaitė.
Nuo projekto „Misija Sibiras“ iki „Šaknys“
Ko gero, kiekvienas esame girdėję apie projektą „Misija Sibiras“ – iniciatyvą lankyti Lietuvos tremtinių kapines, jas sutvarkyti ir įamžinti ten gyvenusių tautiečių atminimą statant kryžius ir paminklus ar paminklines lenteles. Viena paskutinių šio projekto ekspedicijų vyko 2019 m. Kazachstane, lankant ten ištremtų lietuvių kapus. Jų čia atrasta daugiau kaip 200. Šioje „Misija Sibiras“ ekspedicijoje dalyvavo JAV gimusi ir augusi lietuvė Marija Čyvaitė. Marijos seneliai, vadinamoji „dipukų“ karta, pasitraukė į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais – pirmiausia į DP (angl. displaced persons) stovyklas Vokietijoje, tuomet – į JAV. Taigi, Marija – trečiosios kartos lietuvė JAV.
„Man visada buvo labai įdomu klausytis senelių pasakojimų, kaip jie emigravo iš Lietuvos. Net ir šiandien vis prašau, kad močiutė papasakotų apie savo gyvenimą Vokietijoje, apie tai, kaip su seneliu dalyvavo steigiant lietuvių bendruomenę Amerikoje. Man čia, Amerikoje, visada buvo svarbu išsaugoti „dipukų“ istoriją ir rūpintis, kad jaunesnė karta apie tai išgirstų.
Vos baigusi bakalauro studijas, išgirdau apie projektą „Misija Sibiras“ – vienu metu net keli žmonės ragino ten dalyvauti. Pagalvojau, kad „dipukų“ istorija man gerai žinoma, bet apie tremtinius būtų įdomu sužinoti daugiau. Be to, mano prosenelis Kazys Čyvas, buvo ištremtas ir mirė Sibire“, – pasakoja Marija.
Nors pati ekspedicija Kazachstane ir prisilietimas prie tremtinių istorijos merginą labai sujaudino, Marija šypsosi: sakoma, kad tikroji misija prasideda grįžus iš ekspedicijos, kai pasakoji apie išgyventus jausmus ir istoriją kitiems. „Grįžusi iš Kazachstano pusmetį keliavau po lietuvių bendruomenes JAV, Kanadoje ir Pietų Amerikoje, pristatydama projektą „Misija Sibiras“. Jį pristačiau daugiau kaip penkiasdešimt kartų. Vienas iš jų vyko lietuvių stovyklavietėje „Dainava“ per ateitininkų savaitgalį. Ten dalyvavo ir Vilius Žalpys, jis taip pat pasakojo apie savo darbą lietuvių kapinėse Amerikoje. Tuomet kilo mintis sukurti į „Misija Sibiras“ panašų projektą, skirtą lietuvių jaunimui JAV. Juk čia yra daug apleistų lietuvių kapinių… Planus sustabdė pandemija, tačiau 2021 metais įvyko pirmoji mūsų kelionė į Pietų Ilinojų.“
Pati Marija ne kasmet gali leistis į ekspedicijas, tačiau talkina jas organizuojant, administruojant ar viešinant.
Kuo projektas „Šaknys“ panašus į „Misija Sibiras“? Pasak Marijos, pirmiausia panašus abiejų projektų tikslas – kad jauni žmonės galėtų gyvai prisiliesti prie istorijos: „Lietuvoje vaikai mokykloje daug išgirsta apie tremtį, mes lietuviškose mokyklose gilinamės į JAV lietuvių bendruomenės pradžią, bet aplankyti istoriškai svarbias vietas yra visai kas kita. Kita vertus, tremtinių istorija skiriasi nuo emigravusių lietuvių. Vis dėlto, nors šie žmonės nebuvo ištremti, išvykę jie sąmoningai apsisprendė išsaugoti lietuvių kultūrą. Tad per projektą „Šaknys“ daugiau prisiliečiam prie JAV lietuvių bendruomenės istorijos“, – sako Marija.
Pasak savanorės, dauguma tvarkytinų kapinių yra ne „dipukų“, o pirmosios emigrantų kartos, kurie Lietuvą paliko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. „Kartais nutikdavo taip, kad visa lietuvių bendruomenė persikelia į kitą miestą, be to, vyko ir asimiliacija, nutautėjimas. Pensilvanijoje yra keletas vietinių lietuvių, besistengiančių prižiūrėti tas kapines, bet jų likę mažai, be to, tai gerokai vyresni žmonės…“
Pasak Viliaus, kai kurių kapinių, kurios anksčiau priklausė parapijoms, bažnyčia atsisakė. Be to, nemažai kapinių yra mažuose angliakasių kaimeliuose, kur daugiausia dirbo pirmieji emigrantai iš Lietuvos. Į tas kasyklas daugiausia lietuvių atvykdavo iš Suvalkijos: „Vašingtono valstijoje mums pavyko surinkti 16 tūkstančių dolerių ir pastatyti granitinį paminklą lietuvių angliakasių atminimui, kuriame įamžinome per šimtą jų pavardžių“, – sako lietuvis.
„Pirmuosius dvejus metus dirbome Pietų Ilinojuje prižiūrėdami apleistas katalikų kapines ir pasaulietines nacionalines lietuvių kapines. Po to trejus metus dirbome Pensilvanijoje, ketiname ten grįžti ir ketvirtą kartą. Tvarkome trejas laisvamanių kapines ir vienas apleistas katalikų kapines, kurių Bažnyčia jau nebepripažįsta kaip savų“, – pasakoja Vilius ir patikslina: laisvamaniai nebūtinai bedieviai, tai ir tie žmonės, kurie tiesiog nebuvo aktyvūs Bažnyčios lankytojai.
O vaiduokliai?
Pasak Marijos, projekto vadovas Vilius suranda apleistas netvarkomas lietuvių kapines – Pensilvanijoje ar Ilinojuje. Jis gauna leidimus tas kapines tvarkyti, parengia programą, papasakoja, kaip viskas vyks: „Nukirsim šituos medžius, nes čia anksčiau buvo takas. O čia yra nugriuvę antkapiai, juos pakelsim. Dar pastatysim koplytstulpį ar kryžių…“ Kartais nebūna nė ženklo, kad tai kapinės, tuomet iš anksto pagaminamas užrašas ir pritvirtinamas per misiją.
Kapinėse savanorių laukia rimtas darbas: kirsti medžius, rauti piktžoles, atstatyti antkapius, šveisti juos, kad būtų įskaitomi užrašai. Marija juokiasi, kad pirmuosius dvejus metu dalyvaudama projekte „Šaknys“, patyrė, jog fizinis darbas kapinėse JAV buvo kur kas sunkesnis negu Kazachstane…
Vilius primena, kad darbas kapinėse ne tik fiziškai sunkus, bet ir pavojingas – seni, sunkūs paminklai gali bet kada nuvirsti. „Tačiau man rūpinimasis kapais – pagarbos protėviams išraiška…“ – sako lietuvis.
Projekto dalyviai nuolat sulaukia klausimo, ar nebijo vaiduoklių, ar nebaisu dirbti kapinėse? Vilius juokiasi: „Kapinėse visuomet gera, tylu ir ramu, o klausiantiems, ar nebaisu, atsakau – mes gerbiame savo protėvius, todėl vaiduoklių čia nebūna…“
Daugiau negu darbas
Savo patirtimi dalijasi ir projekto savanoris Aldas Kriaučiūnas. Jis jau tris kartus dalyvavo misijose tvarkant kapines. Pats kilęs iš antrosios emigracijos bangos („dipukų“) lietuvių, pasakoja: „Lituanistinėje mokykloje išgirdau Marijos pristatymą apie projektą „Misija Sibiras“. Tai mane labai sudomino. Vėliau iš Emilijos Dzerzanauskas išgirdau apie projekto „Šaknys“ idėją – sukurti kažką panašaus Amerikoje. Supratau, kad nors nevyksime į Sibirą, vis viena labai noriu tvarkyti kapines. Man patinka rankų darbas, esu skautas, tad žinojau, kad problemų nekils dėl nakvynės palapinėse ar kuklesnių gyvenimo sąlygų. Yra žmonių, manančių, kad darbuotis kapinėse šiurpu, bet mums, lietuviams, tai daugiau nei darbas – tai atsakomybė. Juk čia palaidoti mūsų, lietuvių, protėviai, todėl jaučiame pareigą tas vietas tvarkyti.“
Aldas pasakoja apie projekto „Šaknys“ misijų kasdienybę: „Programa prasideda ryte valgio gaminimu, tuomet Vilius papasakoja, kur tą dieną vyksime, kokias kapines tvarkysime. Atvykę į kapines dirbame apie tris valandas, paskui keliaujame į kitas. Kartais einame į ekskursijas po anglių kasyklas, lankome nacionalinius parkus, o kartais tiesiog gaminamės vakarienę ir bendraujame prie laužo. Būna, kad mus į svečius pasikviečia ir vietiniai lietuviai. Pensilvanijoje viena moteris, vardu Marija, kelerius metus mus pasikviesdavo ir laukdavo prigaminusi lietuviškų patiekalų. Ji labai džiaugiasi, kad mes tvarkome tas kapines.“
Pasak Aldo, projekto savanoriai patiria ypatingą vietinių gyventojų, turinčių lietuviškų šaknų, dėmesį: „Jie mums atveža ne tik maisto, bet ir įrankių, pirmosios pagalbos rinkinių, vandens… Tą savaitę tampame tiesiog žvaigždėmis! Vietiniams lietuviams labai įdomu išgirsti, kaip mes kalbame lietuviškai, nes jie patys lietuvių kalbos paprastai jau nebemoka. Be to, „Šaknų“ misiją stengiamės suderinti su „Lietuvių dienomis“, ten sutikti žmonės prieina pasikalbėti, papasakoti savo šeimos istorijas.“
Nors dauguma Pensilvanijoje gyvenančių lietuvių, kilusių iš pirmosios bangos emigrantų, jau nekalba lietuviškai, pasak projekto dalyvių, jie didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis ir itin džiaugiasi iniciatyva tvarkyti kapines. Pasak Viliaus, vietiniai, gyvenantys netoli apleistų kapinių, labai stebisi matydami jaunimą, savanoriaujantį per didžiulį karštį, lietų, brūzgynuose, kur pilna erkių…
Marija pasakoja: „Kartais atvažiuoja vyresnių žmonių, kurie labai nori mums padėti, nors patiems jau sunku tai daryti, ir prabūna su mumis visą dieną. Jie labai džiaugiasi, kad yra jaunų žmonių, kuriems rūpi išsaugoti lietuvių kapines, išsaugoti istoriją. Kartą vienas lietuvis Charles, kuris jau nekalba lietuviškai, atėjo pas mus ir prašė, kad jį išmokytume lietuviškų žodžių…“
Dėkingumas ir atsakomybė
Ką tokia savanorystė duoda jaunam žmogui? Pasak Aldo, savanoriaudamas tvarkant lietuvių kapines jis patiria du nepaprastai svarbius dalykus: dėkingumą ir atsakomybę. „Esu dėkingas tėvams, kad jie mane auklėjo kaip lietuvį, skatino dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje, lankyti šokius, chorą, būti skautu. Be to, jaučiu atsakomybę, nes daugelis senųjų emigrantų bendruomenių nebeturi tokių organizacijų ar lituanistinių mokyklų. Taip nutiko todėl, kad jie prarado savo kalbą – nustojo kalbėti lietuviškai. Kai pirmoji lietuvių emigrantų karta atvyko į Ameriką, jie savo vaikams sakė: „Pamirškite lietuvybę, dabar mes – amerikiečiai, nebekalbėsime lietuviškai.“ O kalba juk yra svarbiausi klijai, kurie riša bendruomenę. Gaila, bet dauguma mano draugų lietuvių Čikagoje tarpusavyje vis viena kalbasi angliškai…“ – apgailestauja Aldas.
Istoriniai atradimai
Vykdant projektą „Šaknys“ ne tik tvarkomos kapinės, bet ir gyvai prisiliečiama prie lietuvių istorijos emigracijoje. Pasak savanorių, prieš pradedant darbą kapinėse Vilius papasakoja apie tose kapinėse palaidotas asmenybes. Ir pats Vilius sako, kad kapinėse neįmanoma dirbti be istorijos: „Reikia paruošti savanorius, kad jiems būtų įdomu. Kiekvieną dieną jiems pasakoju įdomių istorijų. Mokomės ir senoviškų žodžių: pavyzdžiui, anksčiau lietuviai sakydavo ne „pirmininkas“, o „pirmsėdis“. Pamenu, kad mano tėvas sakydavo ne „Vytis“, o „Žirgvaikis“.
Paklaustas, kokios lietuvių kilmės istorinės asmenybės jam pačiam padarė didžiausią įspūdį, Vilius pamini JAV visuomenės veikėją Joną Lopatto, dr. Praną Augustaitį ir kun. Aleksandrą Burbą.
„Kunigas Aleksandras Burba kilęs iš Šiaulių. Pensilvanijoje lietuviai statydavo bažnyčias drauge su lenkais ir Mišios ten vykdavo lenkų kalba. Dėl to dr. Jonas Šliūpas, nors laikė save laisvamaniu, sugalvojo pakviesti kunigų iš Lietuvos, kad žmonės galėtų melstis lietuviškai. Vienas iš jų – A. Burba. Ir čia buvo visokių nuotykių! Kai atvyko į Plimuto Šv. Kazimiero parapiją, jis nusprendė lietuviškai aukoti šv. Mišias, dėl to lenkai jį užrakino klebonijoje… Galiausiai lietuviai ir lenkai pasidalino bažnyčias ir Šv. Kazimiero liko lietuviams. Ant šio kunigo kapo stovi didžiulis kryžius su užrašu: „Užsitarnavusiam lietuviui. Tautiečiai“ Dabar tos Šv. Kazimiero kapinės yra vidury miškų…“, – pasakoja Vilius.
Kitas svarbus lietuvis – filosofijos mokslų daktaras Pranas Augustaitis. JAV jis gyveno 1913–1920 metais. Pasak Viliaus, Augustaitis Pensilvanijoje nupirko 5 akrus (apie 2 ha) žemės ir ten buvo įkurtos Šv. Juozapo kapinės. Vėliau parapija tų kapinių atsisakė ir dabar jų niekas nebeprižiūri. „Pradėjęs tyrinėti šias kapines sužinojau, kad Augustaitis Pensilvanijoje pradėjo organizuoti „Lietuvių dienas“, kurioms šiemet jau 112 metų. Jis troško, kad Pensilvanijoje gyvenantys lietuviai susitiktų bent kartą per metus.“
Dar viena įdomi asmenybė – Jonas Lopatto. Jis gimė JAV, buvo advokatas, dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje kaip Amerikos atstovas. Augustino Voldemaro kvietimu jis dešimt metų padėjo tvarkant Lietuvos sienas. „Slapta diplomatiniame bagaže į Lietuvą veždavo Amerikos lietuvių surinktas aukas, turėjo diplomatinį pasą, tad niekas jo bagažo netikrino. Jis buvo labai naudingas Lietuvai. „Šaknų“ dalyvius atsivedžiau prie jo kapo Pensilvanijoje, papasakojau apie šią asmenybę“, – sako projekto iniciatorius.
Pernai Vilius savanorius nusivedė į vietą, kur buvo sušaudyti septyni lietuviai: „Tai įvyko per Latimerio žudynes Pensilvanijoje 1897 m. Tada grupė lietuvių, lenkų ir slovakų surengė taikų maršą, palaikydami anglių kasyklų darbininkus. Jie buvo pasitikti šūviais, septyni lietuviai žuvo. Radome jų kapus, kurie, nors lentelė išlikusi, nebuvo lankomi. Vienas keturiolikmetis lietuvis ten palaidotas airių kapinėse visai be paminklo…“
Gediminaičių dinastijos pėdsakai
Paklaustas, kokių ateities planų ir svajonių turi, Vilius nusišypso ir prasitaria, kad svajoja sutvarkyti kunigo Galicino (Demetrius Augustine Gallitzin), kilusio iš Gediminaičių dinastijos, kapavietę Aligenos kalnuose. Galicinas buvo pirmasis dvasininkas, gavęs kunigystės šventimus JAV, iki tol čia tarnavo tik anksčiau kitur pašventinti kunigai.
Galicino dėka daugybė žmonių atsivertė į katalikybę. Pradėta jo beatifikacijos byla. Nors laikomas Rusijos kunigaikščiu, yra Gedimino sūnaus Narimanto palikuonis. Beje, Galicino herbe vaizduojamas Vytis. „Būtų puiku, jei pavyktų gauti leidimą kitais metais tvarkyti Loreto miestelio kapines Pensilvanijoje, kur ir palaidotas šis kunigas“, – sako Vilius.
Savanorė Marija Čyvaitė šypsosi sakydama, kad projekto vadovas Vilius yra taip užsidegęs, kad net jei nebūtų jaunimo pagalbos ar kitokios paramos, jis vis viena ieškotų istorinių kapinių ir rūpintųsi jas sutvarkyti. Vis daugiau jaunimo JAV jungiasi prie projekto „Šaknys“, šiemet misijoje Pensilvanijos kapinėse dalyvaus apie 20 jaunuolių nuo 18 iki 30 metų. Kiti lietuviai taip pat palaiko projektą, prisideda aukomis, „Šaknų“ veiklą remia ir Lietuvių fondas. Gera, kad ten, už Atlanto, puoselėjamos lietuviškumo šaknys, atmintis, atsakomybė ir dėkingumas.
Parengė Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelio nuotrauka – „Šaknys“ ekspedicija prie Ledforto Ilinojuje. 2021